- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-04
- Bylos Nr.
- 2S-736-102/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01513-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualdas Januška
- Ieškovas
- K. B.
- Atsakovas
- UAB „Ovdija“
- Advokatai
- Inga Maskoliūnaitė
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Romualdas Januška apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės K. B. atstovės advokatės Ingos Maskoliūnaitės atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1834-82/2011 pagal ieškovės K. B. ieškinį atsakovei UAB „Ovdija“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė K. B. Utenos rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Ovdija“ 6 790 Lt skolą už parduotą medieną, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 7 d. nutartimi ieškovės K. B. ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą šiam teismui. Teismas konstatavo, kad pagal bendrą teismingumo taisyklę ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 str.). Atsakovės UAB „Ovdija“ buveinė yra Vilniaus mieste, todėl byla Utenos rajono apylinkės teismui neteisminga.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovės K. B. atstovė advokatė Inga Maskoliūnaitė prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 7 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, neatsižvelgė į aukštesnės instancijos teismų formuojamą teismų praktiką. Pagal CPK 30 str. 9 d. ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas taip pat pagal sutarties įvykdymo vietą. Pirmosios instancijos teismui pateiktos medienos pirkimo pardavimo sutarties 2.2.2 punkte numatyta, kad pinigai už medieną sumokami pardavėjo buvimo vietoje grynaisiais pinigais arba pavedimu į pardavėjo sąskaitą. Teismas nutartyje nepasisakė, dėl ko netaikytina CPK 30 str. 9 d. nuostata. CK 6.52 str. 1 d. nustatyta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė.
Atskirasis skundas netenkinamas.
CPK 29 str. nustatyta bendra teritorinio teismingumo taisyklė, pagal kurią ieškinys juridiniam asmeniui pareiškiamas teismui pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre. CPK 30 str. 9 d. nustato, kad ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas taip pat pagal sutarties įvykdymo vietą, o teisė pasirinkti vieną iš kelių teismų, kuriems byla teisminga, priklauso ieškovui (CPK 30 str. 12 d).
Byloje nustatyta, kad pagal tarp šalių sudarytą 2011 m. (mėnuo ir diena nenurodyta) medienos pirkimo-pardavimo sutartį šalys susitarė dėl medienos pirkimo-pardavimo pagal leidimą kirsti mišką. Iš pateikto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Ignalinos rajono agentūros 2011 m. vasario 11 d. išduoto Leidimo kirsti mišką matyti, kad ieškovei leista kirsti mišką Ignalinos miškų urėdijos Dūkšto girininkijoje(b.l. 14-15). Sutartyje medienos pardavimo vieta nenurodyta. Iš byloje pateiktų Medienos perdavimo-priėmimo aktų (b.l. 12-13) matyti, kad ieškovė K. B. perdavė, o atsakovė UAB „Oidija“ priėmė 205 m³ medienos, t.y. ieškovė įvykdė sutarties 2.1.1 punkte prisiimtą prievolę perduoti medieną nuosavybėn atsakovei. Sutarties 2.2.2 punktu atsakovė įsipareigojo už perduotą medieną sumokėti ieškovei (pardavėjai) grynais arba pavedimu į pardavėjos nurodytą sąskaitą. Ieškovė nurodo, kad atsakovė už parduotą medieną liko skolinga 6 790 Lt ir prašo šią sumą priteisti.
Šalies argumentai
Apeliantė mano, kad pagal CPK 30 str. 9 d. nustatyta teismingumo taisyklę, leidžiančią pasirinkti teismingumą, ši byla turėtų būti nagrinėjama Utenos rajono apylinkės teisme pagal pinigų sumokėjimo vietą jos gyvenamojoje vietoje Utenos mieste. Atskirąjį skundą grindžia CK 6.52 str. 1 d. nuostata, kurioje nustatyta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuos, argumentuodama, kad sutarties 2.2.2 punktu šalys susitarė, jog pinigai už parduotą medieną „sumokami pardavėjo buvimo vietoje grynais arba pavedimu į pardavėjo sąskaitą“. Tačiau atskirąjame skunde aiškiai neteisingai cituojama paminėtos sutarties 2.2.2 punkto nuostata. Sutarties 2.2.2 punkte ( 2.2 p. „ Pirkėjas įsipareigoja“ ) nustatyta kad pirkėjas įsipareigoja „ sumokėti pardavėjui už parduotą medieną pagal Medienos priėmimo – perdavimo aktą grynais arba pavedimu į pardavėjo nurodytą sąskaitą „. Apie atsiskaitymo vietą visiškai nekalbama. t. y. sutartyje nenurodyta, kad pinigai turi būti sumokami pardavėjo buvimo vietoje. Aplinkybė, kad atsakovė įsipareigojo už perduotą medieną sumokėti ieškovei (pardavėjai) grynaisiais arba pavedimu į pardavėjos nurodytą sąskaitą, remiantis CPK 6.193 str. nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reiškia tai, kad šalys susitarė tik dėl atsiskaitymo už parduotą medieną būdo, o ne dėl sutarties įvykdymo vietos. Be to, šiuo atveju pirkimo-pardavimo sutarties dalykas yra mediena, o ne pinigai. Tai lemia prievolės esmę. Todėl CK 6.52 str. 2 d. 4 p. nuostata, nustatanti piniginės prievolės įvykdymo vietą, šiam šalių ginčui negali būti taikoma. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šios bylos teismingumui CPK 30 str. 9 d. nuostata negali būti taikoma. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, pagrįstai rėmėsi CPK 29 str. nuostata, nustatančia bylos teismingumą pagal atsakovės buveinės vietą, nurodytą juridinių asmenų registre.
Apeliantė atskirąjame skunde pagrįstai nurodo, kad Utenos rajono apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl ieškovo teisės pareikšti ieškinį pagal alternatyvaus teritorinio teismingumo taisykles (CPK 30 str. 9 d. ), nes ieškinyje nurodyta, kad ieškinys pateikiamas šiam teismui, vadovaujantis CPK 30 str. 9 d. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ieškinio priėmimo klausimą, naikinti skundžiamą nutartį dėl nurodyto argumento nėra teisinio pagrindo.
Atskirąjame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aukštesnės instancijos teismų formuojamą bylų teismingumo praktiką, nurodydama Klaipėdos apygardos teismo ir Panevėžio apygardos teismo konkrečias nutartis. Kadangi Lietuvos Respublikos teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Teismų įstatymo 23 str. 2 d., CPK 4 str.). o ne kitų instancijų teismai, šio argumento apeliacinės instancijos teismas nevertina. Be to atskirąjame skunde minimos nutartys yra priimtos dėl kitokių bylos aplinkybių, negu nurodomos šioje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą nutartį. Naikinti skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.