Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

pareiškėjo atstovams – advokato padėjėjai Giedrei Liepinienei, Lietuvos profesinės sąjungos ,,Sandrauga“ atstovui Kęstučiui Jukniui,

atsakovo – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Dalei Viskontienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. prašymą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į vidaus tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio, palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

- pripažinti nepagrįsta ir neteisėta jam skirtą tarnybinę nuobaudą - atleidimą iš tarnybos;

panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011-04-11 įsakymą Nr. 20-TE-241, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda - atleidimas iš tarnybos; grąžinti pareiškėją į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio postinio pareigas;priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką – nuo 2011-04-11 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos iki visiško atsiskaitymo dienos.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Administracinės bylos duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, jog pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas – vidaus tarnybos pareigūnas (b.l. 49, 50) ir tarnybinio nusižengimo padarymo bei atleidimo iš tarnybos metu neturėjo galiojančių tarnybinių nuobaudų (b.l.52, 53, 109). Nuo tarnybos pradžios (1991-12-04) 12 kartų skatintas (b.l. 49). Tiesioginio vadovo pareiškėjas charakterizuojamas iš esmės patenkinamai (b.l. 50). Nuo 2010 metų pabaigos pareiškėjas yra Lietuvos profesinės sąjungos ,,Sandrauga“ narys (b.l. 8-12, 49). Nuo 2010-03-10 iki 2011-04-04 pareiškėjui buvo suteiktos kasmetinės atostogos (b.l. 48). 2011-04-11 buvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje siūloma pareiškėją atleisti iš užimamų pareigų remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 7 p. (b.l. 20-24). Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir jos prieduose (b.l. 20-50) nustatyta, dalį išvados aplinkybių patvirtina ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai, kad 2011-03-21 Kauno AVPK buvo gautas pranešimas (nukentėjusios J. S.), jog pareiškėjas savo automobiliu staiga pajudėjo atbuline eiga ir atsitrenkė į nukentėjusios vairuojamą automobilį, kuris stovėjimo aikštelėje važiavo pro pareiškėjo automobilį. Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. Liudytoja J. S. teismo posėdžio metu parodė (b.l. 83-85), kad pareiškėjas jai atrodė akivaizdžiai neblaivus, nes nerišliai kalbėjo, nuo jo sklido alkoholio kvapas, buvo sutrikusi judesių koordinacija. Tyrimo eigoje buvo nustatyta (šių aplinkybių iš esmės neneigia ir pats pareiškėjas), kad pareiškėjas, palikęs automobilį iš eismo įvykio vietos pasišalino nesulaukęs policijos pareigūnų, taip pat nebraižė eismo įvykio schemos, pats nepranešė apie eismo įvykį nei policijos pareigūnams, nei savo tiesioginiam viršininkui ar kitam policijos įstaigos vadovui. Pareiškėjo automobiliui nebuvo atlikta privalomoji techninė apžiūra, transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. 2011-02-22 atvykęs į policijos įstaigą jis nepateikė vairuotojo pažymėjo bei transporto priemonės registracijos dokumentų, vengė pasitikrinti girtumą, nors policijos pareigūnui kilo akivaizdus įtarimas dėl pareiškėjo neadekvačios būsenos (liudytojo R. K. parodymai). Dėl KET pažeidimų pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir byla administracinei nuobaudai skirti buvo perduota Kauno miesto apylinkės teismui, tačiau administracinio teisės pažeidimo byla iki šiol neišnagrinėta (b.l. 94-109). Iš esmės dėl paminėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) 2011-03-29 pareiškėjui buvo susipažinimui pateiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo. Atlikus tarnybinį patikrinimą buvo surašyta ir Kauno AVPK viršininko patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje buvo konstatuota, jog pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, akivaizdžiai pažemino policijos pareigūno vardą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Policijos įstatymo (iki 2003-02-01 galiojusi redakcija) 26 str. numatytą priesaiką, kurios turinys iš esmės atitinka šiuo metu galiojančio Vidaus tarnybos statuto 12 str. numatytą priesaiką, Policijos veiklos įstatymo 21 str., 22 str. numatytas imperatyvias pareigas, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.1 p., 14.5 p. reikalavimus. Atsakovas išvadoje konstatavo, kad atsirado pakankamas pagrindas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 7 p.. 2011-04-14 atsakovas priėmė ginčijamą įsakymą (b.l. 18).

Vertinant byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, teismas pažymi, kad ginčijamu Įsakymu pareiškėjas atleistas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 str. 1 d. 7 p. numatytu pagrindu - t. y. dėl pareigūno vardo pažeminimo. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra numatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda. Tokio pobūdžio priemonės taikymas inter alia yra skirtas tam, kad būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2008-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3536/2011 ir kt.). Vertinant pareiškėjo ir jo atstovų išdėstytus argumentus, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos yra tarnybinės nuobaudos taikymo pasekmė, o skiriant šią tarnybinę nuobaudą buvo pažeistos pagrindinės procedūros (negautas profesinės sąjungos organo sutikimas), teismas pabrėžia, jog Statuto 43 str. – 45 str., o ne 53 str. reguliuoja tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką. Vertindamas 2011-04-11 įsakymo pagrįstumą bei teisėtumą, teismas atsižvelgia ir į Statuto bei į Profesinių sąjungų įstatymo nuostatas, taip pat į bendruosius principinius Valstybės tarnybos įstatymo, Darbo kodekso reikalavimus, taikant tarnybinę arba drausminę atsakomybę valstybės tarnautojų (pareigūnų) atžvilgiu, bei atleidimo iš tarnybos pagrindus, išdėstytus Statuto 53 str.. Išanalizavus Profesinių sąjungų įstatymo normas ir Statuto 43 str. 4 d. nuostatas matyti, kad pastarojoje teisės normoje yra suformuluota santykinai savarankiška teisės norma, nustatanti, kad profesinių sąjungų nariams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, visais atvejais yra reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Šis sutikimas būtinas skiriant tarnybines nuobaudas visiems profesinės sąjungos nariams, o ne tik profesinės sąjungos renkamojo organo nariams. LVAT šiuo klausimu jau yra suformavęs (ABTĮ 13 str., 20 str. 3 d.) vienodą administracinių teismų praktiką anksčiau išnagrinėtose administracinėse bylose (LVAT administracinės bylos Nr. A7–1189–2003, Nr. A3-170-2004, Nr. A6-529-2004 ir kt.). Imama domėn ir nuostata, jog LVAT yra išaiškinęs, kad taikant atleidimo iš tarnybos pagrindą – pareigūno vardo pažeminimą – tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės taikytinos tik tiek, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Statuto 53 str. 1 d. 7 p. (LVAT 2010-02-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-272/2010). Kaip jau buvo paminėta, savarankiški atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai išdėstyti Statuto 53 str., o Statuto 26 str. reglamentuoja tarnybinių nuobaudų rūšis, jų skyrimo tvarką ir taip pat griežčiausios tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš vidaus tarnybos skyrimo atvejus, bet ne savarankiškus atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindus, numatytus Statuto 53 str.. Taigi, teisės norma, numatyta Statuto 26 str., tarnauja skiriant tarnybinę nuobaudą už padarytus tarnybinius nusižengimus ir išsamiai apibrėžia atvejus, kada turi būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, paprastai lemianti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą pagal Statuto 53 str. 1 d. 14 p.. Ginčo situacijoje pareiškėjui nebuvo skiriama tarnybinė nuobauda, o iš karto konstatuota aplinkybė apie pareigūno elgesį žeminantį poelgį ir todėl pagrįstai atleidimo pagrindu nurodytas Statuto 53 str. 1 d. 7 p.. Iš to seka, kad profesinės sąjungos renkamo organo sutikimas nebuvo reikalingas. Toks sutikimas nereikalingas ir skiriant tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos (Statuto 43 str. 4 d.). Dėl šių aplinkybių ši grupė pareiškėjo ir jo atstovų argumentų (dėl profesinės sąjungos sutikimo nebuvimo) atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat konstatuoja, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas (C lygis 3 kategorija) ir ginčijamo įsakymo priėmimo metu neturėjo galiojančių tarnybinių nuobaudų (kitose dviejose administracinėse bylose darbdavys šiuo metu ginčija Profesinės sąjungos nesutikimus skirti pareiškėjui 2 tarnybines nuobaudas). Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, jog valstybės tarnyba - tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai. Ji turi būti organizuota taip, kad valstybės ir savivaldybių institucijose sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas priimtų (arba dalyvautų tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) tik lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai žmonės. Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis, kuri nors valstybės ar savivaldybės institucija arba atskiri valstybės tarnautojai veikia priešingai nei reikalauja Lietuvos valstybės interesai ar pažeidžia Lietuvos valstybės konstitucinę tvarką. Valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinis imperatyvas valstybės tarnybai kelia ypatingus (užaukštintus) reikalavimus. Valstybės tarnautojai ne tik privalo patys nepažeisti Konstitucijos normų ir teisės, bet ir turi pareigą imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų, saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. Policijos veiklos įstatymo (toliau – PVĮ) 5 str. nuostatos numato, jog policijos uždaviniai yra viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, jų atskleidimas, tyrimas ir t.t.. Iki 2003-05-01 galiojusio Policijos įstatymo 26 str., tiek po to - Statuto 12 str. numatyta priesaika įpareigojo pareiškėją gerbti ir vykdyti įstatymus, sąžiningai atlikti pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. PVĮ 21 str. iš esmės numatytos analogiškos imperatyvios pareigos, o PVĮ 22 str. numato pareigūno asmeninę atsakomybę už savo veiksmus. 2004-07-16 Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Etikos kodekso normose taip pat įtvirtinti ypatingi (užaukštinti) reikalavimai policijos pareigūnui. Etikos kodekso 14.1 p. numato, jog iš paminėti reikalavimai policijos pareigūnui galioja ir ne tarnybos metu, o 14.5 p. įpareigojo pareiškėją apie eismo įvykį nedelsiant pranešti savo tiesioginiam vadovui. Sistemiškai vertinant aukščiau aptartų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad policijos pareigūnas turi taip atlikti savo tarnybą, kad tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu būtų užtikrinti Policijos veiklos įstatymo 5 str. keliami uždaviniai. Bylos įrodymų visetas patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė aukščiau aptartojo teisinio reguliavimo, kadangi iš karto po eismo įvykio, kurio metu vairavo transporto priemonę, žinodamas, jog neturi draudimo poliso, transporto priemonei neatlikta privalomoji techninė apžiūra, nesiėmė jokių priemonių apsaugoti eismo įvykio vietai, privalėdamas žinoti KET reikalavimus, nenubraižė eismo įvykio schemos arba neiškvietė į įvykio vietą policijos pareigūnų, apie įvykį per protingą terminą neinformavo savo tiesioginio vadovo, tačiau iš įvykio pasišalino, palikęs nukentėjusią ir nesulaukęs jos kviečiamų policijos pareigūnų. Be to, įvykio vietoje elgėsi taip, jog nukentėjusiai davė pakankamą pagrindą manyti, kad yra neblaivus. Sekančios dienos vakare, atvykęs į policijos įstaigą pasiimti automobilio, nepateikė išsamaus paaiškinimo dėl eismo įvykio aplinkybių, nepateikė transporto priemonės dokumentų, taip pat elgėsi taip, jog policijos pareigūnui kilo pagrįstas įtarimas, kad pareiškėjas yra neblaivus ir dėl neaiškių priežasčių atsisakė girtumą pasitikrinti alkotesterio pagalba. Šie pareiškėjo (policijos pareigūno) veiksmai akivaizdžiai nesuderinami aukščiau paminėtu jo statuso teisiniu reglamentavimu, taip pat ir su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš policijos pareigūnų. Pareiškėjas dėl užimamų pareigų privalėjo šias nuostatas žinoti, tačiau neverčiamas jokių aplinkybių atliko paminėtus veiksmus, todėl yra pagrindas išvadai, jog veikė tyčia ir sąmoningai (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga ar pareiškėjas veiksmus (neveikimą) padarė matant visuomenės atstovams bei ar tai turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2008-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008).

Pareigūno vardo pažeminimo sąvoka apibrėžta Statuto 2 str. 7 d. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Vidaus reikalų ministro 2003-08-27 įsakymu Nr. lV-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – Tvarkos) 4.3 p. Šiame punkte pateiktas pareigūno vardo pažeminimo apibrėžimas - tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikinėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Iš šio apibrėžimo matyti, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą, yra vertinamojo pobūdžio bei sietina su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Be to, atsakomybė pagal Statuto 53 str. 1 d. 7 p. atsiranda atlikus minėtus veiksmus, nepriklausomai nuo to, ar šie veiksmai buvo susiję, ar nebuvo susiję su tarnybinių pareigų atlikimu (ABTĮ 13 str., 20 str. 3 d., LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A-11-129/2004, Nr. A-11-803/2005, Nr. A-7-247/2004, Nr. A-8-489/2007, Nr. A556-1662/2008, Nr. A-438-423/2009 ir kt.). Teismas, įvertinęs pareiškėjo tiek viešoje vietoje matant pašaliniams asmenims, tiek policijos įstaigoje atliktus teisės aktams prieštaraujančius veiksmus, daro išvadą, jog vidaus tarnybos autoritetas, kompromitavimas buvo akivaizdūs ir realūs. To pasėkoje atsakovas turėjo pakankamą pagrindą pareiškėjo veiksmus kvalifikuoti kaip pareigūno vardo pažeminimą ir atleisti iš vidaus tarnybos (LVAT teisėjų 2006-07-03 pasitarime patvirtinto administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimo nuostatos). Šio Apibendrinimo 3.2.4.2 p. nurodoma, kad pareigūno vardo pažeminimas, kai pareigūno kaltas veikimas ar neveikimas nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, visais atvejais nesudaro tarnybinio nusižengimo, Statute apibūdinamo kaip Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu, sudėties, todėl šiais atvejais apskritai nėra prielaidų vertinimams, jog pareigūno vardo pažeminimas yra tarnybinis nusižengimas ir atleidimas yra taikoma tarnybinė nuobauda. Iš to galima daryti išvadą, kad Statutas nenumato vidaus reikalų sistemos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius, jog pareigūnas savo elgesiu pažemino pareigūno vardą, yra imperatyvi teisinė priemonė, kuri negali būti keičiama kitomis priemonėmis (ABTĮ 13 str., 20 str. 3 d., LVAT 2008-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A143–231/2008, LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-523/2005, 2011-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-193/2011). Teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad tai savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ir tam, kad tokiu būdu būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą.

Kauno miesto apylinkės teisme šiuo metu vyksta administracinio teisės pažeidimo bylos, kurioje pareiškėjui pateikti kaltinimai už ATPK 123 str. 1 d., 5 d., 124-1 str. 7 d., 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. bei KET 9 p., 16 p., 231.1 p., 232 p., 238 p. pažeidimus, nagrinėjimas (b.l. 25-39, 94-108). Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas iki šiol nebaigtas ir nutarimas (nutartis) minėtoje byloje nepaskelbtas (b.l. 52, 53, 109). Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo veiksmų įvertinimas, kaip pareigūno vardo pažeminimas, nepriklauso nuo to, ar jis buvo patrauktas administracinėn, ar baudžiamojon atsakomybėn. Tai, kad pareiškėjui nepaskirta administracinė nuobauda, ar jo atžvilgiu nenutraukta administracinio teisės pažeidimo byla, nereiškia, jog pareiškėjo veiksmai negali sudaryti pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, kaip vieną iš Statuto 53 str. 1 d. numatytų atleidimo pagrindų, kadangi paminėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje pareiškėjo veiksmai bus vertinami tik administracinės atsakomybės kontekste (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3536/2011). Be to, LVAT praktikoje (LVAT 2010-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-453/2010). Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pagal Statuto 25 str. 1 d. pareigūnai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn, neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės teisės taikymą, todėl šiuo atveju būtina tik įvertinti, ar pakanka duomenų pareiškėjo atleidimui iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Nukrypti nuo LVAT suformuotos praktikos šioje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Iš to seka pagrįsta išvada, kad pareiškėjas, pažeminęs pareigūno vardą, ginčijamu Įsakymu pagrįstai ir teisėtai atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 str. 1 d. 7 p., todėl pagrindo naikinti ginčijamą Įsakymą nėra (ABTĮ 57 str.). To pasėkoje teismas konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimai dėl grąžinimo į tarnybą bei darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, palūkanų priteisimo yra išvestiniai iš reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, todėl jie taip pat netenkintini, o pareiškėjo prašymas pilnoje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo T. D. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.