Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-05-26 · Administracinė byla Nr. I-902-422/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-26
Bylos Nr.
I-902-422/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02633-2016-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr.1-902-422/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02633-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.,37.6.; 55.1.1.;55.1.3. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 26 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Deivydui Aidukui,

nedalyvaujant pareiškėjui A. V., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-7) nurodė, kad 2014-2015 metais kalėjo LAVL Terapinio skyriaus kameroje Nr. 24, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Dėl kameros perpildymo jautėsi pažemintas, sugniuždytas, trūko privatumo, kildavo konfliktai tarp kalinamųjų. Tvirtino, kad sanitariniu mazgu naudojosi, atlikinėdavo gamtinius reikalus kitiems asmenims matant. Vengdamas to, kentėdavo iki nakties, kuomet kiti kalinamieji užmigdavo, dėl to jautėsi kankinamas. Kameros lovos buvo nepatogios, nelygios, senos ir surūdijusios. Kameroje trūko stalo, kėdžių, spintelių, lentynų asmeninėms higienos priemonėms susidėti. Valgant indus reikėdavo laikyti rankose. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo bendras trims skyriams, jame vaikščiodavo ir tuberkulioze sergantys asmenys, todėl pareiškėjas galėjo užsikrėsti šia liga, tokiu būdu nebuvo užtikrintas jo saugumas. Dušinėje dušai buvo netvarkingi, ant sienų- pelėsis. Atvykus į LAVL asmenų ir daiktų kratos atliekamos tam neskirtoje patalpoje, teko nusirengti ir basam stovėti ant betoninių grindų, daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes, patalpos nešvarios, netvarkingos. Tvirtino, kad čiužiniai buvo nelygūs, nuo jų sklido specifinis kvapas. Kameroje buvo pelėsis, netinkamas apšveitimas, veisėsi pelės ir tarakonai. Gyvenamosios patalpos nebuvo dezinfekuojamos, dėl grotų nebuvo galima tinkamai atsidaryti langų ir išvėdinti patalpas. Tvirtino, kad dėl higienos reikalavimų neatitinkančių sąlygų ne kartą kreipėsi į LAVL, tačiau jam buvo žodžiu paaiškinta, kad bausmę atlikinės taip, kaip nuspręs LAVL administracija. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė dvasinių, emocinių išgyvenimų, dėl kurių jam sunku bendrauti su kitais nuteistaisiais ir laisvėje esančiais artimaisiais, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2000 Eur, prašydamas priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į skundą (b.l. 41-45) ir rašytiniuose paaiškinimuose (b.l. 67) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas LAVL Bendrojo skyriaus 24 kamerų tipo patalpoje Nr. 24 buvo gydomas laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. kovo 19 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. Duomenų, kiek ligonių kartu su pareiškėju buvo gydoma gyvenamosios patalpose vertinamuoju laikotarpiu pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama. LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis nuteistųjų ir (ar) suimtųjų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems asmenims, todėl teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma galėjo būti viršyta. Sanitarinis mazgas įrengtas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, t.y. jis atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengtas lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kamera, kurioje gyveno pareiškėjas, buvo vėdinama per langą. Langas ir apsauginės grotos atitiko teisės aktų reikalavimus. Iš vidinės pusės įrengtos apsauginės grotos buvo pritaikytos patalpų vėdinimui praveriant langą. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Natūrali apšvieta buvo užtikrinta per kameroje buvusį langą. Ligoninės patalpų deratizacija ir dezinsekcija atliekama pagal su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarytą sutartį kartą į mėnesį, prireikus ir dažniau, duomenys registruojami. Ligoninės patalpos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu investoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir /arba keičiamas. Dušinių lentynėlės, dušai, kranai nuolat buvo remontuojami, darbai buvo atliekami operatyviai. Ligoninė vykdo Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo reikalavimus, todėl visi tuberkulioze sergantys ligoniai izoliuoti, privalomai dėvi apsaugines kaukes. Tuberkulioze sergantys asmenys į pasivaikščiojimo kiemelius buvo vedami atskirai nuo kitų ligonių, pasivaikščiojimo kiemeliai dezinfekuojami teisės aktuose nustatyta tvarka, tą pačią dieną, kai kiemelyje vaikščiojo tuberkulioze sergantys asmenys, į kiemelius kitomis ligomis sirgę ligoniai nebuvo vedami. Minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcinėse kamerose, visi darbai registruojami, ne rečiau kaip kartą per savaitę pacientams išduodama išskalbta patalynė. Minkštojo inventoriaus susidėvėjimo lygis nėra reglamentuotas, jis reguliariai atnaujinamas pagal poreikį. Pacientų viršutiniai ir apatiniai drabužiai skalbiami pagal sutartį, sudarytą su skalbimo paslaugas teikiančia UAB „Rasa“. Atvykusių ir išvykusių asmenų visuminės kratas buvo atliekamos operatyviai, vadovaujamasi galiojančių teisės aktų reikalavimais. Laikino sulaikymo patalpa, kurioje buvo atliekamos visuminės ar dalinės asmens kratos, atitiko higienos reikalavimus. Tvirtino, jog apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas, todėl neturtinė žala jam nepriteistina.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais jį gydant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, perpildytoje kameroje, pažeidžiant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimus.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – LAVL ) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11 ⁴ punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv.m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv.m. viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Į bylą atsakovo atstovas pateikė įrodymus (b.l.48-50), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. kovo 19 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo gydomas Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 24, kurios gyvenamasis plotas 21,25 kv.m., joje įrengtos 2 vieno aukšto ir 3 dviejų aukštų lovos, t.y. 8 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui kameroje teko 2,66 kv.m. gyvenamojo ploto.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui, ginčui aktualiais laikotarpiais gydantis LAVL Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 24, reglamentuota gyvenamojo ploto norma buvo pažeista. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos ir nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kalėdamas LAVL, ne kartą teikė prašymus LAVL dėl higienos reikalavimų neatitinkančių gyvenimo sąlygų. Nurodė, kad jam buvo paaiškinta, jog bausmę LAVL jis atlikinės taip, kaip nuspręs LAVL administracija. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kreipimosi į LAVL administraciją dėl netinkamų gyvenimo sąlygų yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkretaus atvejo, kildinamo iš nurodyto pažeidimo, t.y. nenurodė, kada, dėl kokio konkretaus pažeidimo, kokiu būdu kreipėsi į LAVL administraciją, kada, kas ir kokiu būdu atsakė į jo prašymą (skundą), nepateikė kreipimosi į LAVL administraciją faktą patvirtinančių įrodymų, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti teiginiai nesudaro pagrindo tikėti pareiškėjo tvirtinimu, kad jis, kalėdamas LAVL, yra kreipęsis į LAVL administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpos oro temperatūros, apšvietos, drėgmės, pelėsio bei dušinių būklės, t.y. sulūžusių kranų, pelėsio ant dušinės sienų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo metu) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos norma HN 76:2010 22 p., gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.).

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p., pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 56 p.).)

Dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 39.4. p.).

Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie gyvenamosios patalpos, kurioje ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, natūralios ir dirbtinės apšvietos, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės bei dušinių būklės atitiktį aukščiau nurodytų higienos normų reikalavimams pareiškėjo buvimo jose metu. Tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į LAVL pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl nurodytų galimų pažeidimų nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl gyvenamosios patalpos apšvietos, temperatūros, drėgmės, pelėsio bei dušinių būklės (pelėsio ir sulūžusių kranų) pareiškėjo buvimo joje metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kamerų tipo patalpos Nr. 24 apšvietos, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, pelėsio bei dušinių būklės atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas tvirtino, kad dėl kameros lange įrengtų grotų, negalėjo jo atidaryti ir tinkamai išvėdinti gyvenamosios patalpos.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.9 punkte nurodyta, kad kamerose iš lauko ir vidinės pusės ant langų turi būti įrengiamos apsauginės grotos.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kameros Nr. 24 iš vidinės lango pusės buvo įrengtos grotos, tačiau jos buvo pritaikytos patalpos vėdinimui praveriant langą, objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų atsakovo atstovas nepateikė. Tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas, kalėdamas LAVL, būtų skundęsis atsakovui dėl negalėjimo išvėdinti gyvenamąją patalpą, todėl nesant tokių duomenų, atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiame kontekste konstatavimas negalimas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu, nurodydamas, kad gyvenamosiose patalpose buvo pelių, tarakonų ir musių. Šioje normoje nurodyta, jog, esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Į bylą pateikta tarp LAVL ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudaryta sutartis dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b.l.83-86) bei UAB „Kenkėjų kontrolės tarnybos atliktų darbų aktai (b.l. 87-88) paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl gyvenamojoje patalpoje neatliekamos dezinfekcijos bei deratizacijos, nes šių rašytinių įrodymų duomenimis ginčo patalpos deratizacija bei dezinsekcija buvo vykdoma tiek 2015 m. kovo mėnesį, tiek 2015 m. rugpjūčio mėnesį. Be to, į bylą nepateikta pareiškėjo prašymų LAVL administracijai, Visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl buitinių parazitų jam keliamų problemų, nepatogumų, kuriuose būtų prašoma šias problemas spręsti, šių institucijų atsisakymų tai daryti, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti LAVL neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su netinkamai įrengtais, neužtikrinančiais privatumo, sanitariniais mazgais, nusidėvėjusiais sanitariniais įrenginiais.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Reikalavimai pataisos namų kameros sanitarinio mazgo įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5.punkte, pagal kurį įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI).

Nors atsakovo atstovas atsiliepime į skundą bei rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad kamerų tipo patalpos Nr. 24 sanitarinis mazgas nuo likusios gyvenamosios patalpos atitvertas ne žemesne nei 1,5 m. aukščio sienele (b.l.41,45, 67), tačiau kokio būtent aukščio yra pertvara, nenurodė. Iš byloje esančių kameros sanitarinio mazgo nuotraukų (b.l. 68-69) objektyviai taip pat negalima nustatyti pertvaros aukščio. Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-376-662/2017) laikomasi pozicijos, jog analogiškas kaip nagrinėjamoje byloje, sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl pripažintina, kad pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu LAVL kameroje Nr. 24, buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįstas.

Pareiškėjas tvirtino, kad kameroje trūko stalo, kėdžių, spintelių, lentynų asmeninėms higienos priemonėms susidėti.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.), buvo nurodyta, jog pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas (1 komplektas), stalas, vienam kalinamam asmeniui skirta metalinė lova, spintelė, taburetė kiekvienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai, viena maisto produktų spintelė arba lentyna, viena sieninė viršutinių drabužių pakaba, viena šiukšlių dėžė, vienas elektrinis virulys ir valymo inventoriaus komplektas.

Bylos rašytiniai duomenys (b.l. 50) patvirtina, kad Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 24 buvo 6 spintelės, 1 kėdė, 1 pakaba ir 1 stalas, todėl toks gyvenamosios patalpos aprūpinimas baldais negali būti laikomas kaip atitinkantis Aprūpinimo normų reikalavimus.

Savo teisių pažeidimą pareiškėjas siejo su nepatogiomis lovomis. Taip pat tvirtino, kad čiužiniai buvo nelygūs, iš jų sklido specifinis kvapas.

Aprūpinimo normose nurodyta, jog vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas yra 10 metų, jokių kitų reikalavimų lovoms nėra keliama.

Pagal Aprūpinimo normas nuteistasis, gydomas LAVL yra aprūpinamas čiužiniu, kurio naudojimo laikas yra 4 metai.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie lovų ir čiužinių, kuriais ginčo laikotarpiu naudojosi pareiškėjas, būklę, tačiau į bylą taip pat nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad dėl lovos ir čiužinio keliamų nepatogumų ar jų pakeitimo, pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymų netenkino. Šiuo metu nustatyti lovų ir čiužinių, kuriais naudojosi pareiškėjas, būklės jo buvimo LAVL metu nėra galimybės, todėl pareiškėjo argumentai dėl nepatogių lovų bei nelygių čiužinių atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad nuteistiesiems išduodamas minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė) privalo būti dezinfekuotas (Higienos normos HN 76:2010 65 punktas). Taigi, akivaizdu, kad specifinis kvapas galėjo būti dėl dezinfekcijai naudojamų medžiagų.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl netinkamai atliekamų asmens bei jo daiktų kratų, nurodė, kad LAVL asmenų ir daiktų kratos atliekamos tam neskirtoje patalpoje, jam teko nusirengti ir basam stovėti ant betoninių grindų, daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes, kratų patalpos nešvarios, netvarkingos.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad laikino sulaikymo patalpa, kurioje buvo atliekamos nuteistųjų kratos, atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-2866 (b.l. 70-72).

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl kratos metu jam sukeltų nepatogumų skundais ar prašymais būtų kreipęsis į LAVL pareigūnus, administraciją, Vilniaus visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, o, nesant tokių duomenų, pareiškėjo teiginiai dėl nešvarių, netvarkingų kratos patalpų, vertimo stovėti ant betoninių grindų, daiktų dėjimo į nešvarias dėžes laikomi deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas tvirtino, kad LAVL buvo vedamas pasivaikščioti į kiemelį, kuriame vaikščiodavo ir tuberkulioze sergantys asmenys, tokiu būdu keliamas pavojus jo sveikatai.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 232 punkte nurodyta, kad nuteistieji, sergantys aktyvia tuberkulioze, pasivaikščioti vedami į atskirus pasivaikščiojimo kiemus. Ne rečiau kaip kartą per savaitę juose atliekama baigiamoji dezinfekcija. Nuteistieji, sergantys kitomis užkrečiamosiomis lašeliniu keliu plintančiomis ligomis, pasivaikščioti vedami atskirai nuo kitų asmenų. Šiems sergantiesiems pasivaikščiojus tą pačią dieną, į pasivaikščiojimo kiemus kiti nuteistieji neleidžiami. Šių kiemų baigiamoji dezinfekcija atliekama kasdien.

Pagal šios teisės normos nuostatas pasivaikščioti į atskirus kiemelius vedami tik aktyvia tuberkulioze sergantys nuteistieji, o nuteistieji, sergantys kitomis užkrečiamosiomis lašeliniu keliu plintančiomis ligomis (tame tarpe ir tuberkulioze), gali būti vedami į tuos pačius pasivaikščiojimo kiemus, į kuriuos vedami kitomis ligomis sergantys nuteistieji, tik atskirai nuo kitų nuteistųjų.

Pareiškėjas skunde nekėlė pretenzijų, jog buvo vedamas pasivaikščioti į kiemelį tą pačią dieną po tuberkulioze sirgusių asmenų pasivaikščiojimo, todėl pareiškėjo argumentai, kad jis buvo vedamas pasivaikščioti į tuos pačius kiemelius, kuriais naudojosi ir tuberkulioze sergantys asmenys, taip buvo keliamas pavojus jo sveikatai, laikomi nepagrįstais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjui neturtinė žala gali būti atlyginama dėl jo laikymo perpildytoje LAVL Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 24, privatumą neužtikrinančio sanitarinio mazgo bei netinkamo aprūpinimo baldais.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus tai, kad pareiškėjas LAVL pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą kamerų tipo patalpose buvo laikomas vienuolika parų, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (jam teko 2,66 kv.m.), be to, pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą mažino gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų užimamas plotas, konstatavus asmens privatumo sanitariniuose mazguose bei Aprūpinimo normų pažeidimus, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvimo LAVL metu būtų kreipęsis į LAVL pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė, jam būnant LAVL, būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 110 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 110 Eur (šimtą dešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Janina Vitunskienė