- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-26
- Bylos Nr.
- 2-402/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- V. Z., L. Z.
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. Z. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nutarties, kuria L. Z. individualiai įmonei iškelta bankroto byla civilinėje byloje Nr. B2-218-278/2009 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ieškinį atsakovams L. Z. individualiai įmonei, L. Z., V. Z. dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – VSDFV Utenos skyrius) kreipėsi į teismą, prašydamas L. Z. individualiai įmonei iškelti bankroto bylą, administratoriumi paskirti J. V.. Ieškinyje nurodė, kad įmonės įsiskolinimas ieškovui 2008 m. spalio 1 dienai yra 21 188,17 Lt, įmonė neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, turto neturi, todėl yra nemoki.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. vasario 2 d. nutartimi ieškinį tenkino, L. Z. individualiai įmonei iškėlė bankroto bylą, areštavo įmonei bei jos savininkams L. Z. ir V. Z. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, uždraudžiant įmonei ir jos savininkams turtą parduoti, dovanoti ar kitais būdais perduoti tretiesiems asmenims. Bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskyrė J. V. Išsprendė kitus su bankroto bylos iškėlimu susijusius klausimus. Teismas nutartyje nurodė, kad L. Z. individuali įmonė ieškovui skolinga 21 188,17 Lt, mokestinė nepriemoka valstybės (savivaldybės) biudžetui 2009 m. sausio 23 d. buvo 40 104,37 Lt. Atsakovas jokio turto, išskyrus du lengvuosius automobilius, kurių bendra vertė mažesnė nei skola ieškovui ir Utenos apskrities VMI, neturi, nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. ūkinės veiklos nevykdo, todėl yra nemoki (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 5 d.). Teismas taip pat nurodė, kad L. Z. individuali įmonė yra įsteigta iki L. Z. ir V. Z. santuokos nutraukimo, duomenų, kad šis turtas (įmonė) sutuoktinių yra pasidalintas nėra, todėl V. Z. į bylą atsakove įtraukta pagrįstai.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė V. Z. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nutarties dalį, kuria atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė areštą atsakovei priklausančio turto atžvilgiu. V. Z. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo vertė didesnė už ieškovo reikalavimo sumą, atsakovė dirba ir gauna nuolatines pajamas, todėl jos finansinė padėtis yra gera. Prievolės kreditoriams, atsiradusios iš L. Z. individualios įmonės, laikytinos asmeninėmis L. Z. prievolėmis, todėl arešto taikymas atsakovės turto atžvilgiu yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyros, ekonomiškumo principus. L. Z. individualią įmonę įsteigė savo asmeninėmis lėšomis. Atsakovė apie įmonės įregistravimą nežinojo, kadangi nuo 2003 metų spalio mėnesio su atsakovu kartu nebegyveno, bendro ūkio nevedė. 2004 m. gegužės 27 d. atsakovai sudarė sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria pasidalino abiems priklausiusį butą bei nurodė, jog kreditorių neturi, santuokoje įgytas turtas jokiais skoliniais įsipareigojimais neapsunkintas. L. Z. neatskleidė atsakovei aplinkybės apie įsteigtą individualią įmonę. Utenos rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 14 d. sprendimu atsakovų santuoka buvo nutraukta. Atsakovės teigimu, iki santuokos nutraukimo iš verslo galimai gauta nauda šeimos poreikiams tenkinti nebuvo naudojama.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas VSDFV Utenos skyrius prašo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad individuali įmonė įregistruota iki atsakovų santuokos nutraukimo. Utenos rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 14 d. sprendimu atsakovų santuoka nutraukta, tačiau sutuoktiniams padalintas tik bendraja jungtine nuosavybe priklausantis butas Utenoje, o individuali įmonė palikta kaip bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl teismas pagrįstai taikė areštą ir atsakovės, kaip įmonės bendrasavininkės, turto atžvilgiu. Ieškovo teigimu, atsakovė nepaneigė prezumpcijos, kad individuali įmonė yra bendra jungtinė buvusių sutuoktinių (atsakovų) nuosavybė, o pagal prievoles, kylančias iš bendrosios jungtinės nuosavybės, abu sutuoktiniai atsako solidariai, todėl teismas pagrįstai taikė ieškinio užtikrinimo priemonės abiejų atsakovų atžvilgiu. Be to, registruojant neribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį gyvenamojoje patalpoje, būtina pateikti turto savininko ar bendrasavininkų sutikimą. Kadangi individuali įmonė buvo užregistruota atsakovų gyvenamosios vietos adresu, atsakovės teiginiai, kad apie įmonę jai nebuvo žinoma, neatitinka tikrovės. Po santuokos nutraukimo įgytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį atsakovas apeliantei perleido tik 2005 m. gegužės 27 d., t. y. po metų, sąmoningai nenurodydamas ieškovo ir įmonės teisių į šį turtą, nors įmonės įsiskolinimas ieškovui 2005 metų pradžioje sudarė 3 030 Lt, o metų pabaigoje 6 299 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Atskiruoju skundu keliamas klausimas, ar teismas, iškeldamas individualiai įmonei bankroto bylą, turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones individualios įmonės savininko buvusios sutuoktinės turto atžvilgiu.
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal civilinio proceso kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.). Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat visas kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja specialus įstatymas - Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), kurio 10 straipsnio 1 dalis numato, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 2 punktas numato teismo pareigą, priėmus nutartį iškelti bankroto bylą, uždėti įmonės nekilnojamam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiajam turtui areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Vadovaudamasis šia teisės norma, nagrinėjamoje byloje, teismas areštavo L. Z. individualios įmonės, jos savininko L. Z. ir savininko buvusios sutuoktinės V. Z. turtą, nurodydamas, kad areštas galioja iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo jos dalyvių turto, įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas turi imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą, išskyrus tą jo dalį, į kurią išieškojimas negali būti nukreiptas. Klausimas dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo (tiek tais atvejais, kai šis klausimas keliamas pagal vieno sutuoktinio ieškinį, tiek tuomet, kai yra susitarimas dėl bendro turto padalijimo) perduodamas nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 33, 11 p.).
Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, t. y. jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas). CK 3.87 straipsnio 1 dalis numato, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Bendraja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo (CK 3.88 str. 1 d. 4 p.). Įstatyme taip pat numatyta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d., 3.89 str. 2 d.). CK 3.116 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų sutarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium.
Nagrinėjamu atveju, turto įgijimo (įmonės įregistravimo) momentas yra svarbiausias požymis, nustatant bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės atsiradimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovai Z. susituokė 1996 m. liepos 10 d., L. Z. individuali įmonė įregistruota 2004 m. kovo 25 d., o santuoka tarp atsakovų nutraukta Utenos rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 14 d. sprendimu (b. l. 36, 41-42). Santuokos nutraukimo sprendimu, teismas patvirtino atsakovų sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šia sutartimi atsakovai pasidalijo butą su rūsiu ir nurodė, kad kreditorių neturi ir santuokoje įgytas turtas jokiais skoliniais įsipareigojimais neapsunkintas (b. l. 45). Taigi, po santuokos sudarymo buvo įsteigta įmonė, kurios santuokos nutraukimo metu atsakovai bendru sutarimu nepasidalijo, todėl šiuo atveju taikytina bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija (CK 3.88 str. 1, 2 d.), kuri reiškia, kad L. Z. individuali įmonė yra bendroji jungtinė L. Z. ir V. Z. nuosavybė. Įrodinėti faktų, kurie pagal įstatymą yra preziumuojami, nereikia (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Šios prezumpcijos nuginčijimas galimas teismine tvarka (CK 3.89 str. 2 d.), nagrinėjamos bylos atveju įmonės bankroto byloje.
Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir teisinį reglamentavima, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai nustatė individualios įmonės priklausymą buvusiems sutuoktiniams L. ir V. Z., nes įmonė įsteigta po santuokos sudarymo ir tarp sutuoktinių nepadalyta, todėl laikytina atsakovų bendraja jungtine nuosavybe. Tokiu atveju, tik nuginčijus individualios įmonės priklausymą bendraja jungtine nuosavybe ir pripažinus ją asmeniniu L. Z. turtu, neliks pagrindo atsakovės atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę pagal bankrutuojančios įmonės prievoles, o tuo pačiu ir laikinąsias apsaugos priemones.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.