Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. O. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų O. K., A. J. ieškinį atsakovams J. O., S. J., A. J., notarei J. K., tretiesiems asmenims notarei D. A., UAB DK „PZU Lietuva“ dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš dalies negaliojančiais ir pagal atsakovo J. O. priešieškinį atsakovams O. K., A. J., notarei D. A. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ analogiškos pozicijos, kaip ir dėl ieškinio nepagrįstumo, laikėsi ir dėl priešieškinio. Nurodė (t.3, b.l. 84-86), kad civilinė atsakomybė nekyla ir notarei D. A., todėl prašė atmesti atsakovo J. O. priešieškinio reikalavimus. Tai nėra draudžiamasis įvykis. Reikalavimas pareikštas ne dėl žalos atlyginimo, o dėl atlikto notaro veiksmo - testamento pripažinimo negaliojančiu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliacinio skundo argumentacijos ir ginčo dalyko, todėl pasisako tik dėl priešieškinio (testamento nuginčijimo) išsprendimo pirmosios instancijos teisme. Teismo sprendimo dalis, kuria išspręsti ieškinio reikalavimai, apeliacinės instancijos teisme nekvestionuojama.

Pirmosios instancijos teismas išsamiau dėl atsakovo (apelianto J. O.) priešieškinio argumentų nepasisakė, padaręs išvadą, kad ieškinio atmetimas pats savaime padaro negalimą teisinių padarinių apeliantui J. O. ir kitiems paveldėtojams pagal įstatymą (atsakovams) atsiradimą, taigi vien dėl to priešieškinio reikalavimai atmestini. Tokia bylą nagrinėjusio teismo pozicija nėra visiškai pagrįsta. Priešieškinis yra pareiškiamas ir nagrinėjamas pagal tas pačiais taisykles, kaip ir ieškinys. Tai reiškia, kad teismas byloje turi išnagrinėti ir priešieškinį pareiškusios šalies argumentus bei pateiktus įrodymus, sudarančius priešieškinio faktinį pagrindą (CPK 179 str., 183 str.). Tokias savo pareigas, kaip matyti iš bylos eigos, teismas iš esmės įgyvendino. Tačiau kitos teismui tenkančios pareigos – sprendime aptarti nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, susijusias su priešieškinio reikalavimais, atlikti teisinį ištirtų byloje įrodymų įvertinimą ir pasisakyti, ar pareikšti reikalavimai yra pagrįsti (CPK 185 str., 270 str. 4 d.), pirmosios instancijos teismas neatliko. Pastebėtina, kad šiuo priešieškiniu nebuvo siekiama pradinio ieškinio įskaitymo (CPK 143 str.. 1 p.), todėl tokios teismo išvados, kad vien atmetant ieškinį atsakovų, įskaitytinai ir apelianto, teisės negali būti pažeidžiamos, šiuo atveju akivaizdžiai nepakako. Todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais ir pasisako dėl apelianto reikalavimų, kuriais buvo siekiama nuginčyti S. O. 2004-09-16 sudarytą oficialų testamentą (t.1. b.l.6, 50), faktinio bei teisino pagrįstumo.

Kaip nurodyta apeliaciniame skunde, tokie apelianto reikalavimai buvo reiškiami dviem pagrindais: pagal CK 1.80 str. dėl ginčijamo testamento prieštaravimo imperatyviai teisės normai - Notariato įstatymo 31 str. 2 d. - ir jo pripažinimo niekiniu, bei pagal CK 1.86 str. dėl šio testamento tariamumo.

Testamento sudarymo ir patvirtinimo tvarka teisės aktais yra detaliai reglamentuojama. Nustatytų reikalavimų jo sudarymui nesilaikymas kai kuriais atvejais gali lemti testamento pripažinimą negaliojančiu. Apeliantas šio testamento negaliojimą siedamas su prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, tokiu prieštaravimu laiko testamente notarės D. A. nepadarytą įrašą, jog ši įsitikino testatorės S. O. veiksnumu. Notariato įstatymo 31 str. 2 d. įpareigoja notarą prieš tvirtinant sandorius įsitikinti fizinių asmenų veiksnumu. Testamento patvirtinimo atveju teisinis reglamentavimas dar griežtesnis, nes pagal CK 5.15 str. 2 d. testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes, o neveiksnaus asmens sudarytas testamentas negalioja (CK 5.16 str. 1 d. 1 p.). Todėl notaras testamente turi nurodyti, kad įsitikino testatoriaus veiksnumu, kitaip tariant, jo gebėjimu suformuoti savo valią ir ją išreikšti, ir su tokiu skundo argumentu kolegija neturi pagrindo nesutikti. Tačiau CK 1.80 str. pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu galima tik dėl jo turinio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Sandorio negaliojimo dėl jo formos klausimai sprendžiami kitose teisės normose. Kadangi notaras atsakingas tik už testamento formą, t.y. jo būtinus rekvizitus, o testamento turinį nustato pats testatorius, konkrečioje situacijoje ši teisės norma spręsti tokio pobūdžio ginčui, kuris kilęs nagrinėjamojoje byloje (dėl notaro įrašo testamente nebuvimo), netaikytina. Kolegijos nuomone, vien Notariato įstatymo 31 str. 2 d. įvardinto įrašo testamente nebuvimo nepakanka paneigti asmens, dėl kurio veiksnumo net nekyla jokių abejonių, valią. Antai šioje byloje apskritai nebuvo įrodinėjamos aplinkybės, susijusios su testatorės S. O. galimu neveiksnu. Priešingai, atsakovo atstovas teismo posėdyje teigė, jog atsakovai neturi duomenų apie testatorės S. O. ligas ir tokia aplinkybe, kaip neveiksnumas, priešieškinyje net nesiremiama (t.3, b.l. 52).

Kolegija pažymi, kad kitoks situacijos, susijusios su vertinamo įrašo nebuvimu testamente, traktavimas, nekylant abejonių dėl galimo testatoriaus neveiksnumo, neatitiktų mirusio asmens valios pagarbos principo, paveldėjimo pagal testamentą santykyje dalyvaujančių asmenų teisių, jų įgytų tokių vienašalių sandorių pagrindu, taip pat teisinių santykių stabilumo principo. Interpretuojant įrašo reikšmę tokiame kontekste, kaip tai daro apeliantas, visuomet egzistuotų tikimybė dėl notaro neapdairumo ar klaidos, už kurią pats testatorius ar jo paveldėtojais pasirinkti asmenys nėra atsakingi, paneigti testamento, kaip vienašalio sandorio, galiojimą. Dar daugiau, šio įrašo nebuvimą testamente visais be išimties atvejais siejant su testamento buvimu niekiniu ir teismo pareiga savo iniciatyva pagal CK 1.78 str. 5 d. konstatuoti niekinio sandorio sudarymo faktą, ši taisyklė vienodai turėtų galioti ir visiems kitiems testamentams, kuriose tokio įrašo taip pat nesama, nors dėl paties paveldėjimo jokių ginčų ir nebūtų atsiradę. Todėl toks Notariato įstatymo 31 str. 2 d. nuostatų aiškinimas dėl įrašo reikšmės testamento galiojimui, kaip jį pateikia apeliantas, nėra teisingas, protingas ir sąžiningas (CK 1.5 str.), neatitinkantis įstatymų leidėjo tikslo, nustatant šią oficialaus testamento patvirtinimo sąlygą, bei ketinimų.

Tačiau neabejotinai galėtų susiklostyti ir kitokios situacijos, kuomet atitinkamo įrašo, jog notaras įsitikino testatoriaus veiksnumu, nebuvimas reikštų įstatymo pažeidimą. Pasisakydamas dėl testamento sudarymo sąlygų ir testamento nuginčijimo santykio, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15-5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai. Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą. Testamentas, kaip sandoris, gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu nėra bent vieno sandorio elemento. Kadangi testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos ar suklydimo (CK 5.18 str. 1 d.), teismų praktikoje netinkamas valios išreiškimas ar jos ydingas įforminimas gali būti priskiriami prie kriterijų, leidžiančių nuginčyti šį vienašalį sandorį. Tai paaiškinama tuo, kad testamentas yra sandoris, kurio teisiniai padariniai atsiranda tik po testatoriaus mirties, taigi kilus ginčui dėl testamento turinio, sudarymo aplinkybių ir pan., jau nebegalima tiesiogiai išsiaiškinti asmens, sudariusio tokį sandorį, valios. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai ją suformavo ir ją autentiškai išreiškė. Todėl, pasak kasacinio teismo, gali turėti reikšmės net ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie galimai nebūtų esminiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-539/2011; 2010-11-09 nutartis c.b. Nr. 3K-3-443/2010).

Kita vertus, sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, įgytų teisių ilgaamžiškumas ir jų gerbimas. Todėl ar testamento formos, jo tvirtinimo tvarkos trūkumai sudaro prielaidas pripažinti testamentą negaliojančiu, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tokias aplinkybes: ar dėl šių pažeidimų galėjo būti neišreikšta tikroji testatoriaus valia, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų; ar, kuomet nustatomi tam tikri testamento sudarymo bei tvirtinimo tvarkos pažeidimai, kitų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad testatoriaus valia atitinka sudaryto testamento turinį. Kaip buvo minėta, testatorės neveiksnumu pagal CK 1.89 str. nuostatas šioje byloje nebuvo remiamasi, taigi jos valios įforminimo trūkumas pats savaime neįtakoja testamento galiojimo klausimo.

Kitas priešieškinio reikalavimo pagrindas - sandoris buvo tariamas, nesiekiant juo sukurti teisinių pasekmių. Tariamo sandorio negaliojimą reglamentuoja CK 1.86 str. Sandoris sudarytas tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) negalioja. Šioje teisės normoje yra reglamentuota teisinė situacija, kuomet sutarties šalys (ar šalis, vienašalio sandorio sudarymo atveju) dėl vienų ar kitų priežasčių nori sudaryti tik išorinę teisinio santykio tarp šalių atsiradimo regimybę, tačiau faktiškai sukurti sandoryje nurodytų teisių bei pareigų nesiekia ir nenori (sandorio simuliacija). Tariamieji sandoriai negalioja dėl sandorio šalių valios išraiškos ydingumo, nes tokiame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrosios sandorio šalių valios. Paprastai asmens valia išoriškai klaidingai išreiškiama siekiant tam tikrų teisinių tikslų santykiuose su kitais asmenimis. Apeliantas pagrįstai remiasi susiformavusią teismų praktiką sprendžiant tokios kategorijos ginčus, kad įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-25 nutartis c.b. Nr. 3K-3-68/2005; 2008-06-25 nutartis c.b. Nr. 3K-3-337/2008; 2008-09-15 nutartis c.b. Nr. 3K-3-418/2008). Taigi bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo civilines teises ir pareigas, atitinkančias būtent to sandorio teisinę prigimtį, t.y. dėl ko šalys minėta sutartimi susitarė, bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (CK 6.193 str.). Kadangi testamentas yra vienašalis sandoris, kurio teisinės pasekmės yra nukreiptos į ateitį, o ne atsiranda iš karto, tokio sandorio specifiškumas lemia, jog pagal CK 1.86 str. jis galėtų būti nuginčytas tik įrodžius aplinkybę, kad testatorius realiai nesiekė ir nenorėjo jam priklausančio (ar ateityje priklausysiančio) turto perleidimo nuosavybėn pasirinktam paveldėtojui ar paveldėtojams. Tačiau tokios teisiškai reikšmingos aplinkybės šioje byloje konstatuoti nėra pagrindo. Ir pats apeliantas, remdamasis Trakų rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-25-213/2007 pateiktais ieškovų ir notarės D. A. paaiškinimais, faktiškai savo skunde netiesiogiai pripažįsta, kad testamento surašymo tikslas ir buvo būtent užtikrinti atitinkamų dalių žemės sklypo dalių perėjimą ieškovams nuosavybėn (t. 1, b.l. 146), nes apie testamentą buvo kalbama kaip apie garantiją dėl sklypo pardavimo. Taigi šiame kontekste vertinant ar ginčo testamentu buvo išreikšta tikroji testatorės valia dėl to, kad dalis jos turto po mirties atitektų ieškovams, reikia atsižvelgti į šalių sutartinius santykius, susiklosčiusius iki testamento sudarymo. Tą pačią, 2004-09-16 dieną, kuomet buvo sudarytas šis ginčijamas testamentas (t.1, b.l. 6, registro Nr. (duomenys neskelbtini)), notarė dar iki jo sudarymo patvirtino preliminarąją sutartį tarp S. O. (būsimos pardavėjos) bei ieškovų O. K. ir A. J. (būsimų pirkėjų) dėl tokio paties ploto žemės sklypo, kuris vėliau buvo įvardintas ir jos testamente, pardavimo, pagrindinę sutartį šalims įsipareigojus sudaryti iki 2009-09-16 (t.1, b.l. 132, registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Minėtos sutarties pagrindu buvo sumokėta beveik visa sutarta pardavimo kaina (sutarties 2 p.). Taip pat tą pačią dieną testatorė išdavė ir įgaliojimą ieškovams (t.1, b.l. 12). Taigi aptartų duomenų analizė leidžia apeliacinės instancijos teismui pripažinti, kad testatorė siekė būtent tokių padarinių, kurie buvo įtvirtinti su ieškovais pasirašyta preliminariąja sutartimi ir jos testamentu – nuosavybės teisių į nurodyto ploto žemės sklypą (atitinkamomis jo dalimis) perleidimo ieškovams, toks buvo jos tikslas ir vidinė valia. Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t.y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Kaip nurodyta, testatorė realiai siekė šio sandorio (testamento) prigimtį atitinkančio teisinio tikslo ir jį įgyvendino, surašydama testamentą.

CK 5.19 str. 1 d. numato, kad kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį vienam ar keliems asmenims. Taigi testamentu galima palikti turtą (arba turtines teises), kuris testatoriui priklauso (arba priklausys) nuosavybės teise jo mirties dieną. Ginčo testamente testatorė įvardijo konkretų turtą – 1,54 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir kurios šio turto dalys turėtų atitekti kiekvienam iš ieškovų, t.y. A. J. 0,14 ha šio sklypo, atitinkamai O. K. – 1,40 ha. Nors į tokį turtą pati testatorė S. O. testamento sudarymo metu nuosavybės dar neturėjo - nuosavybės teisės į keturis atskirus žemės sklypus jos vardu buvo atkurtos tik po jos mirties (t.1, b.l. 37, 45, 60-80), įstatymų leidėjas neriboja asmens teisės palikti testamentu tik būsimą jam priklausysiantį turtą (turtines teises). Taip pat nekliudomai galima ir parduoti paveldėjimo teises į būsimą turtą (palikimą). Tačiau išsamiau dėl to kolegija nepasisako, nes tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

Kadangi testamentas nekvalifikuotinas kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms dėl jo turinio ar tariamas sandoris, o jokių kitų testamento negaliojimo pagrindų, kurie galėjo nulemti ydingą testatorės valios susiformavimą, šioje byloje nebuvo nurodyta, patenkinti apelianto priešieškinio reikalavimus sąlygos šioje byloje nesusiklostė. Skundžiama teismo sprendimo dalis paliktinas nepakeista, o jos nepakankamas motyvavimas vertintinas kaip neesminis proceso nuostatų pažeidimas, neapsprendęs iš esmės teisingo bylos išnagrinėjimo ir šioje ginčo dalyje.

Iš apelianto valstybės naudai priteistina 39,60 Lt procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t.3, b.l. 179, 195) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. O. 39 (trisdešimt devynis) litus 60 centų procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų valstybės naudai.