Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) S. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-30 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-20891-726/2013 pagal ieškovo S. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio atsakovei N. V. pateikimo, išvadą duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ieškovas iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo pareiškimo teisme dienos prašo nustatyti šalių nepilnametės dukters laikiną gyvenamąją vietą kartu su ieškovu iki bus priimtas sprendimas civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą, todėl ieškovas pateikė atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas yra nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, bendravimo su vaikais nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena tokių laikino pobūdžio priemonių yra nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad keičiant vaiko gyvenamąją vietą reikia turėti omenyje tai, kad aplinkos keitimas vaikui padaro socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystimuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Nagrinėjamos bylos atveju apeliantas į bylą pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2013-03-12 raštą, iš kurio matyti, kad ši institucija patvirtino faktą, jog ieškovo ir atsakovės dukra, gyvenanti kartu su atsakove, yra netinkamai prižiūrima (b. l. 6). Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atmesdamas prašymą dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo kartu su tėvu (apeliantu), pagrįstai pažymėjo, kad ieškovas nurodė gyvenąs užsienyje (Danijoje), tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog nustačius nepilnametės mergaitės laikiną gyvenamąją vietą kartu su ieškovu, bus tinkamai užtikrinti jos interesai gyventi saugioje ir jai priimtinoje aplinkoje, o atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai prevencinio pedagoginio pokalbio su vaiko motina metu išaiškino atsakovei apie jos pareigą tinkamai rūpintis vaiku, dalyvauti dukters auklėjime, ugdyme bei išlaikyme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo metu nepilnametei būtina aplinka, kurioje ji gyvena ilgą laiką, ir kurioje ji galėtų jaustis saugi ir nepažeidžiama. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog vaikui ir toliau likus pas motiną, kiltų pagrįstas pavojus, kad vaiko teisės vėl gali būti pažeidinėjamos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sutuoktiniui, siekiančiam bent laikinai pakeisti savo vaiko gyvenamąją vietą, būtina įrodyti ne tik faktą, kad vaiko interesai, gyvenant su kitu sutuoktiniu, yra pažeidžiami, tačiau taip pat faktą, kad sutuoktinis, kuris siekia vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, gali sukurti ir užtikrinti saugią, normaliam vaiko vystimuisi būtiną aplinką. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, į bylą nėra pateikti duomenys apie ieškovo gyvenimo bei buities sąlygas kitoje valstybėje, jo gaunamas pajamas bei informacija, nuo kada šalys gyvena skyrium, koks yra nepilnametės mergaitės ir jos tėvo (ieškovo) socialinis ryšys, ar jis nėra nutrūkęs, kokios bus sudarytos vaikui gyvenimo, buities, mokymosi sąlygos jam gyvenant kartu su tėvu kitoje valstybėje. Nesant minėtų įrodymų (ieškovas jų nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui), prašymo dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo tenkinimas, atsižvelgiant vien į aplinkybę, jog kartu su kitu tėvu gyvenančio vaiko teisės gali būti vėl pažeidinėjamos, pažeistų ne tik vaiko teisę saugią ir jo normaliam vystimuisi būtiną aplinką, tačiau taip pat protingumo principą (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

Tokiu būdu darytina išvada, kad keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį, priimtą visapusiškai įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Ieškovo S. V. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-30 nutartį palikti nepakeistą.