- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-16
- Bylos Nr.
- 2A-540-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė (pran.), Tatjana Žukauskienė, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- S. L.
- Atsakovas
- M. L.
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovei S. L.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovui M. L. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio ir formos pakeitimo. Išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė S. L. 2008-10-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama padidinti atsakovo M. L. mokamą sūnaus J. L. išlaikymą nuo 340 Lt iki 1230 Lt periodinėmis išmokomis per mėnesį iki sūnaus pilnametystės ir, iš dalies pakeitus išlaikymo formą, iš atsakovo priteisti tokį išlaikymą sūnui: dalį vaiko išlaikymui reikiamų lėšų iš atsakovo priteisti konkrečia pinigų suma – 81407 Lt, o likusią dalį vaiko išlaikymui – po 528 Lt periodinėmis išmokomis per mėnesį iki sūnaus pilnametystės.
Ieškovė nurodė, kad 2007 03 07 Vilniaus 1 apylinkės teismo sprendimu iš atsakovo priteistas nepilnamečiui sūnui J. L. išlaikymas pagal šalių susitarimą po 340 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, iki sūnaus pilnametystės. Toks išlaikymo dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad atsakovas iš gaunamų pajamų daugiau negalėjo skirti, ieškovės tuo metu materialinė padėtis buvo geresnė negu atsakovo. Ieškovė paaiškino, kad atsakovas moka išlaikymą reguliariai, tačiau sūnaus poreikiams tenkinti tokios sumos neužtenka. Ieškovė laikė, kad atsakovas vaiko išlaikymui turėtų skirti ne mažiau 1250Lt per mėnesį, per abu susidarytų 2500Lt. Ieškovė nurodė, kad po santuokos nutraukimo ir minėto išlaikymo nustatymo atsakovo turtinė padėtis pasikeitė: atsakovas įsigijo nekilnojamąjį turtą - butą su žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini), į atsakovo sąskaitą, esančią DnB banke, ieškovė pagal susitarimą santuokos nutraukimo metu pervedė 81 407 Lt. Ieškovė paaiškino, kad jos gaunamas atlyginimas yra 2500Lt per mėnesį, sūnaus išlaikymui prašo priteisti: vienkartine suma - 81 407Lt, kuria padengtų dalį kredito bankui už gyvenamojo būsto įsigijimą, o likusią dalį vaiko išlaikymui priteisti mokamomis periodinėmis išmokomis po 528 Lt mėnesiui, vaiko išlaikymui tektų po 1230 Lt.
2009-08-31 teismo posėdyje ieškovė ieškinį tikslino, prašė priteisti iš atsakovo vaiko išlaikymui po 800 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. spalio 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 03 07 sprendimą dalyje dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo.Priteisė iš atsakovo M. L. nepilnamečio jo sūnaus J. L. išlaikymui po 800 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2008 10 22 iki jo pilnametystės. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo 288 Lt žyminio mokesčio, 49 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą, o iš ieškovės S. L. atsakovui M. L. 624,80 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad netenkintinas ieškovės reikalavimas dalyje dėl dalies išlaikymo priteisimo vienkartine pinigų suma. Teismas laikė, kad išlaikymas konkrečia pinigų suma gali būti priteistas tuo atveju, kai gyvenantis skyrium tėvas (motina) gali tapti nemokus. Turtu (natūra) galima priteisti, kai išlaikymą teikiantis vienas iš tėvų neturi nuolatinių pajamų, vengia išlaikyti vaiką. Byloje tokių įrodymų nėra. Atsakovas pastoviai moka išlaikymą. ieškovės reikalavimas iš dalies pakeisti išlaikymo formą, tai yra, dalį išlaikymo pakeisti konkrečia pinigų suma, kuria būtų galima padengti dalį banko kredito, neatitinka vaiko interesų, kadangi padengus banko kreditą iš nepilnamečiui skirtų lėšų, vaikas neįgyja jokių nuosavybės teisių į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovės ligos, nedarbo atveju gali sumažėti nepilnamečio vaiko kasdieninių poreikių tenkinimas.
Teismas nustatė, kad sprendimo priėmimo momentui išlaikymas priteistas prieš du metus ir septynis mėnesius. Akivaizdu, kad per šį laiką padidėjo vaiko poreikiai, atsirado papildomos išlaidos, susijusios su mokslu, išlaikymu, kurių nebuvo išlaikymo priteisimo metu, išaugo šalyje infliacijos lygis. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad atsakovo padėtis pasikeitė, ji tapo geresnė. Teismo teigimu, šią aplinkybę patvirtina atsakovo nekilnojamojo turto įsigijimas: butas su rūsiu ir žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė, vykdydama santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, į atsakovo sąskaitą, esančią DnB banke pervedė 81 407Lt, todėl teismas laikė, kad ieškovė pagrįstai kreipėsi į teismą dėl išlaikymo dydžio padidinimo.
Teismas pažymėjo, jog priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Toks orientacinis kriterijus dėl priteisto išlaikymo dydžio nustatytinas atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą- šiuo metu Vyriausybės nustatytą -800litų.
Teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovo materialinė padėtis po santuokos nutraukimo pagerėjo: atsakovas įgijo butą su rūsiu ir žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Ieškovė taip pat įgijo nuosavybės teisę į butą, ieškovės ir atsakovo įgytas nekilnojamas turtas yra panašios vertės. Teismas nurodė, jog iš esančių byloje rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas kas mėnesį už kreditą moka bankui virš 2000Lt, atsakovas mokosi, už semestrą moka 1500Lt, sūnui kas mėnesį moka po 400Lt. Šios išlaidos per mėnesį sudaro virš 2700Lt. Teismo teigimu, dar reikia įvertinti išlaidas maistui, būstui, apsirengimui, atsakovo išlaidų dydis liudija jo pajamas esant pakankamai didelėmis. Be to, teismo vertinimu, atsakovas gali gauti papildomų pajamų, išnuomodamas turimas gyvenamąsias patalpas adresu (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat sutiko su ieškovės ir jos atstovo nurodytu teiginiu, kad 81 407Lt pervesti į atsakovo sąskaitą gerina jo turtinę padėtį. Taigi yra pagrindo laikyti, kad atsakovo materialinė padėtis yra geresnė, pajamos yra didesnės nei ieškovės.
Tam, kad vaikas augtų pilnaverte asmenybe, negalima apsiriboti vien tik minimalių jo poreikių tenkinimu. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas turi kitų išlaikytinių, kad turi sveikatos problemų, kurios trukdytų susirasti darbą.
Įvertinęs šalių, atstovų paaiškinimus, Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadą, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas laikė, kad atsakovas turi didesne dalimi prisidėti prie nepilnamečio sūnaus išlaikymo. Teismas ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 800Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, per abu vaiko išlaikymui bus skiriama mėnesiui 1600Lt. Teismas nuomone, tokio dydžio išlaikymas atitiks vaiko interesus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas M. L. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-10-28 sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo vaiko išlaikymui po 400 Lt per mėnesį, bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) pirmosios instancijos teismo išvada, jog vaiko poreikiams tenkinti reikia 1600 Lt per mėnesį, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Apeliantas teigia, kad jų sūnus nei santuokos nutraukimo metu, nei šios bylos nagrinėjimu metu neturėjo ir neturi jokių specialių poreikių, dėl kurių jį reikėtų išskirti iš kitų vaikų ir skirti daugiau išlaidų sūnaus poreikiams tenkinti, nei paprastai skiriama tokio amžiaus vaikui. Apelianto nuomone, akivaizdu, jog prie ieškinio pridėta sūnaus mėnesio išlaikymo sąmata, ne tik kad nėra pagrįsta ir racionali, bet ir akivaizdžiai parodo ieškovės piktnaudžiavimą savo teise ir siekį nepagrįstai praturėti atsakovo sąskaita. Teigia, kad yra svarbus ir paties ieškinio padavimo terminas, t.y. ieškovė kreipėsi į teismą praėjus kiek daugiau nei metams laiko nuo šalių santuokos nutraukimo, nurodydamas, kad vaiko poreikiai per metus išaugo net 4 kartus. Be to, ieškovė kreipėsi iš karto po to, kai ji pervedė apelianto tėvų pinigus į jo sąskaitą, nors puikiai žinojo, kad nuosavybės teisė piniginių lėšų liko tėvams;
2) apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės pozicija dėl vaikui reikalingo išlaikymo nuolat kito. Be to, teismas, nustatydamas, jog vaiko poreikiams tenkinti reikia 1600 Lt per mėnesį, nenurodė jokių byloje esančių įrodymų, kurias remiantis galėtų svartyti tokios sumos pagrįstumą, t.y. teismas savo sprendimą iš esmės nepagrindė jokiais bylos įrodymais. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog sūnui reikia maitintis kokiu nors išskirtiniu maistu, jo papildais ir pan., tačiau atsižvelgdamas į bendrą rinko situaciją, sūnaus amžių, atsakovas namo, kad sūnaus vidutinė dienos maitinimosi norma yra ne didesnė kaip 10 Lt per dieną ir atitinkamai 300 Lt per mėnesį. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad vaikui asmens sveikatos priežiūros specialistai būtų nurodę vartoti kokius nors vaistus ar vitaminus, taip pat nėra jokių duomenų ir apie vaiko sveikatos neigiamą būklę. Pagal ieškovės paruoštą sūnaus išlaikymo sąmatą, apelianto nuomone, susidaro įspūdis, kad sūnui kas mėnesį perkamos sezoninės striukės, batai ir kiti rūbai. Byloje nėra įrodymų, kad vaikui reikalingos papildomos pamokos. Apeliantas taip pat kritiškai vertina ieškovės nurodomas išlaidas draudimui, kreditui, kompiuteriui. Kompiuteris yra ilgalaikis turtas, kurio nusidėvėjimui taikomas 5 metų terminas, todėl ši prekė priskirtina ne prie periodinių, o prie vienkartinių. Taigi apelianto nuomone, iš viso per mėnesį sūnaus poreikiams reikia apie 792,40, t.y. apie 800 Lt, o ne 1600 Lt, kaip nustatė teismas;
3) pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad atsakovo turtinė padėtis pasikeitė, rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, jog atsakovas įsigijo butą ir kad ieškovė, vykdydama santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, į apelianto sąskaitą pervedė 81 407 Lt. Apelianto nuomone, teismas neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes. Teigia, kad ieškovė pervedė 81 407 Lt sumą buto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nusipirkusi butą iš atsakovo tėvų. Apelianto tėvai neišreiškė jokios valios, kad jiems nuosavybės teise priklausančios lėšos atitektų atsakovo nuosavybėn. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas savo sprendimu nustatė, kad 81 407 Lt priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, tuomet ji automatiškai sumažino apelianto tėvų turtą 81 407 Lt, t.y. teismas nusprendė ir dėl apelianto tėvų teisių ir pareigų, nors šis klausimas apskritai teismo posėdžio metu nebuvo nagrinėjamas;
Atsiliepimas
4) atsakovo būklė po santuokos nutraukimo iš tikrųjų pasikeitė, tačiau ji ne pagerėjo, o pablogėjo. Teigia, kad nuo 2009-11-02 atsakovas pradėjo dirbti Airijoje ir šiai dienai jo pajamas sudaro 2387 Lt. iš šių pajamų jis turi vykdyti ne tik įsipareigojimus bankui, vaikui, mokslo įstaigai, bet ir išlaikyti savo žmoną. Apelianto nuomone, nėra korektiška spręsti apie jo pajamas, jei anksčiau gavęs geresnes pajamas ir tuo metu prisiėmęs atitinkamai finansines prievoles ir netekęs tų pajamų toliau sąžiningai moka pagal prisiimtas prievoles. Be to, priešingai nei atsakovo, ieškovės turtinė padėtis yra akivaizdžiai pagerėjusi po santuokos nutraukimo, kadangi byloje esantys įrodymai įrodo, jog ieškovės mėnesines pajamas sudaro 3300 Lt. Taigi nėra pagrindo tenkinti ieškinio, kadangi nuo išlaikymo priteisimo vaiko poreikiai pasikeitė nežymiai, o esminis šalių turtinės padėties pasikeitimas, t.y. ieškovės galimybių teikti išlaikymą padidėjimas, o atsakovo – sumažėjimas, suponuoja sprendimą tenkinti ieškinį iš dalies, padidinant vaiko išlaikymo dydį iki 400 Lt.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė S. L. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-10-28 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad jų sūnus gyvena kartu su ieškove, ji imasi visų įmanomų priemonių vaiko turtinėms teisėms ir interesams įgyvendinti: teikia išlaikymą, gyvenamąjį būstą. Tuo tarpu, nors ir turėdamas visas galimybes, atsakovas, kaip tėvas, netinkamai vykdo savo prigimtinę prievolė teikti savo sūnui tokį išlaikymą, kad būtų patenkinti ne tik minimalūs vaiko poreikiai, bet kad vaikas neskurstų, turėtų geresnes, kokybiškesnes gyvenimo ir lavinimosi sąlygas, turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus bei įgytus gebėjimus.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teisme atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių teismo nustatytąsias aplinkybes, tame tarpe neįrodė, kad jis sąžiningai siekia užtikrinti sūnaus turtines teises į išlaikymą, o dėl objektyvių priežasčių negali teikti pakankamo dydžio išlaikymo. Spręsdamas apie atsakovo gaunamas pajamas teismas vadovavosi į bylą pateiktais dokumentais, gautais iš Lietuvoje veikiančių bankų, mokymo įstaigos, kuriuose yra duomenys apie atsakovo asmeninės reikmėms skirtų išlaidų dydį po santuokos nutraukimo. Teigia, kad teismas ištyrė šiuos dokumentus, vertino juos kaip įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad atsakovo išlaidos sudaro virš 2700 Lt per mėnesį.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei savo apeliaciniame skunde neginčija savo vaiko turtinių teisių ir intereso turėti materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus bei įgytus gebėjimus, atsakovas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog teismo nustatyta vaiko išlaikymo 1600 Lt suma mėnesiui yra per didelė ir neatitinka vaiko interesų. Be to, ieškovė nurodo, jog atsakovas neprivalėjo 81 407 Lt perduoti tretiesiems asmenims, kadangi šis sandoris yra tik asmeninė atsakovo valios išraiška, kurios jis sudaryti neprivalėjo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (LR CK 3.192 str. 1 d.). Jeigu tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo šios pareigos, teismas priteisia išlaikymą pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (LR CK 3.194 str.1 d.). Byloje nustatyta, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2007-03-07 sprendimu buvo patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria susitarta, kad atsakovas M. L. skirs sūnaus J. išlaikymui periodines išmokas 340 Lt kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės (b.l. 5-7).
CK 3.201 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė teismui pakeisti priteisto išlaikymo dydį pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Šią nuostatą sistemiškai aiškinant su CK 3.201 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad išlaikymo dydis taip pat gali būti keičiamas, išaugus (pasikeitus) vaiko poreikiams. Tokią nuostatą patvirtina ir suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; kt.). Todėl teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylą, turėjo konstatuoti arba esminį vaiko poreikių pasikeitimą, arba esminį tėvų turtinės padėties pasikeitimą, arba- abiejų šių aplinkybių sutaptį.
Sprendžiant dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo, turi derinti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jeigu tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Tačiau šis kriterijus nėra imperatyvus, jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Pažymėtina ir tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, o juolab - išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą, nurodydama, kad atsakovo teikiamas išlaikymas- 340 Lt per mėnesį, neatitinka sūnaus poreikių ir ieškinyje nurodė, kad vaiko poreikiams patenkinti reikalinga 2460- 2500 Lt. suma (b.l. 1). Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas, kuriuo buvo priteistas 340 Lt išlaikymas buvo priimtas 2007-03-07, o į teismą su ieškiniu dėl priteisto išlaikymo padidinimo ieškovė kreipėsi 2008-10-22, t.y. maždaug po pusantrų metų, įvertinant vaiko amžių, jo vystymąsi, ieškovės nurodomas išlaidų vaiko poreikiams suma per tokį trumpą laiką padidėjo neįtikėtinai daug- netgi tris su puse karto. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad vaiko poreikiai išaugo ir jiems patenkinti reikalinga maždaug 1600 Lt, t.y. teismo konstatavo vaiko poreikių pasikeitimą nuo 2007-03-07 beveik 2,5 karto. Ši pirmosios instancijos teismo išvada nebuvo grindžiama kokiais nors konkrečiais įrodymais, apsiribota konstatavimu, kad vaikas paaugo, atsirado išlaidų mokymosi priemonėms, be to, pasikeitė infliacijos lygis.
Kaip minėta, teismų praktikoje vadovaujamasi prezumpcija, kad minimalių vaiko poreikių patenkinimui reikalinga suma, atitinkanti vienos minimalios mėnesio algos dydį (1MMA), t.y. laikomasi nuostatos, jog 800 Lt suma yra pakankama vieno vaiko minimaliems poreikiams patenkinti, jeigu jis neturi specialių poreikių. Be to, šis kriterijus, kaip minėta, yra orientacinis, nors akivaizdu, jog dešimties- dvylikos metų (ieškinio pareiškimo ir sprendimo priėmimo metu) vaiko poreikiai tiek maistui, tiek rūbams bei higienos priemonėms, lyginant su paauglio, kuriam 16-17 metų, yra mažesni, todėl taikant paminėtąjį orientacinį kriterijų teismas turi atsižvelgti ir į vaiko amžių, jo gyvenamąją vietą, kad teismo nustatytas vaiko poreikių lygis atitiktų realias, objektyviai pagrįstas išlaidas jo būtiniesiems poreikiams patenkinti.
Neginčytina, jog kiekvienam vaikui reikalingas maistas, rūbai, avalynė, higienos priemonės, mokyklinio amžiaus vaikui- papildomai mokymo priemonės, taip pat, pagal galimybes, tėvai turi užtikrinti vaiko lavinimą, ugdymą, todėl yra patiriamos tam tikros išlaidos laisvalaikiui; taip pat, vaiko daliai tenka tam tikra būsto išlaidų dalis. Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto argumentą, jog atsižvelgiant į sūnaus amžių (šiuo metu jam dvylika metų), specialiųjų poreikių nebuvimą, tiek ieškovės nurodomos išlaidos maistui, tiek rūbams, avalynei, būsto išlaikymui yra aiškiai per didelės. Byloje nėra nustatyta jokių specialiųjų vaiko poreikių, prie išlaidų, kurias ieškovė skaičiuoja kaip tenkinančius vaiko poreikius, nurodomos išlaidos, kurios negali būti vertinamos kaip tenkinančios vaiko poreikius: po 380 Lt kas mėnesį kredito už butą dalies dengimas negali būti vertinamas kaip vaiko aprūpinimas būstu, nes butą, kuriam įsigyti paimtas kreditas, ieškovė įsigijo savo nuosavybėn, vaiko dalies tame turte nėra. Tas pats pasakytina ir apie išlaidas turto draudimui. Kai kurios išlaidos kelia abejonių dėl jų pagrįstumo, kaip antai, netgi 1380 Lt per metus, t.y. po 115 Lt kas mėnesį papildomiems mokytojams, nors byloje nėra įrodymų, kad vaikui nepakanka to lavinimo, kuris suteikiamas bendrojo lavinimo mokykloje ir yra objektyvus būtinumas samdyti mokytojus privačiai dirbti su vaiku (pažymėtina ir tai, jog nurodydama abiejų mokytojų (lietuvių bei matematikos) savaitės įkainį po 10 Lt, ieškovė nurodo skirtingas mėnesio bei metų išlaidų sumas šiems mokytojams, skaičiuoja šias išlaidas dvylikai mėnesių, nors mokslo metų trukmė tėra aštuoni mėnesiai; nurodo 30 Lt kas mėnesį išlaidas knygoms (vadovėliai nurodomi atskirai), nors vaiko poreikį lavintis, skaitant grožinę literatūrą, galima užtikrinti kitokiais būdais, kaip antai, skolinantis jas bibliotekoje, jeigu tėvų gaunamos pajamos neleidžia kas mėnesį pirkti gana brangiai kainuojančias grožinės literatūros knygas. Nurodomos išlaidos bilietams (autobusui ir troleibusui) 100 Lt per mėnesį akivaizdžiai neadekvačios, kadangi vardinis mėnesinis bilietas moksleiviui važiuoti autobusu ir troleibusu tekainuoja 22 Lt (viešai skelbiama informacija internetiniame tinklapyje www.troleibusia.lt), nurodomas poreikis dviems skėčiams kasmet ir pan. Kai kurios išlaidos kelia abejonių dėl nurodomo jų dydžio (kaip antai, po 250 Lt kas mėnesį komunalinėms išlaidoms, po 21 Lt kas mėnesį dantų šepetėliui, rankšluosčiams, servetėlėms, 750 Lt per mėnesį maistui ir pan.). Kai tėvų turtinė padėtis nėra itin gera, visos būtinosios išlaidos turi būti įvertinamos, paskirstomos racionaliai. Įvertindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad vaiko būtinųjų poreikių patenkinimui būtų reikalinga didesnė, negu 1 MMA suma, t.y. kad 800 Lt sumos nepakaktų jo poreikiams maistui, rūbams, avalynei, mokymo priemonėms, būstui, laisvalaikiui, lavinimui bei ugdymui, patenkinti.
Dėl tėvų turtinės padėties ir jų dalies vaiko išlaikymo prievolėje.
Kaip minėta, esminis tėvų turtinės padėties pasikeitimas (pagerėjimas, pablogėjimas) gali būti pagrindas padidinti ar sumažinti priteisto išlaikymo dydį. Tačiau teismas, konstatuodamas esminį atsakovo turtinės padėties pagerėjimą, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei jas įvertino. Esminis ieškovės argumentas, kuriuo ji grindė atsakovo turtinės padėties pagerėjimą ir kurį teismas pripažino pagrįstu, buvo 81407 Lt pinigų sumos pervedimas į atsakovo sąskaitą. Teismas sprendime nurodė, jog šį pervedimą ieškovė atliko sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių pagrindu. Tačiau byloje esančiame teismo sprendime, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, jokių susitarimų dėl šių pinigų nėra. Akivaizdu, jog šis pervedimas buvo įvykdytas buto pirkimo pardavimo sutarties pagrindu (b.l. 21-25), kuria atsakovo tėvai I.B. L. ir J. L. pardavė ieškovei butą. Sutarties sąlyga (2.1.2 punktas), kad dalį buto kainos pirkėja (ieškovė) perves į pardavėjų nurodytą M. L. sąskaitą, negali būti vertinama kaip atsakovo praturtėjimas pervedama suma, kadangi nei buto pirkimo pardavimo sutartyje, nei jokiame kitame dokumente, kuris būtų teismui pateiktas, nėra nurodoma, jog ši pervesta suma tampa M. L. nuosavybe. Akivaizdu, jog toks gaunamų pinigų pervedimas į sūnaus sąskaitą tėra pasinaudojimas kito asmens sąskaita atsiskaitymui. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismui pateikti mokėjimo nurodymai patvirtina aplinkybę, kad didžioji šios sumos dalis iš M. L. sąskaitos vėliau buvo grąžinta J. L. , t.y. buto pardavėjui.
Esminiu atsakovo turtinės padėties pagerėjimu taip pat buvo pripažinta aplinkybė, kad jis po santuokos nutraukimo nuosavybėn įsigijo butą su žemės sklypu. Dėl žemės sklypo nuosavybės teisėjų kolegija pažymi, jog tai nėra savarankiškas nekilnojamojo turto objektas- atsakovas šią žemės sklypo dalį prie daugiabučio gyvenamojo namo įsigijo kartu su nuosavybės teise į butą, todėl argumentas dėl žemės sklypo nuosavybės nevertintinas kaip pagrindas konstatuoti turtinės padėties pagerėjimą. Kolegija pripažįsta, kad turto (buto) įgijimas nuosavybėn vertintinas kaip turtinės padėties gerinimas. Tačiau vertinant, ar toks pagerėjimas laikytinas esminiu, faktiškai reikšminga aplinkybė, ar turtas įsigytas už savas, ar už skolintas lėšas. Kai turtas įgyjamas už skolintas lėšas, turtą įgijusiam asmeniui tenka prievolė kreditą grąžinti, taigi, įgydamas turtą tokiu būdu, asmuo prisiima prievolę mokėti ne tik skolą, bet dažniausiai- dar ir palūkanas. O tai reiškia, jog automatiškai mažėja jo pajamų dalis. Todėl tokioje situacijoje turto įgijimas negali būti vertinamas vien kaip turtinės padėties pagerėjimas, turi būti atsižvelgiama ir į prisiimtų prievolių pobūdį, dydį ir atitinkamai tik ta turto dalis, kuri įgyta savomis, o ne skolintomis, lėšomis, gali būti traktuojama vienareikšmiai kaip pagerinanti jį įsigijusio asmens turtinę padėtį. Didelės skolos egzistavimas blogina to asmens turtinę padėtį, todėl turto turėjimo ir skolos egzistavimo balansas duoda pagrindą spręsti, jog dalyje, kurioje turtas įgytas kreditan, asmens turtinė padėtis iš esmės nėra pagerėjusi. Kaip matyti iš nekilnojamojo turto registro išrašo bei kreditavimo sutarties (1 t., b.l. 66-67, 72-75) butas (duomenys neskelbtini) įsigytas gavus kreditą iš banko. Kredito suma- 98470,80 Eurų, šiam kreditui dengti kas mėnesį su palūkanomis sumokama šiek tiek virš dviejų tūkstančių litų (2 t., b.l. 5-9), tokiu būdu, pagerėjus atsakovo turtinei padėčiau turimo turto prasme, ji ženkliai pablogėjo gaunamų pajamų ir išlaidų balanso prasme, todėl vertinti, kad atsakovo turtinė padėtis yra pagerėjusi iš esmės, negalima. Pažymėtina, kad analogišku būdu pasikeitė ir pačios ieškovės turtinė padėtis- ji taip pat po santuokos nutraukimo asmeninėn nuosavybėn įsigijo butą, tačiau taip pat paimdama bako kreditą, tačiau šios aplinkybės ieškovė netraktuoja kaip jos turtinės padėties esminio pagerėjimo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių ieškovei atiteko trylika transporto priemonių, kurias ji nurodo pardavusi. Nors pajamų, gautų už šį turtą, sumos ieškovė nenurodė ir teismas šios aplinkybės byloje netyrė, į tai negali būti neatsižvelgiama, vertinant abiejų vaiko tėvų turtinės padėties pasikeitimą (pagerėjimą ar pablogėjimą).
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šalių turtinę padėtį, amžių, darbingumo lygį, nustatė, kad tėvų pareiga nagrinėjamoje situacijoje išlaikymo prievolėje yra lygi (argumentas, kad priteisus iš atsakovo 800 Lt abiejų tėvų skiriam suma būtų 1600 Lt ir tai užtikrintų vaiko poreikių patenkinimą), nors teismo motyvai šioje sprendimo dalyje prieštaringi: teismas taip pat nurodė ir tai, kad atsakovo turtinė padėtis yra geresnė, negu ieškovės, todėl jis esą turėtų didesne dalimi prisidėti išlaikant vaiką. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, kurie paneigia teismo išvadas dėl atsakovo esminio turtinės padėties pagerėjimo, taigi, ir geresnės jo turtinės padėties lyginant su ieškove, teisėjų kolegija, pripažindama vaiko poreikių lygį 1 MMA apimtyje, o didesnius vaiko poreikius- neįrodytais (Civilinio proceso kodekso 178 str.), ją sudarančią 800 Lt sumą paskirsto lygiomis dalimis, t.y. po 400 Lt kiekvienam iš tėvų. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteistą išlaikymo sumą sumažinant iki 400 Lt (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Teismas sprendimu priteisė iš atsakovo 288 Lt žyminio mokesčio valstybei. Ši suma mažintina iki 21,60 Lt, atsižvelgiant į tai, kad priteisiant iš atsakovo išlaikymui po 400 Lt, skirtumas tarp anksčiau nustatyto ir priteisto išlaikymo dydžio sudaro 60 Lt. Tokia yra ginčo suma, nuo kurios žyminis mokestis apskaičiuojamas pagal CPK 80 1 d. 1 p., 85 str. 1 d. 3 p. taisykles, t.y. pagal bendrą įmokų už vienerius metus sumą. Ginčo suma (pakeista įmokų už vienerius metus suma) sudaro 720 Lt, 3 procentai nuo jos- 21,60 Lt.
Paduodamas apeliacinį skundą, apeliantas prašė sumažinti priteistą išlaikymo sumą nuo 800 Lt iki 400 Lt, t.y. apeliaciniu skundu ginčyta vieno mėnesio išlaikymo suma sudarė 400 Lt ir būtent nuo šios sumos turėjo būti skaičiuojamas žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 str. 4 d.), pagal jau anksčiau minėtas taisykles- nuo vienerių metų išmokų sumos, t.y. nuo 4800 Lt turėjo būti mokami 3 procentai. Vadinasi, apeliantas, apduodamas apeliacinį skundą, turėjo sumokėti 144 Lt žyminio mokesčio (400 x 12 x 3%= 144), o sumokėjo 288 Lt, todėl 144 Lt suma, kaip permokėta, jam grąžintina (Civilinio proceso kodekso 87 str. 1 d. 1 p.).
Kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, jam iš ieškovės priteisiamas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis bei atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93 str. 1 d., 98 str.), taip pat- valstybei priteistinos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimą pakeisti. Priteistą iš atsakovo M. L. sūnaus J. L. išlaikymo sumą sumažinti iki 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, šią išlaikymo sumą skaičiuojant nuo 2008 m. spalio 22 d. iki J. L. pilnametystės.
Iš M. L. priteistą žyminio mokesčio valstybei sumą sumažinti iki 21,60 Lt.
Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti M. L. iš S. L. 144 Lt žyminio mokesčio ir 1000 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Grąžinti M. L. 144 Lt permokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Priteisti iš S. L. į valstybės biudžetą 11,30 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (įmokos kodas 5660).