Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-01-04 · Civilinė byla Nr. 2A-78/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-01-04
Bylos Nr.
2A-78/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Donatas Šernas, Audronė Jarackaitė, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas
UAB „IF P&C Insurance AS“
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens UAB „Eika“, Vilniaus miesto savivaldybei
Trečiasis asmuo
UAB „Eika“, UAB „Hanner development“, UAB „Santariškių namai“, M. L.
Kategorijos
  • 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-78/2011Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. sausio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Vladislavai Tumas,dalyvaujant ieškovo UAB „IF P&C Insurance AS“ atstovei advokatei J. M.,atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei A. V.,trečiojo asmenų atstovams: J. J. (UAB „Eika“),R. M. (UAB „Hanner Development“), V. K. (UAB „Santariškių namai“),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „If P&C Insurance”, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens UAB „Eika“ (prie kurio prisidėjo tretysis asmuo UAB „Hanner development“) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2611-585/2010 pagal ieškovo „If P&C Insurance” ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims UAB „Eika“, UAB „Hanner development“, UAB „Santariškių namai“ ir M. L. dėl žalos atlyginimo bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas „If P&C Insurance” kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 106 360,80 litų turtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad 2008-01-12 Vilniuje, Santariškių gatvėje, ties Skersinės gatve įvyko autoavarija, kurios metu automobilis atsitrenkė į kelyje gulėjusį gelžbetoninį pamatų bloką; avarijos metu buvo sugadintas automobilis. Ieškovo teigimu, jis, būdamas draudiku, sudariusiu su draudėju UAB „Blasteris“ automobilio draudimo sutartį, numatančią draudimo išmokos mokėjimą savininko AB „SEB VB Lizingas“ naudai, automobilio savininkui išmokėjo 105 700 litų draudimo išmoką, be to, papildomai turėjo 660,80 litų išlaidų, susijusių su žalos įvertinimu, todėl iš viso turėjo 106 360,80 litų išlaidų.

Ieškovas teigė, kad remdamasis CK 6.1015 straipsniu, sumokėjęs draudimo išmoką, įgijo reikalavimo teisę į asmenį, atsakingą už žalos atsiradimą, o tokia reikalavimo teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Pagal CK 6.266 straipsnį, kelio savininkas (valdytojas) atsako už žalą, atsiradusią dėl bet kokio kelio trūkumo be kaltės, jei neįrodo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Kadangi atsakovas pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį yra kelio, kuriame įvyko avarija, savininkas, ieškovas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo, atsakingo už žalos atsiradimą dėl netinkamos kelio priežiūros.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu (b. t. 2, l. 70-73) iš dalies patenkino ieškinį ir priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 53 180 litų ieškovui „If P&C Insurance“ AS žalai atlyginti ir 6 procentų palūkanas už priteistą žalos sumą nuo 2009-03-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atmetė likusią ieškinio dalį.

Teismas padarė išvadą, kad avarija įvyko kelyje, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė yra šio kelio savininkė. Kadangi avarija įvyko ir žala atsirado dėl transporto priemonės susidūrimo su kelio važiuojamojoje dalyje – t. y. jo dalyje, skirtoje transporto priemonėms važiuoti (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 66 d.), buvusia nepažymėta kliūtimi – statybiniu bloku, kelio trūkumas yra avarijos priežastis. Atsakovas, būdamas kelio savininku, bendru atveju privalo vietinės reikšmės keliuose ir gatvėse užtikrinti saugias eismo sąlygas, įgyvendindamas juose eismo saugumo priemones (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 str.1 d.), tarp kurių yra ir kelių priežiūra (Saugaus eismo automobilių keliais 11 str. 2 d.), o nepažymėtos ir dėl to pavojingos kliūties neapšviestame kelio ruože tamsiu paros metu buvimas patvirtina netinkamą kelio priežiūros vykdymą.

Teismas pažymėjo, kad avarija įvyko statybvietės teritorijoje, kurioje esančiame kelyje (nebaigtoje statyti Santariškių gatvės atkarpoje) saugų eismą privalėjo užtikrinti kartu su statybvietės teritorija ir kelio dalį toje statybvietėje valdę statytojai tretieji asmenys UAB „Eika“, UAB „Santariškių namai“ ir UAB „Hanner development“. Svarbu ir tai, kad ši gatvės (kelio) dalis nebuvo uždaryta viešam eismui.

Teismas nurodė, kad tretieji asmenys UAB „Eika“, UAB „Hanner development“ statybas vykdė bendrai statybvietėje, kuri jiems buvo perduota. Valdydami statybvietės ribose esančią nebaigtą statyti Santariškių gatvės atkarpos dalį, tretieji asmenys privalėjo užtikrinti, kad jų valdomoje kelio dalyje būtų užtikrintas eismo saugumas, ir be kaltės atsako už bet kokius valdomo kelio trūkumus, jei dėl tokių trūkumų padaroma žala kitų asmenų turtui (CK 6.266 str. 1 d.).

Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad avarija įvyko statybvietės teritorijoje, kurioje už saugumą ir žalos padarymą tretiesiems asmenims atsako statybvietės valdytojai, visiškai nepašalina atsakovo, kaip nebaigto statyti kelio savininko, perdavusio kelio valdymą statytojams, ir gretimos kelio atkarpos valdytojo civilinės atsakomybės. Patekimas į statybvietę vyko Santariškių gatvės dalimi, kuri buvo baigta statyti ir kurią valdė bei už eismo ja saugumą įvykio metu buvo atsakingas atsakovas (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 str. 1 d., 2 d.). Nors kelias, kurio savininkas buvo atsakovas, nuo ribos Pk 47 nebuvo baigtas statyti ir perduotas valdyti tretiesiems asmenims, viešas eismas nebaigta statyti kelio dalimi nebuvo uždraustas, atsakovas nesiėmė priemonių tinkamai informuoti eismo dalyvių apie savo valdomo kelio asfalto dangos pasibaigimą, staigų eismo sąlygų dėl kelio kokybės pasikeitimo pablogėjimą. Todėl teismas pripažįsta pagrįstais ieškovo reikalavimus atsakovui, nustatęs, kad žala atsirado ir dėl atsakovo netinkamo savo pareigų, valdant jam priklausantį nuosavybės teise kelią, vykdymo – tiek kaip savininko ir valdytojo iki ribos Pk 47, tiek kaip savininko už ribos Pk 47, turinčio išimtines teises ir pareigas nustatant eismo reguliavimo priemones.

Teismo teigimu, iš nustatytų faktų (automobilis avarijos metu buvo smarkiai apgadintas, po susidūrimo nuvažiavo dar apie 86 metrus, eismas vyko žiemą tamsiu paros metu, prieš pat susidūrimo vietą yra kelio ženklu pažymėta pėsčiųjų perėja ir kelio važiuojamosios dalies pakraštyje stovėjo įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys vairuotoją apie būsimą pavojingą kelio ruožą, kuriame vairuotojas privalo imtis atsargumo priemonių, teismo posėdyje vairuotoja paaiškino, kad turi mažą patyrimą vairuojant ir važiavo nepažįstama jai vieta), daroma išvada, kad vairuotoja tretysis asmuo M. L. nesiėmė reikiamų atsargumo priemonių, važiavo akivaizdžiai buvusioms sąlygoms nesaugiai, per dideliu greičiu, ir tai pripažįstama dideliu jos neatsargumu. Teismo nuomone, kadangi ieškinys pareikštas tik vienam atsakovui ir nėra pareikštas tretiesiems asmenims, konstatuojant, kad žala padaryta bendrais atsakovo ir trečiųjų asmenų UAB „Eika“, UAB „Hanner development“ ir UAB „Santariškių namai“ veiksmais, kai kiekvieno iš jų neteisėtas neveikimas, skirtingais pagrindais valdant kelią (skirtingas kelio dalis), buvo pakankama priežastimi žalai atsirasti, atsakovas įpareigojamas atlyginti ieškovui šio patirtą žalą, o atsakovas įgyja regresinio reikalavimo teisę (CK 6.9 str.1d.). Be to, dėl nukentėjusiosios didelio neatsargumo, mažinančio atsakovo atsakomybę, iš atsakovo priteisiama pusė ieškovo patirtos žalos, sumokėjus draudimo išmoką (CK 6.270 str.1d.).

Šalies argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 75-80) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo dalį, kurioje atmesta ieškinio dalis dėl nukentėjusiojo didelio neatsargumo, mažinančio atsakovo atsakomybę, visiškai patenkinti ieškinį ir perskirstyti pirmosios instancijos teisme turėtas išlaidas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

1. Apygardos teismas, konstatuodamas vairuotojos didelį neatsargumą, netinkamai aiškino bei taikė CK 6.270 straipsnio 1 dalį ir 6.266 straipsnį, neatskleidė didelio neatsargumo sąvokos ir įrodymais nepagrindė, kodėl vairuotojos elgesį vertino kaip didelį neatsargumą. Didelis neatsargumas – tai paprasčiausių atidumo, rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Vairuotoja eismo įvykio metu pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 172 ir 173 punktus, tačiau faktai, nustatyti pareigūno nutarimu administracinio pažeidimo byloje, neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje (LAT Senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 27 aprobuota “Teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvylio metu, apibendrinimo apžvalga”). Todėl svarbu, ar pagrįstai buvo konstatuota, kad vairuotoja pažeidė KET; byloje nenustatyta ir neįrodyta, kad vairuotoja būtų viršijusi leistiną greitį. Be to, vairuotoja negalėjo tikėtis, kad, apvažiavus kelio ženklą, nurodantį kelio susiaurėjimą, kelio viduryje gulės gelžbetoninis pamatinis blokas. Taigi CK 6.253 ir 6.282 straipsniai negali būti taikomi. Pažymėjo, kad, vadovaujantis teismų praktika, pašalinė kliūtis, kurios pagal paskirtį važiuojamojoje dalyje neturi būti, yra kelio trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme. Nesant kitų ženklų, išskyrus ženklą, reiškiantį kelio susiaurėjimą, vairuotoja negalėjo numatyti, jog kelio važiuojamojoje dalyje bus nepažymėta kliūtis. Todėl vairuotojos veiksmai negali būti pripažinti dideliu neatsargumu.

2. Teismas nepagrįstai atmetė ir neaptarė argumentų dėl CK 6.235 ir 6. 282 straipsnių taikymo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 96-104) prašo panaikinti teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo šiuos argumentus:

1. Kelio dalis, kuriame įvyko eismo įvykis, negali būti laikoma gatve Kelių įstatymo bei Statybos įstatymo prasme, ir Vilniaus miesto savivaldybei nėra perduota kaip tinkama naudoti. Vilniaus miesto savivaldybei priklauso Santariškių gatvė iki tos ribos (ribos Nr. 47), kur baigiasi asfaltbetonio danga, o toliau besitęsianti kelio dalis (tarp jos ir vieta, kur įvyko eismo įvykis), remiantis Kelių įstatymo 2 str. 7 d., laikytina žemės juosta, kurioje yra tiesiamas kelias t y. inžinerinės infrastruktūros teritorija. Inžinerinis statinys bus sukurtas tuomet, kai bus pripažintas tinkamu naudoti UAB „Eika“ bei UAB „Hanner development“ statomas daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas, o tuo pačiu ir Vilniaus miesto savivaldybei bus perduota 2007 m. vasario 13 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Eika“ bei UAB „Hanner development“ sudarytoje sutartyje numatyta išasfaltuota Santariškių gatvės dalis. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybei nepriklauso minėtas inžinerinis statinys tol, kol jis nėra įrengtas ir perduotas kaip tinkamas naudoti.

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybė netinkamai vykdė kelių priežiūrą. Savivaldybė tinkamai atliko kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo užtikrinimo funkcijas, įrengdama reikiamus kelio ženklus. Santariškių gatvės dalyje už sankryžos su Skersinės gatve link naujai įrengto Santariškių autobusų žiedo, įrengtas kelio ženklas Nr. 515 „Dešinės eismo juostos pabaiga" (įrengtas 2006 m. lapkričio mėnesį), o Santariškių gatvės dalyje už naujai įrengto Santariškių autobusų žiedo baigiasi asfaltuota kelio danga ir kelio dangos sujungimo su žvyrkeliu vietoje (kur baigiasi vienos juostos pabaiga) yra įrengti 2 kelio ženklo Nr. 147 segmentai „Posūkio kryptis į kairę“, kurie statomi esant važiavimo krypties ribotam matomumui, mažo spindulio kelio vingyje, kelio susiaurėjimo arba kelio remonto, statybos darbų vietoje. Be to, Santariškių gatvės dalis už sankryžos su Skersinės gatve, t. y. likus maždaug 120 m iki asfaltuotos kelio dangos pabaigos, patenka į riboto greičio 40 km/h zoną, o asfaltuotos kelio dangos pabaigoje yra kelio ženklu pažymėta pėsčiųjų perėja, kuri taip pat įpareigoja vairuotoją, artėjant link jos, sumažinti važiavimo greitį.

3. Iš Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 1-08-01 užfiksuotų nuotraukų matyti, jog gelžbetoniniai blokai, dėl kurių įvyko avarija, yra pastatyti ne ant važiuojamosios kelio dalies, o ant susiaurėjančio žvyrkelio krašto. Akivaizdu, kad susiaurėjus keliui, gelžbetoniai blokai stovi kelkraštyje.

4. UAB „Eika“ ir UAB „Hanner developmemt” yra atsakingos už gatvių, patenkančių į statybos teritoriją, priežiūrą bei jų taisymą. Statybos įstatymo 15 straipsnio 5 punkto 5 dalyje numatyta rangovo pareiga užtikrinti saugų darbą, gaisrinę saugą ir aplinkos apsaugą bei tinkamas darbo higienos sąlygas statybvietėje bei statomame statinyje, taip pat gretimos aplinkos bei gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, greta statybvietės gyvenančių, dirbančiųf poilsiaujančių ir judančią žmonių apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus. Tai, kad minėtas Santariškių gatvės ruožas patenka į UAB „Eika“ ir UAB „Hanner development“ statybų teritoriją, patvirtina ir byloje pateikti statybvietės teritorijos planai: „Pasirengimo statybai ir statybos darbų organizavimo planas“ bei „Pagrindinis brėžinys, dangų planas, nužymėjimo planas“, kuriuose yra nurodytos statytojų darbų vykdymo ribos, kurios apima tą Santariškių gatvės ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis.

5. Nepagrįsta teismo išvada, kad teismo nurodytos aplinkybės nepašalina atsakovo, kaip nebaigto statyti kelio savininko, perdavusio kelio valdymą statytojams, civilinės atsakomybės. Be to, net ir tuo atveju, jei teismas pripažintų Vilniaus miesto savivaldybę kelio savininku, nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo civilinę atsakomybę, kadangi nenustatytos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), nuostoliai (CK 6.249 str.), o priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą.

6. Teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovo argumento, kad civilinė atsakomybė netaikoma ir asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų (CK 6.253 str. 1 d.). Nagrinėjamoje situacijoje vairuotojos veismai pasireiškė rizikos prisiėmimu neapdairiai, nerūpestingai ir neatsargiai vairuojant automobilį, nors vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra keliami padidinti atsargumo ir atidumo standartai, numatyti tiek teisės aktuose, tiek išaiškinti teismų praktikoje.

7. Teismas nevertino atsakovo motyvų, jog Vilniaus miesto savivaldybė yra netinkamas atsakovas, kuriuo turėtų būti asmenys, atsakingi už gatvės dalies, patenkančios į statybos teritoriją, priežiūrą - UAB „Eika“ ir UAB „Hanner development“, nors sprendime teismas iš esmės pripažino, kad atsakovais šioje byloje turėtų būti būtent tretieji asmenys.

8. Atsižvelgiant į tai, kad apygardos teismas be pagrindo konstatavo Vilniaus miesto savivaldybės civilinę atsakomybę, nepagrįstai priteistos ir 6 proc. procesinės palūkanos. Be to, teismo konstatuota atsakovo civilinė atsakomybė kyla iš delikto, o ne iš sutartinių teisinių santykių, nors nurodytos palūkanos taikomos, esant sutartiniams teisiniams santykiams (CK 6.210 str. 1 d., esanti CK XVII skyriuje, pavadinimu „Sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės“).

Tretysis asmuo UAB „Eika“ apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 107-110) prašo pakeisti teismo sprendimą, pašalinant iš sprendimo motyvus, kuriais argumentuota, kad avarija įvyko statybvietės teritorijoje, kurioje už saugumą ir žalos padarymą tretiesiems asmenims atsako statybvietės valdytojai, taip pat dėl atsakovo regresinio reikalavimo teisės, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

1. Avarija įvyko Vilniaus mieste, Santariškią gatvėje, o Kelių įstatymo nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, nepriklausomai nuo kelio (gatvės) dangos, todėl atsakovas - Vilniaus miesto savivaldybė kaip statinio savininkas atsako už statiniu padarytą žalą pagal deliktinės atsakomybės taisykles. Eismo įvykis įvyko Santariškią gatvėje ties jos susiaurėjimu, o ne statybvietėje, todėl tretieji asmenys UAB „Hanner development“, UAB „Santariškią namai“, UAB „Eika“ negali būti laikomi atsakingi už eismo įvykiu atsiradusią žalą, kadangi minėtiems asmenims ši gatvės atkarpa nepriklauso ir nebuvo suteikta naudotis ar prižiūrėti. Tretieji asmenys UAB „Hanner development", UAB „Santarišklą namai", UAB „Eika" nestatė Santariškią gatvės atkarpos iki Pk 47. Jei kelias buvo priduotas 2007-01-05 valstybinei komisijai tik iki Pk 47, o tolimesnis kelias nebuvo uždarytas viešam transportui iki 2007-06-20, t. y. iki statybos leidimo gavimo dienos, tai po šio laikotarpio situacija nepasikeitė, tretieji asmenys nepablogino situacijos.

2. Projektavimo sąlygų išdavimas nereiškia ir neįrodo, kad tretiesiems asmenims UAB „Hanner development“, UAB „Santarišklą namai“ ir UAB „Eika“ buvo perduota naudotis ir prižiūrėti Santariškią gatvės atkarpą, kurioje įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis.

3. Teismas neįvertino aplinkybės, kad tretieji asmenys UAB „Hanner development“, UAB „Santariškią namai“ ir UAB „Eika“ neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi atsakomybė už statiniu padarytą žalą tenka jo savininkui ar valdytojui, o tretieji asmenys UAB „Hanner development“, UAB „Santariškių eamai“ ir UAB „Eika“ nėra nei gatvės valdytojas, nei savininkas.

Atsiliepimas

Tretysis asmuo UAB “Hanner development” pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens UAB „Eika” apeliacinio skundo (t. 2, b. l. 158) ir atsiliepimą į UAB „Eika“ apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 156-157), kuriuo prašo patenkinti UAB „Eika” apeliacinį skundą, ir nurodo, kad palaiko šio apelianto argumentus.

Tretysis asmuo UAB „Hanner development” atsiliepime į AB “If P&C Insurance“ apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 150-152) prašo jį atmesti ir nurodo, kad teismas pagrįstai vairuotojos elgesį vertino kaip didelį neatsargumą. Policijos tarnybiniame pranešime apie eismo įvykį nurodyta, kad vairuotoja nepastebėjo įspėjamųjų kelio ženklų, nurodančių, kad kelias susiaurėja, o administracinio teisės pažeidimo protokole konstatuota, kad vairuotoja viršijo saugų greitį (įvykio vietoje leistinas greitis buvo 40 km/h), ir tai tapo avarijos priežastimi. Kiekvienam vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra keliami padidinto atsargumo ir atidumo standartai.

Atsiliepime į Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 153-155) tretysis asmuo UAB „Hanner development” prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo šiuos argumentus:

1. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad gatvės akarpa, esanti už ribos PK 47, nėra gatvė, Pažymėtina, kad statinys yra laikomas gatve nepriklausomai nuo jo dangos, todėl, net ir esant neasfaltuotai dangai, kelias laikomas gatve, už kurio tinkamą priežiūrą atsako savininkas. Be to, aplinkybė, kad statinys nėra pripažintas tinkamu naudoti, nepašalina jo savininko civilinės atsakomybės už juo padarytą žalą.

2. Neturi pagrindo apelianto argumentai, kad gatvės atkarpa, esanti už ribos PK 47, buvo perduota tretiesiems asmenims. Šis faktas byloje neįrodytas.

3. Nepagrįsti ir argumentai, kad riba PK 47 sutapo su statybvietės vieta. UAB „Eventus“ parengtame Dangų plane nurodoma darbų vykdymo riba pažymi ribą gatvės atkarpos įrengimo darbų, kai jie bus pradėti, o ne statybvietės ribą.

4. Žala atsirado dėl vairuotojos veiksmų, todėl, vadovaujantis CK 6.53 str. 1 d., atsakovo civilinė atsakomybė neturi atsirasti.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimuose į ieškovo AB „If P&C Insurance“ bei trečiojo asmens UAB „Eika“ apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodo (t. 2, b. l.143-147), kad teismas pagrįstai konstatavo vairuotojos didelį neatsargumą. Pagal teismų praktiką, kelių eismo įvykių metu didesnio pavojaus šaltinio kaltė nustatoma pagal tai, ar transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė kelių eismo taisykles, ir kiek tai sąlygojo eismo įvykį bei žalos atsiradimą. Be to, kiekvienam vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra keliami padidinto atsargumo ir atidumo standartai. Vairuotoja jai nepažįstamoje vietovėje tamsiu paros metu turėjo būti ypatingai atidi, pasirinkti saugų greitį. Be to, byloje nėra įrodymų, paneigiančių užfiksuotą faktą, kad buvo viršytas greitis.

Atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 136-140) nurodo šiuos argumentus:

1. Nepagrįsta trečiojo asmens pozicija, kad vieta, kurioje įvyko eismo įvykis, yra ne statybvietėje. Kelio dalis, kurioje įvyko eismo įvykis, negali būti laikoma gatve Kelių įstatymo bei Statybos įstatymo prasme, ir Vilniaus miesto savivaldybei nėra perduota kaip tinkama naudoti. Byloje nėra įrodymų, kad yra sukurtas inžinerinis statinys, laikantis Statybos įstatymo nuostatų, – kelias, priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei. Santariškių gatvė Vilniaus miesto savivaldybei priklauso iki tos ribos, kur baigiasi asfaltbetonio danga, o toliau besitęsianti kelio dalis, kurioje įvyko autoįvykis, laikytina žemės juosta, kurioje yra tiesiamas kelias, t. y. inžinerinės infrastruktūros teritorija. Nors tiesiama gatvė yra pavaizduota teritorijų planavimo dokumentuose, tai dar nereiškia, kad ta gatvė realiai egzistuoja ir yra savivaldybės nuosavybė. Vieta, kurioje įvyko autoįvykis, nelaikyta gatve ir civilinės apyvartos objektu, todėl savivaldybei neatsiranda gatvių priežiūros pareiga.

2. Savivaldybė tinkamai atliko jai nuosavybes teise priklausančios Santariškių gatvės dalies taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo užtikrinimo funkcijas, kadangi buvo pastatyti reikiami ženklai.

3. Savininkas gali pavesti tvarkymą ar priežiūrą kitiems asmenims ir neatsakyti pagal CK 6.266 straipsnį už žalą, jei įrodytų, kam konkrečiai yra pavedęs valdyti objektą, su kuriuo yra siejama padaryta žala. Vadovaujantis 2007 m. birželio 22 d. darbų atlikimo sutartimi Nr. A62-14-(16.30-ADM-10) Šiaurinės Vilniaus miesto dalies, į kurią patenka Santariškių gatvė, gatvių ir kiemų dangos remontas ir priežiūra yra perduoti UAB „Gatvių statyba“.

4. Savivaldybė negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų darbų vykdymo ribose paliekamas statybines medžiagas. Trečiųjų asmenų kaltė pasireiškė nepažymėtų ir neaptvertų statybinių medžiagų palikimu ant kelkraščio, taip sukeliant pavojų greta gyvenantiems, dirbantiems ar judantiems žmonėms.

Ieškovas atsiliepė į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens UAB „Eika“ apeliacinius skundus (t. 2, b. l. 131-134), prašydamas atmesti atsakovo apeliacinį skundą bei patenkinti dalį trečiojo asmens apeliacinio skundo, kurioje nurodoma, kad tretysis asmuo nebuvo kelio, kuriame įvyko autoįvykis, valdytojas, atmetant likusią apeliacinio skundo dalį. Nurodo šiuos argumentus:

1. Žvyruota kelio danga arba nebaigtas tiesti kelias, kuriuo leidžiamas eismas, taip pat laikytini keliu (Kelių įstatymo 2 str. 2 ir 3 d., Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.). Taigi vieta, kurioje įvyko autoįvykis, laikytina keliu CK 6.266 straipsnio prasme. Neturi reikšmės ir aplinkybė, ar kelias yra įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas. Kelio statybos neužbaigtumas negali būti aplinkybe, šalinančia savininko atsakomybę. Kelio, kuriame įvyko autoįvykis, savininkas yra atsakovas, kuris neįrodė, kad perdavė kelią valdyti tretiesiems asmenims.

2. CK 6. 266 straipsnyje įtvirtintu civilinės atsakomybės atveju nustatytinos trys (ne keturios) deliktinės atsakomybės sąlygos: 1) objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitų trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos padarymas; 3) objekto sugriuvimo ar kitų trūkumų ir padarytos žalos ryšys. Be to, šiuo atveju veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu, nekeliamas ir jo rūpestingumo klausimas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto.

3. Kelio ženklų buvimas tik patvirtina faktą, kad atsakovas turėjo kelią savo žinioje ir privalėjo pasirūpinti, kad kelyje nebūtų kliūčių, kurios pripažintinos kelio trūkumu CK 6.266 straipsnio prasme.

4. Nepagrįsta atsakovo pozicija, kad kelio ruožas, kuriame įvyko autoįvykis, buvo perduotas valdyti tretiesiems asmenims. Projektavimo sąlygų išdavimas nereiškia ir neįrodo valdymo perdavimo fakto.

5. Nepagrįsti atsakovo motyvai, kad jis nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.

Šalies argumentai

6. Ieškovo prašomas priteisti procesines palūkanas numato CK 6.37 straipsnio 2 dalis, o šių plūkanų dydis nustatytas CK 6.210 straipsnyje, todėl nepagrįsti atsakovo argumentai, kad neteisingai priteistos 6 proc. dydžio metinės palūkanos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau nurodytų ir kitų proceso taisyklių, visapusiškai bei išsamiai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes bei įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, iš esmės tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, ir turėjo pagrindo iš dalies patenkinti ieškinio reikalavimą dėl teismo sprendime nurodytų motyvų.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Pagal Lietuvos Respublikos Kelių įstatymo 2 straipsnio nuostatas, gatvė - kelias ar jo ruožas, esantis miesto ar kaimo gyvenamosios vietovės teritorijoje, paprastai turintis pavadinimą. Kelias - tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo Ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad inžinerinis statinys - tai susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai, o to paties straipsnio 11 dalyje numatyta, jog susisiekimo komunikacijos - visų rūšių transporto (biotransporto, geležinkelio, automobilių, jūrų, vidaus vandenų, oro, miestų elektrinio transporto) bei pėsčiųjų judėjimo vietos (keliai, gatvės). Be to, Kelių įstatymo nuostatomis, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms (Kelių įstatymo 4 str. 3 d.).

Apygardos teismas tinkamai išaiškino ir taikė paminėtas teisės normas bei teisingai nurodė, kad eismo įvykis, dėl kurio buvo padaryta žala, įvyko ir žala atsirado dėl transporto priemonės susidūrimo su kelio važiuojamojoje dalyje buvusia nepažymėta kliūtimi – statybiniu bloku, kad avarijos priežastimi buvo trūkumas kelio, kurio savininkas - atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė. Teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas, būdamas nebaigto statyti kelio savininku, bendru atveju privalo vietinės reikšmės keliuose ir gatvėse užtikrinti saugias eismo sąlygas, įgyvendindamas juose eismo saugumo priemones (Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 str. 1 d.), tarp kurių yra ir kelių priežiūra - nuolatiniai kelio darbai, siekiant užtikrinti saugų eismą (Saugaus eismo automobilių keliais 11 str. 2 d., Kelių įstatymo 2 str. 8 d.). Teisinga ir teismo išvada, jog buvimas nepažymėtos kliūties (gelžbetoninio bloko, uždėto ant lietaus kanalizacijos trasos šulinio, buvusio aukščiau nurodytoje kelio dalyje, angos) neapšviestame kelio ruože tamsiu paros metu patvirtina netinkamą kelio priežiūrą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog pašalinė kliūtis, kurios pagal paskirtį neturi būti važiuojamojoje dalyje, yra kelio trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-362/2009). Teismas teisingai konstatavo, jog atsakovo civilinė atsakomybė CK 6.266 straipsnio pagrindu kyla dėl jo kaip kelio savininko (kartu ir valdytojo) pareigų neatlikimo, t. y. eismo organizavimo trūkumo (nebuvimas kelio ženklų, tinkamai ir dėl to efektyviai įspėjančių eismo dalyvius apie padėtį kelyje), kurį teismas pagrįstai pripažino kelio trūkumu, dėl kurio ieškovui kilo žalingos pasekmės. Teisingai teismas pripažino pagrįstais ieškovo reikalavimus atsakovui, nustatęs, kad žala atsirado ir dėl atsakovo netinkamo vykdymo savo pareigų, valdant jam priklausantį nuosavybės teise kelią – tiek kaip savininko ir valdytojo iki ribos Pk 47, tiek kaip savininko už ribos Pk 47, turinčio išimtines teises ir pareigas, nustatant eismo reguliavimo priemones, teisingai nurodęs ir dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu, nekeliamas ir jo rūpestingumo klausimas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009).

Kelių įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad nutiesti, rekonstruoti, sutaisyti (suremontuoti) keliai pripažįstami tinkamais naudoti Statybos įstatymo nustatyta tvarka.

Nors neasfaltuota ginčo kelio (Santariškių gatvės) dalis nėra pripažinta tinkama naudoti, tačiau žvyruota kelio danga arba nebaigtas tiesti kelias, kuriuo leidžiamas eismas, taip pat laikytinas keliu (Kelių įstatymo 2 str. 2 ir 3 d., Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), ir tai nepaneigia teismo nurodytų motyvų, jog atsakovas yra atsakingas dėl atsiradusios žalos. Teismo išvadų nepaneigia ir apelianto teiginys, kad pagal Kelių įstatymo 2 str. 7 d., už ribos Nr. 47 (kur baigiasi asfaltbetonio danga) besitęsianti kelio dalis (vieta, kur įvyko eismo įvykis), laikytina žemės juosta, kurioje yra tiesiamas kelias - inžinerinės infrastruktūros teritorija. Juolab kad ir apeliantas nurodytą teritoriją vadina „kelio“ dalimi, be to, minėta, jog pagal Kelių įstatymo ir Statybos įstatymo nuostatas, nebaigtas tiesti kelias, kuriuo leidžiamas eismas, taip pat laikytinas keliu, o nagrinėjamu atveju ginčo kelio dalyje nebuvo uždraustas automobilių eismas (nebuvo įrengto draudžiančio eismą ženklo, kaip ir kitų teismo nurodytų įspėjimų, tinkamai naudojamoje asfaltuotoje kelio dalyje, kurios valdymo neginčija atsakovas).

Taigi nepagrįsti atsakovo skundo argumentai, kad jis - netinkamas atsakovas, kad Savivaldybė tinkamai atliko kelio priežiūrą, kaip ir motyvai, jog tinkami atsakovai – tik tretieji asmenys UAB „Eika“ ir UAB „Hanner developmemt”, kuriems pagal 2007 m. vasario 13 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Eika“ bei UAB „Hanner development“ sudarytą sutartį buvo perduota valdyti ir prižiūrėti nurodytoji kelio dalis, kurie ir atsakingi už kelio priežiūrą bei jų taisymą. Kaip teisingai nurodė teismas, 2007-02-13 sutartis patvirtina atsakovo turėtą kelio, kuriame įvyko avarija, valdymo teisę, tačiau pagal šią sutartį (kuri sudaryta ,,prie projektavimo sąlygų”) nebuvo atskirai perduota kelio atkarpa, kurioje tretieji asmenys UAB „Eika“ ir UAB „Hanner development“ pagal šią sutartį su atsakovu ateityje turės atlikti papildomus susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų statybos darbus, bet autoįvykis įvyko kelyje, esančiame statybvietės teritorijoje, kurioje už saugumą ir žalos padarymą tretiesiems asmenims atsako statybvietės valdytojai, tačiau tai nepašalina civilinės atsakomybės atsakovo, kaip nebaigto statyti kelio savininko ir gretimos kelio atkarpos valdytojo, dėl aukščiau paminėtų ir kitų apygardos teismo nurodytų argumentų.

Neturi pagrindo ir apeliacinio skundo motyvai, jog teismo sprendime nepasisakyta dėl atsakovo argumento, kad civilinė atsakomybė netaikoma ir asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų. Teismas sprendime konstatavo, kad vairuotoja (tretysis asmuo M. L.) nesiėmė reikiamų atsargumo priemonių, važiavo akivaizdžiai buvusioms sąlygoms nesaugiai, per dideliu greičiu, ir tai pripažįstama dideliu jos neatsargumu, o dėl nukentėjusiosios didelio neatsargumo, mažinančio atsakovo atsakomybę, iš atsakovo priteisė ieškovui pusę jo patirtos žalos (CK 6.270 str.1d.).

Nepagrįstas ir atsakovo apeliacinio skundo teiginys, jog neteisingai priteistos 6 proc. procesinės palūkanos. Ieškovo prašomas priteisti procesines palūkanos numatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, o šių plūkanų dydis nustatytas CK 6.210 straipsnyje, todėl apygardos teismas turėjo pagrindo, iš dalies patenkinęs ieškinį, priteisti ir 6 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Neturi pagrindo ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl nebuvimo vairuotojos didelio neatsargumo autoįvykio metu.

Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių 172 straipsnio (redakcija, galiojusi įvykio metu) nustato, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio; pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. KET 173 straipsnio nuostatomis, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas pagrįstai konstatavo vairuotojos padarytą kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimą bei didelį jos neatsargumą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kiekvienam vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra keliami padidinto atsargumo ir atidumo standartai, ir kelių eismo įvykių metu didesnio pavojaus šaltinio kaltė nustatoma pagal tai, ar transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė kelių eismo taisykles, ir kiek tai sąlygojo eismo įvykį bei žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2003; 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2008). Pažymėtina, kad teismo išvada apie vairuotojos didelį neatsargumą patvirtinama bylos įrodymais. Nagrinėjamu atveju, vairuotoja jai nepažįstamoje vietovėje tamsiu paros metu turėjo būti ypatingai atidi, pasirinkti saugų greitį, tačiau ji neįvertino kelio būklės ir nepasirinko saugaus greičio, o tai įtakojo eismo įvykio sukėlimą. Policijos tarnybiniame pranešime apie eismo įvykį nurodyta, kad vairuotoja nepastebėjo įspėjamųjų kelio ženklų, nurodančių, kad kelias susiaurėja, o administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. E836956 konstatuota, kad vairuotoja viršijo saugų greitį, ir tai taip pat buvo avarijos priežastimi. Be to, nors faktai, nustatyti pareigūno nutarimu administracinio pažeidimo byloje, neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, paneigiančių nurodytais dokumentais užfiksuotą faktą, kad vairuotoja nesilaikė paminėtų reikalavimų, nepasirinko saugaus greičio; tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 str., 185 str., 314 str.).

Dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo

Nepagrįsti apelianto motyvai, kad kelio dalis, kurioje įvyko avarija, nebuvo perduota valdyti tretiesims asmenims.

Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 straipsnio 23 dalis numato, jog statybvietė – statinio statybos darbų vieta (teritorija, kurios ribos nustatomos statinio projekte atsižvelgiant į vykdomus statybos darbus, kuri gali sutapti ar nesutapti su statybos sklypo ribomis); nesutapimo atveju statybvietės dalimi taip pat laikomas žemės plotas, kurio statytojas nevaldo nuosavybės teise arba nevaldo ir nenaudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais ir kurio ribas nustato statytojo ir šio žemės ploto savininko (ar asmens, disponuojančio žeme) sutartis; statinys – kai visi statybos darbai atliekami statinio viduje, o pagal šio įstatymo 15 straipsnio 5 dalies 5 punktą, rangovas privalo užtikrinti saugų darbą, gaisrinę saugą ir aplinkos apsaugą bei tinkamas darbo higienos sąlygas statybvietėje bei statomame statinyje, taip pat gretimos aplinkos bei gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, greta statybvietės gyvenančių, dirbančių, poilsiaujančių ir judančių žmonių apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškindamas ir paminėtas Statybos įstatymo nuostatas, bei turėjo pagrindo teigti, kad avarija įvyko kelyje, esančiame trečiųjų asmenų valdomoje statybvietės teritorijoje (nebaigtoje statyti Santariškių gatvės atkarpoje), kurioje saugų eismą privalėjo užtikrinti ir statytojai - byloje tretieji asmenys UAB „Eika“, UAB „Santariškių namai“ ir UAB „Hanner development“, kurie taip pat atsakingi už gatvių, patenkančių į statybos teritoriją, priežiūrą (Statybos įstatymo 2 str. 23 d., 15 str. 5 d. 5 p.). Teisingai teismas konstatavo, kad tai, jog pagal 2007 – 02 - 13 sutartį, sudarytą su atsakovu, nebuvo atskirai perduota kelio atkarpa, kurioje tretieji asmenys UAB „Eika“ ir UAB „Hanner development“ turės atlikti papildomus susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų statybos darbus, nepaneigia šios kelio atkarpos perdavimo tretiesiems asmenims valdyti (pagal įstatymą ir daugiabučių namų statybos dokumentus) kaip statybvietės dalies, esančios už statybos sklypo ribų, vykdyti pagrindiniam projektui – daugiabučių namų statybai.

Nepaneigia teismo išvados bei motyvų ir apelianto argumentas, susijęs su tuo, kad kelias buvo priduotas 2007-01-05 valstybinei komisijai tik iki Pk 47, o tolimesnis kelias nebuvo uždarytas viešam transportui iki statybos leidimo gavimo dienos, kad po šio laikotarpio tretieji asmenys nepablogino situacijos. Juolab kad teismas teisingai nurodė, jog kelio riba Pk 47 (žyminti kelio asfalto dangos pabaigą) sutampa su darbų vykdymo riba (žyminčia statybvietės teritoriją), be to, minėta, kad teismas pagrįstai nustatė, jog eismo įvykis įvyko trečiųjų asmenų valdomoje statybvietės teritorijoje, per kurią ėjo paminėtas nebaigtas statyti kelias, nustatęs ir atsakovo atsakomybę dėl aukščiau paminėtų ir kitų apygardos teismo sprendimo motyvų, su kuriais sutinka ir teisėjų kolegija (CPK 185 str., 263 str.).

Dėl aukščiau paminėtų motyvų nėra pagrindo apeliacinių skundų argumentais panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 263 str., 329 - 330 str.).

Atmetus apeliacinius skundus, valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, iš apeliantų (išskyrus atsakovą, kuris nagrinėjamoje byloje atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei; CPK 83 str. 1 d. 10 p.; 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str., 302 str.; b. t. 2, l. 160).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą.

Priteisti valstybei iš ieškovo „If P&C Insurance AS” (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens UAB „Eika“ (duomenys neskelbtini) po 5,60 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėAudronė JarackaitėDonatas Šernas