- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-02-12
- Bylos Nr.
- eI2-3576-386/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05881-2025-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- A. A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romano Klišausko,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei D. G.,
2025 m. gruodžio 10 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, vaizdo konferencijos ZOOM būdu išnagrinėjo pareiškėjo A. A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. A. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas):
1) 2025 m. spalio 8 d. sprendimą atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (toliau – ir Sprendimas1);
2) 2025 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 25S21813 įpareigoti atsakovą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (toliau – ir Sprendimas2) (toliau kartu – ir skundžiami Sprendimai).
Paaiškina, kad pareiškėjas 2023 m. sudarė studijų sutartį ir atvyko į Lietuvą studijuoti Kauno kolegijoje. 2025 m. pradžioje Kauno kolegija atmetė jo prašymą perlaikyti dalykus ir suteikė akademines atostogas, dėl to Migracijos departamentas panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Vėliau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) pripažino, kad sprendimas buvo neteisėtas, nes pareiškėjas išliko studentu. Migracijos departamentas panaikino įpareigojimą išvykti ir nurodė kreiptis dėl naujo leidimo. Tačiau pareiškėjui pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, jis nebuvo priimtas, o pareiškėjui vėl buvo nurodyta savanoriškai išvykti iš Lietuvos. Atsakovas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu ir įpareigojo jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi ir todėl šalyje yra neteisėtai. Pareiškėjas nesutinka su šiais sprendimais, teigdamas, kad jie nėra pakankamai pagrįsti faktais ir teisės normomis bei neatitinka teisėtumo ir pagrįstumo principų.
Pareiškėjas pabrėžia, jog jis nuo 2023 m. nepertraukiamai studijuoja Kauno kolegijoje, o šią aplinkybę prejudiciškai nustatė LVAT, panaikinęs ankstesnį neteisėtą Migracijos departamento sprendimą. Dėl šių neteisėtų sprendimų pareiškėjas objektyviai negalėjo laiku kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi, todėl jis negali patirti neigiamus padarinius. Atsakovas nepagrįstai suabsoliutino formalų leidimo neturėjimo faktą ir neįvertino realaus pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvoje pagrindo – studijų, todėl netinkamai pritaikė teisės normas.
Pareiškėjas tvirtina, kad jis atitinka visus reikalavimus, keliamus užsieniečiui, studijuojančiam ir dirbančiam Lietuvoje, todėl atsakovo 2025 m. spalio 8 d. sprendimas atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir 2025 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 25S21813 įpareigoti atsakovą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, naikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2025 m. kovo 7 d. Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, o 2025 m. kovo 25 d. priėmė sprendimą įpareigoti jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos. Nors Regionų administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė, LVAT 2025 m. rugsėjo 10 d. patenkino apeliacinį skundą ir panaikino Migracijos departamento sprendimą, taip pat buvo atšauktas perspėjimas Šengeno informacinėje sistemoje. Po LVAT sprendimo pareiškėjo atstovas prašė atkurti leidimo laikinai gyventi galiojimą, tačiau Migracijos departamentas nurodė, kad leidimas galiojo tik iki 2025 m. rugpjūčio 31 d. ir turi būti teikiamas naujas prašymas. 2025 m. spalio 8 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, tačiau prašymas nebuvo priimtas dėl nustatyto neteisėto buvimo Šengeno erdvėje. Kadangi pareiškėjas po leidimo galiojimo pabaigos neišvyko iš Lietuvos ir neįteisino savo buvimo, Migracijos departamentas pripažino jo buvimą neteisėtu ir priėmė sprendimą įpareigoti jį per 14 dienų savanoriškai išvykti į kilmės valstybę – Indiją.
Migracijos departamentas teigia, kad skundžiami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Pažymi, kad Migracijos departamento sprendimai, kuriuos ginčija pareiškėjas, nėra priimti dėl administracinio nusižengimo, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad turėtų būti nurodyti administracinio nusižengimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Taip pat pabrėžia, kad sprendimai nebuvo priimti dėl pareiškėjo akademinių atostogų, o visi reikšmingi objektyvūs duomenys buvo įvertinti.
Atsisakymas priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi grindžiamas tuo, kad pareiškėjas neturėjo teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, nes jo leidimas laikinai gyventi galiojo tik iki 2025 m. rugpjūčio 31 d. Leidimo galiojimo terminas buvo nustatytas dar 2023 m. ir nėra susijęs su teismo procesu ar akademinėmis atostogomis. Taip pat pabrėžia, kad įstatymai nesuteikia teisės pateikti prašymo dėl leidimo, kai užsienietis šalyje yra neteisėtai.
Sprendimas įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti buvo priimtas dėl to, kad pasibaigus leidimo galiojimui pareiškėjas neišvyko iš Lietuvos ir neįteisino savo buvimo, taip pažeisdamas įstatymo nuostatas. Migracijos departamentas nurodo, kad LVAT sprendimas panaikinti leidimo panaikinimą nesuteikė pareiškėjui teisės pasilikti šalyje po leidimo galiojimo pabaigos. Neteisėtai būdamas Lietuvos Respublikoje pareiškėjas neįgyja nei teisės pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, nei teisės likti šalyje iki sprendimo priėmimo. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jis atitiko visus reikalavimus ir kad Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė priimti jo prašymą bei įpareigojo išvykti, laikomi nepagrįstais.
Sprendimas įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti buvo priimtas todėl, kad pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui jis neišvyko iš Lietuvos ir neįteisino savo buvimo, taip pažeisdamas įstatymo nuostatas. Nustatyta, kad pareiškėjas 39 dienas gyveno Lietuvoje ir Šengeno erdvėje neteisėtai, neturėdamas jokių galiojančių dokumentų, suteikiančių teisę būti šalyje.
Migracijos departamentas remiasi LVAT praktika, pagal kurią teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra automatinė ar prigimtinė užsieniečio teisė, o įgyjama tik laikantis įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad ginčijami sprendimai yra teisėti, pagrįsti, tinkamai motyvuoti ir priimti laikantis galiojančių teisės normų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. spalio 8 d. sprendimo atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bei 2025 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 25S21813 įpareigoti atsakovą savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad 2023 m. rugpjūčio 23 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei 46 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 31 d.
Migracijos departamentas 2025 m. kovo 7 d. priėmė sprendimą Nr. 25S65053 panaikinti asmeniui 2023 m. rugpjūčio 31 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760282985 (toliau – ir leidimas laikinai gyventi Nr. 760282985), kadangi asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) nustatytu pagrindu.
2025 m. kovo 25 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S78234 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į kilmės valstybę.
Pareiškėjas Migracijos departamento sprendimą Nr. 25S78234 apskundė Regionų administraciniam teismui. 2025 m. birželio 19 d. Regionų administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-10487-1102/2025, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. LVAT 2025 m. rugsėjo 10 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2509-520/2025. Šiuo sprendimu LVAT nusprendė pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento 2025 m. kovo 7 d. sprendimą. Vykdydamas LVAT 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2509-520/2025, Migracijos departamentas atšaukė perspėjimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę iš Šengeno informacinės sistemos.
2025 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjo atstovas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu atkurti leidimo laikinai gyventi galiojimą įsiteisėjus LVAT sprendimui administracinėje byloje Nr. eA-2509-520/2025.
Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 25SD18604 informavo pareiškėjo atstovą, kad prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi netenkinamas, kadangi sprendimai dėl leidimo laikinai gyventi keitimo priimami tik gavus nustatyta tvarka pateiktą prašymą.
2025 m. spalio 8 d. pareiškėjas teikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi studijų pagrindu Nr. 2508-LLG-6746. Prašymo skundžiamu Sprenimu1 Migracijos departamentas nepriėmė, nurodant pareiškėjui, kad nustatytas neteisėtas buvimas Šengeno erdvėje.
Pareiškėjas šį atsisakymą priimti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi skundžia Regionų administraciniam teismui (minėta, skundžiamas Srendimas1).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, pasibaigus 2023 m. rugpjūčio 31 d. išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikui (2025 m. rugpjūčio 31 d.), savo buvimo šalyje neįteisino bei iš Šengeno erdvės ir Lietuvos Respublikos neišvyko, ir todėl pažeidė UTPĮ 39 straipsnio 2 punkto nuostatą, nurodančią, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jei užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi, Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą2, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. spalio 22 d. Valstybė, į kurią pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti - Indija. Taigi, skundžiamas Sprendimas2 priimtas nustačius, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimui (vadovaujantis UTPĮ 39 straipsnio 2 punkto nuostata), pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai 39 dienas (laikotarpiu nuo 2025 m. rugpjūčio 31 d. iki 2025 m. spalio 8 d.), vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 dalimis.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.).
UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
UTPĮ 125 straipsnyje numatyti grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos pagrindai. Sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (UTPĮ 127 straipsnio 1 dalis). Įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos (UTPĮ 127 straipsnio 3 dalis). Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (UTPĮ 127 straipsnio 6 dalis).
Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (UTPĮ 128 straipsnio 1 dalis).
Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir susiklosčiusią individualią pareiškėjo situaciją, konstatuotina, kad nustačius pareiškėjo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos pagrindą (UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 4 punktas), Migracijos departamentas turėjo pareigą priimti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę.
UTPĮ 130 straipsnyje numatyti draudimo išsiųsti arba grąžinti užsienietį pagrindai. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 dalis.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 dalis).
UTPĮ 39 straipsnyje nustatyti atvejai, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2025 m. rugpjūčio 31 d., Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 25SD18604 informavo pareiškėjo atstovą, kad prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi netenkinamas, kadangi sprendimai dėl leidimo laikinai gyventi keitimo priimami tik gavus nustatyta tvarka pateiktą prašymą. Rašte, be kita ko, pažymėta, jog pareiškėjui buvo išduotas iki 2025-08-31 galiojantis leidimas laikinai gyventi, t. y. šiuo metu jis neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl turėtų būti teikiamas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi. Taip pat šiuo raštu buvo pateikta informacija apie prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tvarką ir sąlygas: pagal UTPĮ 28 straipsnio 2 dalį ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 11 punkto nuostatas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui užsienietis gali pateikti, būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai. Užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą, išskyrus prašymą išduoti leidimą UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8, 10, 11 ar 12 punktuose nustatytu pagrindu, gali pateikti per išorės paslaugų teikėją.
2025 m. spalio 8 d. pareiškėjas teikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi studijų pagrindu Nr. 2508-LLG-6746. Prašymą skundžiamu Sprendimu1 Migracijos departamentas atsisakė priimti, nurodant pareiškėjui, kad nustatytas neteisėtas pareiškėjo buvimas Šengeno erdvėje.
Kadangi pareiškėjas, pasibaigus jo leidimo laikinai gyventi galiojimui 2025 m. rugpjūčio 31 d., neįteisino savo buvimo Lietuvoje ir neišvyko iš Lietuvos bei Šengeno erdvės, todėl jo gyvenimas laikomas neteisėtu. Dėl šios priežasties Migracijos departamentas priėmė teisėtą Sprendimą2, kuriuo įpareigojo pareiškėją per 14 dienų savanoriškai išvykti iš Lietuvos į Indiją.
Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus 2025 m. spalio 8 d. Sprendimus, neįvertinto visų objektyvių duomenų, susijusių su pareiškėjų pateiktais dokumentais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl pareiškėjo priverstinio prašymo suteikti akademines atostogas, todėl netinkamai pritaikė teisinį sprendimo pagrindą.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėju. Skundžiamas Sprendimas1 atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi buvo priimtas vadovaujantis UTPĮ 28 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad prašymą galima pateikti tik teisėtai esant Lietuvoje arba būnant užsienyje per išorės paslaugų teikėją. UTPĮ nenumato užsieniečio teisės pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, kai užsienietis neturi teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo leidimas laikinai gyventi baigė galioti 2025 m. rugpjūčio 31 d., todėl pareiškėjas neturėjo teisėto pagrindo būti Lietuvoje ir pateikti prašymo. Kaip matyti, leidimo galiojimo terminas buvo nustatytas dar 2023 m. ir nėra susijęs su pareiškėjo akademinėmis atostogomis. Sutiktina su atsakovu, kad leidimo laikinai gyventi galiojimo data buvo nustatyta jau 2023 m., kai 2023 m. rugpjūčio 23 d. Migracijos departamentas, priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 31 d. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo vertinti, kad ši nustatyta data galėtų būti susijusi su aplinkybėmis dėl pareiškėjui suteiktų akademinių atostogų, apie kurias pareiškėjas, išduodant jam leidimą laikinai gyventi, net negalėjo žinoti. Kadangi skundžiamas Sprendimas2 yra priimtas todėl, kad pareiškėjas, pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimo laikui iš Šengeno erdvės ir Lietuvos Respublikos neišvyko ir savo buvimo šalyje neįteisino, tuo pažeisdamas UTPĮ 39 straipsnio 2 punkto nuostatą, šios aplinkybės taip pat nesusijusios su pareiškėjui suteiktomis akademinėmis atostogomis.
Be kita ko, pareiškėjas teigia, kad jis negalėjo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi tuomet, kai teisėtai buvo Lietuvoje, nes tik 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimu LVAT panaikino Migracijos departamento sprendimą, kuriuo Migracijos departamentas buvo nusprendęs panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi todėl, kad jam buvo suteiktos akademinės atostogos.
Kaip jau anksčiau šiame sprendime nurodyta, leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas iki 2025 m. rugpjūčio 31 d. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjas, pasibaigus leidimo laikinai gyventi laikotarpiui, neturėjo pagrindo pasilikti Lietuvos Respublikoje vien todėl, kad apskundė 2025 m. birželio 19 d. Regionų administracinio teismo sprendimą (dėl Migracijos departamento 2025 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 25S65053, kuriuo panaikintas pareiškėjui Indijos Respublikos piliečiui A. A. S. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje). Nors LVAT ir panaikino Migracijos departamento sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, tačiau ši aplinkybė nesuteikia pareiškėjui teisės būti Lietuvoje. Tai, kad pareiškėjas yra Kauno kolegijos studentas, taip pat savaime nesuteikia pareiškėjui teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, neturint galiojančio leidimo laikinai gyventi ar vizos. Atkreiptinas dėmesys, kad nei vienas iš skundžiamų Sprendimų nėra priimtas dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo akademinėmis atostogomis.
Iš 2025 m. rugsėjo 23 d. Migracijos departamento atsakymo į pareiškėjo prašymą atkurti leidimo laikinai gyventi galiojimą Nr. 25SD18604 matyti, jog pareiškėjui buvo paaiškinta, kad pagal UTPĮ 28 straipsnio 2 dalį ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 11 punkto nuostatas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui užsienietis gali pateikti, būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai. Užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą, išskyrus prašymą išduoti leidimą UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8, 10, 11 ar 12 punktuose nustatytu pagrindu, gali pateikti per išorės paslaugų teikėją. Taigi, Migracijos departamentas teisingai vertino, kad pareiškėjas, neteisėtai būdamas Lietuvos Respublikoje, neįgijo išimtinės teisės į prašymo dėl leidimo laikinai gyventi priėmimą ar teisę likti Lietuvos Respublikoje, kol jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi.
Kadangi pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimui, Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą2 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. spalio 22 d.
Nagrinėjamu atveju UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti asmenį į užsienio valstybę nenustatyta. Tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pareiškėjas.
Pagal UTPĮ 124 straipsnio 1 dalį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos iki kelionės dokumento ar leidimo galiojimo pabaigos. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760282985 galiojo iki 2025 m. rugpjūčio 31 d., tačiau pareiškėjas neišvyko iš Lietuvos ir Šengeno erdvės, taip pažeisdamas UTPĮ 39 straipsnio 2 punktą, pagal kurį gyvenimas šalyje su negaliojančiu leidimu laikomas neteisėtu. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas 39 dienas (nuo 2025 m. rugpjūčio 31 d. iki 2025 m. spalio 8 d.) gyveno neteisėtai ir neturėjo jokių kitų teisę suteikiančių dokumentų, todėl jo grąžinimas į užsienį buvo pagrįstas.
Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas bei jo atstovas nurodė, kad pareiškėjas įvykdė skundžiamą Sprendimą2, t. y. savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos.
Apibendrinus, darytina išvada, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo skundžiamų Sprendimų neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
P. A. A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.