- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-19
- Bylos Nr.
- A-525-2196-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00828-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- A. S.
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. su skundu (b. l. 1?5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) panaikinti 2013 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, Vidaus reikalų ministerija) sprendimą Nr. 1D-2143(11) (nurodyta prašomo panaikinti sprendimo data – 2013 m. vasario 13 d.– laikytina rašymo apsirikimu, kadangi sprendimas buvo priimtas 2013 m. vasario 21 d.);
2) solidariai priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės 13 695,65 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį;
3) įpareigoti atsakovus toliau mokėti pareiškėjui Ministerijos paskirtą 424,6 Lt pensiją.
Paaiškino, kad Ministerija jam paskyrė 424,6 Lt valstybinę pareigūnų pensiją. Nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. gruodžio mėnesio Ministerija išmokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją. Teigė, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalis varžo dirbančio pensininko, gaunančio valstybinę pareigūnų pensiją, teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą dėl socialinės padėties. Pensijos dalies praradimas vien dėl to, kad pasikeitė pensininko socialinė padėtis, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai. Toks reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Nurodė, kad atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio neišmokėjo 13 695,65 Lt. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra pasirinkti darbą; valstybėje esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama valstybinė pensija būtent dėl to būtų mažinama daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba tokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 27?28), kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka.
Atsakovai, remdamiesi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu tvirtino, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių iki nutarimo įsigaliojimo nutarimas teisiškai neveikia. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas galėjo nustatyti, kad įstatymas, kuriuo pagal Konstitucinio Teismo nutarimą buvo taisoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis galiotų retrospektyviai, tačiau to nepadarė. Nurodė, kad teismas negali taikyti nutarimo santykiams iki jo įsigaliojimo, nes taip įsibrautų į Konstitucinio Teismo kompetenciją – Konstitucijos normų ir konstitucinių teisės principų priemonėmis paneigtų Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymo teisinio reguliavimo apimtį, tuo pripažindamas, kad šis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Nurodė, kad teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą. Prašė atidėti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. Akcentavo, jog pareiškėjas neteisingai suskaičiavo pensiją, jis galėtų reikalauti priteisti 3 008,77 Lt.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu (b. l. 37?44) skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. 1D-2143-(11) „Dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo“ dalį, kurioje atsisakyta A. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Priteisė A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 3 008,77 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitą skundo dalį atmetė.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir atsižvelgęs į jį, darė išvadą, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją A. S. mokėti visą paskirtą pensiją.
Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 20 d. pažymos Nr. 11PP(P)-1482, teismas nustatė, kad taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu 2011 m. birželio ir 2012 m. sausio mėnesiais buvo sumažintas iki 650 Lt, o nuo 2011 m. liepos mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio bei nuo 2012 m. vasario mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio – iki 667,93 Lt. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Taigi, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio susidarė 3 008,77 Lt nepriemoka (turėjo būti išmokėta 17 183,36 Lt (19 855,08 – 667,93 x 4), tačiau išmokėta tik 14 174,59 (6 159,43 + 667,93 x 12). Pažymėta, kad nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio A. S. išmokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nesumažinta pensija.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, teismas darė išvadą, kad A. S. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 3 008,77 Lt – priteistina iš Lietuvos valstybės.
Teismas pažymėjo, kad Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, kad Pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją A. S. dėl pensijos sumažinimo kreipėsi 2013 m. vasario 13 d. Taigi, prašymas buvo paduotas per Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytą 3 metų senaties terminą protingu terminu tikrinant pensijos išmokėjimą, nes iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad atskiras sprendimas pareiškėjui dėl pensijos sumažinimo nebuvo siunčiamas. Teismas taikė teisinių santykių susidarymo metu galiojusią įstatymo redakciją, kadangi senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos. Teismas pažymėjo, kad materialinės teisės normos, priešingai nei procesinės, visada taikomos tos, kurios galiojo tuo metu, kai įvyko asmens teisių pažeidimas ir apie jį buvo sužinota. Dėl šios priežasties Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį keitusio ir šešių mėnesių terminą nustačiusio 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 netaikė.
Teismas nurodė, jog byloje spręstinas klausimas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki kreipimosi į teismą. Darė nurodą į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d., nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 (Administracinių teismų praktika, Nr. 5, 2004 m.), remdamasis ja ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas laikė, kad atsakovo sprendimai dėl pensijos ribojimo yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o pagal Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Remdamasis šia praktika teismas konstatavo, kad atsakovo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo apimties yra nepagrįstas.
Dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos Sprendimą, teismas nurodė, kad šis Sprendimas laikytinas sprendimu, kuriuo ginčas dėl pensijos mokėjimo išspręstas ikiteismine tvarka. Teismo nuomone, šis sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2012 m. vasario 6 d. nutarime. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad pareiškėjui turi būti mokama pensija, atitinkanti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas nuostatas. Teismo nuomone, priešingai, nei teigia Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, pagal Laikinąjį įstatymą pareiškėjo valstybinė pensija negalėjo būti dar kartą perskaičiuojama taikant koeficientą apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją jam turint draudžiamųjų pajamų. Prašomo panaikinti Sprendimo dalis, kurioje atsisakyta A. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina.
Pasisakydamas dėl atsakovų prašymo atidėti sprendimo vykdymą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, vertino, kad atsakovas ir taip yra pažeidęs savo pareigą mokėti nustatyto dydžio pensiją, Laikinasis įstatymas dėl pensijų dirbantiems pensininkams sumažinimo priimtas neatsižvelgiant į analogišku klausimu priimtą 2002 m. lapkričio 25 d. Konstitucinio Teismo nutarimą. Pensijos suma yra priteisiama iš Lietuvos valstybės, tuo tarpu Ministerija yra tik atsakovo atstovas. Teismas lygino pareiškėjo ir jam skolingo asmens turtinę padėtį, pažymėjo, jog pareiškėjo gaunama pensija nėra didelė, valstybės požiūriu teismo sprendimu priteisiama suma yra nereikšminga. Teisėjų kolegija manė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjo teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjui buvo mokama ženkliai mažesnė negu priklausytų mokėti.
III.
Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 47), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą – nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d.
Apeliaciniame skunde nurodė, kad pareiškėjo teisės į priteistą sumą neginčija, tačiau atkreipia dėmesį į teisės principą, kad teisės aktais, taip pat ir teismo sprendimu, negalima reikalauti neįmanomų dalykų. Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą. Todėl pagal dabartinę faktinę padėtį Ministerija negali įvykdyti teismo sprendimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 131 straipsnio 1 dalimi, padavė prašymą dėl prisidėjimo prie Ministerijos apeliacinio skundo (b. l. 50).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamos byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.
Pareiškėjas skunde teismui pateikė tris reikalavimus ? panaikinti 2013 m. vasario 21 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-2143(11); solidariai priteisti iš atsakovų 13 695,65 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį; įpareigoti atsakovus toliau mokėti pareiškėjui Ministerijos paskirtą 424,6 Lt pensiją.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. 1D-2143-(11) „Dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo“ dalį, kurioje atsisakyta A. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų bei priteisė A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 3 008,77 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitą skundo dalį atmetė.
Iš atsakovų apeliacinio skundo matyti, jog jie iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, neginčija pareiškėjo teisės į priteistą sumą, prašo tik pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nustatant, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d. Tačiau remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio nuostatomis, teisėjų kolegija, tikrina visą bylą ir pasisako dėl viso pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamai bylai aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktos teisės aiškinimo taisyklės bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės.
Remiantis Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktu, pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.
Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidarė, minėta, nuo 2010 m. sausio pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tai patvirtina ir bylos medžiaga (b. l. 8).
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmoji sumažinta pensija (už 2010 m. sausio mėnesį) pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį (b. l. 8). Į Vidaus reikalų ministeriją dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pareiškėjas kreipėsi 2013 m. vasario 13 d. prašymu (b. l. 23), o skundą teismui pateikė 2013 m. kovo 14 d. (b. l. 9).
Esant šios aplinkybėms pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad prašymas buvo paduotas per Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytą 3 metų senaties terminą protingu terminu tikrinant pensijos išmokėjimą, nes iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad atskiras sprendimas pareiškėjui dėl pensijos sumažinimo nebuvo siunčiamas. Teismas taikė teisinių santykių susidarymo metu galiojusią įstatymo redakciją, nurodydamas, kad senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos. Materialinės teisės normos, priešingai nei procesinės, visada taikomos tos, kurios galiojo tuo metu, kai įvyko asmens teisių pažeidimas ir apie jį buvo sužinota. Dėl šios priežasties Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį keitusio ir šešių mėnesių terminą nustačiusio 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 teismas netaikė.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimo, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, atsižvelgdama į pakitusį teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 prieitas išvadas, pažymėjo, kad nagrinėtu atveju, nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Teismas pažymėjo, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia yra pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje A444-2232/2013, pažymi, kad sprendžiant, ar pareiškėjas, siekdamas savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniuose teismuose, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą, svarbi ne kreipimosi į instituciją, o kreipimosi į teismą data, t. y. kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą, t. y. 2010 m. vasario mėnesio. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.
Kita vertus, nagrinėjamoje byloje nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis), byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).
Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti ir įvertinti teisiškai reikšmingas aplinkybės, susijusias su priežastimis, dėl kurių pareiškėjas delsė kreiptis į teismą, o vien apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes, kurios nebuvo tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, t. y. tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama šiam teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjui turėtų išaiškinti jo teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės ir bus galima priimti teisingą sprendimą byloje.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria
atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.