Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Rimvydo Norkaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3543-262/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Eismo sauga“ (buvusi valstybės įmonė „Žemaitija“) ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Bendrai Lietuvos ir Vokietijos įmonei uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltic Sign“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, valstybės įmonė Valstybės turto fondas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Eismo sauga“ (buvusi VĮ „Žemaitija“) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir UAB „Baltic Sign“, kurį patikslinęs, prašė pripažinti negaliojančia 2001 m. spalio 9 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „Baltic Sign“, kuria naujajam kreditoriui Bendrai Lietuvos ir Vokietijos įmonei UAB „Baltic Sign“ buvo perleistos visos reikalavimo teisės ir papildomos teisės (įskaitant teisę gauti netesybas - delspinigius) į 1 328 158,41 Lt skolą, bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

LR Vyriausybės 1998 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 884 VĮ „Žemaitija“ iš Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos reguliavimo srities perduota LR Susisiekimo ministerijos reguliavimo sričiai. Nuo 1998 m. rugpjūčio 15 d. LR Susisiekimo ministerija pradėjo vykdyti VĮ „Žemaitija“ steigėjo funkcijas. 2000 m. VĮ „Žemaitija“ ir auditorius UAB „Provisus“ kreipėsi į LR Vidaus reikalų ministeriją, prašydami patvirtinti įsipareigojimų likutį 1999 m. gruodžio 31 d., tačiau toks patvirtinimas nebuvo gautas. VĮ „Žemaitija“ neturėjo sudariusi bendradarbiavimo sutarčių su LR Vidaus reikalų ministerija, suteikiančių teisę atlikti piniginio tarpininkavimo paslaugas, todėl atsakovas LR Vidaus reikalų ministerija neturėjo pagrindo perduoti naujajam kreditoriui Bendrai Lietuvos ir Vokietijos įmonei UAB „Baltic Sign“ reikalavimo teises ir papildomas teises į skolą, susidariusią renkant pinigus iš gyventojų už valstybinio numerio ženklus. LR Vidaus reikalų ministerija nenustatė piniginių lėšų sumos šiems darbams atlikti. VĮ „Žemaitija“ pinigines lėšas už transporto priemonių valstybinio ženklo išdavimą laikė kreditoriniu įsiskolinimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 14, kurį, suėjus 3 metų ieškininės senaties terminui (CK 84 str. sena redakcija) priskyrė prie apmokestinamų nerealizacinių pajamų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas, spręsdamas ginčą dėl reikalavimo perleidimo, nepagrįstai nukrypo į paties reikalavimo nagrinėjimą. Tai, ar reikalavimas yra galiojantis, neturi įtakos reikalavimo perleidimo sutarties galiojimui, nes skolininkas turi teisę reikšti naujajam kreditoriui visus atsikirtimus, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui. Pažymėtina, kad gali būti perleidžiamas netgi būsimas, dar neegzistuojantis reikalavimas (CK 6.101 str. 3 d.), perleidžiamas reikalavimas gali būti neapibrėžto pobūdžio (CK 6.105 str. 2 d.). Reikalavimo galiojimas yra pradinio ir naujojo kreditorių tarpusavio reikalas, nes reikalavimo galiojimas užtikrinamas tuo, kad pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui už reikalavimo galiojimą. Be to, teismas, pasisakydamas dėl paties reikalavimo, neteisėtai įsiskverbė į Šiaulių apygardos teismo nagrinėjamą ginčą šiuo klausimu, nes šiame teisme naujasis kreditorius iškėlė civilinę bylą dėl perleisto reikalavimo realizavimo.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad LR Vidaus reikalų ministerijos reikalavimo teisė ir atitinkamai UAB „Eismo sauga“ prievolė 1 328 158,41 Lt apimtyje neegzistuoja iš viso. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas UAB „Eismo sauga“ pripažįsta savo prievolę LR Vidaus reikalų ministerijai 617 619,71 Lt apimtyje, pateikė į bylą tai patvirtinančius dokumentus ir tai teismo posėdyje patvirtino UAB „Eismo saugos“ direktorius. Teismas, neigdamas prievolę visa apimtimi, pažeidė nesikišimo į privačius reikalus principą, nes turėjo pripažinti prievolę bent ta apimtimi, su kuria sutinka UAB „Eismo sauga“.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra ginčijamos prievolės apimties įrodymų. Anot apelianto, tokiu įrodymu laikytinas pinigų už valstybinio numerio ženklus gavimo kvitų 1 328 158,41 Lt sumai apyrašas.Piniginių lėšų suma darbams už transporto priemonių valstybinio numerio ženklo išdavimą negalėjo būti nustatyta, nes prievolės šalys negalėjo žinoti, kiek klientų kreipsis ir jiems bus parduota valstybinio numerio ženklų.Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad nebuvo sudaryta VĮ „Žemaitija“ ir LR Vidaus reikalų ministerijos tarpusavio bendradarbiavimo sutartis. VĮ „Žemaitija“ prievolė LR Vidaus reikalų ministerijai įforminta 1993 m. gruodžio 2 d. VĮ „Žemaitija“ ir Šiaulių miesto policijos komisariato viešosios policijos komisaro Janavičiaus suderinimo protokolu (pagal Policijos įstatymą tuo metu policijos komisariatai buvo ne policijos, bet VRM įstaigos, o Egzaminų ir transporto apskaitos skyriai - VRM Kelių policijos valdybos padaliniai). Šį protokolą, anot apelianto, galima traktuoti kaip sutartį trečiojo asmens LR Vidaus reikalų ministerijos naudai.Prievolės atsiranda ne tik iš sutarčių, bet ir kitais pagrindais. Tarp VĮ „Žemaitija“ (dabar UAB „Eismo sauga“) ir LR Vidaus reikalų ministerijos susiklostė faktiniai santykiai: VĮ „Žemaitija“ ėmė iš transporto priemonių savininkų pinigus už policijos išduotus valstybinio numerio ženklus, kuriuos periodiškai pervesdavo LR Vidaus reikalų ministerijai, tačiau pervedė ne visus surinktus pinigus, ką pripažįsta ir ieškovas. Pagal LR Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 716 „Dėl transporto priemonių valstybinio numerio ženklų išdavimo, rinkliavos už kelių policijos teikiamas paslaugas ir vairuotojų pažymėjimų pavyzdžių patvirtinimo“ LR Vidaus reikalų ministerijai buvo pavesta nuo 1992 m. spalio 1 d. pradėti išduoti tarptautinius standartus atitinkančius valstybinio numerio ženklus automobiliams, motociklams, motoroleriams bei priekaboms (1.1 p.). Buvo nustatyta, kad lėšos už transporto priemonių savininkams išduotus valstybinio numerio ženklus naudojamos šių ženklų gamybai finansuoti (2.5 p.), o LR Vidaus reikalų ministerija organizuoja transporto priemonių valstybinio numerio ženklų gamybą (6 p.). Todėl galima kalbėti ir apie tai, kad UAB „Eismo sauga“, už valstybinio numerio ženklus surinktus pinigus pasilikdama sau, nepagrįstai praturtėjo LR Vidaus reikalų ministerijos sąskaita.Ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis nepažeidžia skolininko UAB „Eismo sauga“ interesų, nes reikalavimo perleidimas nesukuria paties reikalavimo. Šiuo atveju LR Vidaus reikalų ministerija veikė ne kaip administracinių, o kaip civilinių santykių subjektas.Ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys (CK 1.78 str. 4 d.). Įstatymas nenumato skolininko teisės ginčyti reikalavimo perleidimą tarp pradinio ir naujo kreditoriaus.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad skolininkas negali turėti įtakos sprendžiant, kam gali būti perleista teisė (Civilinė byla Nr. 3K-7-603/2001).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs civilinių santykių stabilumo prioritetą, pagal kurį sandoriai neturi būti naikinami be pakankamo pagrindo, tai yra kol iš esmės nepažeidžia teisės saugomų vertybių.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įstatyme nenustatyta, kad pranešime apie cesiją būtų nurodytas reikalavimo perleidimo pagrindas (civ. b. Nr. 3K-7-168/2010).

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pateiktą dokumentinę medžiagą, bylos faktines aplinkybes, įvertino susiklosčiusią situaciją ir teisingai pripažino reikalavimo perleidimo sutartį nepagrįsta.Ieškovas pripažįsta prievolę Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai 617 619,71 Lt iš dalies, kadangi šios sumos sudėtinės dalys nėra fiksuotos pirminiuose buhalterinės apskaitos registruose, vykdytą buhalterinę apskaitą kontroliavusios institucijos pripažino neatitinkančia Buhalterinės apskaitos įstatymo. 617 619,71 Lt suma priskiriama prie ginčijamo kreditorinio įsiskolinimo, nors LR Vidaus reikalų ministerija ir įtraukta į kreditorių sąrašą, tačiau šios sumos, kaip skolos objekto, atsakovas neginčijo.Ginčijamos prievolės apimties įrodymai yra nepakankami ir nepagrįsti buhalterinės apskaitos dokumentais.Sutartis tarp LR Vidaus reikalų ministerijos ir VĮ „Žemaitija“ (vėliau pertvarkytos į UAB „Eismo sauga“) nebuvo sudaryta ir nenustatytos jokios VĮ „Žemaitija“ prievolės ar netesybos.VĮ „Žemaitija“ pervedė LR Vidaus reikalų ministerijai ne visas už valstybinius transporto priemonių numerius surinktas lėšas, nes dalį jų naudojo surenkamų lėšų administravimui bei kitų ministerijos, kaip VĮ „Žemaitija“ steigėjos, nustatytų funkcijų ir pavedimų vykdymui.UAB „Eismo sauga“, pasilikdama dalį lėšų už valstybinių transporto priemonių numerių išdavimą, nepraturtėjo, o turėjo galimybę vykdyti VĮ „Žemaitija“ steigėjo numatytą misiją ir išvengė bankroto.Ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis pažeidžia UAB „Eismo sauga“ turtinius interesus, kadangi apeliantas skolos perleidimo sutartimi perleidžia privačiai bendrovei UAB „Baltic Sign“ nepagrįstą 1 328 158,41 Lt skolą.Šiaulių apygardos teisme ginčas dėl VĮ „Žemaitija“ 1 328 158,41 Lt skolos LR Vidaus reikalų ministerijai iš esmės nebuvo pradėtas nagrinėti.Tai, kad LR Vidaus reikalų ministerija turėjo teisinius santykius su UAB „Baltic Sign“, kuri gamino ir tiekė valstybinius transporto priemonių numerius ministerijai, VĮ „Žemaitija“ nebuvo žinoma, kaip nebuvo žinoma ir tai, kam LR Vidaus Reikalų ministerija naudojo lėšas, gautas iš VĮ „Žemaitija“.LR Vidaus reikalų ministerija sudarė skolos perleidimo sutartį su UAB „Baltic Sign“ labai nenaudingomis sąlygomis tiek valdymo institucijai (ministerijai), tiek VĮ „Žemaitija“, kadangi LR Vidaus reikalų ministerija pati galėjo reikšti ieškinį dėl tariamų skolų dar tada, kai VĮ „Žemaitija“ buvo perduodama iš LR Vidaus reikalų ministerijos pavaldumo į Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos pavaldumą, nemokant žyminio mokesčio.UAB „Baltic Sign“ reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia neginčija ir apeliacijos neteikia.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimas naikintinas, ieškinys atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas UAB „Eismo sauga“ prašė pripažinti negaliojančia 2001 m. spalio 9 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp LR Vidaus reikalų ministerijos ir Bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „Baltic Sign“, kuria naujajam kreditoriui UAB „Baltic Sign“ buvo perleistos visos reikalavimo teisės ir papildomos teisės (įskaitant teisę gauti netesybas - delspinigius) į ieškovo 1 328 158,41 Lt skolą.

Pareikštojo ieškinio pagrindu ieškovas nurodė šias aplinkybes: pasak ieškovo, LR Vidaus reikalų ministerija, perduodama VĮ „Žemaitija“ Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos reguliavimo sričiai, nepasirašė turto ir skolų perdavimo akto, taip pat su VĮ „Žemaitija“ nepasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo; nebuvo gautas patvirtinimas apie VĮ „Žemaitija“ įsipareigojimų likutį 1999 m. gruodžio 31 d.; VĮ „Žemaitija“ neturėjo sudariusi bendradarbiavimo sutarčių su LR Vidaus reikalų ministerija, suteikiančių teisę atlikti piniginio tarpininkavimo paslaugas; LR Vidaus reikalų ministerija nenustatė piniginių lėšų transporto priemonių valstybinio ženklo išdavimą darbams atlikti; tarp VĮ „Žemaitija“ ir LR Vidaus reikalų ministerijos nebuvo atlikti tarpusavio atsiskaitymų suderinimai, todėl negalima nustatyti VĮ „Žemaitija“ įsiskolinimų iš finansinės tarpininkavimo veiklos kreditoriui LR Vidaus reikalų ministerijai; tarp VĮ „Žemaitija“ ir LR Vidaus reikalų ministerijos neatsirado civilinės teisės ir pareigos, nes šalys nepasirašė sandorio; tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nustatyta, jog 2001 m. sausio 31 d. VĮ „Žemaitija“ skola LR Vidaus reikalų ministerijai sudarė 617 619,71 Lt, o LR Vidaus reikalų ministerija perleido reikalavimo teises į 1 328 158,41 Lt; LR Vidaus reikalų ministerija neįgijo subjektinių teisių ir prievolių, patvirtinančių jos reikalavimo teises į 1 328 158,41 Lt piniginę prievolę. Ieškovas taip pat teigė, kad sutartis pažeidžia jo interesus, nes ja valstybės lėšos buvo perleidžiamos neteisėtai, be to, pasirašant sutartį, LR Vidaus reikalų ministeriją atstovavo vidaus reikalų ministerijos sekretorius A. Rimkevičius, kuriam teisė pasirašyti tokią sutartį nėra suteikta.

Apibendrinant šias ieškinyje išdėstytas esmines aplinkybes, ieškovo teigimu, sudarančias ginčijamo sandorio (2001 m. spalio 9 d. reikalavimo perleidimo sutarties) negaliojimo pagrindą, galima daryti išvadą, kad ginčijamą sandorį ieškovas laiko negaliojančiu iš esmės todėl, kad iki šio sandorio sudarymo jo prievolė sumokėti reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytą pinigų sumą (1 328 158,41 Lt) atsakovui LR Vidaus reikalų ministerijai neatsirado, todėl pastaroji negalėjo tokios reikalavimo teisės perleisti. Dėl šios priežasties, pasak ieškovo, ši sutartis pažeidžia jo turtines teises ir interesus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį patenkino, padaręs išvadą, kad nesant įrodymų, patvirtinančių LR Vidaus reikalų ministerijos ir VĮ „Žemaitija“ teisių ir pareigų apimtį, LR Vidaus reikalų ministerija, neturėdama jokių skolą pagrindžiančių ar kitų reikalavimo teisę patvirtinančių dokumentų, neįgijo reikalavimo teisės į 1 328 158,41 Lt dydžio piniginę prievolę VĮ „Žemaitija“, todėl negalėjo bei neturėjo teisinio pagrindo perleisti šios reikalavimo teisės atsakovui UAB „Baltic Sign“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo LR Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, konstatuoja, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta ir negali sudaryti pagrindo pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatą, kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu; reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Galima perleisti ir būsimą reikalavimą, o taip pat ir neapibrėžto pobūdžio reikalavimo teisę (CK 6.101 str. 3 d., 6.15 str. ). Atvejai, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą, yra nurodyti CK 6.102 straipsnyje. Vienas iš tokių atvejų yra nustatytas šio straipsnio 1 dalyje, pagal kurios nuostatą draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalies nuostatą, skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą.

Apibendrinant šias įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad kreditorius turi teisę perleisti savo turimą reikalavimą į skolininką be pastarojo sutikimo, reikalavimo perleidimas iš esmės neturi įtakos skolininko teisėms, nes pastarajam ir po reikalavimo perleidimo išlieka teisė reikšti visus atsikirtimus į perleistąjį reikalavimą, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, o reikalavimo perleidimas yra draudžiamas tik įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.102 str.).

Šioje byloje nekilo ginčo dėl to, ar ginčijamos sutarties sudarymo metu egzistavo CK 6.102 straipsnio 2 bei 3 dalyse nurodytos aplinkybės, draudžiančios perleisti reikalavimą - tokios aplinkybės ieškinyje nebuvo nurodytos. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo iš esmės dėl to, ar ginčijamas reikalavimo teisės perleidimas nepažeidė ieškovo, kaip skolininko, teisių, jų labiau nesuvaržė, bei ar dėl to perleisto reikalavimo atžvilgiu yra galimas išieškojimas, t. y. ar yra CK 6.101 straipsnio 1 dalyje bei 6.102 straipsnio 2 dalyje numatyti reikalavimo perleidimą draudžiantys pagrindai.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, padaręs išvadą, kad LR Vidaus reikalų ministerija neįgijo reikalavimo teisės į 1 328 158,41 Lt dydžio piniginę prievolę ieškovui, todėl negalėjo bei neturėjo teisinio pagrindo perleisti šios reikalavimo teisės atsakovui UAB „Baltic Sign“. Taigi, reikalavimo perleidimo sutartį teismas pripažino pažeidžiančia ieškovo turtines teises, prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms ir todėl negaliojančia (CK 1.80 straipsnio pagrindu), iš esmės paneigęs atsakovo LR Vidaus reikalų ministerijos reikalavimo teisės, kuri buvo perleista ginčijama sutartimi, egzistavimą apskritai, o išvadą, kad LR Vidaus reikalų ministerija neįgijo reikalavimo teisės į 1 328 158,41 Lt dydžio piniginę prievolę ieškovui, pirmosios instancijos teismas padarė, pripažinęs, jog nėra įrodymų, patvirtinančių šalių (LR Vidaus reikalų ministerijos ir VĮ ,,Žemaitija“) teisių ir pareigų apimtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios pirmosios instancijos teismo išvados negali būti pripažįstamos pagrįstomis ir pakankamomis pripažinti ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį pažeidžiančia ieškovo turtines teises ir todėl negaliojančia.

Negalima nesutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo klausimą, iš esmės nukrypo į paties reikalavimo nagrinėjimą, kuris, kaip pagrįstai pažymi apeliantas, nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme kitoje byloje. Šios bylos nagrinėjimo dalykas apima 2001 m. spalio 9 d. reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo klausimą, todėl perleistojo reikalavimo galiojimo klausimas šioje byloje yra svarbus tik tiek, kiek tai susiję su įstatymo nustatytu draudimu perleisti reikalavimą (CK 6.101 str. 1 d., 6.102 str.).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms ir negaliojimą yra grindžiama tuo, kad, pasak teismo, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių būtent tokio dydžio atsakovo LR Vidaus reikalų ministerijos ir VĮ ,,Žemaitija“ teisių ir pareigų apimtį, kokios apimties buvo perleista reikalavimo teisė (1 328 158,41 Lt), bei kad atsakovas LR Vidaus reikalų ministerija reikalavimo teisę perleido, neturėdamas jokių skolą pagrindžiančių ir reikalavimo teisę patvirtinančių įrodymų. Tačiau su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutikti negalima.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte yra nurodyta, jog 2001 m. sausio 31 d. VĮ ,,Žemaitija“ skola LR Vidaus reikalų ministerijai sudaro 617 619,71 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad šį aktą pasirašė pats ieškovas, taip pripažindamas savo įsiskolinimo LR Vidaus reikalų ministerijai faktą ir tokį įsiskolinimo dydį (10 b. l., 1 t.). Tokį įsiskolinimą VĮ ,,Žemaitija“ pripažino ir atsakovui LR Vidaus reikalų ministerijai adresuotu 2002 m. vasario 14 d. raštu Nr. 07 ,,Dėl skolos likučio suderinimo“ (11 b. l., 1 t.), o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad savo skolą atsakovui LR Vidaus reikalų ministerijai pripažįsta iš dalies, tačiau, jo nuomone, skolos dydis neturėtų turėti įtakos šiam klausimui (šiai bylai), o svarbiausia yra sutarties galiojimo klausimas (191 b. l., 2 t.). Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas LR Vidaus reikalų ministerija neįgijo reikalavimo teisės ir neturėjo pagrindo jos perleisti, yra nepagrįsta, o aplinkybė, kokio dydžio reikalavimo teisę į VĮ ,,Žemaitija“ atsakovas LR Vidaus reikalų ministerija turėjo ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo momentu, yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kaip jau minėta šioje nutartyje, skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą (CK 6.107 str. 1 d.). Atsakovas neginčija reikalavimo perleidimo sutarties tuo pagrindu, kad jam nebuvo pranešta apie reikalavimo perleidimą. Pažymėtina, kad ir tokia aplinkybė nebūtų pakankamas pagrindas pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, tačiau tai reikštų, kad reikalavimo perleidimo faktas jam, kaip skolininkui, nesukeltų teisinių pasekmių (CK 6.109 str. 1 d.). Taigi, ir tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad ginčijama sutartimi atsakovas LR Vidaus reikalų ministerija perleido didesnės apimties reikalavimo teisę, negu pats turėjo, ši aplinkybė nereikštų ieškovo, kaip skolininko teisių pažeidimo, nes jis galėtų nuginčyti naujojo kreditoriaus jam reiškiamą ginčijama sutartimi įgytą reikalavimą (jo dalį), teikdamas tuos pačius atsikirtimus, kuriuos jis galėtų reikšti pradiniam kreditoriui, jeigu reikalavimas nebūtų perleistas.

Pagal CK 6.105 straipsnio 1 dalies nuostatą, už perleisto reikalavimo negaliojimą pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui (o ne skolininkui), o dokumentų perdavimą, perleidus reikalavimą, reglamentuojantis CK 6.104 straipsnis nustato reikalavimą perleidusio kreditoriaus pareigas prieš naująjį kreditorių ir šių kreditorių tarpusavio teises ir pareigas, bet ne jų pareigas prieš skolininką. Taigi, aplinkybė, ar atsakovas LR Vidaus reikalų ministerija, kaip reikalavimą perleidęs kreditorius, perdavė naujajam kreditoriui UAB ,,Baltic Sign“ reikalavimo teisę patvirtinančius dokumentus, negali reikšti skolininko teisių pažeidimo ir būti pagrindu pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia skolininko reikalavimu.

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nebuvo nustatyta piniginių lėšų suma transporto priemonių valstybinio ženklo išdavimo darbams atlikti, kad tarp VĮ „Žemaitija“ ir LR Vidaus reikalų ministerijos nebuvo sudaryta tarpusavio bendradarbiavimo sutartis, suteikianti teisę atlikti finansinio tarpininkavimo paslaugas, renkant pinigus už transporto priemonių valstybinių numerių ženklų pardavimą fiziniams ar juridiniams asmenims, organizacijoms, pagal VĮ ,,Žemaitija“ apskaitos dokumentus negalima nustatyti VĮ „Žemaitija“ įsiskolinimų iš finansinės tarpininkavimo veiklos kreditoriui LR Vidaus reikalų ministerijai, o 1993 m. gruodžio 2 d. suderinimo protokolu buvo tik patvirtinta VĮ „Žemaitija“ teisė atlikti finansines operacijas už valstybinius numerius, dokumentų įforminimą ir dokumentų laminavimą, už egzaminus.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, savo įsiskolinimą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ieškovas iš dalies pripažino 2001 m. sausio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, atsakovui adresuotu 2002 m. vasario 14 d. raštu, o taip pat ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Todėl teigti, kad nesant rašytinės tarpusavio bendradarbiavimo sutarties, tarp šalių (VĮ ,,Žemaitija“ ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) neatsirado civilinės teisės ir pareigos, taigi ir atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reikalavimo teisė, kuri buvo perleista šioje byloje ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi, nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu minėtos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra susijusios tik su perleistos reikalavimo teisės apimtimi ir nesudaro šios bylos, kurioje sprendžiamas reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo klausimas, nagrinėjimo dalyko.

Nėra pagrindo nesutikti ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis nepažeidžia skolininko UAB „Eismo sauga“ interesų, nes reikalavimo perleidimas nesukuria paties reikalavimo. Ieškovas, kaip skolininkas, turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus atsakovo UAB ,,Baltic Sign“ reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui LR Vidaus reikalų ministerijai, taigi ir atsikirtimus, susijusius su perleistojo reikalavimo dydžiu bei pagrįstumu (CK 6.107 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis bei argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pripažindamas 2001 m. spalio 9 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, padarė bylos duomenimis bei įstatymu nepagrįstas išvadas, kad atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija neįgijo reikalavimo teisės į VĮ ,,Žemaitija“ piniginę prievolę ir todėl negalėjo bei neturėjo teisinio pagrindo perleisti šios reikalavimo teisės atsakovui UAB ,,Baltic Sign“, ir kad šiais savo veiksmais atsakovas pažeidė ieškovo UAB ,,Eismo sauga“ teises ir valstybės turtinius interesus. Nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad 2001 m. spalio 9 d. reikalavimo perleidimo sutartis pažeidžia ieškovo ir/ar valstybės teises ir turtinius interesus bei prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir todėl negalioja. Nenustačius ginčijamos sutarties negaliojimo pagrindų, ieškinys dėl jos pripažinimo negaliojimo turi būti atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 178 str.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip priimtas netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikius materialinės teisės normas ir todėl padarius nepagrįstą išvadą dėl sandorio negaliojimo, naikinamas o ieškinys - atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 2. p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio procerso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.