- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-01
- Bylos Nr.
- A-844-520/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01351-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų
- Pareiškėjas
- A. Š.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. (pagal Gyventojų registro duomenis pakeista pavardė į pavardę K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. Š. (pagal Gyventojų registro duomenis pakeista pavardė į pavardę K.) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Nuo 2016 m. vasario mėnesio iki 2016 m. spalio mėnesio buvo laikomas Marijampolės PN 22 būryje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo laikomas ankštoje gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 44–46 dviaukštės lovos, gyveno iki 100 nuteistųjų, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Patalpoje trūko spintelių, todėl asmeninius daiktus laikė po lova. Patalpoje nuo sienų byrėjo tinkas, buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, ant sienų matėsi pelėsis. Būrio sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi klozetus skyrė tik sienelės, o langai nėra uždengti. Dėl minėtų pažeidimų pareiškėjas jautė pažeminimą, sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:
3.1. Pareiškėjas į Marijampolės PN 22 būrį buvo paskirtas nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. spalio 25 d., o nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Nors pareiškėjui minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta pora mėnesių, tačiau pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriose nuteistieji turi teisę laisvai judėti po kitas patalpas ar teritorijas.
3.2. Marijampolės PN gyvenamosios patalpos yra įrengtos pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Taisyklės) ir aprūpintos inventoriumi pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą.
3.3. Marijampolės PN patalpos nuolat tikrinamos ne tik Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, tačiau stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Ūkio skyriaus specialistų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui skubiai atlieka defektų šalinimo darbus. Būrio sanitarinis mazgas yra trečiame aukšte, todėl pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo neįrengus užuolaidų ant lango yra abstraktaus pobūdžio. Pataisos namai neturi duomenų dėl pareiškėjo patirtų nepatogumų, kurių priežastimi būtų netinkamos kalinimo sąlygos. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
5. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas į 22 būrį buvo paskirtas Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 7/07-98, o nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, sprendė, kad 22 būryje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
6. Teismas pažymėjo, kad pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis Marijampolės PN 22 būrio gyvenamųjų patalpų bendras plotas yra 201,7 kv. m. 2016 m. I ketvirtyje 22 būryje buvo laikoma iki 55 nuteistųjų; 2016 m. II ketvirtyje – iki 53 nuteistųjų; 2016 m. IV ketvirtyje – iki 78. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas atsiliepime į skundą neginčija aplinkybės, jog 22 būrio gyvenamosios patalpos buvo perpildytos porą mėnesių dėl sudėtingo nuteistųjų paskirstymo proceso. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu, iš viso 68 paras (nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d.), pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1 punkte numatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui teko nuo 2,58 kv. m ploto.
7. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl naudojimosi sanitariniu mazgu pažeidimo, nustatė, kad būrio sanitarinio mazgo tualetai vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų tipo patalpose, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Įvertinęs minėtas aplinkybes, (t. y. kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui.
8. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo laikoma iki 100 nuteistųjų, įrengta iki 46 dviaukščių lovų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo laikoma daugiau asmenų nei įrengta miegamųjų vietų ar kad nuteistieji nebūtų turėję miegamosios vietos. Teismas neturėjo neabejojo atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie būrio nuteistųjų skaičių, gyvenamųjų patalpų plotus, todėl jais rėmėsi darydamas savo išvadas.
9. Teismas dėl pareiškėjo argumento, kad didelę gyvenamosios patalpos dalį užėmė baldai, dėl to nebuvo galimybės judėti, pažymėjo, jog pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis. Pripažinęs, kad patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtas aplinkybes vertino Taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimų pažeidimo kontekste ir pripažino pareiškėjo argumentus pagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
10. Vertindamas pareiškėjo teiginių, kad patalpoje nuo sienų byrėjo tinkas, buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, ant sienų matėsi pelėsis, pagrįstumą, teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015), 12, 14, 17, 37 ir 39 punktais. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais ar kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą. Iš atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų nustatyta, kad būrio gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Teismas akcentavo, kad švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, drėgmės, susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą ir oro temperatūrą, pataisos namus reguliariai tikrino Visuomenės sveikatos centro specialistai ir šių patikrinimų metų pažeidimų nebuvo nustatyta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų rašęs skundus Visuomenės sveikatos centrui dėl higienos sąlygų gyvenamosiose patalpose. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, todėl pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo apšvietimo ir oro temperatūros atmetė.
11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad asmeninius daiktus jis turėjo laikyti po lova, nes gyvenamojoje patalpoje trūko spintelių, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų spintelių paneigia į bylą pateiktos gyvenamosios patalpos foto nuotraukos, iš kurių matyti, kad spintelės prie lovų yra įrengtos. Kita vertus, pareiškėjas pats sau prieštarauja skunde nurodydamas, kad patalpa buvo apstatyta pertekliniais baldais, dėl ko nebuvo galimybės judėti, tačiau tuo pačiu metu pažymi, kad trūko spintelių. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių.
12. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius dėl pareigūnų netinkamo elgesio, t. y. kad į jo prašymus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo reaguojama, skundai buvo išmetami, jam grasinta susidorojimu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė ir nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, o jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio laikomi deklaratyviais ir atmetami.
13. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu 68 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, dėl to yra pagrindas konstatuoti Marijampolės PN administracijos neteisėtus veiksmus. Išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, teismas pareiškėjo patirtą žalą įvertino 550 Eur suma.
III.
14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde nurodoma:
14.1. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių. Minimaliai perpildytos patalpos buvo tik porą mėnesių, o tokia situacija susidarė dėl to, jog nuteistųjų paskyrimas į būrius yra nelengvas procesas, kurio metu reikia išanalizuoti kiekvieno nuteistojo asmenines savybes, charakterio bruožus, polinkius į tam tikrą saviugdos veiklą, nes atsižvelgiama į tai, kaip nuteistasis sutartų su jau būryje esančiais nuteistaisiais ir polinkį daryti naujas nusikalstamas veikas.
14.2. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo ne kamerų tipo patalpose, o pataisos namų bendrabučio tipo patalpose. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) labai aiškiai atskiria kalinimo režimus kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose kaip visiškai skirtingus ir skirtingai veikiančius asmenį Konvencijos kontekste, kadangi kalinami asmenys nuolat savo nuožiūra laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa.
14.3. Neturtinė žala negali būti atlyginta vien už minimalaus ploto trūkumo nustatymo faktą. Minimalus ploto trūkumas pareiškėjui negalėjo sukelti tokių neigiamų padarinių, kurie galėtų būti įvertinti pinigine išraiška. Pareiškėjas neįrodė patirtų dvasinių išgyvenimų, į jokias kompetentingas institucijas dėl galimų pažeidimų nebuvo kreipęsis, taip pat nesikreipė ir į Marijampolės PN administraciją. Pareiškėjas visiškai neįrodė galbūt patirtai neturtinei žalai nustatyti reikšmingų kriterijų, o atsakovo atstovo į bylą pateiktų įrodymų visuma (Psichologinės tarnybos pažyma) įrodo, kad pareiškėjas nepatyrė tokių išgyvenimų, kuriuos nurodo tik deklaratyvaus pobūdžio išsireiškimais ir kurie galėtų būti atlyginti pinigine išraiška.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteistas 550 Eur neturtinės žalos atlyginimas dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Marijampolės PN, pagrįstumas ir teisėtumas.
16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su jam neužtikrintomis kalinimo sąlygomis ir patirta neturtine žala, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu (iš viso 68 paras) nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, o patalpose esančių baldų užimamas plotas mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti turi būti priteista 550 Eur kompensacija.
17. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teigdamas, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo ne kamerų tipo patalpose, o pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, kuriose taikomas skirtingas režimas, skirtingai veikiantis asmenį Konvencijos kontekste.
18. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
19. Pažymėtina, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais iš esmės yra priteistas dėl to, jog pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. (iš viso 68 paras) kalėjo bendrabučio tipo patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,1 kv. m) (pareiškėjui teko nuo 2,58 kv. m gyvenamosios patalpos ploto). Atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo fakto, tačiau nesutinka su teismo pasirinktu neturtinės žalos kompensavimo būdu.
20. EŽTT savo praktikoje yra nurodęs (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), jog tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo atstovo argumentai, jog pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdis šiuo atveju lemia tai, kad už nustatytą teisės pažeidimą pareiškėjui negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.
21. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).
22. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
23. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant minimalios gyvenamosios patalpos erdvės, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).
24. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (68 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 550 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.