- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-08
- Bylos Nr.
- eI-398-426/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Violeta Balčytienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- O. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas O. B. skunde teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2018 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-824(00868) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui O. B., panaikinimo“ (toliau – Sprendimas), kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2019 m. lapkričio 6 d. (toliau – leidimas laikinai gyventi).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teigia, kad pareiškėjo pateikti duomenys atitiko ir atitinka tikrovę, kurie Sprendime atsakovo nebuvo paneigti. Pasak pareiškėjo, neegzistuoja Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos jis pateikė, atitinka tikrovę. Akcentuoja, kad pareiškėjui, kaip vieninteliam akcininkui, nepakako lėšų UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) veiklai finansuoti. Kiti Bendrovės akcininkai veiklos nefinansavo, susidarė skolos, o pareiškėjas siekė išlaikyti Bendrovės veiklą.
Taip pat pareiškėjas teigia, kad atsakovas nepagrįstai taikė ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Akcentuoja, kad atsakovas tinkamai neįvertino jo statuso, t. .y kad jis yra Bendrovės dalyvis, įsigijo 15 000 Bendrovės paprastųjų vardinių akcijų, t. y. 1/3 įstatinio kapitalo ir duomenys apie Bendrovę yra tinkamai išviešinti. Teigia, kad Bendrovės veikla yra teisėta. Atsakovo išvada, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, yra nepagrįsta. Pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra diskriminaciniai ir pažeidžiantys sąžiningos konkurencijos principą.
Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Sprendimu pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi, konstatavęs, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, tai yra Bendrovėje nėra pilnai darbo dienai įdarbintų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečių, kurių darbo užmokestis sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, kadangi patikrinimo metu nustatė, jog Sprendimo priėmimo dienai Bendrovėje buvo įdarbintas vienintelis darbuotojas – pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi. Taip pat nustatė, kad buvę Bendrovės darbuotojai K. K., S. V. (S. V.), A. J. (A. J.) negalėjo papasakoti nieko konkretaus apie pastarosios veiklą, atsakyti į klausimus apie jų darbo funkcijas, darbo rezultatus, Bendrovės klientus. Padarė išvadą, kad Bendrovė veiklos nevykdė ir nevykdo, o jos darbuotojai, kurių darbo sutartis pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui, siekdamas įrodyti, kad jis ir jo valdoma įmonė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, įmonėje faktiškai nedirbo ir nedirba, darbuotojai buvo įdarbinti vien formaliai kad pareiškėjas ir kiti įmonės dalyviai trečiųjų šalių piliečiai formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir tokiu būdu jie galėtų legalizuoti savo buvimą visoje Šengeno erdvėje. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonę ir jos darbuotojus, jų darbo funkcijas.
Akcentuoja, kad pareiškėjas ginčija aplinkybes, kurių net nėra nurodyta ginčijamame Sprendime. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas pareiškėjo atžvilgiu nėra konstatuotas.
Teigia, kad pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Bendrovėje iš tikrųjų nebuvo įdarbinta nė vieno darbuotojo, kuris atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus.
Be to, pareiškėjas informacijos, jog nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų dėl įsteigtų darbo vietų ir darbo užmokesčio fondo, nepranešė migracijos institucijoms, taip pat neišvyko iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas nei pranešė atsakingoms migracijos institucijoms apie aplinkybes dėl darbuotojų, nei kreipėsi su prašymu išduoti naują leidimą laikinai gyventi, nei išvyko iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgiant į tai, jis nesilaikė imperatyvių Įstatymo nuostatų, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teiginius dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų diskriminacinio pobūdžio atmetė kaip nepagrįstus.
Pažymi, kad pareiškėjas nenurodė ir neįrodė, kokiu pagrindu galėjo būti priimtas sprendimas nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, kai Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, kad tokiu atveju leidimas gyventi privalo būti panaikintas.
Migracijos departamento vertinimu, prieš priimant ginčijamą sprendimą, buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su pareiškėju susijusios aplinkybės, o surinktų duomenų užteko sprendimui pagrįsti. Sprendimas grindžiamas objektyviais duomenimis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas neprieštaravo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pagal pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 28 d. prašymą Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2017 m. spalio 10 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi ir išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. lapkričio 6 d.
Atsakovas Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendime konstatavo, kad šiuo metu Bendrovė ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. ginčijamo sprendimo priėmimo dieną pareiškėjo valdomoje nebuvo įdarbinta nė vieno darbuotojo, kuris atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus, t. y. įmonėje visą darbo laiką nedirbo nė vienas Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsienietis, todėl pareiškėjo įmonė automatiškai neatitinka ir reikalavimo dėl tokiems darbuotojams turimo bendrai mokėti darbo užmokesčio dydžio, kuris turi sudaryti ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų.
Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Šioje normoje įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas. Ta aplinkybė, kad jis yra Bendrovės dalyvis ir Bendrovė vykdo veiklą, nepaneigia imperatyvaus Įstatymo reikalavimo ne tik prašymo išduoti leidimą metu, bet ir visą jo laikotarpį atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus.
Byloje nustatyta, kad Bendrovė neatitiko minėtų Įstatymo reikalavimų, t. y. nebuvo pilnai darbo dienai įdarbintų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečių, kurių darbo užmokestis sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Atsakovas, remdamasis Sodros informacinės sistemos duomenimis, patikrinimo metu nustatė ir pareiškėjas neginčijo, kad Sprendimo priėmimo metu Bendrovėje buvo įdarbintas vienintelis darbuotojas, t. y. pareiškėjas. Pažymėtina, kad buvo nustatyta ir tai, kad iki 2018 m. birželio 8 d. dirbusių darbuotojų faktinis darbas Bendrovėje kėlė įtarimų ir buvo atliktas patikrinimas. Akcentuotina, kad aplinkybės, dėl kurių buvo atleisti darbuotojai, vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą, nėra reikšmingos.
Byloje nustatyta, kad Bendrovės darbuotojai, kurių darbo sutartis pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui, siekdamas įrodyti, kad jis ir jo valdoma įmonė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, įmonėje faktiškai nedirbo ir nedirba, darbuotojai buvo įdarbinti vien formaliai tam, kad pareiškėjas ir kiti įmonės dalyviai trečiųjų šalių piliečiai formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir tokiu būdu jie galėtų legalizuoti savo buvimą visoje Šengeno erdvėje. Taigi, atsakovo išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonę ir jos darbuotojus, jų darbo funkcijas. Konstatuotina, kad Bendrovėje nebuvo įdarbinta nei vieno darbuotojo, kuris atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus.
Pareiškėjo skundo argumentai dėl Įstatymo 35 straipsnio 12 punkto taikymo, Bendrovės veiklos fiktyvumo yra nevertintini, nes atsakovas Sprendimo tokiais argumentais negrindė. Be to, pareiškėjo skundo argumentai dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra diskriminaciniai ir pažeidžiantys sąžiningos konkurencijos principą, yra pareiškėjo vertinimas.
Taip pat ir pareiškėjo skundo argumentai, kad kitiems Bendrovės akcininkams nebuvo išduoti leidimai laikinai gyventi ir todėl jie nebeinvestavo į Bendrovės veiklą ir susidarė skolos Sodrai bei atleisti darbuotojai, yra teisiškai nereikšmingi. Visuma nustatytų atsakovo aplinkybių patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs ir nepaneigia atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia esminės aplinkybės, kad Bendrovėje Sprendimo priėmimo metu nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, pateiktame skunde teismui neneigia ir pats pareiškėjas. Jis iš esmės šių aplinkybių ir neginčijo. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui neteikė informacijos apie pasikeitusią padėtį Bendrovėje. Tokią pareigą pareiškėjas turėjo.
Konstatuotina, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, įvertinęs visą surinktą medžiagą, remdamasis oficialiais Sodros duomenimis, ginčijamame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir Bendrovė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl atsakovo Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas. Jokių išimčių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra proporcingas ir adekvatus ir šiuo atveju pareiškėjui kyla teisinė pasekmė – leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu.
Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo O. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.