Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo G. Ž. ieškinį atsakovei V. S. dėl prievolės (ataskaitų apie lėšų panaudojimą pateikimo) įvykdymo natūra sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas G. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) nagrinėti bylą uždaruose posėdžiuose; 2) įpareigoti atsakovę V. S. per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti nepilnamečio A. Ž. išlaikymui skirtų lėšų ataskaitą ieškovui pagal 2007 m. sausio 2 d. sutartį dėl nepilnamečių vaikų materialinio išlaikymo, nuo 2007 m. sausio 2 d. iki 2019 m. sausio 1 d., kartu su ataskaitų duomenis pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais; 3) įpareigoti atsakovę per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti nepilnamečio A. Ž. išlaikymui skirtų lėšų ataskaitą ieškovui pagal 2008 m. vasario 5 d. sutartį dėl nepilnamečių vaikų materialinio išlaikymo, nuo 2008 m. vasario 5 d. iki 2019 m. sausio 1 d., kartu su ataskaitų duomenis pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo G. Ž. ieškinį ir grąžino ieškovui 75 Eur žyminį mokestį.

3. Nustatė, kad ieškovas prašo teismo įpareigoti atsakovę įvykdyti prievolę natūra – pateikti ataskaitas apie lėšų, skirtų vaikų išlaikymui panaudojimą. Iš pateiktų 2007 m. sausio 2 d. ir 2008 m. vasario 5 d. sutarčių dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo teismas nustatė, kad atsakovė įsipareigojo ieškovui pateikti lėšų, skirtų vaikams, panaudojimo ataskaitą per 5 darbo dienas nuo ieškovo pareikalavimo gavimo dienos. Šalys sutarčių dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo teismui nebuvo pateikę tvirtinti. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovo formuluojamus ieškinio reikalavimus, kurie nepatenka į nepilnamečių vaikų išlaikymo ar kitų tėvų pareigų vaikams vykdymo institutų ribas, jau ieškinio priėmimo stadijoje pažymėjo, jog net ieškinio tenkinimo atveju, teismo sprendimas jokių teisinių pasekmių nesukels.

4. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, klausimai dėl tėvų pareigų savo nepilnamečiams vaikams vykdymo ir su tuo susiję klausimai nagrinėtini pagal CK 3 knygos (Šeimos teisė) ir atitinkamas CPK normas, kurios reglamentuoja šeimos bylų nagrinėjimą. Be to, prašymas pripažinti tam tikrus faktus negali būti ieškinio reikalavimu, kadangi pripažinimas tam tikrų faktų gali būti tik motyvas teismui priimant sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovo reikalavimai, kuriais iš esmės nesiekiama išspręsti ginčo tarp šalių ir kurių patenkinimas nesukeltų šalims teisinių pasekmių, negali būti civilinės bylos nagrinėjimo dalyku. Taigi, teismas atsisakė priimti ieškovo ieškinį dėl prievolės įvykdymo natūra CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t.y. kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.

5. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo šalys pasinaudojo privalomąja mediacija arba ieškovas inicijavo mediacijos procesą, tačiau nebuvo gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, todėl pirmosios instancijos teismo vertinimu, ir dėl šios priežasties, ieškinys negalėtų būti priimtas teisme, nes nebuvo išnaudota ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

6. Apeliantas G. Ž. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

7. Atskirasis skundas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

7.1. Išlaikymo sutartys yra sudarytos ne tarp šeimos narių, o tarp bendro ūkio nevedusių ir nesiekusių sukurti šeimos asmenų, o atsižvelgiant į skirtų lėšų sumą ir lėšų panaudojimo paskirtį, šių lėšų panaudojimo ne pagal paskirtį ir dėl to kylančios pasekmės objektyviai nepatenka į šeimos teisinius santykius Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punkto prasme. Be to, tiek ieškinyje, tiek įrodymuose, iš kurių ieškovas kelia savo reikalavimus, aiškiai nurodyta, kad vaikų tėvas ir motina bendro ūkio neveda, gyvena skyrium, t.y. ieškovo ir atsakovės šeimyniniai santykiai niekada nebuvo susiklostę. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas nesilaikė ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos.

7.2. Iš išlaikymo sutarčių matyti, kad ieškovas ir atsakovė tarpusavio santykius išsprendė prievolių teisės pagalba, nekurdami santuokos, nebūdami partneriais ir nevesdami bendro ūkio. Visi santykiai nuo 2007 m. tarp ieškovo ir atsakovės yra išimtinai formalūs, grįsti rašytinėmis sutartimis ir nepatenka į sritį, kurioje gali kilti ginčas, priskirtinas „šeimos byloms“. Šiuo atveju, nėra ginčo dėl to, kad vaiko materialiniais poreikiais pasirūpinta. Ieškovas perduoda atsakovei lėšas, kelis kartus viršijančias pagrindiniams vaikų materialiems poreikiams padengti reikalingas sumas, šis perviršius nepatenka į šeimos teisės instituto apimtį. Pareiga pinigus investuoti, nurodyta išlaikymo sutartyse, apskritai nėra šeimos teisės koncepcija ar pareiga, kurią galėtų reguliuoti šeimos teisės santykiai. Todėl, įvertinus išlaikymo sutarčių turinį (o ne tik jų pavadinimą) prima facie yra aišku, kad 2020 m. vasario 17 d. ieškinio dalyku yra išimtinai prievolių teisės reguliuojamas klausimas, neturintis nieko bendro su šeimos bylomis, juolab MĮ 20 straipsnio 1 punkto prasme. Taigi, CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto norma negalėjo būti taikyta.

7.3. Ieškovas turi teisę reikalauti, kad perduoti pinigai būtų panaudoti pagal paskirtį. Pateiktus ataskaitą dėl dalies pinigų išleidimo atsakovės asmeniniams tikslams, atsiras akivaizdžios teisinės pasekmės atsakovei. Todėl skundžiama nutartimi nepagrįstai paneigta ieškovo maerialinė teisė gauti informaciją (ataskaitą, pagrįstą įrodymais), nors tai yra savarankiška teisė, dėl kurios ginimo ieškovas turi teisė kreiptisį teismą. Be to, net jei skundžiama nutartimi būtų laikoma, kad ieškovo reikalavimai atsakovei sietini su vaikų išlaikymu, o ne tuo kaip atsakovė lėšas panaudojo, akivaizdu, kad ieškiniu iškelti reikalavimai nagrinėtini teisme. Pirmosios instancijos teismui atsisakius išnagrinėti savarankišką reikalavimą, tampa neįmanomas ir kitų ieškovo teisių, kylančių iš išlaikymo sutarčių įgyvendinimas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsiskyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. Nustatyta, kad ieškovas G. Ž. ir atsakovė V. S. 2007 m. sausio 2 d. ir 2008 m. vasario 5 d. sudarė nepilnamečių vaikų materialinio išlaikymo sutartis. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas vadovaujantis sudarytomis sutartimis, įpareigoti atsakovę per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti išlaikymui skirtų lėšų ataskaitą už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 5 d. iki 2019 m. sausio 1 d., kartu su ataskaitų duomenis pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo ieškinį atsisakė priimti, nes nustatė, kad ieškovas nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo tvarkos ir nurodė, kad ginčas nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Ieškovas (apeliantas) su tokia teismo nutartimi nesutinka, todėl prašo ją panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas atsisako priimti ieškinį, jei ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.

12. Apeliantas atskirąjame skunde teigia, jog priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, jis turi teisę reikalauti, jog perduoti vaiko išlaikymui pinigai būtų panaudoti pagal paskirtį, todėl net jei skundžiama nutartimi būtų laikoma, kad ieškovo reikalavimai atsakovei sietini su vaikų išlaikymu, o ne tuo kaip atsakovė lėšas panaudojo, ieškinio reikalavimai vis tiek būtų nagrinėtini teisme. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu apelianto argumentu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinyje yra keliami reikalavimai dėl sutarties dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo sąlygos vykdymo, t. y. pareigos atsakovei pateikti ieškovui ataskaitą apie vaikų išlaikymui skirtų pinigų panaudojimą vaikų poreikių tenkinimui, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje klaidingai nurodo, jog toks ginčas nepatenka į nepilnamečių vaikų išlaikymo ar kitų tėvų pareigų vaikams vykdymo institutų ribas ir ieškinio tenkinimo atveju nesukeltų teisinių pasekmių. Šiuo atveju, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas ieškinyje, suformuluoti reikalavimai yra ne prašymas pripažinti tam tikrus faktus, o prašymas įvykdyti sutartimi prisiimtą prievolę. Taigi, pirmosios intancijos teismas netinkamai identifikavo ieškinio dalyką ir nepagrįstai nurodė, kad toks ginčas negali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka.

Dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto

13. Vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teismas atsisako priimti ieškinį, jei suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.

14. Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis, numato, jog privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šiuos ginčus: 1) šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka; 2) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

15. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčo atveju turi būti taikoma privalomoji mediacija, nes tarp šalių susidarę santykiai yra prievoliniai, t.y. šalys nėra šeimos santykiuose, jos negyvena kartu ir neveda bendro ūkio. Apeliacinė instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors šalys nėra susituokusios, kartu negyvena ir neveda bendro ūkio, tačiau ginčas yra kilęs iš šalių susitarimų dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo ir yra susijęs su tėvų pareiga naudoti vaikui skirtą išlaikymą vaiko, o ne asmeninių poreikių tenkinimui. Šią aplinkybę patvirtina ir pats ieškovas ieškinyje teigdamas, jog byloje bus nagrinėjami žmogaus asmeninio, šeiminio gyveninimo bei nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimai. Taigi, darytina išvada, kad ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, bei dėl jo yra galimas taikos sutarties sudarymas tarp šalių.

16. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis, numato, jog spendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, yra būtina privalomoji mediacija.

17. Privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Kai privalomoji mediacija inicijuojama ginčo šalių bendru sutarimu, ginčo šalys turi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduoti bendrą prašymą dėl mediatoriaus skyrimo šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba savo pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, paduoti bendrą prašymą vykdyti mediaciją šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka.

18. Kai privalomąją mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių, ši ginčo šalis turi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduoti prašymą dėl mediatoriaus skyrimo šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba savo pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, paduoti prašymą vykdyti mediaciją šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 21 straipsnio 1–3 dalys).

19. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad nors konkrečiu atveju tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su šeimos teisiniais santykiais, tačiau byloje nėra pateikta duomenu apie tai, kad šalys būtų iniciavę privalomąją mediaciją, būtų kreipesi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus paskyrimo arba į pasirinktą mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo dėl šio ginčo išsprendimo. Taigi, nepateikus nurodytų duomenų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį nepasinadojus išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

20. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį. Nors pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad ieškinio reikalavimai nėra nagrinėtini civilinio proceso tvarka, tačiau pagrįstai įvertino, kad šalys nepasinaudojo išankstine ginčo sprendimo galimybe ir pagrįstai atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, todėl nutartis paliktina galioti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu 338, 339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.