Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, AS-525-162-13

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-02-20
Bylos Nr.: AS-525-162-13
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02348-2011-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas: J. K.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

70.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. AS525-162/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02348-2011-4Procesinio sprendimo kategorija 70.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. vasario 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2011 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (21.3-32-3)-R-9748 „Dėl 2011-09-22 skundo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (21.3-32-3)-R-9748).

Pareiškėjas nurodė, jog Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2011 m. rugpjūčio 8 d. pateikė raštą „Dėl dokumentų pateikimo ir mokestinio patikrinimo sustabdymo“, kuriame nurodė, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjo pajamos, taip pat nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandoriai, yra tiriami valstybės institucijų: Vilniaus AVMI ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT). Šios įstaigos, atlikdamos tam tikrus veiksmus, vadovaujasi skirtingų teisės šakų normomis, t. y. administracinės teisės, baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės normomis. Kiekviena iš šių šakų, turėdama jai būdingą reguliavimo metodą, nustato skirtingas teises ir pareigas. Šiuo atveju tiek viena, tiek kita įstaiga tiria tas pačias, su pareiškėjo pajamomis ir turtu susijusias, aplinkybes. Teigė, jog Vilniaus AVMI nurodo pareiškėjui pateikti įvairius dokumentus, apklausinėja dėl įvairių faktinių aplinkybių, nors visa tai betarpiškai yra susiję su iškelta baudžiamąja byla, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 177 straipsnio 1 dalis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Pažymėjo, jog Vilniaus AVMI nurodė, kad pareiškėjo teisės ir pareigos vykstančiame mokestiniame patikrinime ir atliekamame ikiteisminiame tyrime yra skirtingos, o šitos dvi teisinės procedūros yra vykdomos vienu metu.

Vertindamas susiklosčiusią situaciją manė, kad prieš jį vykdomą mokestinį patikrinimą, kol bus baigta tirti baudžiamoji byla, tikslinga sustabdyti. Nurodė, kad iš Vilniaus AVMI gavo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą „Dėl mokestinio patikrinimo sustabdymo“ Nr. (11.26)-46-34043, kuriuo buvo informuotas, jog Vilniaus AVMI šiuo metu neturi teisinio pagrindo sustabdyti mokestinio patikrinimo. Pažymėjo, jog atsisakymas sustabdyti mokestinį patikrinimą grindžiamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. VA-87 „Dėl VMI prie LR FM viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. VA-87 mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo Nr. VA-42 6 punktu. Įvertinusi tai, kad mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nėra naudojęsis ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija, o pareiškėjo pateiktas prašymas neargumentuotas ir nepagrįstas dokumentais, mokestinį patikrinimą Vilniaus AVMI nusprendė tęsti.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Vilniaus AVMI 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą „Dėl mokestinio patikrinimo sustabdymo“ Nr. 1-46-34043 pareiškėjas apskundė VMI. 2011 m. spalio 18 d. VMI sprendimu Nr. (21.3-32-3)-R-9748 „Dėl 2011-09-22 skundo“ atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą įpareigoti Vilniaus AVMI sustabdyti prieš pareiškėją atliekamą mokestinį patikrinimą, kol bus baigta nagrinėti FNTT tiriama baudžiamoji byla. Taip pat nurodė, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės, todėl baudžiamosios atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai, atliekant mokestinį patikrinimą, netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato.

Šalies argumentai

Pareiškėjas su tokiu VMI Sprendimu Nr. (21.3-32-3)-R-9748 nesutiko, nurodė, kad tokiu būdu yra pažeidžiamos jo teisės. Pažymėjo, kad faktiškai ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas po to, kai Vilniaus AVMI pradėjo pareiškėjo asmeninį ir jam priklausančios įmonės mokestinį patikrinimą ir, dar nesurašiusi patikrinimo aktų, visą medžiagą perdavė Vilniaus apygardos prokuratūrai, kuri 2011 m. kovo 25 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikaltimų, reglamentuotų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnio 1 dalyje ir 189¹ straipsnyje (baudžiamosios bylos Nr. 10-9-055-11). Vilniaus apygardos prokuratūra, pradėjusi ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo veiksmus pavedė atlikti FNTT. Teigė, jog tiek mokestiniame patikrinime, tiek ikiteisminiame tyrime yra tiriamos tos pačios, su pareiškėjo pajamomis ir turtu susijusios aplinkybės. Tai reiškia, kad abi įstaigos analizuoja tuos pačius dokumentus ir apklausinėja tuos pačius asmenis, taigi mokestinis patikrinimas bei veiksmai baudžiamojoje byloje dubliuojasi. Nurodė, jog iš Vilniaus AVMI pareiškėjas gauna nurodymus pateikti įvairius, su jo pajamomis ir turtu susijusius dokumentus ir paaiškinimus, nors tuos pačius duomenis tiria taip pat ir FNTT. Mane, jog esant tokiai situacijai yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į gynybą, kurią jam garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis bei BPK 10 straipsnis, nes jis yra verčiamas nepaisyti savo intereso apsiginti baudžiamojoje byloje teikdamas tik pareiškėjui naudingus duomenis, kadangi Vilniaus AVMI turi pateikti be išimčių visą jos reikalaujamą informaciją, kuri vėliau gali būti perduota FNTT, o nevykdydamas Vilniaus AVMI nurodymų, pareiškėjas rizikuoja būti nubaustas administracine tvarka.

Be to, pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) suformuotoje praktikoje yra išaiškinęs įrodinėjimo pareigos paskirstymą baudžiamajame procese (2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1, kat.; Teismų praktika Nr. 27). Nurodė, jog LAT konstatavo, kad įstatyme numatytas skirtingas baudžiamojo proceso subjektų vaidmuo įrodinėjimo procese: ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti reikšmingus bylai duomenis; teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus duomenis, spręsti ar tai yra įrodymai, ir vertinti; gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę (BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir neprivalo įrodinėti kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai; kiti įrodinėjimo procese dalyvaujantys subjektai turi teisę, bet ne pareigą dalyvauti šiame procese. Teigė, jog šios įrodinėjimo pareigos paskirstymas yra reikšmingas ir nagrinėjamai administracinei bylai, nes mokesčių administratorius, įpareigodavęs pareiškėją pateikti tam tikrus dokumentus, šiuos dokumentus vėliau perduodavo ikiteisminį tyrimą atliekančiai FNTT, o tai yra pareigos rinkti įrodymus perkėlimas pareiškėjui. Nurodė, kad taip yra pažeidžiamos BPK 177 straipsnio 1 dalies nuostatos, nurodančios, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, nes pareiškėjas yra verčiamas ikiteisminio tyrimo duomenis atskleisti kitam subjektui – Vilniaus AVMI. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad, vadovaujantis BPK 82 straipsnio 3 dalimi, FNTT atliekamame ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, o tokiu būdu mokestinio patikrinimo metu yra verčiamas teikti duomenis (duoti parodymus) prieš save ir tie duomenys (parodymai) vėliau perduodami ikiteisminį tyrimą atliekančiai FNTT.

Teigė, kad nesustabdžius mokestinio patikrinimo taip pat sudaromos prielaidos pažeisti draudimą vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir bausti asmenį du kartus už tą patį nusikaltimą.

Taip pat nurodė, kad nenustabdžius atliekamo mokestinio patikrinimo būtų pažeistas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) 7 straipsnyje įtvirtintas mokesčių mokėtojų lygybės principas, nes, pareiškėjo duomenimis, Vilniaus AVMI E. K. padavė analogišką prašymą dėl mokestinio patikrinimo sustabdymo ir šis prašymas buvo patenkintas.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVMI sprendimu, 2011 m. rugsėjo 22 d. pateikė skundą VMI, kuri 2011 m. spalio 18 d. raštu Nr. (21.3-32-3)-R-9748 „Dėl 2011-09-22 skundo“ informavo, jog Vilniaus AVMI pagrįstai atsisakė sustabdyti prieš pareiškėją atliekamą mokestinį patikrinimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI rašte išdėstytais teiginiais, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skundžiamas VMI sprendimas Nr. (21.3-32-3)-R-9748 „Dėl 2011-09-22 skundo“ yra visiškai pagrįstas ir teisingas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas reikšmingas aplinkybes. Nurodė, kad atsakovas nenustatė pagrindų, nustatytų VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 36 punkte (2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. VA-42 redakcija), o nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių Vilniaus AVMI negalėtų atlikti mokestinio patikrinimo prieš pareiškėją.

Be to, atkreipė dėmesį, kad būtina vadovautis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (LVAT 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011), jog pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti) yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos mokesčių administravimo procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų. Todėl pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks pavedimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą šioje mokesčių administravimo procedūroje. Būtent nagrinėdamos pastarąjį ginčą ikiteisminės institucijos ar (ir) teismas įvertins ir tokius tarpinius (procedūrinius) sprendimus (veiksmus), kaip pareiškėjo ginčijamas pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti), bei šiais procedūriniais (tarpiniais) sprendimais (veiksmais) padarytų pažeidimų įtaką galutinio aptariamos mokesčių administravimo procedūros sprendimo teisėtumui. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo skundžiamas Sprendimas Nr. (21.3-32-3)-R-9748 yra tik tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos mokesčių administravimo procedūros, kurios pabaigoje bus priimtas konkretus materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas. Nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą šioje mokesčių administravimo procedūroje.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodė sutinkantis su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi nutraukė bylą pagal J. K. skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. (21.3-32-3)-R-9748 „Dėl 2011-09-22 skundo“ panaikinimo.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. lapkričio 30 d. pradėjo pareiškėjo mokestinį patikrinimą pagal 2010 m. lapkričio 30 d. pavedimą tikrinti Nr. 83-216. Pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į Vilniaus AVMI su prašymu sustabdyti prieš pareiškėją atliekamą mokestinį patikrinimą, motyvuodamas tuo, jog FNTT prieš pareiškėją yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Vilniaus AVMI 2011 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. (11.26)-46-34043 atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą sustabdyti prieš pareiškėją atliekamą mokestinį patikrinimą, vadovaudamasi VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 36 punktu. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVMI sprendimu, pastarąjį 2011 m. rugsėjo 22 d. apskundė VMI, kuri 2011 m. spalio 18 d. raštu Nr. (21.3-32-3)-R-9748 „Dėl 2011-09-22 skundo“ informavo, jog Vilniaus AVMI pagrįstai atsisakė sustabdyti prieš pareiškėją atliekamą mokestinį patikrinimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI rašte išdėstytais teiginiais, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pabrėžė, kad Vilniaus AVMI 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (11.26)-46-34043 teisėtumas ir pagrįstumas buvo tikrinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1081-171/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02113-2011-4). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu minėtoje administracinėje byloje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2239/2012 konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti pareiškėjo paduotą skundą dėl Vilniaus AVMI 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (11.26)-46-34043, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimas buvo panaikintas, o byla nutraukta.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2239/2012 nurodė, kad MAĮ 144 straipsnis nustato, jog mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog, aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr. LVAT 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011).

Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus AVMI 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. (11.26)-46-34043 „Dėl mokestinio patikrinimo sustabdymo“ netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti prieš jį vykdomą mokestinį patikrinimą. Sprendime iš esmės konstatuota, kad nėra VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 36 punkte įtvirtintų pagrindų, kuriems esant mokestinis patikrinimas gali būti stabdomas. Nurodė, jog šiame mokesčių administratoriaus sprendime jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui, nėra ir pats sprendimas savaime kokių nors materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Šis atsakovo sprendimas yra tarpinis procedūrinis dokumentas, priimtas administracinės procedūros eigoje (t. y. atliekant mokestinį patikrinimą), kuris objektyviai jokios įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai nedaro, t. y. sprendimas nepažeidžia ir negali pažeisti tų pareiškėjo teisių ar įstatymų saugumų interesų, kurių teisminę gynybą garantuoja ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis. Darė išvadą, kad minėto 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (11.26)-46-34043 „Dėl mokestinio patikrinimo sustabdymo“ teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks sprendimas negali būti savarankiškas skundo administraciniam teismui dalykas, nes tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnis).

Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo sprendimas, kuriuo atsisakyta sustabdyti prieš pareiškėją vykdomą mokestinį patikrinimą, negali būti pripažįstamas individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui, teismas sprendė, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą sustabdyti mokestinį patikrinimą taip pat negali būti nagrinėjamas.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti šioje byloje pareiškėjo paduotą skundą dėl VMI 2011 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. (21.3-32-3)-R-9748 „Dėl 2011-09-22 skundo“, todėl nurodytoms aplinkybėms paaiškėjus nagrinėjant bylą, bylą nutraukė (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Dėl pareiškėjo nurodomų argumentų, kad nenustabdžius prieš jį atliekamo mokestinio patikrinimo bei kartu FNTT atliekant ikiteisminį tyrimą galbūt yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į gynybą, kurią jam garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis bei BPK 10 straipsnis, nes jis yra verčiamas nepaisyti savo intereso apsiginti baudžiamojoje byloje teikdamas tik pareiškėjui naudingus duomenis, o nevykdydamas Vilniaus AVMI nurodymų, pareiškėjas rizikuoja būti nubaustas administracine tvarka, teismas pažymėjo, kad pastarųjų argumentų pagrįstumas galėtų būti vertinamas tik tuomet, jeigu pareiškėjui būtų pritaikytos kokios nors sankcijos už mokesčių administratoriaus nurodymų nevykdymą.

III.

Pareiškėjas J. K. padavė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti reikalavimą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. (21.3-32-3)-R-9748 „Dėl 2011-09-22 skundo“ panaikinimo.

Apeliantas mano, jog byloje nėra nustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VMI 2011 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (21.3-32-3)-R-9748 „Dėl 2011-09-22 skundo“. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą.

Nurodo, kad priimtoje nutartyje teismas padarė nepagrįstas, teisingumo principams prieštaraujančias ir prieštaringas išvadas. Teigia, jog teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad nesustabdžius prieš pareiškėją atliekamo mokestinio patikrinimo bei kartu FNTT atliekant ikiteisminį tyrimą galimai yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į gynybą, kurią jam garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis bei BPK 10 straipsnis. Pažymi, kad teismas vykdydamas teisingumą skatina asmenis nevykdyti mokesčių administratoriaus nurodymų, nes tik tokiu atveju, kai būtų pritaikomos sankcijos už šių nurodymų nevykdymą, teismui neva atsirastų pagrindas vertinti ir tą aplinkybę, jog prieš pareiškėją atliekamas ikiteisminis tyrimas mokestinio patikrinimo metu surinktų dokumentų pagrindu.

Mano, kad kiekvienas mokesčių administratoriaus nurodymas, net ir procedūrinis (tarpinis) dokumentas, turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kokias pasekmes jis sukelia tikrinamam asmeniui ir kokiame kontekste (mokestinio patikrinimo proceso) yra priimamas. Daro išvadą, kad nagrinėjamas mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas atsisakyti stabdyti mokestinį patikrinimą gali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, kadangi priešingu atveju susidarytų prielaidos pažeisti asmens teises, nes mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu nurodymų įvykdymas sukelia teisines pasekmes pareiškėjui ir gali iš esmės daryti įtaką jo statusui baudžiamojoje teisenoje.

Remiasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalimi, 13 straipsniu. Teigia, jog nesustabdžius mokestinio patikrinimo sudaromos prielaidos pažeisti ne tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises, bet ir BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytas ir 2008 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-8 patvirtintose Rekomendacijose dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (toliau – ir Rekomendacijos) patikslintas pareiškėjo teises, kadangi pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu yra verčiamas teikti duomenis (duoti parodymus) prieš save ir tie duomenys (parodymai) vėliau perduodami ikiteisminį tyrimą atliekančiai FNTT.

Pažymi, kad atsisakymas nagrinėti administracinę bylą ir atsisakymas sustabdyti mokestinį patikrinimą lemia, jog tokiu būdu yra pažeidžiamas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas draudimas bausti (persekioti) asmenį du kartus už tą patį teisės pažeidimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, jog LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2239/2012 nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl VMI 2011 m. rugsėjo 5 d. rašto Nr. (11.26)-46-34043, konstatuodamas, kad šis raštas yra tarpinis procedūrinis dokumentas, priimtas administracinės procedūros eigoje (t. y. atliekant mokestinį patikrinimą), kuris objektyviai jokios įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai nedaro, t. y. sprendimas nepažeidžia ir negali pažeisti tų pareiškėjo teisių ar įstatymų saugumų interesų, kurių teisminę gynybą garantuoja ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, todėl minėto 2011 m. rugsėjo 5 d. rašto (sprendimo) Nr. (11.26)-46-34043 „Dėl mokestinio patikrinimo sustabdymo“ teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks sprendimas negali būti savarankiškas skundo administraciniam teismui dalykas, nes tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnis).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu prašo netenkinti pareiškėjo atskirojo skundo.

Nurodo, kad sutinkantis su atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas J. K. atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas nutraukė bylą pagal J. K. skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. (21.3-32-3)-R-9748 „Dėl 2011-09-22 skundo“ panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas nutartimi bylą nutraukė, nustatęs, jog atsakovo VMI 2011 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. (21.3-32-3)-R-9748 „Dėl 2011-09-22 skundo“, kuriuo atsisakyta sustabdyti prieš pareiškėją vykdomą mokestinį patikrinimą, negali būti pripažįstamas individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde nurodo, jog nagrinėjamas mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas atsisakyti stabdyti mokestinį patikrinimą gali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Pareiškėjas mano, kad kiekvienas mokesčių administratoriaus nurodymas, net ir procedūrinis (tarpinis) dokumentas, turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kokias pasekmes jis sukelia tikrinamam asmeniui ir kokiame kontekste (mokestinio patikrinimo proceso) yra priimamas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. lapkričio 30 d. pradėjo pareiškėjo mokestinį patikrinimą pagal 2010 m. lapkričio 30 d. pavedimą tikrinti Nr. 83-216 (b. l. 15-16). Pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į Vilniaus AVMI su prašymu sustabdyti prieš pareiškėją atliekamą mokestinį patikrinimą, motyvuodamas tuo, jog FNTT prieš pareiškėją yra atliekamas ikiteisminis tyrimas (b. l. 57-58). Vilniaus AVMI 2011 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. (11.26)-46-34043 atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą sustabdyti prieš pareiškėją atliekamą mokestinį patikrinimą (b. l. 59). Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVMI sprendimu, pastarąjį 2011 m. rugsėjo 22 d. apskundė VMI, kuri 2011 m. spalio 18 d. raštu Nr. (21.3-32-3)-R-9748 „Dėl 2011-09-22 skundo“ informavo, jog Vilniaus AVMI pagrįstai atsisakė sustabdyti prieš pareiškėją atliekamą mokestinį patikrinimą (b. l. 55-56). Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI rašte išdėstytais teiginiais, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinės bylos nagrinėjimo dalykas gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas aktas ar veiksmas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes; jeigu skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, skundą turi būti atsisakoma priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu; bylos nagrinėjimo administraciniame teisme metu nustačius, kad skundžiamas viešojo administravimo subjekto aktas ar veiksmai nesukelia jokių teisinių pasekmių, administracinė byla turi būti nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu; nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-966/2006; 2006 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-322/2006; 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-606/2006; 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2008 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-572/2008; 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-578/2009; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, kt.).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2239/2012, 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2239/2012 nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl VMI 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (11.26)-46-34043, konstatuodamas, kad šis sprendimas yra tarpinis procedūrinis dokumentas, priimtas administracinės procedūros eigoje (t. y. atliekant mokestinį patikrinimą), kuris objektyviai jokios įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai nedaro, t. y. sprendimas nepažeidžia ir negali pažeisti tų pareiškėjo teisių ar įstatymų saugumų interesų, kurių teisminę gynybą garantuoja ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, todėl minėto 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (11.26)-46-34043 „Dėl mokestinio patikrinimo sustabdymo“ teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks sprendimas negali būti savarankiškas skundo administraciniam teismui dalykas, nes tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje VMI skundžiamu 2011 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. (21.3-32-3)-R-9748 „Dėl 2011-09-22 skundo“ nustatė, kad nėra pagrindo stabdyti mokestinį patikrinimą, ir nurodė, jog Vilniaus AVMI pagrįstai atsisakė sustabdyti prieš pareiškėją atliekamą mokestinį patikrinimą. Įvertinus pareiškėjo skundžiamo VMI Sprendimo turinį, darytina išvada, jog šiame mokesčių administratoriaus sprendime, kaip ir minėtame Vilniaus AVMI 2011 m. rugsėjo 5 d. rašte Nr. (11.26)-46-34043, dėl kurio pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2239/2012, jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui, nėra ir pats sprendimas savaime kokių nors materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Šis atsakovo sprendimas, priimtas atliekant mokestinį patikrinimą, laikytinas tarpiniu procedūriniu dokumentu. Nagrinėjamu atveju Sprendimas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, nes nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ar nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo minėtoje administracinėje byloje, suinteresuotas asmuo savo nesutikimo argumentus dėl tokio viešojo administravimo subjekto priimto tarpinio procedūrinio sprendimo gali išdėstyti paduodamas įstatymo nustatyta tvarka teismui skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto galutinio administracinės procedūros sprendimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, jog tokiu būdu asmenys yra skatinami nevykdyti mokesčių administratoriaus nurodymų, atmetamas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs, jog atsakovo sprendimas, kuriuo atsisakyta sustabdyti prieš pareiškėją vykdomą mokestinį patikrinimą, negali būti pripažįstamas individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą sustabdyti mokestinį patikrinimą taip pat negali būti nagrinėjamas.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pasisakydama dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsnių bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-331/2012, 2009 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1430/2009, kt.). Pareiškėjas šioje administracinėje byloje nėra įtariamasis ar kaltinamasis, todėl nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aptariamos nuostatos konkrečiu atveju nepažeidžiamos. Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjo nurodomą BPK 10 straipsnį, kuriame įtvirtina įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisė į gynybą. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, jog nesustabdžius mokestinio patikrinimo sudaromos prielaidos pažeisti BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytas ir 2008 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-8 patvirtintose Rekomendacijose dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka patikslintas pareiškėjo teises, kadangi pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu yra verčiamas teikti duomenis (duoti parodymus) prieš save ir tie duomenys (parodymai) vėliau perduodami ikiteisminį tyrimą atliekančiai FNTT.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas reikšmingas byloje aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje formuojamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas jame nurodytais motyvais atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė