Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-336-307/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-10-20
Bylos Nr.: 1A-336-307/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-10-1-00759-2014-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis (pirm.), Sigita Bieliauskienė, Linas Šiukšta
Nuteistasis: V. Š., R. P., M. R., I. A., J. N., Ž. K.
Advokatai: Sergejus Milovas

Kategorijos

1.2.22.1.2Kvalifikuotas neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str. 2 d.)
1.2.22.9.2Neteisėtas nešaunamojo ginklo įgijimas ir nešiojimas (BK 258 str. 2 d.)
1.2.23.2.1Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti arba jų platinimas (BK 260 str. 1 d.)
1.2.23.2.2.2Neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba jų platinimas (BK 260 str. 3 d.)
1.2.23.6.1Lenkimas vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas (BK 264 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-336-307/2017Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00759-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.22.1.2; 1.2.22.9.2; 1.2.23.2.1; 1.2.23.2.2.2; 1.2.23.6.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas), Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Tomui Uldukiui,vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,gynėjams advokatams Sergejui Milovui, Mykolui Girdiušui, Emmai Domajevai,nuteistiesiems V. Š. (V. Š.), R. P.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Š., M. R. ir nuteistosios R. P. bei jos gynėjo Mykolo Girdiušo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų;

– pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams;

– pagal BK 258 straipsnio 2 dalį areštu trisdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos taikant dalinio bausmių sudėjimo ir bausmių apėmimo būdus ir V. Š. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtoji bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, pridedant neatliktos bausmės dalį – du mėnesius, ir V. Š. nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų dviem mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. P. pripažinta kalta ir nuteista:

– pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų;

– pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;

– pagal BK 264 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir R. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, paskirtoji bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. P. nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Žemesnės instancijos teismas

M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl psichotropinės medžiagos pardavimo 2014 m. spalio 14 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams.

– pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl psichotropinės medžiagos pardavimo 2014 m. spalio 20 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir M. R. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti I. A., J. N. ir Ž. K., tačiau jų apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nuosprendžiu V. Š. ir R. P. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatyto laiko iki 2014 m. liepos 24 d., savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurios masė yra 205,413 g, psichotropinės medžiagos – PMMA, kurios masė yra 1,284 g, narkotinės medžiagos – heroino, kurios masė yra 1,460 g, narkotinės medžiagos – kanapių (antžemines dalis), kurios masė yra 0,58 g, kuomet 2014 m. liepos 24 d., 11.35 val., šias psichotropines ir narkotines medžiagas, atliktos kratos bute metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Taip pat V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatyto laiko iki 2014 m. liepos 24 d., savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laikė 5 vnt. šaunamųjų ginklų bei 19 vnt. šaudmenų, t. y. pramoninės gamybos revolverį „(duomenys neskelbtini) GUM” (OLYMPIC 38) Nr. D001399, priskiriamą C kategorijai; pramoninės gamybos dujinį pistoletą „COLT DOUBLE EAGLE“ Mod. COMBAT COMMANDER 41, priskiriamą C kategorijai; pramoninės gamybos dujinį pistoletą „BBM“ Mod. MINI GAP44 Nr. Z009024, priskiriamą C kategorijai; du savadarbius šaunamuosius ginklus, pritaikytus šaudyti 5,6 mm (.22) kalibro žiedinio įskėlimo šoviniais, kurie civilinėje apyvartoje draudžiami; 1 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro trumpąjį šovinį „BROWNING”; 1 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro garsinį šovinį; 5 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinius šovinius; 1 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro (9 mm P.A. tipo) pistoletinį šovinį, užtaisytą gumine kulka; 1 vnt. pramoninės gamybos 8 mm kalibro dujinį šovinį; 1 vnt. pramoninės gamybos 8 mm kalibro garsinį šovinį; 9 vnt. pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro ilguosius žiedinio įskėlimo šovinius, kuomet 2014 m. liepos 24 d. 11.35 val., šiuos šaunamuosius ginklus ir šaudmenis atliktos kratos bute metu surado ir paėmė policijos pareigūnai. Taip pat V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2014 metų vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytu laiku, nusipirkdamas kioskuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) mikrorajone, Vilniuje, neteisėtai įgijo civilinėje apyvartoje draudžiamus šaltuosius nešaunamuosius ginklus – du pramoninės gamybos turistinius peilius, turinčius automatiškai atsilenkiančias ir užsifiksuojančias geležtes, kuriuos laikė savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki 2014 m. liepos 24 d. 11.35 val., kuomet juos atliktos kratos bute metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.R. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatyto laiko iki 2014 m. spalio 14 d., apie 16.50 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, laikė su savimi nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurios masė yra 0,087 g, kuomet minėtu laiku ir vietoje šį nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino už 40,00 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančiam dalyviui.Taip pat R. P. pagal BK 264 straipsnio 1 dalį pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji, 2014 m. spalio 14 d. apie 17.00 val., Vilniuje, šalia (duomenys neskelbtini) g. – Dariaus ir Girėno g. sankryžos, lenkė vartoti psichotropines medžiagas, padėdama nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyviui iš M. R. nusiperkant už 40,00 Lt įsigyti nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurios masė yra 0,068 g.M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto laiko iki 2014 m. spalio 14 d., 17.00 val., laikė su savimi nedidelį kiekį – 0,068 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, kuomet minėtu laiku, Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-ojo namo laiptinėje, šį nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino už 40,00 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyviui.Taip pat M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto laiko iki 2014 m. spalio 20 d. apie 15.05 val., Fabijoniškių mikrorajone, „A. J.“ visuomeninio transporto stotelėje, esančioje netoli Ateities g. 91-ojo namo, Vilniuje, laikė su savimi nedidelį kiekį – 0,070 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurį minėtu laiku ir minėtoje vietoje už 40,00 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyviui.Apeliaciniame skunde nuteistasis V. Š. prašo sušvelninti jam Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą jis padarė bendrininkaudamas su R. P.. Apklausiami teisme V. Š. ir R. P. parodė, kad pastaroji apie apelianto namuose slepiamas narkotines ir psichotropines medžiagas nieko nežinojo. Be to, pripažindamas apeliantą kaltu dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi parodymais asmenų, kurie buvo apsvaigę nuo šių medžiagų. Pirmosios instancijos teisme liudytojai S. S. ir M. K. patvirtino, kad duodami parodymus patyrė neteisėtą pareigūnų spaudimą. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad jis pripažino savo kaltę dėl narkotinių medžiagų, ginklų ir jų dalių laikymo, bendradarbiavo su pareigūnais, tačiau pirmosios instancijos teismas šio jo bendradarbiavimo tinkamai neįvertino.Apeliaciniame skunde nuteistasis M. R. prašo jo padarytas nusikalstamas veikas perkvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį bei vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl M. R. padarytų nusikalstamų veikų, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, todėl priėmė pernelyg griežtą ir nepagrįstą nuosprendį.Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam M. R. laisvės atėmimo bausmę, nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat aplinkybes, kad jis nevartoja narkotikų, turi nuolatinį darbą, šeimą ir mažametę dukrą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo parodymus, kad kaltinime nurodytus objektus jis perdavė R. P. prašymu, tačiau nežinojo, kad juose yra draudžiamos medžiagos. Jokios materialinės naudos iš šių veikų jis neturėjo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad dėl inkriminuojamų veikų jis savo kaltę pripažino iš dalies, padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ištirti šią bylą. Kita vertus, pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusias Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 ir 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. V-1033 redakcija patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, apeliantui, jeigu jis būtų teisiamas pirmąkart, taikytinos tik administracinio poveikio priemonės, nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad atliekant tyrimą šioje byloje operatyviniai veiksmai ir operatyvinės priemonės prieš jį nebuvo sankcionuotos. Šie veiksmai buvo atliekami prieš kitus nuteistuosius, todėl apeliantas į teisėsaugos pareigūnų akiratį pateko atsitiktinai. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad nuteistasis M. R. dalyvavo nusikalstamoje veikoje. Apeliaciniame skunde nuteistoji R. P. ir jos gynėjas prašo išteisinti R. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; baudžiamąją bylą dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 264 straipsnio 1 dalyje, prieš R. P. nutraukti ir jos atliktus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį bei skirti jai šio straipsnio sankcijoje nustatytą bausmę.Apeliantų teigimu, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis turi būti pakeistas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Be to, apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių reikalavimus, nes įrodymus vertino neišsamiai ir šališkai, nuosprendį grindė neteisėtai gautais įrodymais, netinkamai taikė BK 260 straipsnio 3 dalies nuostatas ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nesutikdami su R. P. nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį apeliantai nurodo, kad R. P. inkriminuota nusikalstama veika, t. y. bendrininkavimas su V. Š. laikant labai didelį kiekį psichotropinių ir narkotinių medžiagų, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Įrodymų, patvirtinančių teismo išvadą, kad R. P. žinojo apie narkotinių medžiagų laikymą, norėjo jas laikyti ir konkrečiais veiksmais prisidėjo prie jų laikymo, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta. Apygardos teismas nuosprendyje neatskleidė, kuo pasireiškė R. P. inkriminuojamas labai didelio kiekio psichotropinės ir narkotinės medžiagos laikymas. Priešingai, kaltinimas grindžiamas vien tuo, kad psichotropinės ir narkotinės medžiagos rastos bute, kuriame kartu su V. Š. gyveno ir R. P.. Teismas visiškai nevertino R. P. teisinančių įrodymų – nuoseklių V. Š. parodymų, kad jo bute rastos psichotropinės ir narkotinės medžiagos priklauso tik jam ir R. P. nieko apie jas nežinojo. Taip pat apygardos teismas neįvertino liudytojo M. K. ir nuteistosios Ž. K. parodymų, kad V. Š. gyvenant su R. P. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jie narkotikus įsigydavo tik iš V. Š.. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. P. mobiliojo ryšio telefone rastos žinutės patvirtina jos žinojimą apie V. Š. bute laikomas psichotropines ir narkotines medžiagas, tėra tik prielaida. Nuteistoji R. P. neneigia, kad tuo metu vartojo narkotines medžiagas, tačiau ji jas įsigydavo iš kitų asmenų, su kuriais dėl narkotinių medžiagų įsigijimo bendravo SMS žinutėmis. Be to, R. P. su V. Š., kuris ką tik išėjo iš įkalinimo vietos, buvo pažįstama ir pas jį gyveno labai neilgą laiką, t. y. apie du mėnesius. Tai buvo niekuo neįpareigojanti vyro ir moters, turinčių skirtingą draugų ir pažįstamų ratą, draugystė. Todėl apygardos teismo išvados apie R. P. telefone rastų SMS žinučių sąsajas su V. Š. ir jo bute rastomis draudžiamomis medžiagomis yra hipotetinio pobūdžio. Asmenine nuosavybe R. P. priklausančiuose daiktuose šių medžiagų nerasta. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje nurodyta, kad R. P. delnų ir pirštų nuoplovose narkotinių, psichotropinių medžiagų ar jų pirmtakų (prekursorių) nėra. Taigi vien tik pasyvus nuteistosios buvimas toje vietoje, kurioje buvo laikomi narkotikai, negali būti pripažintas dalyvavimu nusikalstamoje veikoje ir neįrodo objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo laikant didelį kiekį psichotropinių bei narkotinių medžiagų požymių. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad R. P. kaltė neteisėtai laikius labai didelį kiekį psichotropinių ir narkotinių medžiagų įrodyta liudytojo F. S. (F. S.) bei kaltinamojo I. A. parodymais, neįvertino, jog F. S. ir I. A. parodymai yra duoti apie kitas R. P. inkriminuotas nusikalstamas veikas. Veika, dėl kurios R. P. kaltinama pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, t. y. kad ji, veikdama bendrininkų grupėje su V. Š., savo gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinių ir narkotinių medžiagų padaryta iki 2014 m. liepos 24 d. Tačiau liudytojas F. S. parodymus davė apie aplinkybes, kurios vyko 2014 metų spalio mėnesį, t. y., kai V. Š. jau buvo suimtas, o R. P. gyveno visiškai kitu adresu. Apeliantai nurodo, kad apygardos teismas ir kitas išvadas apie R. P. kaltę dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinių ir narkotinių medžiagų laikymo darė iškreipdamas proceso dalyvių parodymų turinį, netiksliai juos pateikdamas. Iš visų teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustų proceso dalyvių tik M. R. parodė, kad jis narkotines medžiagas yra įsigijęs iš R. P.. Apeliantų teigimu, šio asmens parodymai neatitinka kitų bylos aplinkybių, tyrimo metu jis nesugebėjo nurodyti kur yra butas, kuriame jam buvo parduoti narkotikai. Be to, iš įkalinimo įstaigos M. R. buvo paleistas 2014 metų vasarą, t. y. tada, kai R. P. su V. Š. kartu nebegyveno. Tačiau apklausiamas teisme jis parodė, kad jau pusmetį iš R. P. pirkdavo narkotikus. Apeliantų vertinimu, R. P. kaltinančius parodymus M. R. davė vedinas keršto. Visi kiti proceso dalyviai, priešingai nei teigiama nuosprendyje, parodė, kad niekada nėra įsigiję narkotikų iš R. P.. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju narkotinės ir psichotropinės medžiagos kratos metu rastos ir paimtos V. Š. tėvui priklausančiame bute, kuriame gyveno V. Š. ir R. P.. Galima daryti prielaidą, kad R. P. galėjo numanyti, kad bute yra laikomi narkotikai, tačiau to nepakanka jos veiką kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas R. P. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 264 straipsnio 1 dalį pripažino kalta ir nuteisė remdamasis įrodymais, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti panaudojus BPK 158 straipsnyje nustatytą procesinę prievartos priemonę — savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus. Nuosprendyje nurodytas teiginys, neva R. P., kalbėdama telefonu su jai paskambinusiu nusikalstamų veiksmų imitavimo (toliau – NVI) dalyviu F. S., šiam net nepasakius dėl ko jis skambina, iš karto suprato reikalo esmę ir pradėjo tartis dėl susitikimo laiko ir vietos, ir tai rodo, jog ji prekiavo narkotinėmis medžiagomis, neatitinka byloje esančių duomenų. Iš 2014 m. spalio 14 d. 16.06 val. pokalbių tarp nusikalstamą veiką imitavusio dalyvio F. S. ir R. P. išklotinės (Nr. 3531) matyti, kad F. S. skambina R. P. į namus ir užslėpta forma prašo narkotikų. Perklausius balso įrašą, iš R. P. balso tono galima spręsti, kad NVI dalyvio F. S. skambutis jai yra netikėtas, nelauktas, o tai nebūdinga asmeniui prekiaujančiam narkotikais ir laukiančiam klientų skambučių. Iš pradžių R. P. net nesupranta apie ką kalbama, o vėliau, kai išsiaiškinama, kad liudytojas nori narkotikų, R. P. nurodo jam, jog jų galima įsigyti „kaime“ (romų tabore) ir paprašo, kad pastarasis ir jai atvežtų dvi dozes, nes ji blogai jaučiasi. Supratęs, kad R. P. neprekiauja narkotikais, ikiteisminio tyrimo pareigūnas nutraukia pokalbį, tačiau po kurio laiko vėl susisiekia su nuteistąja įkyriai prašydamas narkotikų. Teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, kad tuo metu, kai R. P. skambino ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prašė parduoti narkotikų, ji turėjo nedidelį kiekį 0,087 g psichotropinės medžiagos – metamfetmino, siekdama jį platinti. Nagrinėjamu atveju iniciatyva parduoti narkotikus kilo ne iš R. P., bet iš teisėsaugos pareigūnų pusės. R. P. ne tik neieškojo kliento, kuriam galėtų parduoti narkotikus, bet ir iš karto nesutiko parduoti psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Taigi policijos pareigūnas ne prisijungė prie daromos nusikalstamos veikos, o po ilgo ir įkyraus įkalbinėjimo išprovokavo R. P. parduoti turimą dozę psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Juo labiau, kad NVI dalyvis R. P. darė spaudimą ją įtikinėdamas ir įkalbinėdamas nusikalsti. Iš pokalbio tarp R. P. ir NVI dalyvio, policijos pareigūno, užfiksuoto 2014 m. spalio 14 d. 16.09 val. turinio matyti, kad R. P. sutiko tartis dėl turimos vienos dozės metamfetamino pardavimo tik tada, kai NVI dalyvis atsisakė važiuoti į taborą ir primygtinai reikalavo psichotropinių medžiagų iš R. P.. Akivaizdu, kad pati R. P. niekada nebūtų siūliusi kam nors įsigyti psichotropinių ar narkotinių medžiagų. Apklausiama teisme R. P. parodė, kad ji vartojo narkotines medžiagas, bendraudavo su narkotikus vartojančiais asmenimis, tačiau niekada nėra narkotinėmis medžiagomis prekiavusi ar kitaip jas platinusi. Jokie ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu surinkti įrodymai neduoda pagrindo daryti priešingos išvados. Byloje yra 2014 m. lapkričio 6 d. teismo nutartis leisti atlikti slaptą R. P. sekimą, tačiau iš 2015 m. birželio 23 d. tarnybinio pranešimo aišku, jog atlikus šį procesinį prievartos veiksmą jokių duomenų apie tai, kad R. P. platina psichotropines ar narkotines medžiagas, taip pat negauta.Pripažindamas R. P. kalta dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 264 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad be provokavimo fakto buvo padaryta ir kitų esminių BPK pažeidimų, kurie ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus daro neteisėtus. Pagal BPK 158 straipsnio 3 dalį teismo nutartyje leisti atlikti veiksmus nenurodant savo tapatybės turi būti apibrėžti šio procesinio veiksmo tikslai, nurodytas asmuo, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti, bei konkretūs veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti. Teisėsaugos pareigūnų veiksmai, skatinantys naujas nusikalstamas iniciatyvas, negali būti laikomi teisėtais ir atitinkančiais baudžiamojo proceso tikslus. Tačiau būtent tokią naują iniciatyvą nagrinėjamoje byloje parodė pareigūnas, gavęs iš R. P. vieną psichotropinės medžiagos dozę ir įkalbėjęs ją padėti gauti ir antrą dozę, kurią jam, R. P. prašymu, pateikė M. R.. Apeliantų teigimu, tokie policijos pareigūno veiksmai yra neteisėti. Pagal policijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus policijos tikslas yra ne inicijuoti naujas nusikalstamas veikas, o jas užkardyti. Teismo nutartyje leisti atlikti savo tapatybės neatskleidžiančio ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmus su R. P., nėra sutikimo leisti atlikti veiksmus susijusius su padėjimu įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Neteisėtai pradėtas veiksmas negali peraugti į teisėtą, tai yra išprovokavus R. P. parduoti NVI dalyviui psichotropinės medžiagos – amfetamino, visi tolesni pareigūno veiksmai automatiškai tampa neteisėtais. NVI dalyvio, policijos pareigūno, veiksmai M. R. atžvilgiu buvo atlikti neturint teismo nutarties. Teismo nutartis leisti atlikti savo tapatybės neatskleidžiančio ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmus M. R. atžvilgiu priimta tik 2014 m. spalio 20 d., taigi NVI dalyvis su M. R. tuos veiksmus galėjo atlikti tik nuo 2016 m. spalio 20 d., tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmai su M. R. ir R. P., nuosprendyje įvertinti kaip atitinkantys BK 264 straipsnio 1 dalį, buvo atlikti 2016 m. spalio 14 d. Tokiu būdu buvo pažeisti BPK 158 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nes minėti procesiniai veiksmai atlikti nesant teisėjo nutarties, todėl šio veiksmo metu gauti duomenys įrodymų leistinumo prasme yra niekiniai. Apeliantų teigimu, visi įrodymai dėl R. P. veiksmų platinant psichotropines medžiagas ir padedant įsigyti psichotropines medžiagas, gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 dalies, 4 dalies reikalavimus, todėl jais remtis sprendžiant R. P. kaltės klausimą negalima. Konstatavus, kad R. P. dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų buvo paskatinta atlikti nusikalstamas veikas, nustatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 264 straipsnio 2 dalyje, byla pagal šiuos kaltinimus turi būti nutraukta.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, jog R. P. neteisėtai laikė psichotropinę medžiagą (nedidelį kiekį – 0,087 g – metamfetamino), neturėdama tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, kurią buvo įsigijusi asmeniniam vartojimui, todėl jos veiksmai atitinka BK 259 straipsnio 2 dalyje nustatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtį.Teismo posėdyje nuteistasis V. Š. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą, nuteistoji R. P. ir jos gynėjas prašė tenkinti jų apeliacinį skundą, nuteistojo M. R. gynėja prašė tenkinti nuteistojo M. R. apeliacinį skundą, prokurorė prašė visus apeliacinius skundus atmesti.Nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistosios R. P. ir jos gynėjo bei nuteistojo M. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.Nuteistasis V. Š. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nuosprendžiu jam paskirtą bausmę; nuteistoji R. P. ir jos gynėjas prašo išteisinti R. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, o baudžiamąją bylą dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 264 straipsnio 1 dalyje, prieš R. P. nutraukti pripažinus, kad šias nusikalstamas veikas išprovokavo teisėsaugos pareigūnai bei buvo padaryti kiti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai; nuteistasis M. R. prašo jo padarytas nusikalstamas veikas perkvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį bei vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Pagrįsdami savo gynybines versijas nuteistieji ginčija kai kurias Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nuosprendyje nustatytas faktines bylos aplinkybes, nesutinka su jų pačių ir liudytojų parodymų bei kitų byloje ištirtų duomenų vertinimu, abejoja šių duomenų patikimumu.

Dėl R. P. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

R. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteista už tai, jog veikdama bendrininkų grupėje su V. Š. neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų.Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymu pripažįstamas narkotinių ar psichotropinių medžiagų, taip pat pirmosios kategorijos jų pirmtakų (prekursorių) buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Pirmosios instancijos teisme R. P. nepripažino savo kaltės dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo ir parodė, kad ji apie du mėnesius gyveno kartu su savo sugyventiniu V. Š. jo tėvui priklausančiame bute. Pasak R. P., tiek ji, tiek ir V. Š. vartojo narkotines medžiagas. Apie tai, kad V. Š. vartoja narkotines medžiagas, R. P. suprato pamačiusi namuose laikomus miltelius ir švirkštus. R. P. teigimu, milteliai buvo supilti į kavos dėžutę. Kai namuose policijos pareigūnai atliko kratą ir po lova rado indų su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, tarp šių indų minėtos kavos dėžutės nebuvo. R. P. nežinojo, kad V. Š. namuose laiko didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, šis jai neleido kištis į jo reikalus. Kratos metu rastas mobilaus ryšio telefonas „Nokia” priklauso R. P.. Šiuo telefonu ji bendraudavo su pažįstamais asmenimis, kurie kreipdavosi į ją dėl narkotinių medžiagų, ir informuodavo juos ar tuo metu ji su V. Š. jų turi. Anot R. P., ji niekada neimdavo pinigų už perduotas narkotines medžiagas. Tarp narkotines medžiagas vartojančių asmenų nuolat vykdavo mainai, kuriuose dalyvaudavo ir R. P. (t. 8, b. l. 57-60).Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji R. P. parodė, jog ji nežinojo, kad V. Š. vartoja narkotines medžiagas. R. P. teigimu, jai kėlė įtarimų tai, kad pas jį dažnai lankėsi įvairūs asmenys, tačiau V. Š. liepdavo nesikišti į jo reikalus. R. P. vartojo heroiną ir bendravo su kitais narkotines medžiagas vartojančiais asmenimis, prašydavo jų romų tabore nupirkti jai heroino. Pasak nuteistosios, ji matė kaip kratos, atliktos V. Š. tėvui priklausančiame bute, metu policijos pareigūnai po viena iš lovų rado narkotinių ir psichotropinių medžiagų. R. P. dažnai valydavo dulkes po šia lova, tačiau niekada nėra mačiusi po ja paslėptų indų su milteliais, jie buvo paslėpti labai giliai. Virš lovos buvo pakabinama lentyna, kurioje buvo sudėti pinigai ir dokumentai. Jokių narkotinių medžiagų, maišelių ar svarstyklių, laikomų šioje lentynoje, R. P. taip pat nepastebėjo. Bylos medžiagoje esančių telefoninių pokalbių ir siųstų SMS žinučių išklotinėse užfiksuoti R. P. pokalbiai su asmenimis, kurie kreipdavosi į ją, norėdami gauti narkotinių medžiagų. Anot R. P., ji narkotinėmis medžiagomis neprekiavo. Ji pati įsigydavo jų iš I. A. ir dalindavosi jomis su narkomanais. Kratos metu buvo rastos ne šios, bet kitos narkotinės medžiagos, priklausiusios V. Š.. Apie tai, kad R. P. dalinasi narkotinėmis medžiagomis su kitais asmenimis, V. Š. nežinojo. Nuteistoji patvirtino savo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, pagal kuriuos jos ir V. Š. namuose narkotinės medžiagos atsirado maždaug prieš savaitę iki kratos. Pasak R. P., ji nežinojo, kad V. Š. prekiauja narkotinėmis medžiagomis, ir telefonu neinformuodavo narkomanų apie tai, ar ji su sugyventiniu turi šių medžiagų. Po to, kai V. Š. buvo suimtas, R. P. mama siuntė jai pinigų būtinoms išlaidoms, kuriuos R. P. išleido narkotinėms medžiagoms įsigyti (t. 10, b. l. 146).Nuteistasis V. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iki jo sulaikymo jis gyveno kartu su sugyventine R. P. jo tėvui priklausančiame bute. Kratos metu rastas psichotropines medžiagas V. Š. gavo iš V. L., su kuriuo susipažino atlikdamas bausmę Pravieniškių pataisos namuose. Pasak V. Š., V. L. atvežė jam didelį kiekį amfetamino ir paprašė jį pasaugoti. Už šią paslaugą V. L. V. Š. sumokėjo 300,00 Lt. Amfetaminą V. Š. pasvėrė, supylė į stiklainius ir padėjo po lova. Dalį amfetamino jis suvartojo pats. Kanapes ir heroiną V. Š. buvo įsigijęs anksčiau. V. Š. teigimu, jis nerodė turėtų psichotropinių medžiagų R. P., ši apie jas nežinojo. Bylos medžiagoje esančiose susirašinėjimo SMS žinutėmis fotolentelėse užfiksuotas V. Š. ir R. P. susirašinėjimas, kuriame V. Š. nurodo R. P. supakuoti dešimt prezervatyvų pakelių į vieną maišelį. Anot V. Š., jis pokštaudamas dalindavo prezervatyvus draugams (t. 8, b. l. 109-111).Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis V. Š. parodė, kad kratos, atliktos jo gyvenamojoje vietoje, protokole nurodyti neteisingi duomenys apie tai, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos, svarstyklės ir maišeliai buvo rasti keliose vietose – po lova ir lentynoje. Iš tiesų visi minėti daiktai buvo paslėpti vienoje vietoje – po lova. Pasak nuteistojo, kratos metu visi jo daiktai buvo išmėtyti ir tik tada surašytas kratos protokolas. Dėžutes su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis V. Š. nežinomi asmenys išdėliojo į kelias skirtingas vietas. V. Š. patvirtino savo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, pagal kuriuos jis kratos metu rastas psichotropines medžiagas – amfetaminą gavo iš V. L.. V. Š. sugyventinė R. P. nežinojo apie tai, kad namuose laikomas didelis kiekis amfetamino. Ji vartojo heroiną. V. Š. teigimu, jis nenurodė R. P. telefonu informuoti asmenų apie tai, ar jis turi narkotinių medžiagų (t. 10, b. l. 145-146).Apeliaciniame skunde nuteistoji R. P. ir jos gynėjas nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl R. P. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nuteistojo V. Š. parodymais, pagal kuriuos R. P. nežinojo apie namuose laikomą didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Vis dėlto byloje surinkti kiti įrodymai, iš dalies ir pačios R. P. parodymai, duoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paneigia V. Š. parodymus ir leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad R. P. žinojo apie namuose laikomą didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų.Proceso metu R. P. parodymai nebuvo nuoseklūs. Nuteistoji tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose teigė, jog ji nežinojo, kad jos ir V. Š. namuose buvo laikomas didelis kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų, tačiau pripažino žinojusi, kad prieš atliekant kratą tam tikras kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų namuose vis dėlto buvo laikomas. Pirmosios instancijos teisme taip pat pripažinusi, kad telefonu informuodavo asmenis apie tai, ar ji kartu su V. Š. šių medžiagų turi ir gali jų perduoti, vėliau apeliacinės instancijos teisme nuteistoji parodymus pakeitė, teigdama, kad skambinusiems asmenims tik pasakydavo, kada bus galima tiesiogiai susisiekti su V. Š. ir daugiau su jais nebendraudavo. Tokius R. P. apeliaciniame teisme duotus parodymus paneigia prie 2014 m. rugsėjo 9 d. mobilaus ryšio telefono „Nokia”, paimto atlikus kratą jos ir V. Š. namuose, pridėtos fotolentelės, kuriose užfiksuotas R. P. ir kitų asmenų susirašinėjimas SMS žinutėmis (t. 4, b. l. 23-25). Pažymėtina, jog teisiamajame posėdyje R. P. pripažino, kad minėtas mobilaus ryšio telefonas priklausė jai ir ji iš tiesų gavo fotolentelėse užfiksuotas SMS žinutes. Šios SMS žinutės R. P. buvo išsiųstos tuo metu, kai ši gyveno su V. Š.. Iš SMS žinučių turinio matyti, kad įvairūs asmenys R. P. teiraujasi, ar galima iš jos gauti „balto”, „lengvo“, „dūmų“, „sunkaus“ – t. y. narkotinių ir psichotropinių medžiagų. R. P. su šiais asmenimis susitaria dėl susitikimų. Vienoje iš R. P. siųstų SMS žinučių nenustatytas asmuo teiraujasi, kiek kainuoja narkotinės medžiagos. Kitomis SMS žinutėmis nenustatytas asmuo skundžiasi R. P. dėl prastos narkotinių medžiagų, kurias šis gavo iš jos, kokybės. Fotolentelėse taip pat užfiksuota ir SMS žinutė, kurią R. P. siuntė V. Š.. Žinutėje V. Š. prašo R. P., kad ši sudėtų 10 pakelių į vieną maišelį („10 poku i vena meišiuka jai sudek“). Nors V. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad šioje SMS žinutėje jis rašė ne apie pakelius su narkotinėmis medžiagomis, o apie prezervatyvus, kurie turėjo būti perduoti jo draugui, iš žinutėje vartojamo įvardžio „jai“ matyti, kad pakeliai buvo skirti ne vyrui, bet nenustatytai moteriai, todėl minėti V. Š. parodymai laikytini neatitinkančiais byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Nuteistajai R. P. priklausančiame mobilaus ryšio telefone „Nokia“ išsaugotų SMS žinučių turinys, iš dalies jos pačios parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, patvirtina, kad ji dar prieš atliekant kratą jos ir V. Š. namuose intensyviai bendravo su narkotines ir psichotropines medžiagas vartojančiais asmenimis, šie į ją tiesiogiai kreipdavosi, norėdami įsigyti įvairių rūšių narkotinių ir psichotropinių medžiagų, R. P. su minėtais asmenimis susitikdavo ir galimai perduodavo jiems šias medžiagas, o V. Š. apie tai žinojo ir pats nurodydavo jai paruošti narkotinių ir psichotropinių medžiagų dozes. Nuteistosios R. P. ir jos gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojama, kad kaltinime nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo neteisėtai laikomos V. Š. tėvui priklausančiame bute, ne R. P. asmeniniuose daiktuose, o ši net ir numanydama, kad namuose gali būti laikomos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, nebūtų galėjusi daryti įtakos V. Š. neteisėtam elgesiui. Tačiau teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėto laikymo veikai konstatuoti nėra svarbi šių medžiagų buvimo vieta, jei nustatoma, kad jos buvo kaltininko žinioje. Paprastai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pagaminęs ar įgijęs, bet tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, nustačius bendrininkavimo faktą) medžiagas gali laikyti ir asmuo, kuris jų negamino ir neįgijo. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymo veikos inkriminavimui įtakos neturi ir tai, kad neteisėtai laikytos medžiagos kaltininkui nepriklausė, jei nustatyta, kad jis suvokė, jog jo turimos medžiagos yra narkotinės ar psichotropinės. Nors butas, kuriame rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, R. P. nuosavybės teise nepriklausė, tačiau ji jau kelis mėnesius gyveno šiame bute kartu su sugyventiniu V. Š. ir vedė su juo bendrą ūkį. Iš 2014 m. liepos 24 d. kratos, atliktos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, protokolo (t. 4, b. l. 3-5), matyti, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo laikomos įvairiose buto vietose: dėžutė su psichotropine medžiaga PMMA ir heroinu paimta nuo spintos viršaus, kanapės buvo laikomos dėžutėje ant pakabinamos lentynos, indai su amfetaminu rasti po lova. Taip pat kratos metu rastos elektroninės svarstyklės, ant kurių aptikti heroino ir metamfetamino pėdsakai, plastikiniai maišeliai su metamfetamino pėdsakais. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – AVPK) Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos II skyriaus vyr. tyrėjas A. M., dalyvavęs atliekant kratą R. P. ir V. Š. gyvenamojoje vietoje, parodė, kad tikrinant operatyvinę informaciją buvo nuspręsta atlikti kratą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pasak liudytojo, atvykę į butą policijos pareigūnai pamatė atvirai įvairiose vietose išdėliotas narkotines ir psichotropines medžiagas bei ginklus. Liudytojo teigimu, tikslios vietos, kuriose buvo rasti daiktai, nurodytos kratos protokole. Liudytojo A. M. parodymai ir kratos protokole užfiksuoti duomenys paneigia V. Š. apeliacinės instancijos teisme pateiktą versiją, pagal kurią policijos pareigūnai kratos metu neva išmėtė jo daiktus ir tik tada buvo surašytas kratos protokolas. Pažymėtina, kad patys kratoje dalyvavę nuteistieji V. Š. ir R. P. kratos protokolui jokių pastabų neturėjo bei abu jame pasirašė. Kratos protokole nurodyti duomenys apie įvairiose nedidelio vieno kambario buto vietose rastas narkotines ir psichotropines medžiagas ir maišelius su jų pėdsakais leidžia daryti išvadą, kad R. P. negalėjo nežinoti apie šias jos namuose laikomas narkotines ir psichotropines medžiagas. Atsakomybei pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kilti nepakanka, kad būtų nustatytas tik objektyvus narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo požymis. Nusikalstamos veikos sudėtį sudaro objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, todėl inkriminuojant neteisėto laikymo veiką būtina konstatuoti ir subjektyvųjį – tyčios laikyti narkotines ir psichotropines medžiagas, požymį. Bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad darydama šią nusikalstamą veiką R. P. suprato, kad jos veiksmai yra neteisėti ir nusikalstami, suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, todėl veikė tiesiogine tyčia. Jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, R. P. padarė veikdama kartu su V. Š.. Kaip matyti iš anksčiau aptarto R. P. ir V. Š. susirašinėjimo SMS žinutėmis, R. P. iš V. Š. gavo nurodymus padalinti narkotines ar psichotropines medžiagas į maišelius, taigi ji suvokė, kad kartu su V. Š. laiko šias medžiagas ir pati gali spręsti jų likimą.Apeliaciniame skunde nuteistoji R. P. ir jos gynėjas taip pat teigia, jog apygardos teismas neįvertino liudytojo M. K. ir nuteistosios Ž. K. parodymų, pagal kuriuos V. Š. gyvenant su R. P. jie narkotinių medžiagų įsigydavo tik iš V. Š.. Liudytojas M. K. ir nuteistoji Ž. K. pirmosios instancijos teisme iš tiesų nenurodė, kad jie kada nors būtų įsigiję narkotinių medžiagų iš R. P., tačiau ši aplinkybė nei paneigia, nei patvirtina, kad ji, veikdama bendrininkų grupėje su V. Š., neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl vienos iš alternatyvių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų – didelio kiekio narkotinių medžiagų pardavimo ar kitokiu platinimo – R. P. šiame baudžiamajame procese nebuvo kaltinama.Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl R. P. ir V. Š. kaltės ir jų bendrai padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Priešingai, negu teigiama nuteistosios R. P. ir jos gynėjo apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl R. P. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Dėl R. P. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 264 straipsnio 1 dalį ir M. R. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos)

R. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė su savimi nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurios masė yra 0,087 g, ir šį nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos už 40,00 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančiam dalyviui. Taip pat R. P. pagal BK 264 straipsnio 1 dalį pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji lenkė vartoti psichotropines medžiagas, padėdama nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyviui iš M. R. už 40,00 Lt įsigyti nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurios masė yra 0,068 g.M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė su savimi nedidelį kiekį – 0,068 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, ir šį nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos už 40,00 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyviui. Be to, M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė su savimi nedidelį kiekį – 0,070 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurį už 40,00 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyviui.Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Tuo tarpu BK 264 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padėjo asmeniui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas.Pirmosios instancijos teisme nuteistoji R. P. parodė, jog jai paskambino nepažįstamas asmuo, kuris paaiškino, kad jos telefono numerį gavo iš asmens, pravarde „Vaikas“, ir paklausė ar galėtų iš jos įsigyti amfetamino. Skambinęs asmuo labai norėjo susitikti su R. P., todėl ši sutiko, tačiau prieš tai pasiūlė šiam nuvykti į romų taborą ir nusipirkti ko jam reikia. Tuo metu R. P. namuose buvo M. R. ir jo žmona. R. P. nurodė M. R., kad skambinusiam asmeniui reikia narkotinių medžiagų, ir paprašė jo kartu su žmona palydėti ją iki „Maximos“ parduotuvės, prie kurios ji buvo susitarusi susitikti su minėtu asmeniu. Susitikimo metu vyriškis prašė R. P. amfetamino, tačiau ši nurodė jam vykti į romų taborą ir ten jų įsigyti. Pasak R. P., vyriškis toliau primygtinai prašė jos duoti jam amfetamino, o ši nesutiko. Nuteistosios teigimu, ji pasiūlė vyriškiui romų tabore įsigyti heroino ir iškeisti jį į jos turimą amfetaminą. Amfetaminą R. P. atvežė mergina iš Utenos, kuri jos namuose vartodavo šią psichotropinę medžiagą. Vyriškiui toliau prašant, R. P. supykusi numetė jam maišelį su amfetaminu ir pasakiusi, kad šis toliau kalbėtųsi su M. R., išėjo. Už amfetaminą R. P. pinigų iš vyriškio neėmė (t. 8, b. l. 35-37). Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji R. P. parodė, kad ji telefonu bendraudavo su narkotines medžiagas vartojančiais asmenimis ir šiomis medžiagomis su jais mainydavosi. Amfetamino, kurį perdavė nusikalstamus veiksmus imitavusiam policijos pareigūnui, ji savo asmeniniam vartojimui įsigijo iš M. R.. Pasak R. P., ji kartu su M. R. ir jo žmona nuėjo į susitikimą su nusikalstamus veiksmus imitavusiu policijos pareigūnu. Susitikimo metu šis asmuo prašė R. P. amfetamino, tuo tarpu ši, iš telefoninio pokalbio supratusi, kad vyriškis lankėsi romų tabore, tikėjosi iš jo gauti heroino. Vyriškis heroino su savimi neturėjo ir toliau prašė R. P. duoti jam amfetamino. R. P. pasiūlė vyriškiui kreiptis į M. R., tačiau šis neatstojo ir netekusi kantrybės R. P. iš liemenėlės išsitraukė maišelį su amfetaminu ir perdavė jį vyriškiui. R. P. teigimu, ji už perduotą amfetaminą pinigų neėmė. Vyriškiui paprašius daugiau amfetamino, R. P. vėl pasiūlė jam kreiptis į M. R.. Tada vyriškis bendravo su M. R. ir kartu su juo nuėjo į šalia esančio namo laiptinę. R. P. kategoriškai neigė aplinkybę, jog ji M. R. nurodė paimti iš vyriškio 80,00 Lt už perduotas narkotines medžiagas. Anot R. P., ji galėjo tik patarti M. R. paimti pinigus, nes šis pardavė vyriškiui amfetaminą. Nuteistosios manymu, M. R. ją apkalbėjo, teigdamas, kad ši jam parduodavo narkotinių medžiagų. Tokiu būdu, pasak R. P., M. R. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės (t. 10, b. l. 141-146).Nuteistasis M. R. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis anksčiau vartodavo amfetaminą. M. R. draugas dėl amfetamino pasiūlė jam kreiptis į R. P., kuri prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. M. R. pradėjo bendrauti su R. P. ir apie pusę metų reguliariai iš jos pirko amfetaminą. Pasak M. R., R. P. prašymu jis perdavė nepažįstamam vyriškiui tualetinio popieriaus gumuliuką ir paėmė iš jo pinigus, kuriuos atidavė R. P.. M. R. teigimu, jis nežinojo, kad į tualetinį popierių buvo įvyniotas amfetaminas, nors jis tai įtarė. Vėliau R. P. iniciatyva M. R. vėl susitiko su tuo pačiu vyriškiu prie prekybos centro „Mandarinas”, esančio Fabijoniškėse, ir dar kartą perdavė jam į tualetinį popierių įvyniotą daiktą bei paėmė 30,00 ar 40,00 Lt, kuriuos atidavė R. P.. Anot M. R., jis nepamena, ar vyriškis su juo susisiekė telefonu ar jis pats jam paskambino ir pasiūlė susitikti (t. 8, b. l. 71-72).Pirmosios instancijos teisme liudytojas F. S., byloje nagrinėjamų įvykių metu dirbęs Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos III skyriaus vyr. tyrėju, parodė, kad 2014 m. rudenį į jį kreipėsi kolegos, kurie nurodė, kad jam pavesta atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus R. P. atžvilgiu dėl narkotinių medžiagų platinimo. Šiems veiksmams atlikti F. S. buvo paskirtas mobilaus ryšio telefonas ir 80,00 Lt. F. S. paskambino R. P. ir nurodęs, kad jos telefono numerį gavo iš asmens, pravarde „Vaikas”, paprašė jos vieno gramo amfetamino. Atvykęs į sutartą vietą, F. S. jai paskambino ir vietoj vieno gramo amfetamino paprašė dviejų gramų. R. P. sutiko. Į susitikimą atėjo ne tik R. P., bet ir M. R.. Apie M. R. F. S. nieko nežinojo. M. R. paaiškino F. S., kad jis su R. P. turės nueiti prie kitoje kelio pusėje esančių kioskų ir ten ši paduos jam amfetaminą. Einant link kioskų F. S. paklausė R. P. ar ji turi du gramus amfetamino. Tada R. P. nuėjo pasikalbėti su M. R. ir netrukus grįžo. Nuėjus prie kioskų, R. P. iš viršutinių rūbų išsitraukė vieną polietileninį maišelį su milteliais ir padėjo ant kiosko prekystalio. Ji nurodė, kad kitą maišelį su amfetaminu F. S. perduos M. R. ir jam reikės paduoti 80,00 Lt. Tada F. S. su M. R. nuėjo į vieno šalia esančio daugiabučio laiptinę, kur šis jam padavė polietileninį maišelį su milteliais, o F. S. sumokėjo 80,00 Lt. Tiek iš R. P., tiek ir iš M. R. gautas psichotropines medžiagas F. S. perdavė kolegoms policijos pareigūnams. Pasak F. S., jis žinojo, kad dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų M. R. atžvilgiu nebuvo priimta teismo nutartis, tačiau jis negalėjo nutraukti jau pradėtų veiksmų. Maždaug po kelių savaičių buvo nustatyta M. R. tapatybė ir buvo sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai jo atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas F. S. davė iš esmės tokius pat parodymus ir nurodė, kad nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai M. R. atžvilgiu pirmąjį kartą įsigijant amfetaminą nebuvo sankcionuoti, tačiau pati įvykių seka neleido šių veiksmų pabaigti anksčiau. Pasak liudytojo, jeigu jis būtų atsisakęs tęsti nusikalstamų veiksmų imitavimą, R. P. ir M. R. galėjo kilti įtarimų. R. P. liepė paduoti pinigus M. R., todėl nutraukti operaciją būtų buvę pernelyg rizikinga. Liudytojo teigimu, jokių aktyvių veiksmų M. R. atžvilgiu jis neatliko, šis pats ėmėsi iniciatyvos. F. S. kolegų buvo informuotas, kad nusikalstamas veikas jis gali imituoti tik R. P. atžvilgiu (t. 10, b. l. 151-152).Liudytojas Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos II skyriaus vyr. tyrėjas A. M. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad operatyvinėmis priemonėmis buvo gauta duomenų, kad R. P. po kratos, atliktos jos ir V. Š. namuose, toliau prekiauja narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Todėl jos atžvilgiu buvo sankcionuotas nusikalstamos veikos imitavimas, kurio metu amfetaminas buvo įsigytas ne tik iš R. P., bet ir iš M. R., dėl kurio nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai tuo metu dar nebuvo sankcionuoti. Pasak A. M., minėti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai negalėjo būti nutraukti, nes priešingu atveju būtų pakenkta tyrimo eigai. Vėliau nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo sankcionuoti ir M. R. atžvilgiu, pirkėju apsimetęs policijos pareigūnas iš jo įsigijo amfetamino. A. M. tiksliai negalėjo nurodyti, kodėl vietoj vieno gramo amfetamino iš R. P. buvo nuspręsta įsigyti du gramus. Liudytojo teigimu, policijos pareigūnų veiksmuose provokacijos nebuvo, nes R. P. pati nurodė nusikalstamą veiką imitavusiam pareigūnui kreiptis į M. R. ir perduoti jam pinigus už amfetaminą. Jeigu F. S. būtų atsisakęs paimti antrą amfetamino gramą iš M. R., būtų sužlugęs visas policijos pareigūnų atliekamas tyrimas (t. 10, b. l. 147-150).Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos II skyriaus vyr. tyrėjas M. M. davė parodymus, kurie iš esmės yra analogiški liudytojų A. M. ir F. S. parodymams. Pasak liudytojo, galėjo būti padaryta techninė klaida prašant sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus R. P. ir jos galimų bendrininkų atžvilgiu, prašyme nenurodant, kad šiuos veiksmus prašoma atlikti ne tik dėl R. P., bet ir dėl jos bendrininkų (t. 10, b. l. 150-151).Apeliaciniame skunde nuteistoji R. P. ir jos gynėjas nurodo, kad policijos pareigūnams atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus pagal BPK 159 straipsnį, R. P. buvo išprovokuota padaryti nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.BPK yra įtvirtinti atvejai, kada gali būti ribojamos konstitucinės žmogaus ir piliečio teisės. Tokie atvejai įtvirtinti BPK 154 straipsnyje („Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas“), 158 straipsnyje („Savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai“), 159 straipsnyje („Leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus“) ir 160 straipsnyje („Slaptas sekimas“). Valstybės kovoje su įvairių formų nusikalstamumu yra pateisinama ir būtina kurti tokias specialias priemones, metodus ir juos naudoti atskleidžiant nusikaltimus, nustatant kaltininkus, kadangi kai kurių nusikaltimų įprastais tyrimo būdais, metodais dažnai būna neįmanoma atskleisti arba tai padaryti labai sunku. BPK 154, 158, 159, 160 straipsniuose nustatytus veiksmus atliekantiems subjektams valstybė suteikia ypatingas teises tam tikra apimtimi riboti žmogaus ir piliečio konstitucines teises, tačiau šių veiksmų atlikimo metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės, atskiri šių teisių ir laisvių apribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Atliekant BPK 154, 158, 159, 160 straipsniuose nustatytus veiksmus draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Vykdant šiuos veiksmus, ypatingą svarbą turi teisėtumo, žmogaus ir piliečio teisių užtikrinimo principai, prieš šiuos principus negali būti laikomas prioritetiniu viešojo intereso apsaugos principas, priešingu atveju būtų ne tik pažeidžiamos atskirų piliečių teisės, bet iškiltų grėsmė ir pilietinės visuomenės teisėms, valstybės demokratinei sandarai. Teismai, nagrinėdami bylas, kuriose įrodymai yra surinkti BPK 154, 158, 159 ir 160 straipsnių tvarka turi itin atidžiai tikrinti šių įrodymų leistinumą, jų atitikimą BPK 20 straipsnio reikalavimams. Viešu interesu negalima pateisinti tokių įrodymų, kurie gauti peržengus valstybės specialiųjų tarnybų pareigūnų veiksmų ribas, t. y. išprovokavus nusikaltimą, panaudojimo. Valstybės valdžios institucijos negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris leistų valstybės specialiosioms tarnyboms kurstyti, provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą, kad vėliau dėl to atsirastų pagrindas pastarąjį asmenį nubausti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Analogiškai provokacija apibrėžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad provokacija yra tada, kai operacijoje dalyvaujantys agentai – teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys – neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas veikos padarymo faktui konstatuoti, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad be valstybės pareigūnų ar privačių asmenų, vykdančių pareigūnų užduotis, įsikišimo, aktyvaus dalyvavimo, kurstymo padaryti nusikalstamą veiką asmuo, kaltinamas ar įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tos veikos nebūtų padaręs. BPK 154, 158, 159 ir 160 straipsniuose nurodyti veiksmai gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. Privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus. Privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima. Išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis; taip pat ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus. Nagrinėjant bylą teisme, valstybės institucijoms tenka našta paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami), o tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu ištyrus įrodymus apie kaltininko elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį sankcionavimą. Tikrinant, ar kaltininkas nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį; c) kaltininkui taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį. Nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais; kaltinamojo prisipažinimas provokacijos fakto bei jo padarinių nepaneigia, prisipažinimas tokioje situacijoje nėra tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Ramanauskas prieš Lietuvą, Milinienė prieš Lietuvą, Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Vanyan prieš Rusiją, Sequeira prieš Portugaliją, Pyrgiotakis prieš Graikiją ir kitose bylose).Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje pradėtas 2014 m. liepos 24 d. po to, kai V. Š. ir R. P. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo rastas ir paimtas labai didelis kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei šaunamieji ginklai ir šaudmenys (t. 1, b. l. 1). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos III skyriaus vyr. tyrėjui F. S. leista nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. pagal BPK 158 straipsnį R. P. atžvilgiu atlikti tyrimą, neatskleidžiant savo tapatybės. Ta pačia nutartimi F. S. leista nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. atlikti R. P. atžvilgiu nusikalstamas veikas, nustatytas BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse, imituojančius veiksmus, atleidžiant F. S. nuo baudžiamosios atsakomybės už šių veiksmų atlikimą (pagal BPK 159 straipsnį). F. S. leista įsigyti iš R. P. narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekius, nurodytus BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse, šias medžiagas laikyti, gabenti, neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, šių veiksmų metu slapta daryti vaizdo ir garso įrašus (t. 1, b. l. 88-90). Atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarties priėmimo metu baudžiamosios bylos medžiagoje buvusius faktinius duomenis (kontroliuojant R. P. elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir darant įrašus nustatyta, kad iki minėtos nutarties priėmimo R. P. bendravo su įvairiais asmenimis, kurie prašė jos narkotinių medžiagų, ir susitarė su jais susitikti (t. 1, b. l. 60-67)) darytina išvada, jog leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo suteiktas teisėtai – turint pakankamai faktinių duomenų apie R. P. galimai daromas nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis.Tačiau net ir nustačius, jog BPK 154, 158, 159 ir 160 straipsniuose įtvirtintų procesinių prievartos priemonių taikymui yra faktinis ir teisinis pagrindas, tam, jog teismas pripažintų taikant šias procesines prievartos priemones surinktus duomenis įrodymais, svarbu ne tik tai, kad jų taikymas būtų sankcionuotas nepažeidžiant BPK nuostatų. Minėtas procesines prievartos priemones teisėtomis daro ne tik jų sankcionavimo pagrindų, bet ir jų realizavimo teisėtumas. Realizuojant BPK 154, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytas procesines prievartos priemones galima tik fiksuoti galimai daromas nusikalstamas veikas, negalima įtariamų asmenų provokuoti ar kitaip skatinti nusikalsti. Nustatant provokaciją turėtų būti ne vien tik atsižvelgiama į BPK 154, 158, 159 ir 160 straipsnyje nustatytas procesines prievartos priemones taikančių subjektų veikimo būdą jų realizavimo metu (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas ar įtikinėjimas padaryti konkrečią nusikalstamą veiką). Provokavimo faktas nustatomas iš visų bylos aplinkybių, įskaitant aplinkybes, nesusijusias su šių subjektų veiksmais, visumos.Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamų veikų imitavimas R. P. atžvilgiu pradėtas 2014 m. spalio 14 d. 16.05 val., kai nusikalstamą veiką imituojantis asmuo – F. S. – paskambino R. P. jos mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Iš pokalbio išklotinės matyti, kad F. S. R. P. nurodo, kad gavo jos telefono numerį iš pažįstamo asmens, pravarde „Vaikas”. R. P. su F. S. kurį laiką aiškinasi, kas yra šis jo nurodytas asmuo. Tada, R. P. paklausus, ko jis nori, F. S. nurodo, kad jam reikia „vieno”, turėdamas omenyje vieną gramą amfetamino. R. P. šią psichotropinę medžiagą įvardija kaip kavą ir nurodo, kad gali jos gauti. Manydama, kad F. S. yra netoli romų taboro, R. P. pasiskundžia prasta savijauta ir paprašo jo iš ten paimti porą „blizgučių” (heroino dozių) ir susitikus su ja iškeisti į jos turimą amfetaminą. F. S. nurodo, kad perskambins R. P.. Ši sutinka ir prašo jo paskubėti. Po kelių minučių vėl paskambinęs R. P. F. S. nurodo, kad jis yra Savanorių prospekte, o ne prie romų taboro, ir po jų susitikimo R. P. pati galės ten nuvažiuoti. Nepaisant to, jog F. S. paaiškina, kad jis yra gan toli nuo romų taboro ir nieko iš ten nepaims, R. P. vistiek sutinka su juo susitikti ir nurodo jam, kad šis atvyktų prie Naujininkų mikrorajone esančios parduotuvės „Maxima”. Be to, R. P. perspėja F. S., kad ji jo nepažįsta, todėl susitikimo metu taikys konspiraciją. Praėjus maždaug pusvalandžiui F. S. telefonu vėl susisiekia su R. P. ir nurodo jai, kaip jis apsirengęs, kad ši galėtų jį atpažinti. Trumpo pokalbio pabaigoje F. S. paprašo R. P. dviejų gramų amfetamino, tačiau R. P. atsako necenzūriniais žodžiais ir pokalbis baigiasi. Vėliau vykstančių pokalbių telefonu metu F. S. pasitikslina susitikimo su R. P. vietą (t. 1, b. l. 64). Priešingai, negu teigiama nuteistosios R. P. ir jos gynėjo apeliaciniame skunde, iš nusikalstamus veiksmus imitavusio F. S. ir R. P. telefoninių pokalbių negalima daryti išvados, kad ši buvo išprovokuota padaryti nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Nuo pat pirmojo pokalbio pradžios R. P. neabejotinai suvokia, kad F. S. prašo iš jos amfetamino, ir sutinka jam padėti. Nors teisiamajame posėdyje R. P. nurodė, kad narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis ji neprekiavo ir susitikusi su F. S. ji tik norėjo iš jo mainais į amfetaminą gauti heroino, tačiau šią nuteistosios versiją paneigia antrojo F. S. ir R. P. pokalbio išklotinė, iš kurios matyti, kad F. S. aiškiai nurodžius, kad šis heroino romų tabore negalės gauti, R. P. vistiek sutinka su juo susitikti, net ir žinodama, kad mainai neįvyks. Duomenimis, pagrindžiančiais pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje daroma išvadą, kad R. P. byloje nagrinėjamų įvykių metu (taip pat ir prieš atliekant jos atžvilgiu nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus) įvairiems asmenims platino narkotines ir psichotropines medžiagas, laikytini ne tik nuteistojo M. R. parodymai apie tai, kad jis pirko iš jos amfetaminą, bet ir nuteistojo I. A. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, pagal kuriuos jis po V. Š. sulaikymo dideliais kiekiais reguliariai tiekdavo amfetaminą R. P., kuri šią psichotropinę medžiagą parduodavo ją vartojantiems asmenims. Pasak nuteistojo, R. P. jam liko skolinga apie 4000,00 Lt už jai tiektą amfetaminą (t. 8, b. l. 61-64). Šiuos nuteistojo I. A. parodymus patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Iš 2015 m. vasario 10 d., ir 2015 m. birželio 12 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų (t. 1, b. l. 60-67; t. 2, b. l. 15-44) turinio matyti, kad R. P. 2014 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais aktyviai ieškojo asmenų, kuriems reikia narkotinių ir psichotropinių medžiagų, arba šie asmenys patys kreipdavosi į ją prašydami šių medžiagų. Užfiksuoti ir R. P. bei I. A. pokalbiai apie šios įsiskolinimą už perduotas psichotropines medžiagas ir pokalbiai, kuriuose R. P. ir I. A. tarėsi, kokį kiekį amfetamino ji iš jo pirks.F. S. ir R. P. susitikimo eiga užfiksuota 2014 m. spalio 20 d. protokole dėl tyrimo veiksmų atlikimo ir rezultatų fiksavimo (t. 1, b. l. 99-101). Iš protokolo turinio matyti, kad susitikime taip pat dalyvauja M. R., kuris nurodo F. S. kartu su R. P. nueiti prie metalinių kioskų, kur ji padės jam skirtą maišelį su amfetaminu. F. S. ir R. P. einant link kioskų šis paklausia, ar ji turi su savimi du gramus amfetamino. R. P. atsako, kad turi tik vieną gramą. Tuomet F. S. pareiškia, kad jam reikalinga grąža arba jam turi būti perduoti du gramai amfetamino. R. P. paprašo F. S. palaukti, nueina iki M. R. ir grįžusi praneša F. S., kad vieną gramą ji jam perduos pati, o kitą šis gaus iš M. R.. F. S. nurodo, kad kol jam nebus perduoti abu gramai amfetamino, jis pinigų iškart neduos. R. P. sutinka. Ištraukusi iš rūbų ji ant metalinio kiosko konstrukcijos padeda nedidelį šviesios spalvos maišelį, kurį F. S. paima ir toliau seka paskui einančią R. P.. Ši F. S. nurodo eiti su M. R., kuriam ji paaiškina, kad F. S. dar neatsiskaitė už amfetaminą ir sumokės tik tada, kai M. R. perduos jam antrąjį gramą amfetamino. Toliau pokalbis vyksta tik tarp F. S. ir M. R., kurie eina link vieno iš netoliese esančių daugiabučių namų. M. R. paprašo F. S. jo mobilaus ryšio telefono numerio, tačiau šis atsako, kad M. R. galės jį gauti iš R. P.. Beeinant M. R. nurodo F. S., kad už amfetaminą šis turės sumokėti 80,00 Lt. Be to, iš pokalbio turinio matyti, jog M. R. pasiūlo F. S. kitą kartą tiesiogiai iš jo įsigyti amfetamino, kuris yra geros kokybės. Įėjus į namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinę, M. R. perduoda F. S. antrąjį gramą amfetamino ir paima iš jo 80,00 Lt. Prieš atsisveikinant M. R. pažada jam paskambinti. Tyrimo veiksmų atlikimo ir rezultatų fiksavimo protokole nurodyti duomenys kaip ir F. S. ir R. P. telefoninių pokalbių išklotinės paneigia R. P. teisiamajame posėdyje pateiktą versiją, kad ši su F. S. norėjo tik apsikeisti narkotinėmis medžiagomis bei už jam perduotą amfetaminą neėmė pinigų. Protokole nurodyti duomenys patvirtina, kad R. P. veikė kryptingai, nuo pat susitikimo pradžios suvokdama, kad parduoda psichotropines medžiagas F. S., ir laikydamasi konspiracijos. Susitikimo metu nekalbama apie jokius narkotinių medžiagų mainus, o R. P. aiškiai nurodo F. S., kad už perduotas medžiagas šis turės sumokėti pinigus jai arba M. R.. Šią aplinkybę patvirtina ir 2015 m. birželio 15 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuotas trumpas R. P. ir M. R. pokalbis telefonu Nr. 3537, iš kurio matyti, kad 2014 m. spalio 14 d. 16.54 val. R. P. paskambino M. R., kai šis dar buvo kartu su F. S., ir nurodė jam paimti iš jo 80,00 Ltuž perduotą amfetaminą, nes šie pinigai jai yra reikalingi (t. 1, b. l. 66). Nenuoseklūs ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių neatitinka R. P. pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose duoti parodymai apie jos F. S. perduoto amfetamino kilmę. Pirmosios instancijos teisme nurodžiusi, kad amfetaminą jai paliko iš Utenos atvykusi draugė, kuri jos namuose vartojo šią psichotropinę medžiagą, vėliau, apeliacinės instancijos teisme, R. P. parodė, kad amfetaminą ji asmeniniam vartojimui įsigijo iš M. R.. Tačiau tiek pati R. P., tiek ir jos sugyventinis V. Š. bei M. R. duodami parodymus teisiamajame posėdyje ne kartą pažymėjo, kad nuteistoji vartojo tik heroiną, bet ne amfetaminą. M. R. pirmosios instancijos teisme kategoriškai neigė pardavęs R. P. psichotropinių medžiagų. Toks nuteistosios R. P. parodymų nenuoseklumas laikytinas siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės arba ją sušvelninti.Aptarti bylos duomenys (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose nurodytos R. P. pokalbių telefonu su F. S., M. R. ir kitais asmenimis išklotinės; protokole dėl tyrimo veiksmų atlikimo ir rezultatų fiksavimo nurodyti duomenys apie F. S., R. P. ir M. R. susitikimą, nuoseklūs ir kitus bylos duomenys atitinkantys nusikalstamus veiksmus imitavusio F. S. ir nuteistojo M. R. parodymai bei kt.) paneigia nuteistosios R. P. ir jos gynėjo apeliacinio skundo teiginį, kad šioje byloje nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus pagal BPK 159 straipsnį atlikęs policijos pareigūnas F. S. provokavo R. P. padaryti nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, todėl atliekant minėtus veiksmus dėl šio nusikalstamos veikos epizodo surinkti duomenys atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytus teisėtumo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis įrodymais ir jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl R. P. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.Tačiau pripažindamas R. P. kalta pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, o M. R. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 14 d. epizodas) pirmosios instancijos teismas neįvertino visumos byloje surinktų duomenų, nesujungė jų į vientisą loginę grandinę ir nepagrįstai atmetė teisėtų valstybės pareigūnų veiksmų perėjimo į provokaciją galimybę. Baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu būdu pati nekurstyti (neprovokuoti) tokių veikų darymo. Už valstybės sukurstytą veiką negali būti baudžiama ir todėl, kad tokia veika dėl valstybės kontroliavimo bei jos indėlio ją darant negali būti laikoma tiek pavojinga, jog pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Tokia veika BK 11 ir 12 straipsnių prasme negali būti laikoma nusikalstama.Iš jau minėto 2015 m. birželio 12 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo (t. 1, b. l. 60-67) turinio matyti, kad telefonu bendraudamas su R. P. nusikalstamus veiksmus imitavęs F. S. nuo pat pradžių prašė jos parduoti vieną gramą amfetamino. Tik prieš pat susitikimą su R. P. jis jos paprašė jau dviejų gramų šios psichotropinės medžiagos. Į šį prašymą R. P. aiškiai neatsakė ir baigė pokalbį. 2014 m. spalio 20 d. protokole dėl tyrimo veiksmų atlikimo ir rezultatų fiksavimo (t. 1, b. l. 99-101) užfiksuota, jog susitikimo metu R. P. nurodžius, kad ši turi tik vieną gramą amfetamino, F. S. provokuojančiai pareiškia, kad už vieną gramą amfetamino jam reikalinga grąža, tačiau jis paimtų du gramus amfetamino ir tokiu atveju grąžos duoti nebereikėtų. Pažymėtina, jog prieš susitikimą vykusių pokalbių telefonu metu R. P. F. S. nurodė, kad ji visiškai neturi pinigų, prašė jo romų tabore nupirkti heroino, taigi jis žinojo apie tai, kad R. P. iš esmės neturi galimybių atiduoti grąžą pinigais. Tuomet R. P. nueina pasitarti su M. R. ir grįžusi praneša F. S., kad kitą gramą amfetamino jam perduos M. R.. Neviešo pobūdžio veiksmai, tokie kaip nusikalstamos veikos imitavimas, yra atliekami siekiant atskleisti tam tikras nusikalstamas veikas, kai tų veikų bei jas darančių asmenų išaiškinimas įprastinėmis priemonėmis yra neįmanomas arba tai padaryti labai sunku. Pasiekus šiuos tikslus tokių priemonių taikymas turi būti nutraukiamas. Bet kokių įstatyme numatytų prievartos priemonių taikymas yra teisėtas, kai prievartos priemonės taikomos BK ir baudžiamojo proceso paskirtį atitinkančiais tikslais ir kai prievartos priemonės nėra taikomos intensyviau nei yra būtina siekiant šių tikslų. Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai, dalyvavę atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus R. P. atžvilgiu, tiksliai negalėjo nurodyti, kodėl R. P. perdavus vieną gramą amfetamino nusikalstamus veiksmus imitavusiam F. S., šis negalėjo baigti minėtų veiksmų ir neskatinti jos padaryti dar vieną papildomą nusikalstamą veiką, įtraukiant į ją dar vieną asmenį – M. R., kurio atžvilgiu įstatymo nustatyta tvarka procesinės prievartos priemonės nebuvo sankcionuotos. Policijos pareigūnas F. S., būdamas supažindintas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi, kuria jam leista atlikti R. P. atžvilgiu nusikalstamas veikas, imituojančius veiksmus, ir žinodamas draudimą provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas, turėjo galimybę nutraukti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus iškart po to, kai R. P. jam perdavė vieną gramą amfetamino, nes jokių objektyvių kliūčių iškart atsiskaityti su ja už psichotropines medžiagas nebuvo. Byloje nenustatyta, kad jeigu F. S. nebūtų reikalavęs jam parduoti antrojo gramo amfetamino, R. P. ir M. R. patys savo iniciatyva būtų ėmęsi jį jam parduoti.Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartyje nurodyta, kad F. S. leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus tik R. P. atžvilgiu. Leidimas atlikti šiuos veiksmus M. R. ar bet kurių kitų asmenų, kurie gali bendrininkauti su R. P. darant nusikalstamas veikas, atžvilgiu F. S. nebuvo suteiktas. Liudytojas Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos II skyriaus vyr. tyrėjas A. M. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad iki 2014 m. spalio 14 d., kai buvo atlikti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai R. P. ir M. R. atžvilgiu, informacijos apie pastarojo daromas nusikalstamas veikas teisėsaugos pareigūnai neturėjo, todėl ir nebuvo pagrindo prašyti teismo sankcionuoti jo atžilgiu nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Tuo tarpu liudytojas Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos II skyriaus vyr. tyrėjas M. M. apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad galėjo būti padaryta techninė klaida prašant teismo sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus R. P. ir jos galimų bendrininkų atžvilgiu, prašyme nenurodant, kad šiuos veiksmus prašoma atlikti ne tik dėl R. P., bet ir dėl jos bendrininkų. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog R. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 264 straipsnio 1 dalį ir M. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 14 d. epizodas) padarymą lėmė provokacija, juo labiau, kad valstybės pareigūnai M. R. atžvilgiu apskritai atliko nesankcionuotus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Už tokias veikas negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes, nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų. Minėtos R. P. ir M. R. padarytos nusikalstamos veikos negali būti kvalifikuojamos kaip nusikaltimai, todėl R. P. ir M. R. dėl šių epizodų išteisinami, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apeliaciniame skunde nuteistasis M. R., ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 20 d. epizodas) nurodo, kad narkotines medžiagas nusikalstamą veiką imitavusiam F. S. jis pardavė R. P. iniciatyva ir jokios materialinės naudos iš to neturėjo, o nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai jo atžvilgiu šiame epizode buvo nesankcionuoti. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartimi Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos III skyriaus vyr. tyrėjui F. S. nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 20 d. leista pagal BPK 158 straipsnį M. R. atžvilgiu atlikti tyrimą, neatskleidžiant savo tapatybės. Nutartimi F. S. taip pat leista nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 20 d. atlikti M. R. atžvilgiu nusikalstamas veikas, nustatytas BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse, imituojančius veiksmus, atleidžiant F. S. nuo baudžiamosios atsakomybės už šių veiksmų atlikimą (pagal BPK 159 straipsnį). F. S. leista įsigyti iš M. R. narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekius, nurodytus BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse, šias medžiagas laikyti, gabenti, neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, šių veiksmų metu slapta daryti vaizdo ir garso įrašus (t. 1, b. l. 114-115). Kontroliuojant R. P. elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir darant įrašus nustatyta, kad iki minėtos nutarties priėmimo R. P. bendravo su M. R. apie narkotines medžiagas (t. 1, b. l. 60-67), todėl leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo suteiktas teisėtai – turint pakankamai faktinių duomenų apie M. R. galimai daromas nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Taigi, priešingai, negu apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis M. R., jo atžvilgiu 2014 m. spalio 20 d. atlikti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo tinkamai sankcionuoti ir teisėti.Iš liudytojo Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos III skyriaus vyr. tyrėjo F. S. parodymų matyti, jog M. R. susitikimo metu jam nurodė, kad jis turi geresnės kokybės amfetamino, nei R. P., ir ateityje gali šios psichotropinės medžiagos jam parduoti. Pasak liudytojo, jis M. R. nurodė, kad jo telefono numerį šis gali gauti iš R. P.. 2015 m. birželio 15 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuotas trumpas R. P. ir M. R. pokalbis telefonu Nr. 3543, iš kurio matyti, kad 2014 m. spalio 14 d. 17.15 val. M. R. paskambino R. P. ir paprašė jos atsiųsti F. S. telefono numerį, teigdamas neva jam reikia jį patikrinti. Po kelių minučių R. P. M. R. SMS žinute išsiuntė F. S. telefono numerį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 66-67). Aptarti duomenys patvirtina, kad M. R. iš tiesų siekė sužinoti F. S. telefono numerį ir jį gavo iš R. P.. M. R. ir R. P. pokalbio telefonu turinys leidžia daryti išvadą, kad M. R. prašydamas F. S. telefono numerio nenurodė jai tikrosios priežasties, dėl kurios jam reikalingas šis numeris. Taip pat iš pokalbio turinio matyti, kad R. P. nerodė jokios iniciatyvos dėl vėlesnio amfetamino pardavimo F. S..2014 m. spalio 27 d. protokole dėl tyrimo veiksmų atlikimo ir rezultatų fiksavimo nurodyta, kad 2014 m. spalio 20 d. 15.04 val. nusikalstamus veiksmus imituojantis F. S. susitinka su M. R. prie prekybos centro „Mandarinas”. Susitikimo pradžioje M. R. pasiskundžia, kad F. S. jam neatsakė į ankstesnes SMS žinutes. M. R. pasidomi, ar anksčiau parduotas amfetaminas buvo geros kokybės. F. S. nurodo, kad maišelyje buvo nepilnas gramas ir paklausia, ar M. R. amfetaminas yra geresnis. M. R. laikydamasis konspiracijos ragina F. S. kalbėti tyliau. M. R. nurodymu jie nueina iki A. J. viešojo transporto stotelės, esančios Ateities gatvėje, ir atsisėda ant suoliuko stotelės paviljone. M. R. perduoda sulankstytą popieriaus gabaliuką F. S.. Šis pasižiūri į popieriuje suvyniotą polietileninį maišelį su milteliais ir dar kartą pasiskundžia, kad anksčiau parduotame maišelyje buvo mažiau nei gramas amfetamino. M. R. jį patikina, kad amfetamino kiekis pamatuotas tiksliai, tačiau jis nespėjo jo susmulkinti. Tada F. S. perduoda M. R. dvi kupiūras po 20,00 Lt. Susitikimo metu F. S. taip pat paklausia M. R. apie kanapes ir šis nurodo, kad savo parduodamas kanapes jis vadina „skanka“, bei išsamiai apibūdina, kuo jos skiriasi nuo kitų kanapių rūšių. Šias kanapes jis parduoda po 40,00 Lt. F. S. nurodo, kad jam prieš savaitgalį gali prireikti kanapių ir jis su M. R. susisieks (t. 1, b. l. 123-124). F. S. ir M. R. susitikimo metu gauti duomenys neabejotinai patvirtina, kad M. R. nusikalstamus veiksmus imitavusiam F. S. amfetaminą pardavė savo, o ne R. P. iniciatyva. Susitikimo metu jis pasiūlė F. S. iš jo įsigyti ir kitų narkotinių medžiagų, gerai išmanė jų rūšis ir pavadinimus. Priešingai, nei nurodoma nuteistojo M. R. apeliaciniame skunde, šis suvokė, kad F. S. perduoto maišelio viduje yra psichotropinė medžiaga – amfetaminas, teisinosi, kad šios medžiagos nespėjo susmulkinti.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad nuteistojo M. R. apeliacinio skundo argumentai dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 20 d. epizodas) yra nepagrįsti. Surinktais įrodymais nustatyta įvykio situacija, konkretūs nuteistojo M. R. veiksmai patikimai patvirtina, jog jis neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė su savimi nedidelį kiekį – 0,068 g psichotropinės medžiagos metamfetamino ir jį 2014 m. spalio 20 d. už 40,00 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyviui. Taigi M. R. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 20 d. epizodas). Tenkinti jo apeliacinį skundą šioje dalyje ir jį išteisinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl nuteistiesiems V. Š., R. P. ir M. R. paskirtų bausmių

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji V. Š. ir M. R. prašo sušvelninti jiems Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes. Nuteistoji R. P. ir jos gynėjas prašymo sušvelninti jai paskirtą bausmę apeliaciniame skunde nepateikė. Vis dėlto, šioje byloje keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį – nuteistąją R. P. išteisinant pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, atitinkamai turi būti pakeista ir jai paskirta galutinė subendrinta bausmė.Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra įtvirtinta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.Skirdamas bausmę nuteistajam V. Š., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje su R. P., taip pat į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę. Nuteistasis V. Š., įvykdė vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), bei vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis), nedirba, vartoja narkotines medžiagas, anksčiau teistas penkis kartus, taip pat ir už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jų platinti, bei neteisėtą šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymą, daug kartų baustas administracine tvarka (t. 5, b. l. 43-45), nusikalto lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino tai, kad V. Š. pripažino savo kaltę dėl disponavimo dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų ir neteisėto disponavimo ginklais ir šaudmenimis, bei šias aplinkybes laikė švelninančiomis jo teisinę padėtį. Įvertinęs aptartų aplinkybių visumą ir vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismas paskyrė V. Š. laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis mažesnis nei baudžiamojo įstatymo sankcijose už šiuos nusikaltimus numatytas bausmės vidurkis.Skirdamas nuteistajam V. Š. bausmę ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistojo V. Š. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, bei išimtinių aplinkybių, susijusių su jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijose numatytų švelnesnių nei jų vidurkiai bausmių už nusikalstamų veikų padarymą paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).Pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir dėl vieno nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, epizodo M. R. išteisinus, laikoma, kad šis įvykdė vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nuteistasis daug kartų baustas administracine tvarka, anksčiau teistas net dvylika kartų, taip pat ir už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jų platinti, įrašytas į įskaitą Vilniaus priklausomybės ligų centre. M. R. dirba, yra vedęs, augina nepilnametį vaiką. Įvertinęs aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas M. R. už BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką (2014 m. spalio 20 d. epizodas) paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje už šį nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis (laisvės atėmimą dvejiems metams ir trims mėnesiams). Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, jog už ankstesnę nusikalstamą veiką, padarytą 2014 m. spalio 14 d., dėl kurios yra išteisinamas, M. R. buvo nubaustas švelnesne laisvės atėmimo dvejiems metams bausme, laikantis BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų, darytina išvada, jog tokia pat bausmė turėtų būti skiriama ir už jo nusikalstamą veiką, padarytą 2014 m. spalio 20 d. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. R. prašo taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, tačiau toks prašymas yra nepagrįstas. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje numatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis. Apeliaciniame skunde nurodytos nuteistąjį M. R. teigiamai apibūdinančios aplinkybės (nevartoja narkotikų, turi nuolatinį darbą, šeimą) nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paminėtos aplinkybės yra daugiau tipinės nei išimtinės ir nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nuosprendžio dalį, kuria R. P. nuteista pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, o M. R. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 14 d. epizodas), panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. P. pagal BK 264 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

M. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 14 d. epizodas) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria M. R. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 20 d. epizodas) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams trims mėnesiams:

M. R., nuteistam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 20 d. epizodas), skirti bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria R. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis R. P. paskirtas bausmes pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti jai subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, paskirtąją bausmę subendrinti bausmių apėmimo būdu su Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti R. P. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Sigita BieliauskienėAlbinas BielskisLinas Šiukšta