Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. (M. Z.) skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas byloje keliamas dėl VSAT 2024 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 24S232196, kuriuo atsisakyta leisti pareiškėjui atvykti kertant sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. spalio 17 d. 4.30 val. reisu (duomenys neskelbtini) atvyko į Vilniaus oro uostą. Buvo tikrinamas VSAT pareigūnų Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos veikimo teritorijoje esančiame Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte. Pareiškėjas pasienio kontrolės patikrinimo metu VSAT pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), darbo sutartį, Darbdavio garantinį raštą dėl apgyvendinimo ir kitų išlaidų padengimo ir 2024 m. spalio 11 d. Užimtumo tarnybos leidimą dirbti sezoninį darbą Lietuvos Respublikoje Nr. U9-646.

VSAT 2024 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 24S232196 pareiškėjui atsisakyta leisti atvykti kertant sieną dviem pagrindais: 1) jis neturi atitinkamų dokumentų, pateisinančių buvimo tikslą ir sąlygas; 2) neturi pakankamai pragyvenimo lėšų buvimo laikotarpiui ir būdui arba lėšų grįžti į kilmės arba tranzito šalį.

ĮUTP 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio neįleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygos nustatomos vadovaujantis Šengeno sienų kodeksu. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad sprendimą neįleisti užsieniečio į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

b) jie turi galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 (1), išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą;

c) jie pagrindžia numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų;

d) jie nėra asmenys, dėl kurių į Šengeno informacinę sistemą (SIS) yra įtrauktas įspėjimas neįsileisti;

e) jie nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, pirmiausia – dėl jų valstybių narių duomenų bazėse nėra įtrauktas įspėjimas neįsileisti dėl išvardintų priežasčių.

Be galiojančio kelionės dokumento, į Šengeno erdvę atvykstantis asmuo turi atitikti ir kitas atvykimo sąlygas, numatytas Šengeno sienų kodekse. Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad trečiosios šalies piliečiui, kuris neatitinka visų 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų atvykimo sąlygų ir nepriklauso 6 straipsnio 5 dalyje nurodytoms asmenų kategorijoms, neleidžiama atvykti į valstybių narių teritorijas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsisakyti leisti atvykti galima tik motyvuotu sprendimu, kuriame nurodomos aiškios atsisakymo priežastys. Sprendimą priima pagal nacionalinę teisę įgaliota institucija. Jis įsigalioja nedelsiant. Motyvuotas sprendimas, kuriame nurodomos tikslios atsisakymo priežastys, pateikiamas Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje nustatytame standartiniame blanke, kurį užpildo institucija, pagal nacionalinę teisę įgaliota priimti sprendimą atsisakyti leisti atvykti. Užpildytas standartinis blankas perduodamas atitinkamam trečiosios šalies piliečiui, kuris tame blanke patvirtina sprendimo neleisti atvykti gavimo faktą.

Paminėtina, jog atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, todėl jos veiklai taikomos VAĮ nuostatos. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai, apskundimo tvarka. Sprendimas turi atitikti ir specialiuosius Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 1, 2 dalyse bei V priedo B dalyje nustatytus „Atsisakymo leisti atvykti kertant sieną“ formos reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Nurodyta teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2756-662/2020, 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1555-575/2021).

Kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.

Nagrinėjamu atveju pirmiau paminėtų teisės aktų reikalavimų nebuvo laikytasi, Sprendimas tinkamai nemotyvuotas. Iš Sprendimo turinio neaišku, VSAT nenurodė, kokių konkrečiai pareiškėjas neturi dokumentų dėl buvimo tikslo ir sąlygų pateisinimo Lietuvoje, kokius privalo turėti, neišdėstė, kokios aplinkybės ir duomenys pagrindžia, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų buvimo laikotarpiui (pagal terminuotą darbo sutartį iki 2025 m. balandžio 20 d.) ir būdui arba lėšų grįžti į kilmės arba tranzito šalį, taigi, darytina išvada, jog Sprendime nėra nurodytos aiškios atsisakymo leisti atvykti kertant sieną priežastys.

Iš 2024 m. spalio 17 d. tarnybinio pranešimo Nr. 13VR-16436 ,,Dėl atsisakymo leisti atvykti“ turinio matyti, jog VSAT specialistas nurodė, kad pasienio tikrinimo metu pareiškėjas neturėjo galiojančios vizos ar leidimo gyventi, taip pat trečiosios šalies piliečiui, kuris neatitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies nustatytų atvykimo sąlygų, neleidžiama atvykti į valstybių narių teritorijas, todėl užsienietis į Lietuvos Respubliką neįleistas. Taip pat tarnybiniame pranešime nurodyta, jog antros kontrolės patikrinimo metu užsienietis kalbėjo rusiškai, teigė, kad atvyksta į Lietuvą, atvykimo tikslas – darbas, nurodydamas, kad dirbs statybose (namų vidinė apdaila), vėliau, kad dirbs prie namų išorinės apdailos, galiausiai, kad dirbs kelio darbininku. Taip pat nurodė, kad dokumentų, pagrindžiančių užsieniečių darbo kvalifikaciją, su savimi neturėjo ir užsienietis atvyko su rankiniu bagažu – kuprine, turėjo su savimi tik keletą asmeninių daiktų (rūbų, batų, rankšluosčių ir higienai skirtų priemonių), kurie, kaip ir jo išvaizda, atrodė prastai, todėl pagal bagažo turinį VSAT nusprendė, jog tai nesutampa su asmens deklaruojamu atvykimo laikotarpiu. Pinigų su savimi neturėjo, todėl atsakovė padarė išvadą, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Teismas pažymi, jog pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, II priedą Gruzijos ((duomenys neskelbtini)) piliečiams yra netaikomas reikalavimas turėti vizą kertant valstybių narių išorines sienas, kai buvimo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, t. y. atvykstant į Šengeno erdvę, tuo pačiu ir Lietuvos Respubliką, Gruzijos piliečiams nėra taikomas reikalavimas turėti vizą. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas, kirsdamas sieną, turėjo Šengeno kodekso reikalavimus atitinkantį kelionės dokumentą – pasą. Atsakovės atstovės teismo posėdžio metu iš esmės pripažino, jog viza nagrinėjamu atveju kertant sieną nebuvo reikalinga.

Teismas, įvertinęs ginčijamo VSAT Sprendimo turinį, byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, nesutinka su VSAT Sprendime padarytomis išvadomis. Teismo įsitikinimu, ginčijamas Sprendimas yra išimtinai formalaus pobūdžio.

Tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu VSAT atstovės nurodė, kad atsisakymas leisti atvykti kertant sieną pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas nustačius tai, kad jis neturi atitinkamų dokumentų, pateisinančių buvimo tikslą ir sąlygas, ir neturi pragyvenimo lėšų Lietuvoje arba grįžimui į kilmės šalį. Paaiškino, kad pareiškėjas dokumentų, pagrindžiančių darbo kvalifikaciją, su savimi neturėjo.

Pirmiausiai pažymėtina, jog pareiškėjas ketino kirsti Lietuvos Respublikos sieną turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, su Darbdaviu sudarytą terminuotą darbo sutartį, Darbdavio garantinį raštą dėl apgyvendinimo ir kitų išlaidų padengimo ir Užimtumo tarnybos leidimą dirbti sezoninį darbą Lietuvos Respublikoje.

Teismas pažymi, jog, pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio nuostatas, trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas, ar turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pareiškėjas, kirsdamas sieną, nurodė buvimo Lietuvoje tikslą – jo atvykimas susijęs su sezoniniu darbu, pateikė su tuo susijusius dokumentus. Atsakovė, priimdama Sprendimą, privalėjo pačiame administraciniame akte ar jo prieduose išdėstyti priežastis, dėl kokių aplinkybių padarė išvadą, jog pareiškėjo pateikti dokumentai ir kiti duomenys buvo netinkami ar nepakankami leisti atvykti kertant sieną, tačiau neišdėstė konkrečių atsisakymo priežasčių ir jų nepagrindė.

Pagal tarnybinio pranešimo turinį spręstina, jog VSAT atsisakymą grindžia, kad pareiškėjas su savimi neturėjo pinigų, jo išvaizda ir darbužiai atrodė prastai, tačiau pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio nuostatas (c punktas) turi būti vertinamos alternatyvios sąlygos dėl turimų lėšų – viena iš jų, ar turi su savimi pakankamai pragyvenimo lėšų arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Pastaroji sąlyga atsakovės nebuvo įvertinta, nors pareiškėjas apsirūpinimą lėšomis būtent grindė darbo sutartimi ir Darbdavio garantiniu raštu.

Todėl darytina išvada, jog Sprendimo netinkamas motyvavimas, aiškių atsisakymo priežasčių neišdėstymas, jų nepagrindimas, pareiškėjo pateiktų dokumentų neįvertinimas nagrinėjamu atveju pažeidė pareiškėjo teisę žinoti atsisakymo įleisti į Lietuvos Respubliką teisinį ir faktinį pagrindą.

Teismo vertinimu, atsakovės argumentai, jog su savimi turėjo tik keletą asmeninių daiktų (rūbų, batų, rankšluosčių, higienos priemonių), kurie, kaip ir pareiškėjo išvaizda, atrodė prastai, yra teisiškai nepagrįsti, vertinami kaip subjektyvūs ir nesusiję su objektyviais vertinimo kriterijais. Toks vertinimas prieštarauja teisinio aiškumo ir pagrįstumo principams. Sprendimas atsisakyti leisti atvykti kertant Lietuvos Respublikos sieną yra grindžiamas ne objektyviais duomenimis, o labiau VSAT pareigūnų subjektyviais vertinimais ar prielaidomis.

Atkreiptinas dėmesys, jog sprendimai, kuriais atsisakoma leisti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, turi būti pagrįsti aiškiais ir objektyviais duomenimis, kaip to reikalauja gero viešojo administravimo principas. Šis principas reikalauja, kad bet kuris viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimus, remtųsi konkrečiais faktais ir jų analize, o ne vien prielaidomis ar subjektyviais vertinimais. Tą savo praktikoje yra pabrėžęs ir LVAT (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018).

Atsakovė atsiliepime ir teismo posėdžio metu jos atstovės išdėstė papildomas atsisakymo leisti pareiškėjui atvykti kertant Lietuvos sieną priežastis, kurios nebuvo nurodytos Sprendime (dėl pareiškėjo profilio neatitikties rizikos faktoriui, dėl abejonių įvykdyti įsipareigojimus pagal darbo sutartį darbdavio veiklos funkcijų požiūriu, dėl konkrečių dokumentų neturėjimo ir kt.), tačiau minėtomis aplinkybėmis nebuvo remiamasi priimat Sprendimą, be to, su VAĮ ir gero administravimo principu nesuderinama situacija, kai pareiškėjui ginčijamo sprendimo motyvai galimai paaiškėja tik kreipusis į teismą.

Kaip jau minėta, teismo vertinimu, iš skundžiamo VSAT Sprendimo turinio iš esmės nėra aišku, kuo remdamasi VSAT padarė išvadą, kad pareiškėjas neturi atitinkamų dokumentų, pateisinančių buvimo tikslą ir sąlygas, taip pat neturi pakankamai pragyvenimo lėšų buvimo laikotarpiui. Šiuo atveju pažymėtina, kad VSAT pareigūnai tik iš dalies laikėsi Šengeno sienų kodekse nustatytos tvarkos, t. y. Sprendimą priėmė užpildydami standartinį blanką, ne visiškai atitinkantį Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje nustatytą „Atsisakymo leisti atvykti kertant sieną“ standartinio blanko turinį ir formą, nors pažymėjo atsisakymo įleisti į Lietuvos Respubliką priežastis, bet nebuvo pagal Šengeno sienų kodekso V priedo B dalį užpildyta pastabų grafa, kurioje pagal teisės aktus turėjo būti išsamiai nurodytos konkrečios priežastys, dėl kurių pareiškėjui buvo atsisakyta leisti atvykti į Lietuvos Respubliką. Tad tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad Sprendimas neatitinka VAĮ keliamų reikalavimų, taip pat ir specialiųjų teisės aktų reikalavimų, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas neatitiko atvykimo į Lietuvos Respubliką sąlygų. Tokios praktikos laikomasi ir LVAT panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2058-520/2023).

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovės Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kadangi VSAT tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai svarbių aplinkybių. Nagrinėjamoje situacijoje pripažintina, kad VSAT neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių, reikšmingų sprendimo priėmimui, nustatymo, todėl skundžiamas Sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas pripažįsta, kad nustatyti ginčijamo Sprendimo trūkumai yra esminiai, nes sukliudė pareiškėjui suprasti sprendimų turinį, identifikuoti teisių pasikeitimo pagrindus ir apimtį, įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, todėl Sprendimas naikintinas ir remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas dėl Spendimo panaikinimo yra pagrįstas, tenkinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Z. (M. Z.) skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 24S232195 dėl atsisakymo leisti atvykti kertant Lietuvos Respublikos sieną.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.