- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-27
- Bylos Nr.
- I-6757-505/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui R. M., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 8 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-15) nurodė, kad buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d. perpildytose kamerose (Nr. 217, 240, 332, 324). Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerose. Pareiškėjas skunde nurodo, jog turėtų būti 5 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui, išskaičiavus ir baldų užimamą plotą. Plotą taip pat mažino kamerose buvę baldai, sanitarinis mazgas. Tokiomis kalinimo sąlygomis pareiškėjas patyrė nežmonišką elgesį, buvo pažemintas orumas ir garbė. Pareiškėjo teigimu, 217 kameroje buvo parazitų, kuriuos pats bandė naikinti, dėl to išgyveno didelius emocinius ir psichologinius svyravimus. Kameroje Nr. 332 dėl rekuperacinės vėdinimo sistemos mechanizmo veikimo buvo didelis triukšmas, dėl to pareiškėjas buvo išsekintas nuo neišsimiegojimo, ūžė ausyse, spengė galvoje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, sanitarinis mazgas iki lubų neatitvertas, todėl kamerose tvyrojo smarvė. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų pareiškėjui kilo dideli nepatogumai bei orumo ir garbės pažeminimas, jautė diskomfortą. Pareiškėjui suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu pažeidė tinkamos higienos priežiūros aplinkybes, jis jautė didelius nepatogumus ir diskomfortą, jautėsi nešvarus, sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo sudarytos jokios elgesio pataisos programos, socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, nebuvo atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, todėl pareiškėjui sukelti dideli sunkumai, jautė nepasitikėjimą savimi. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Kauno tardymo izoliatorius su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 39-43), papildomuose paaiškinimuose (b. l. 139-141) nurodė, jog pareiškėjui Kauno TI buvo užtikrintas 3,6 kv. m teisės aktuose nustatytas minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas.
Kauno TI vertinimu, pareiškėjas klaidinančiai interpretuoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento išvadoje nustatytus faktus, nutylėdamas, kad išvadoje konstatuojama, jog rasti parazitai atsirado dėl paukščių maitinimo, ką atlikti galėjo tik asmenys, esantys kameroje, be to, nėra duomenų, jog minėti parazitai gali pakenti žmonėms.
Kauno TI pripažįsta, kad pareiškėjo teisė dėl užfiksuoto per didelio triukšmo 332 kameroje buvo pažeista. Visuomenės sveikatos centro išvadoje nustatyta, kad 332 kameroje 9 dBA buvo viršytas ekvivalentinis garso slėgio lygis ir 1 dBA viršytas maksimalus garso slėgio lygis. Kadangi pažeidimas truko tik 20 dienų, atsakovės atstovo nuomone, šie užfiksuoti pažeidimai negalėjo pareiškėjui sukelti tokios žalos, kurią būtų galima įvertinti pinigais.
Kauno TI sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 14.5 punkto reikalavimais. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo. Kauno TI kamerose įrengti pilnai arba iš dalies atidaromi langai, be to visose patalpose įrengta mechaninės ventiliacijos sistema. Todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nepateikė nei vieno prašymo ar skundo, susijusio su kameroje laikomų asmenų skaičiumi, ploto trūkumu, kamerų įrengimu ar eksploatavimu. Pareiškėjas nenurodė, jog patyrė kokių nors sveikatos sutrikimų, nulemtų jo skunde išdėstytų aplinkybių.
Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų) taip pat ir priežastinio ryšio. Kauno TI neturi duomenų, kad įstaigos ar pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo neteisėti, sukėlė kokių nors pasekmių fizinei ar psichinei sveikatai ar kitaip pakenkė pareiškėjo savijautai. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovės prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint netinkamomis sąlygomis Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. kovo 23 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Iš atsakovės atstovė pateiktos kameros kortelės duomenų matyti, jog pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2016 m. vasario 6 d. (b. l. 97).
Atsakovės atstovės pateiktos 2018 m. rugpjūčio 13 d. pažymos Nr. 11-3431 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 125-130) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas 240, 217, 332, 324 kamerose, kuriose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos buvo užtikrintas ginčo laikotarpiu.
Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyta, minimali ploto norma, t.y. 3,6 kv. m, buvo užtikrinta. Todėl pareiškėjo argumentai, jog jis buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažesnė, nei įstatymuose numatyta minimali ploto norma, yra nepagrįsti.
Šiame kontekste pažymėtina, jog įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Pareiškėjo teigimu, 217 kameroje buvo parazitų, kuriuos pats bandė naikinti, dėl to išgyveno didelius emocinius ir psichologinius svyravimus. Kameroje Nr. 332 dėl rekuperacinės vėdinimo sistemos mechanizmo veikimo buvo didelis triukšmas, dėl to pareiškėjas buvo išsekintas nuo neišsimiegojimo, ūžė ausyse, spengė galvoje.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normoje HN 134:2015 20 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.
Iš byloje pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. rugsėjo 5 d. rašto Nr. 2.2-2442(17.4.1. 2.12), kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 9 d. skundą Nr. 67-2-334, matyti, jog pareiškėjas savo skunde minėjo, kad 2018 m. liepos 25 d. Kauno TI 217 kameroje pastebėjo ant čiužinio ir savo kūno mažus parazitus, kurie pateko per langą. Anksčiau paminėtame rašte nurodyta, kad 2016 m. liepos 26 d. 217 kameroje buvo atliktas nariuotakojų stebėjimas ir naikinimas, kurį atliko įmonė, turinti licenciją verstis privalomuoju profilaktiniu aplinkos kenksmingumo pašalinimu. Patikrinimo metu nustatyta kameroje esančių parazitų rūšis – paukščių utelės. Tikėtina, kad minėti parazitai pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje galėjo atsirasti nuo lesinamų paukščių per atveriamus langus. Ar minėti parazitai yra pavojingi, informacijos neturi (b. l. 24-24). Iš 2018 m. rugpjūčio 13 d. pažymos Nr. 11-3431 duomenų apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 125-130) matyti, kad pareiškėjas 217 kameroje buvo nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. liepos 25 d. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas skunde dėl 217 kameroje buvusių parazitų nurodė konkrečią datą, t. y. 2016 m. liepos 25 d., o 2018 m. liepos 26 d. jau buvo perkeltas į 332 kamerą, be to pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2016 m. liepos 25 d. kreipėsi į gydytoją, ant krūtinės buvo rastas šašelis, paskirti vaistai (b. l. 115), todėl darytina išvada, jog pareiškėjo minėtu laikotarpiu minėtoje kameroje galėjo būti parazitų, todėl konstatuotini neteisėti atsakovės atstovo veiksmai dėl higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimo pažeidimo.
Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 (toliau – Higienos norma HN 33:2011) 1 lentelės 1 punkte numatyta, kad gyvenamųjų pastatų gyvenamosiose patalpose, visuomeninės paskirties pastatų miegamuosiuose kambariuose, stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų palatose dieną ekvivalentinis garso slėgio lygis (LAeqT), – 45 dBA, maksimalus garso slėgio lygis (LAFmax), - 55 dBA, vakare ekvivalentinis garso slėgio lygis (LAeqT), – 40 dBA, maksimalus garso slėgio lygis (LAFmax), - 50 dBA, nakties metu ekvivalentinis garso slėgio lygis (LAeqT), – 35 dBA, maksimalus garso slėgio lygis (LAFmax), - 45 dBA.
Byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. rugsėjo 23 d. raštas Nr. 2.2-2748(17.4.1.2.12), kuriuo pateiktas atsakymas į pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. skundą, patvirtina, jog 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo atlikta operatyvioji valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu 332 kameroje buvo atlikti triukšmo lygio matavimai veikiant triukšmo šaltiniui (oro tiekimo, šalinimo įrenginiui), pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimo poskyrio Aplinkos triukšmo tyrimo 2016 m. rugsėjo 16 d. protokolą Nr. F-AT-291/2016 nustatyta, kad Kauno TI 332 kameroje, ekvivalentinis garso slėgio lygis siekė – 44dBA (ribinis dydis 35dBA), maksimalus garso slėgio lygis – 46dBA (ribinis dydis 45 dBA). Neveikiant triukšmo šaltiniui (oro tiekimo, šalinimo įrenginiui) nustatyta, kad Kauno TI 332 kameroje liekamasis ekvivalentinis garso lygis – 31 dBA (ribinis dydis 35 dBA), liekamasis maksimalus garso slėgio lygis – 35 dBA (ribinis dydis 45dBA). Kauno departamento specialistas surašė patikrinimo aktą ir Kauno TI administracijai davė nurodymą pašalinti nustatytus pažeidimus (b. l. 26-27).
Taigi, pareiškėjui būnant Kauno TI, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, t. y. 332 kameroje ekvivalentinis garso slėgio lygis viršijo leistinas normas. Tokie atsakovės atstovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog sanitarinis mazgas buvo nevisiškai atskirtas nuo bendros gyvenamosios erdvės.
Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo.
Tardymo izoliatorių įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - Įrengimo taisyklės). Įrengimo taisyklių 1 punktas numato, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Įrengimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Įrengimo taisyklių 14.5. punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tardymo izoliatoriaus kameros sanitarinio mazgo patalpa yra atskirta nuo gyvenamosios patalpos 2,1 m aukščio atitvarais, joje įrengtas unitazas bei ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą (b. l. 20, 21), todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sanitarinio mazgo įrengimo esant minėtam teisiniam reglamentavimui atmestini, kaip nepagrįsti. Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, negali būti konstatuojamas (LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017 ir kt.).
Pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos galimybės maudytis po dušu, atmestini, kadangi pats pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Suėmimo vykdymo įstatymas 44 straipsnio 4 dalyje. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia, todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų dėl to nenustatyta.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė, kad jam nebuvo suteiktos socialinės reabilitacijos programos.
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 137¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinė reabilitacija vyksta pagal nuteistajam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą. Sudarant šį planą, turi dalyvauti nuteistasis. Individualus socialinės reabilitacijos planas sudaromas atsižvelgiant į nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos mastą, kriminogeninius veiksnius, numatytas kriminogeninių veiksnių šalinimo priemones, pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, režimą (137¹str. 2 d.).
Suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – Įstatymas) reglamentuoja suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį. Ketvirtame skirsnyje įtvirtintos normos dėl suimtųjų užimtumo ir jų socialinių poreikių tenkinimo. Teismas pažymi, kad suimtiesiems taikomos socialinės reabilitacijos priemonės gali būti taikomos tik suimtųjų rašytiniu prašymu jose dalyvauti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją ir išreiškęs norą dalyvauti socialinės integracijos programose, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo dalyvauti socialinės reabilitacijos programose yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti ir atmestini.
Iš byloje pateiktos asmens sveikatos istorijos duomenų matyti, jog pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipėsi dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų (peršalimo, baimės dėl sugedusių dantų, gerklės skausmo, galvos skausmo, b. l. 98-121), byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su prašymais suteikti psichologinę pagalbą būtų kreipęsis į Kauno TI Psichologinės tarnybos specialistus. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).
Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo žymią įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (higienos normų pažeidimai) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.