- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-18
- Bylos Nr.
- AS-403-37-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Sigita Rudėnaitė, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- UAB “Stilsena”
- Atsakovas
- Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui
- Kategorijos
- 42.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB “Stilsena” atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB “Stilsena” skundą atsakovui Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 6, kuriuo buvo patvirtintas Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. gegužės 23 d. patikrinimo aktas Nr. 50 ir kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti 33985 Lt mokestį už aplinkos teršimą už nuslėptą apmokestinamosios pakuotės kiekį.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 20 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti, nes, teismo nuomone, byla nepriskirtina Šiaulių apygardos administraciniam teismui, pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio l dalis nurodo, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymą nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 145 straipsnio l dalis nurodo, kad mokestinių ginčų procedūra mokestiniams ginčams šiame statyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Teismas konstatavo, kad ginčas tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto patvirtinimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui buvo naujai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis, todėl minėtas ginčas priskirtinas mokestinių ginčų kategorijai. Teismas pažymėjo, kad iš turimos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nesilaikė mokestinių ginčų nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, tiesiogiai skundą pateikdamas Šiaulių apygardos administraciniam teismui, o ne kaip numatyta MAĮ 150, 151, 159 straipsniuose Centriniam mokesčių administratoriui, Mokestinių ginčų komisijai ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
III.
Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą iš naujo spręsti Šiaulių apygardos administraciniam teismui.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad buvo nesilaikyta mokestinių ginčų nustatytos išankstinio ne per teismą tvarkos, kurią reglamentuoja MAĮ 150, 151, 159 straipsniai. MAĮ 16 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčius už aplinkos teršimą išimtinai administruoja ne valstybinė mokesčių inspekcija, o Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, kuri ir patikrina, ar mokesčiai už aplinkos teršimą yra teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, o taip pat teikia konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais. MAĮ 147 straipsnis numato, kad Mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, mokestinių ginčų komisija ir teismas. To paties įstatymo 150 straipsnis numato, jog centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus, o 18 įstatymo straipsnis nurodo, jog vietos mokesčių administratorius yra teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos. Tokiu būdu centrinis mokesčių administratorius nagrinėja tik tuos mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus – teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčius už aplinkos teršimą administruoja ne teritorinės mokesčių inspekcijos, o Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tai mokestinis ginčas, kilęs tarp mokesčių už aplinkos teršimą mokėtojo ir Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos, negali būti sprendžiamas centrinio mokesčių administratoriaus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Mano, kad pareiškėjas nesilaikė mokestinių ginčų nustatytos išankstinio ne per teismą nagrinėjimo tvarkos, kurią nustato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 6, kuriuo buvo patvirtintas Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. gegužės 23 d. patikrinimo aktas Nr. 50 ir kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti 33985 Lt mokestį už aplinkos teršimą už nuslėptą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Taigi kilęs ginčas yra susijęs su mokesčiu už aplinkos teršimą.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad “šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Naftos ir dujų išteklių mokesčio bei Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija”. Mokestis už aplinkos teršimą numatytas MAĮ 13 straipsnio 8 punkte, todėl MAĮ 16 straipsnio 1 dalis taikytina administruojant mokestį už aplinkos teršimą.
MAĮ 16 straipsnio 3 dalis nustato, kad “dėl šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo šio Įstatymo nuostatos netaikomos. Minėtus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai”.
Sistemiškai aiškinant paminėtas teisės normas, darytina išvada, kad MAĮ nuostatos netaikomos sprendžiant klausimus dėl Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos atliekamo mokesčio patikrinimo rezultatų įforminimo bei patvirtinimo apskundimo. Nagrinėjamu atveju skundžiamas būtent Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos sprendimas, kuriuo buvo patvirtinti mokesčio už aplinkos teršimą patikrinimo rezultatai. Todėl sprendžiant dėl nagrinėjamo pobūdžio sprendimų apskundimo tvarkos MAĮ nuostatos negali būti taikomos. Kiti teisės aktai (Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 21 d. Nr. 663/409a įsakymas “Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos” ir juo patvirtinta Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) taip pat nenustatė, kad nagrinėjamo pobūdžio ginčuose skundai paduodami centriniam mokesčių administratoriui (Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos), Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o vėliau išimtinai Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, nepagrįstai rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis ir nurodė šiuo atveju netaikytiną ginčo sprendimo tvarką.
Pastebėtina, kad ABTĮ 19 straipsnio 3 dalis, nustatanti išimtinę Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetenciją dėl tam tikrų ginčų, šiuo atveju netaikytina, nes nagrinėjamas ginčas nebuvo nagrinėtas Mokestinių ginčų komisijoje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. MAĮ 159 straipsnio 4 dalis, nustatanti išimtinę Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetenciją atitinkamų ginčų srityje, dėl paminėtų aplinkybių (MAĮ 16 straipsnio 3 dalies) taip pat netaikytina. Todėl teisės aktai nenustato išimtinio nagrinėjamo pobūdžio ginčo priskirtinumo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Kadangi ginčas kyla dėl Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimo, kuris ir sukelia pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes, tai nesant išimtinio ginčo priskirtinumo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ginčas teismingas būtent Šiaulių apygardos administraciniam teismui (pagal institucijos – atsakovo – buveinės vietą). Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir skundo priėmimo klausimas perduodamas iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atskirąjį skundą patenkinti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo UAB “Stilsena” skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.