- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-30
- Bylos Nr.
- 2A-286/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- K. P.
- Atsakovas
- D. G., J. A., P. B.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė Registrų centras, Vilniaus miesto 15-asis notarų biuras
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, o priešieškinis patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-2739-55/2007 pagal ieškovo K. P. ieškinį atsakovams D. G. , J. A. , P. B. , tretieji asmenys valstybės įmonė Registrų centras, Vilniaus miesto 15-asis notarų biuras, dėl nuosavybės teisės dalių ir naudojimosi tvarkos nustatymo bei sutarties nuginčijimo, ir pagal atsakovės D. G. priešieškinį K. P. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas K. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei ieškinio patikslinimais, prašydamas: 1) leisti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpą 2-8, kurios plotas 13,79 kv. m, padalinti į dvi patalpas: į patalpas 2/2-8 (7,90 kv. m) ir 2/1-8 (5,53 kv. m), bei leisti iš patalpos 2/2-8 (7,90 kv. m) padaryti įėjimus į patalpas 1-1 ir 1-7; 2) nustatyti tokią naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką: ieškovui naudotis skirti patalpas, pažymėtas indeksais: 1-1, kurios plotas 9,62 kv. m, 1-2, kurios plotas 16,70 kv. m, 1-3, kurios plotas 13,30 kv. m, 1-4, kurios plotas 2,00 kv. m, 1-5, kurios plotas 5,64 kv. m, 1-6, kurios plotas 15,71 kv. m, 1-7, kurios plotas 2,45 kv. m, ir 2/2-8, kurios plotas 7,90 kv. m; 3) 1996 m. sausio 22 d. susitarimą, kuriuo atsakovei D. G. perleistas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestatas, pažymėtas indeksu 2a2p, 72,66 kv. m naudingojo ploto, pripažinti iš dalies negaliojančiu, nurodant, kad pagal minėtą susitarimą atsakovas P. B. atsakovei D. G. perleido 1/2 dalį šio gyvenamojo namo priestato; 4) pripažinti, kad pusė gyvenamojo namo priestato, pažymėto indeksu 2a2p, kurio naudingas plotas 72,66 kv. m, o vertė 173 981,46 Lt, tai yra 1/2 dalis, kurios plotas 36,33 kv. m, o vertė 86 990,73 Lt, nuosavybės teise priklauso ieškovui; 5) ieškovui naudotis skirti gyvenamojo namo priestato patalpas, pažymėtas indeksais: 2-3, kurios plotas 16,75 kv. m, 2-4, kurios plotas 4,35 kv. m, 2-5, kurios plotas 1,42 kv. m, ir R-2, kurios plotas 3,48 kv. m, o patalpas, pažymėtas indeksais: 2-1, kurios plotas 1,01 kv. m, 2-2, kurios plotas 3,25 kv. m, ir patalpą 2-6, kurios plotas 6,04 kv. m, palikti bendram naudojimui; 6) panaikinti gyvenamojo namo priestato teisinę registraciją, padarytą 1996 m sausio 22 d. susitarimo pagrindu.
Ieškovas nurodė, kad kartu su atsakove D. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 133,96 kv. m, kur ieškovui nuosavybes teise priklauso 54,84 proc. dalis, t. y. 73,33 kv. m, o D. G. – 45,28 proc. dalis, t. y. 60,63 kv. m gyvenamojo namo. Pagrindinės namo konstrukcijos yra bendroji abiejų bendraturčių nuosavybė, todėl yra galimas tik naudojimosi tvarkos nustatymas. Ieškovas dabartiniu metu naudojasi patalpomis, pažymėtomis indeksais: 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, šių patalpų plotas yra 65,42 kv. m, nors ieškovui nuosavybės teise iš viso priklauso 73,33 kv. m. Teismui yra pateiktas patalpos 2-8, kurios plotas sudaro 13,95 kv. m, padalijimo planas, pagal kurį šis kambarys dalintinas į du kambarius: 2/2-8 (7,90 kv. m) ir 2/1-8 (5,53 kv. m), ieškovui išskiriant naudotis 7,90 kv. m ploto kambariu. Iki 1994 m. spalio 7 d., namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiais buvo ieškovas ir atsakovas P. B. . Ieškovas kartu su P. B. 1991 m. liepos 16 d. gavo leidimą priestato statybai ir prie minėto gyvenamojo namo pasistatė priestatą (vietoje namo gale buvusių verandos patalpų). Ieškovas kartu su P. B. bendromis jėgomis ir lėšomis pastatė priestatą, pažymėtą indeksu 2a2p. Dėl to šis priestatas nuosavybės teise priklauso ieškovui ir atsakovui P. B. . 1995 m. sausio 30 d. priestatas priimtas naudoti. Atsakovas P. B. slapta nuo ieškovo minėtą priestatą 1996 m. sausio 22 d. susitarimu pardavė atsakovei D. G. . Minėtas priestatas yra bendroji dalinė nuosavybė. ½ dalis, t. y. 36,33 kv. m, priestato patalpų nuosavybės teise priklauso ir ieškovui, o atsakovas P. B. neturėjo teisės parduoti ieškovui priklausančios priestato dalies. Prieš sudarant 1996 m. sausio 22 d. susitarimą, ieškovui nebuvo pranešta apie minimą gyvenamojo namo priestato pardavimą, o pats priestatas, nesant teisinės registracijos, negalėjo būti pirkimo-pardavimo dalykas. Susitarime nenurodyta ir perduodamo daikto, tai yra priestato, vertė, o ši aplinkybė yra būtina pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 45 str. 2 d. ). Atsakovas P. B. atsakovei D. G. pardavė ir ieškovui nuosavybės teise priklausančio priestato dalį, tuo pažeisdamas 1964 m. CK 253 straipsnio nuostatas. Dėl to minima susitarimo dalis dėl priestato dalies pardavimo yra neteisėta, todėl pripažintina negaliojančia. Ieškovas apie ginčijamą susitarimą sužinojo tik 2000 metais, kai gavo Nekilnojamojo turto registro pažymėjimą, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas.
Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė atidalinti iš bendro turto jai 2435,42/3500 (t. y. 69,583 proc., arba 149,66 kv. m) dalis gyvenamojo namo, pažymėto 1Alm, ir jo priestato, pažymėto 2a2p, ir pripažinti jai nuosavybės teisę į patalpas, pažymėtas indeksais: 2-7 (22,62 kv. m), 2-8 (13,79 kv. m), 2-9 (15,34 kv. m) pastate, pažymėtame lAlm, iš viso 51,75 kv. m; 2-1 (1,01 kv. m), 2-2 (3,26 kv. m), 2-3 (16,75 kv. m), 2-4 (4,35 kv. m), 2-5 (1,42 kv. m), 2-6 (6,04 kv. m), 2-10 (11,89 kv. m), 2-11 (13,26 kv. m), 2-12 (11,52 kv. m), 2-13 (3,16 kv. m) pastate, pažymėtame 2a2p, viso 72,66 kv. m; R-l (1,37 kv. m), R-2 (3,48 kv. m), R-3 (7,44 kv. m), R-4 (6,46 kv. m), R-5 (6,50 kv. m) pastato, pažymėto 2a2p, rūsyje, iš viso 25,25 kv. m, kas atitinka 149,66 kv. m ploto. Atsakovė nurodė, kad 1994 m. spalio 7 d. sutartimi iš P. B. ji įsigijo 15,84/35 dalis gyvenamojo namo, plane pažymėto indeksu lAl/m, turinčio 133,96 kv. m bendro naudingojo ploto, ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 6I l/m, šiltnamį, plane pažymėtą indeksu 10Š l/g, ir 15,84/35 dalį kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini), 1680 kv. m žemės sklypo plote. 1996 m. sausio 22 d. susitarimu 1994 m. spalio 7 d. sutarties 1 p. buvo pakeistas ir papildomai nurodyta, kad atsakovė iš P. B. įsigijo 15,84/35 dalis gyvenamojo namo, techninės apskaitos byloje pažymėto indeksu lAl/m, turinčio 133,96 kv. m naudingojo ploto, ūkinius pastatus 6I l/m, 7I l/m, šiltnamį 10Š l/g, 15,84/35 dalis kiemo įrenginių ir nepriimtus eksploatuoti: gyvenamojo namo priestatą 2a2p, turintį 72,66 kv. m naudingo ploto, ūkinį pastatą 12I l/p, esančius (duomenys neskelbtini), 1810 kv. m ploto žemės sklype. Tokiu būdu atsakovė pradėjo faktiškai valdyti 2435,42/3500 (69,583 proc., arba 149,66 kv. m) dalis gyvenamojo namo su priestatu. Ieškovui tuo tarpu priklauso tik jo faktiškai naudojamos 65,42 kv. m ploto patalpos. Bendro naudojimo patalpų abu bendraturčiai neturi, abu naudojasi atskirais įėjimais, kurie plane pažymėti indeksais 2-1 ir 1-4. Ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi tvarka bei patalpų perplanavimas, jam papildomai suteikiant 7,91 kv. m gyvenamojo namo, į kuriuos jis neįgijo nuosavybės teisių, pažeistų atsakovės, kaip savininkės, teises, kurias saugo įstatymai (CK 4.93 str.), nes ieškovas pretenduoja į didesnį plotą, negu jam priklauso nuosavybės teisėmis. Atsakovė taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą ieškovo reikalavimui dėl 1996 m. sausio 22 d. susitarimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir iš šio reikalavimo kylantiems kitiems reikalavimams.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino: atidalijo ieškovo J. K. P. ir atsakovės D. G. namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės: 1) ieškovui J. K. P. skyrė namo dalį, kurią sudaro patalpos, plane pažymėtos indeksais: 1-1 (9,62 kv. m), 1-2 (16,70 kv. m), 1-3 (13,30 kv. m), 1-4 (2,00 kv. m), 1-5 (5,64 kv. m), 1-6 (15,71 kv. m), 1-7 (2,45 kv. m), iš viso 65,42 kv. m; 2) atsakovei D. G. skyrė namo dalį, kurią sudaro patalpos, plane pažymėtos indeksais: 2-7 (22,62 kv. m), 2-8 (13,79 kv. m), 2-9 (15,34 kv. m), 2-1 (1,01 kv. m), 2-2 (3,26 kv. m), 2-3 (16,75 kv. m), 2-4 (4,35 kv. m), 2-5 (1,42 kv. m), 2-6 (6,04 kv. m), 2-10 (11,89 kv. m), 2-11 (13,26 kv. m), 2-12 (11,52 kv. m), 2-13 (3,16 kv. m), R-l (1,37 kv. m), R-2 (3,48 kv. m), R-3 (7,44 kv. m), R-4 (6,46 kv. m), R-5 (6,50 kv. m), iš viso 149,66 kv. m; priteisė iš ieškovo K. P. atsakovės D. G. naudai 6 808 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad ieškovas ir atsakovė D. G. yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai, namas plane žymimas indeksu 1A1m, namo bendras plotas - 215,08 kv. m, ieškovui priklauso 1916/3500 dalys šio namo, o atsakovei – 1584/3500 dalys, Nekilnojamojo turto registro išrašo pastabose nurodyta, kad bendraturčių nuosavybės dalys nurodytos nuo 133,96 kv. m. gyvenamojo namo ploto, atsakovė D. G. 1996 m. sausio 22 d. susitarimu yra įsigijusi gyvenamojo namo priestatą, plane žymimą 2a2p, kurio plotas 72,66 kv. m (t. 1, b. l. 101-104). Ieškovas ir buvęs gyvenamojo namo bendraturtis atsakovas P. B. atitinkamai 1916/3500 dalis ir 1584/3500 dalis 133,96 kv. m gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), įsigijo 1983 m. balandžio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1-1718, 1983 m. balandžio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1-1719, 1985 m. rugpjūčio 15 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1-4093 ir 1989 m. rugsėjo 5 d. sutarties Nr.5-5347 pagrindu (t. 1, b. l. 58, 59, 60-61, kadastro b., t. 1, b. l. 93). Atsakovui P. B. buvo išduotas leidimas Nr. 7/91 gyvenamojo namo dalies rekonstrukcijai (priestato statybai), atlikta rekonstrukcija buvo priimta 1995 m. sausio 30 d. aktu (kadastro b., t. 1, b. l. 110, 111). Teismo teigimu, iš planų (kadastro b., t. 1, b. l. 107-109) matyti, kad rekonstrukcijos metu buvo nugriautos gyvenamojo namo patalpos (2-3, 2-4, 2-5, 3-4, 3-5), įrengtas rūsys (Nekilnojamojo turto registro išraše rūsio plotas nurodytas 25,25 kv. m), buvo sumažintas ir verandų, pažymėtų indeksais 1-4 ir 1-5, kuriomis naudojasi ieškovas P. B. , plotas nuo 9,03 kv. m. iki 7,64 kv. m. (t. 1, b. l. 82, 7). 1996 m. sausio 29 d. pastatų teisinės registracijos išvadoje nurodyta, kad po rekonstrukcijos gyvenamasis namas su priestatu ir rūsiu yra 215,08 kv. m bendro naudingojo ploto (kadastro b., t. 1, b. l. 113), t. y. po rekonstrukcijos atsiradęs 189,83 kv. m plotas ir 25,25 kv. m rūsys. Teismo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad priestato 2a2/p plotas yra 72,66 kv. m (t. 1, b. l. 7, 8, 101-104), tai priestato rekonstrukcijos metu nugriovus dalį gyvenamojo namo ir sumažinus ieškovo naudojamas verandas gyvenamojo namo plotas (be priestato ir rūsio) liko 117,17 kv. m. 1994 m. spalio 7 d. sutartimi ir 1996 m. sausio 22 d. susitarimu atsakovas P. B. pardavė atsakovei D. G. jam priklausančią gyvenamojo namo dalį ir priestatą 2a2p (t. 1, b. l. 27, 28).
Dėl priestato 2a2p nuosavybės teisės teismas nurodė, kad vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 str. 1 d. 4 p.). Tiek Vilniaus miesto Antakalnio seniūnijos 1991 m. kovo 15 d. potvarkiu, tiek leidimu Nr. 7/91 atlikti namo rekonstrukciją buvo leista atsakovui P. B. . 1964 m. CK 122 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta, kad bendroji nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis turėjo teisę savo lėšomis padidinti gyvenamojo namo plotą pristatymo, atstatymo ar perstatymo būdu, turėdamas tam kitų dalyvių sutikimą, ir reikalauti, kad atitinkamai būtų keičiamos dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje (1964 m. CK 128 str.). Teismas konstatavo, kad, nesant byloje priešingų įrodymų, darytina išvada, jog ieškovas sutiko su atsakovo P. B. atliekama rekonstrukcija, nugriaunant dalį gyvenamojo namo ir pastatant priestatą. Atlikta rekonstrukcija 1995 m. sausio 30 d. aktu buvo priimta iš statytojo atsakovo P. B. . Teismas nurodė, kad byloje neįrodyta, jog ieškovas ir atsakovas P. B. gyvenamojo namo rekonstrukciją (priestato 2a2p statybą) atliko bendromis lėšomis ir buvo susitarę, kad rekonstrukcijos metu pastatytas priestatas bus jų bendroji dalinė nuosavybė (CPK 176 str. 1 d., 178 str.). Teismo teigimu, nors ieškovas pateikė indėlio knygelės kopijas, iš kurių matyti, kad iš sąskaitos ieškovas paimdavo dideles pinigų sumas, tačiau nėra pateikta rašytinių įrodymų, kas buvo įsigyta už šiuos pinigus. Iš gyvenamojo namo su priestatu plano (t. 1, b. l. 7) matyti, kad priestatas buvo pastatytas prie tos namo dalies, kuria naudojosi atsakovas P. B. , iš namo dalies, kuria naudojasi ieškovas (indeksai 1-1–1-6), nėra galimybės patekti į priestatą. Nuo 1994 m atsakovas P. B. , o vėliau atsakovė D. G. vieni naudojosi priestatu žinant ieškovui, tačiau ieškovas tam iki 2007 m. neprieštaravo. Ieškovo ir liudytojų A. L. bei A. K. paaiškinimai apie tai, kad priestatą statė ir ieškovas savo lėšomis, teismo manymu, nėra pakankami, atsižvelgiant į ankščiau nurodytas aplinkybes, pripažinti ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teisę į priestatą 2a2p.
Dėl 1996 m. spalio 22 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu teismas nurodė, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestatas 2a2p nėra atskiras nekilnojamojo turto objektas, o šio gyvenamojo namo priklausinys, todėl, atsakovui P. B. pardavus jam priklausančią gyvenamojo namo dalį, kartu buvo parduotas ir šio namo priklausinys – priestatas 2a2p (1964 m. CK 153 str.). Teismas sprendė, kad 1996 m. sausio 22 d. susitarimas nėra atskiras sandoris dėl priestato įsigijimo, o 1994 m. spalio 7 d. sutarties papildymas, kuriuo buvo patikslintas sutarties dalykas. Teismo teigimu, apie atsakovo P. B. ketinimą parduoti jam priklausančią gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį ieškovas tinkamai buvo informuotas 1993 m. gruodžio 6 d. pranešimu (t. 2, b. l. 11, 12). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti iš dalies negaliojančiu 1996 m. sausio 22 d. susitarimą, pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį priestato 2a2p, taip pat nustatyti naudojimosi šiuo priestatu tvarką.
Dėl ieškinio senaties termino teismas nurodė, kad ieškovas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą ginčyti 1996 m. sausio 22 d. susitarimą ir reikšti su tuo susijusius kitus reikalavimus, t. y. reikalavimus pripažinti jam nuosavybės teisę į ½ dalį priestato 2a2p ir nustatyti naudojimosi šiuo priestatu tvarką. Teismo teigimu, ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 1996 m. sausio 22 d. susitarimo sudarymo, kai galutinai buvo įformintas gyvenamojo namo dalies su priestatu perleidimas atsakovei D. G. , o ieškinį atsakovas pareiškė 2005 m. rugpjūčio 22 d. (1964 m. CK 84 str. 1 d., 86 str.). Teismo manymu, nuo šio momento ieškovas turėjo sužinoti, kad yra pažeistos jo nuosavybės teisės į priestatą, kadangi visame šiame priestate apsigyveno atsakovė, o ieškovas žinojo, kad gyvenamojo namo dalį ji įsigijo iš atsakovo P. B. Ieškovas, kaip gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtis, turėjo teisę susipažinti su šio pastato kadastro byla ir sužinoti apie 1996 m. sausio 22 d. susitarimo sudarymą.
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teismas nurodė, kad iš nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje esančių planų matyti, jog iki rekonstrukcijos namas nebuvo iš esmės perstatomas (kadastro byla, t. 1, b. l. 42, 49, 107, t. 2, b. l. 58, 61, 75, 76). Tačiau, teismo teigimu, rekonstrukcijos (priestato statybos) metu buvo nugriautos gyvenamojo namo patalpos (2-3, 2-4, 2-5, 3-4, 3-5), įrengtas 25,25 kv. m rūsys, be to, buvo sumažintas ir verandų, pažymėtų indeksais 1-4 ir 1-5, kuriomis naudojosi P. B. , plotas nuo 9,03 kv. m iki 7,64 kv. m (t. 1, b. l. 82, 7). Todėl gyvenamojo namo, buvusio iki rekonstrukcijos (priestato pastatymo), plotas, nuo kurio turi būti skaičiuojamos 1916/3500 ieškovo ir 1584/3500 atsakovės D. G. dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje, yra 117,17 kv. m (215,08 kv. m (namo plotas su priestatu 2a2p) – 72,66 kv. m (priestatas 2a2p) – 25,25 kv. m (priestato statybos metu pastatytas rūsys)). Kadangi priestatą 2a2p (su 25.25 kv. m rūsiu) savo lėšomis pastatė atsakovas P. B. , o atsakovė D. G. šiuos statinius nusipirko iš atsakovo P. B. pagal 1994 m. spalio 7 d. sutartį ir 1996 m. sausio 22 d. susitarimą, teismas konstatavo, kad atsakovei D. G. priklauso 2456,21/3500 dalys gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovui – 1043,79/3500 dalys (1964 m. CK 128 str., LR CK 4.77 str. 1 d.). Teismo teigimu, iš ieškovo ir atsakovės paaiškinimų matyti, kad į šiuo metu jų naudojamas pastato dalis yra atskiri įėjimai, abi pastato dalys yra visiškai izoliuotos viena nuo kitos, turi atskiras šildymo sistemas, vandenį, todėl galimas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str.). Ta aplinkybė, kad lieka bendros namo pagrindinės konstrukcijos, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės šiuo atveju nedaro negalimo, šios konstrukcijos priklausys ieškovui ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.82 str.). Taip pat teismas nurodė, kad atsakovė D. G. yra sumokėjusi 200 Lt žyminį mokestį ir 6 608 Lt už advokato pagalbą (t.1, b.l. 25, 48, 74, 157, 176, t. 2, b. l. 164), kurios priteistinos atsakovės D. G. naudai iš ieškovo (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas K. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. VĮ Registrų centro pažymėjime nurodyta, kad bendras ginčo pastato plotas sudaro 133,96 kv. m, kur ieškovui nuosavybės teise priklauso 54,84 proc., o atsakovei D. G. – 45,28 proc. pastato. Todėl ieškovui priklauso 73,33 kv. m, o atsakovei D. G. – 60,63 kv. m. Tuo tarpu dabartiniu metu ieškovo užimamų kambarių plotas sudaro 65,42 kv. m. CK 4.262 straipsnyje nurodyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Nors šioje byloje trečiasis asmuo yra VĮ Registrų centras, tačiau teismas neteisėtai bylą išnagrinėjo nedalyvaujant šios institucijos atstovui.
2. Teismas sprendime konstatavo, kad nuosavybės teisės dalyvis, norėdamas padidinti savo dalį, turi turėti kito bendraturčio sutikimą. Tačiau atsakovas P. B. ieškovo sutikimo daryti namo rekonstrukciją bei statyti priestatą neturėjo, o pastačius priestatą dėl savo nuosavybės dalies padidinimo į atitinkamas institucijas nesikreipė, o tai patvirtina, kad pats P. B. laikė, jog tai yra bendras statinys. Taip pat dėl priestato statybos buvo nugriautos kelios patalpos, kurios priklausė nuosavybės teise ieškovui ir atsakovui P. B. . Teismui pateikti išrašai iš ieškovo sąskaitų patvirtina, kad tuo metu ieškovas iš sąskaitų išėmė pinigus didelėmis sumomis. Tai, kad ieškovas prisidėjo prie priestato statybos, patvirtino ir liudytojai. Šios aplinkybės įrodo, kad ginčo priestatas ieškovui ir atsakovui P. B. priklausė bendrosios nuosavybės teise.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas sprendimu ginčijamą gyvenamąjį namą padalijo, o ne atidalijo kaip tai numato CK 4.80 straipsnio nuostatos. Padalydamas ginčijamo gyvenamojo namo patalpas ieškovui ir atsakovei D. G. , teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad namas yra po vienu stogu, namo vidinės sienos lieka bendros, lieka bendri pamatai bei kitos konstrukcijos. Pagal teismo sprendimą patalpos pažymėtos indeksais 1-1, 1-4, 1-6, nuosavybės teise priklauso ieškovui, o patalpos, pažymėtos indeksais 1-5, 2-7, 2-8 priklauso atsakovei D. G. . Tačiau šias patalpas skiria bendros sienos. Todėl formuodamas atskirus turtinius objektus, teismas šių sienų negalėjo palikti kaip bendrų, t. y. bendro naudojimo, sienų, nes jos sudaro bendrą dalinę nuosavybę. Tačiau teismas jų nepadalijo, o tai reiškia, kad atskirų turtinių objektų teismas nesuformavo ir suformuoti negalėjo.
4. Neteisinga teismo išvada, kad 1996 m. sausio 22 d. susitarimas nėra atskiras sandoris dėl priestato įsigijimo, o 1994 m. spalio 7 d. sutarties papildymas, kuriuo buvo patikslintas sutarties dalykas. Šie abu sandoriai buvo sudaryti atskiru laiku ir atskirais dokumentais, o tai patvirtina, kad jie yra savarankiški dokumentai. 1996 m. sausio 22 d. susitarimu siekiama ne patikslinti 1994 m. spalio 7 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kaip teigiama teismo sprendime, o ją, kaip nurodyta CK 40 straipsnio pirmojoje dalyje, papildyti nauju sutarties punktu. Be to, tai, kad atsakovas P. B. neprieštarauja šiam sandoriui, dar neįrodo, kad jis jam pritaria, kaip tai numato 1964 m. CK 66 straipsnio nuostatos, juo labiau kad minėtas susitarimas prieštarauja CK 65 straipsnio nuostatoms, kur toks pritarimas negalimas.
5. Neteisingas teismo argumentas, kad ieškovas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą ginčyti 1996 m. sausio 22 d. susitarimą. Pagal 1964 m. CK 86 straipsnį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal 1964 m. CK 128 straipsnį ir CK 4.87 straipsnį, kol dalys nenustatytos, laikoma, kad toks objektas yra visų bendraturčių nuosavybė. Iš VĮ Registrų centro pažymos matyti, kad ginčijamas statinys nebuvo reikiamai įteisintas. Nesant tokių dokumentų, ieškovas apie tai, kad ir jam priklausanti priestato dalis yra parduota, negalėjo sužinoti. Apie ginčijamo priestato pardavimą ieškovas sužinojo tik 2001 m. pabaigoje.
6. Teismas nepagrįstai iš ieškovo atsakovei D. G. priteisė visas bylinėjimosi išlaidas. Byloje buvo priimti trys sprendimai. Pirmieji du teismo sprendimai buvo panaikinti tenkinant ieškovo apeliacinius skundus. Todėl pagal CPK 93 straipsnį išlaidos už advokato pagalbą iš ieškovo neturėjo būti priteistos.
Atsiliepimas
Atsakovė D. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Ieškovas pareiškė ieškinį dviem pagrindais: 1) dėl gyvenamojo namo, esančio Saulės g. 7, Vilniuje, atidalijimo su bendraturte atsakove D. G. ir 2) dėl pripažinimo nuosavybės teisės į dalį pastato, sukurto savo darbu ir lėšomis kartu su kitu namo bendraturčiu. Pirmąjį savo reikalavimą ieškovas grindžia tuo, kad jo dalis 133,96 kv. m name sudaro 1916/3500, kas atitinka 73,33 kv. m namo ploto, o jis šiuo metu realiai naudojasi 65,42 kv. m ploto patalpomis.
Dėl ieškovui priklausančių idealiųjų gyvenamojo namo dalių ginčo nėra, tai patvirtinta atitinkamais nuosavybės dokumentais, todėl dėl šios aplinkybės plačiau nepasisakytina. Dėl ieškovui tenkančių naudotis konkrečių gyvenamojo namo patalpų: pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskirstė šias patalpas, įvertinęs faktinę situaciją. Teismas nurodė, kad gyvenamojo namo dalis (veranda) buvo nugriauta, atliekant namo rekonstrukciją ir statant priestatą. Ieškovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje pripažino aplinkybę, kad jis sutiko nugriauti verandą ir davė sutikimą kitam bendraturčiui, tuomet P. B. , rekonstruoti namą. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis ir įvertinęs kadastro bylų duomenis, pagrįstai sprendė, kad, ieškovui sutikus, gyvenamojo namo bendras plotas nuo 133,96 kv. m. sumažėjo iki 117,17 kv. m., todėl tik nuo šio ploto ieškovas ir gali naudotis jam tenkančia dalimi – 1916/3500. Kas sudaro 64,43 kv. m tuo tarpu ieškovo naudojamos ir faktiškai užimamos patalpos yra 65,42 kv. m. Todėl ieškinio dalis dėl gyvenamosios patalpos, pažymėtos indeksu 2-8 (t. 1, b. l. 6), padalijimo ir šios patalpos dalies priteisimo ieškovui atmesta pagrįstai.
Dėl namo priestato dalies priteisimo ieškovo nuosavybėn pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai ieškinį atmetė. Ieškovas šį reikalavimą grindė bendru susitarimu su P. B. sukurti nuosavybę, bendru darbu ir asmeninių lėšų panaudojimu. Teismas teisingai nurodė, kad šiam reikalavimui pagrįsti ieškovas nepateikė jokių įrodymų. Pats P. B. tokio susitarimo buvimą neigė. 1991 m. kovo 15 d. Vilniaus miesto Antakalnio seniūnijos potvarkiu buvo leista P. B. atlikti namo rekonstrukciją. Jam taip pat buvo išduotas leidimas statyti (kadastro byla, t. 1, b. l. 110, 111). 1995 m. sausio 30 d. priėmimo aktu rekonstrukcija priimta iš statytojo P. B. . Priestatas pastatytas ne prie abiejų namo dalių, o tik prie tos dalies, kuria naudojosi P. B. , ir į jį patekti galima tik iš šios namo dalies (t. 1, b. l. 7). Remdamasis šiais įrodymais, teismas pagrįstai sprendė, kad nekilnojamojo daikto nuosavybės sukūrimo fakto ieškovas neįrodė (CK 4.47 str. 1 d. 4 p.). Teismas pagrįstai atmetė ieškovo pateiktus įrodymus dėl šio reikalavimo, būtent indėlių knygelės kopijas, ir pagrįstai nurodė, jog tai nėra pakankamas įrodymas patvirtinti nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą sukūrimą.
Kaip išvestinį reikalavimą iš reikalavimo pripažinti nuosavybės teisę į ½ dalį priestato ieškovas ginčijo P. B. su D. G. sudaryta 1996 m. spalio 22 d. susitarimą dėl minėto priestato perleidimo D. G. nuosavybėn. Nesant pagrindo aukščiau nurodytais motyvais pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į dalį priestato, nėra pagrįstas ir reikalavimas pripažinti negaliojančiu minėtą susitarimą. Teismas teisingai nurodė, jog susitarimas nėra savarankiška sutartis, o tik papildymas prie namo dalies pirkimo-pardavimo sutarties, todėl ieškovo nurodytais pagrindais šis susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu.
Be to, teismas teisingai sprendė, kad ieškovas praleido bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui pareikšti, nes byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovui apie susitarimo sudarymą nebuvo ar negalėjo būti žinoma nuo 1996 m. spalio 22 d., tai yra nuo susitarimo pasirašymo dienos (1964 m. CK 84 str. 1 d., 86 str.). Tuo labiau kad nuo to laiko priestatu naudojosi viena D. G. ir ieškovas jokių pretenzijų jai dėl to nereiškė iki 2005 metų.
Vadovaudamasi minėtomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais neturi pagrindo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto atsakovei D. G. priteistinos jos patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurias sudaro 1 180 Lt (t. 2, b. l. 229), bei 30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei (t. 2, b. l. 217) (CPK 88, 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 180 (tūkstantį šimtą aštuoniasdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš ieškovo K. P. 30 (trisdešimt) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.