- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-02
- Bylos Nr.
- P-63-205-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- E. K., E. S., R. K., A. J., N. Š., Z. R.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- K. M., V. D., P. R., A. M. N., V. R., E. N., K. A. N.
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų E. K. ir E. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-864/2011 pagal pareiškėjų E. K., R. K., E. S., A. J., N. Š., Z. R. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. M., V. D., P. R., A. M. N., V. R., E. N., K. A. N. dėl įsakymų ir sprendimų dalinio panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai E. K., R. K., E. S., A. J., N. Š., Z. R. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti iš dalies Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr. 1903 bei 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 8436 dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini), K. M. į 4,3 ha žemės sklypo dalį, kuri įsiterpusi į K. N. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribas; panaikinti iš dalies Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2001 m. spalio 5 d. įsakymą Nr. 2489 bei 2001 m. spalio 5 d. sprendimus Nr. 8513 ir Nr. 8514 dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini), A. M. N. ir P. R. į 1,06 ha žemės sklypo dalį, kuri įsiterpusi į K. N. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribas.
Pareiškėjai nurodė, kad jie 1991 – 1992 metais pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko K. N. nuosavybės teise iki 1940 metų valdytą 39,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą 3,26 ha sklypo yra (duomenys neskelbtini) mieste, 5,64 ha (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog nuosavybės teisės iki šiol nėra atkurtos. Teigė, jog Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. R5-1096-(1.7) jiems pranešta, kad atkurti nuosavybės teises natūra nėra galimybės, nes K. N. valdytą žemės sklypą užima: V. D., buvusi savininkė K. M., sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio 6,72 ha žemės, L. K. (K.), buvusi savininkė B. K. (B. T.), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), 0,18 ha žemės; V. V., P. J., B. D., J. L. (L.), N. K., V. K., sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), 0,15 ha žemės; P. R., A. M. N. (N.), 1,55 ha žemės; keliai ir kanalai užima 0,4 ha žemės. Nurodė, kad 2008 m. liepos 10 d. peržiūrėjus archyvinę rašytinę ir planinę medžiagą, nustatytos buvusio savininko K. N. turėto žemės sklypo, į kurią atkurti nuosavybės teises jie pretenduoja, ribos ir sudarytas valdyto 14 ha ploto sklypo ribų planas. Nustatytos ribos nebuvo tikslios, nes nebuvo atsižvelgta į Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2008 m. balandžio 23 d. pažymą Nr. R4-1558 „Dėl K. N. nuosavybės“, kurioje nurodyta, kad Kretingos apskrities žemės tvarkytojo archyviniame fonde, Palangos, dalies Darbėnų ir Kretingos valsčių žemių nusausinimo byloje yra Kretingos apskrities Kretingos rajono agronomo naudos ir nuostolių nustatymo 1933 m. spalio 9-13 d. protokolas, kuriame nurodyta, jog K. N. priklausė 8,9 ha žemės sklypas. Toks pat sklypo plotas nustatytas ir 1934 metais sudarytu 13,05 ha ploto valdžios žemės sklypo „Žibos“ planu. Kretingos rajono žemėtvarkos skyrius 2009 m. spalio 14 d. raštu Nr. R5-1014-(1.7) informavo, kad (duomenys neskelbtini) K. N. valdytas žemės plotas yra 5,64 ha, t. y. 0,28 ha užima keliai, kanalas, o 1,06 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 4,3 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės sugrąžinta privatiems asmenims. Taip pat buvo sudarytas ir pateiktas K. N. (duomenys neskelbtini) valdyto žemės sklypo (plotas 8,9 ha) ribų planas. Teigė, kad nurodyta sklypo vieta atitinka 2009 m. gegužės 4 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo metu liudytojų A. V. ir K. A. N. parodytą K. N. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypo vietą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamojo turto atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio nuostatomis, pagal kurias prioritetas teikiamas asmenims, norintiems nuosavybės teises atkurti natūra. Teigė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija pažeidė jų teises į nuosavybės atkūrimą natūra, atkurdama nuosavybės teises natūra lygiaverčiais sklypais vietoje turėtos žemės kitoje vietoje: K. M. 2001 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 1903 bei 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 8436 atkurtos nuosavybės teisės į 33,12 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), vietoje O. J. tenkančio 10,72 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suformuotas 33,12 ha ploto sklypas Nr. 5660/0007:0080, iš kurio 4,3 ha žemės yra įsiterpęs į K. N. turėtą žemės sklypą; A. M. N. 2001 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 2489 bei 2001 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 8513 ir P. R. 2001 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 2489 bei 2001 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 8514 atkūrė nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) į buvusio savininko K. R. nuosavybės teisėmis valdytą 15,88 ha žemės ir 1 ha miško sklypą. Jiems suformuotas sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio 1,06 ha žemės yra įsiterpęs į K. N. turėto žemės sklypo ribas.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjų patikslintą skundą patenkino, panaikino Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr. 1903 bei 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 8436 dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. M. dalyje, kuria jai atkurtos nuosavybės teisės (duomenys neskelbtini), į 4,3 ha žemės sklypo dalį, kuri įsiterpusi į K. N. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribas; panaikino Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2001 m. spalio 5 d. įsakymą Nr. 2489 bei 2001 m. spalio 5 d. sprendimus Nr. 8513 ir Nr. 8514, kuriais atkurtos nuosavybės teisės A. M. N. ir P. R. dalyse, kuriomis jiems atkurtos nuosavybės teisės (duomenys neskelbtini), į 1,06 ha žemės sklypo dalį, kuri įsiterpusi į K. N. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribas, kitoje dalyje bylą nutraukė.
Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti yra skaičiuotinas nuo 2009 m. sausio 9 d., nes Kretingos rajono žemėtvarkos skyrius 2009 m. sausio 9 d. raštu Nr. R5-14-1.7, kurį pareiškėjai gavo 2009 m. sausio 12 d., informavo apie Klaipėdos apskrities viršininko įsakymus ir sprendimus dėl nuosavybės teisės į žemę minėtiems asmenims atkūrimo ar perkėlimo (duomenys neskelbtini) bei pridėto šių dokumentų kopijas. Nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ir sąlygos (toliau – ir Atkūrimo tvarka). Teismas, remdamasis Lietuvos centrinio archyvo 1992 m. sausio 30 d. pažymomis Nr. 05-213-N ir Nr. 05-214-N, 1998 m. vasario 3 d. pažymėjimu Nr. T-249-N ir 2008 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. R4-1558, padarė išvadą, kad dabartinėje Palangos – (duomenys neskelbtini) gretimybėje, kuri 1933 m. spalio 9-13 d. protokole pažymėta Žibos melioracijos sistema, K. N. nuosavybės teise valdė 8,9 ha IV rūšies pievos sklypą. Pažymėjo, kad 2008 m. liepos 10 d. kartografinėje medžiagoje buvo netiksliai nurodyta, jog K. N. valdytas žemės sklypas buvo 14 ha, t. y. (duomenys neskelbtini) kartografuotas 9 ha žemės plotas, o Palangos miesto teritorijoje – 5 ha žemės plotas. Kretingos rajono žemėtvarkos skyrius 2009 m. spalio 14 d. raštu Nr. R5-1014-(1.7) informavo pareiškėjus, kad (duomenys neskelbtini) kaime K. N. valdytas žemės plotas yra 5,64 ha, iš jų 0,28 ha užima keliai, kanalas, 1,06 ha ir 4,3 ha žemės sugrąžinta kitiems asmenims (K. M., A. M. N. ir P. R.), kita sklypo dalis – 3,26 ha patenka į Palangos miesto teritoriją. Teismas nesutiko su Klaipėdos apskrities viršininko administracijos argumentu, kad negalima atkurti nuosavybės teisių pareiškėjams, nes pretenduojamo sklypo dalis yra atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Pažymėjo, kad pareiškėjai pagrįstai reikalauja, kad jiems būtų atkurta nuosavybės teisė natūra į K. N. valdytą žemę, nes jiems pirmenybė suteikiama įstatymu. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, jei žemė nėra valstybės išperkama ir buvęs savininkas ar kiti asmenys, numatyti šio įstatymo 2 straipsnyje pareiškia valią atgauti ją natūra, o kiti asmenys pageidauja, kad toje vietoje būtų suformuotas lygiavertis sklypas už negrąžinamą natūra žemę, pirmenybė teikiama asmenims, pageidaujantiems susigrąžinti žemę natūra. Ginčijamais Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 1903 ir 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 8436 K. M. nuosavybės teisės atkurtos atlyginant už valstybės išperkamą žemę vienu iš įstatyme nustatytų būdų – perduodant lygiavertį žemės sklypą. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. M. N. ir P. R. skundžiamais 2001 m. spalio 5 d. sprendimais Nr. 8513 ir Nr. 8514 nuosavybės teisės atkurtos grąžinant jiems nuosavybę natūra, tačiau iš nuosavybės teisių atkūrimo bylų matyti, kad jie prašymus nuosavybės teisių atkūrimui padavė vėliau nei pretendentai į K. N. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), t. y. P. R. 1991 m. gruodžio 11 d., o A. M. N. – 1992 m. rugsėjo 19 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos skundžiamuose įsakymuose 2001 m. rugpjūčio 2 d. Nr. 1903 ir 2001 m. spalio 5 d. Nr. 2489 nurodyta, jog nuosavybės teisės į žemę tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkurtos vadovaujantis žemės reformos žemėtvarkos projektais. Pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4 dalies ir Žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385, 5 punkto nuostatos įtvirtina natūrinio nuosavybės atkūrimo prioritetą, be to, pabrėžė, kad iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjų atžvilgiu dar nėra pasibaigęs. Darė išvadą, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, turėtų būti apgintos pareiškėjų teisės į žemės grąžinimą natūra. Teismas, įvertinęs nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylose surinktą medžiagą, administracinės bylos medžiagą, pateiktų žemės sklypo plano eksplikacijas, šalių paaiškinimus, sprendė, kad K. N. nuosavybės teise valdyto 39,25 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 8,9 ha ,,Žibų“ pievose yra nustatyta konkreti vieta ir ribos, ir dėl to ginčo tarp šalių nėra. Pažymėjo, atsakovas atkūrė nuosavybės teisę į 20,66 ha žemės sklypą A. M. N. ir P. R., kurios 1,06 ha dalis įsiterpia į K. N. nuosavybės teise valdytą žemę. Iš A. M. N. ir P. R. paaiškinimų bei nuosavybės teisių atkūrimo bylų matyti, kad K. R. turėtos žemės konkreti vieta ir ribos nebuvo nustatytos. Darė išvadą, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atkurdama A. M. N., P. R. ir K. M. nuosavybės teises į žemę, nesivadovavo (duomenys neskelbtini) kaimų savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo planu, todėl nepagrįstai perdavė K. M. neatlygintinai nuosavybėn lygiavertes žemės sklypų dalis ir atkūrė nuosavybės teises į žemę A. M. N. ir P. R., kurios įsiterpia į K. N. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Konstatavo, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 1903 bei 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 8436 dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. M. dalyje, kuria jai atkurtos nuosavybės teisės (duomenys neskelbtini), į 4,3 ha žemės sklypo dalį, kuri įsiterpusi į K. N. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribas; ir Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. spalio 5 d. įsakymas Nr. 2489 bei sprendimai Nr. 8513, Nr. 8514, kuriais atkurtos nuosavybės teisės A. M. N. ir P. R. dalyse, kuriomis jiems atkurtos nuosavybės teisės (duomenys neskelbtini), į 1,06 ha žemės sklypo dalį, kuri įsiterpusi į K. N. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribas, naikintini.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 28 d. nutartimi atsakovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens V. D. apeliacinius skundus patenkino iš dalies, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeitė, panaikino sprendimo dalį, kuria pareiškėjų skundas buvo patenkintas, ir šioje dalyje pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavęs, kad pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, jei žemė nėra valstybės išperkama ir buvęs savininkas ar kiti asmenys, numatyti šio įstatymo 2 straipsnyje pareiškia valią atgauti ją natūra, o kiti asmenys pageidauja, kad toje vietoje būtų suformuotas lygiavertis sklypas už negrąžinamą natūra žemę, pirmenybė teikiama asmenims, pageidaujantiems susigrąžinti žemę natūra, pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino viešojo administravimo aktus, kuriais tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant lygiaverčius žemės sklypus. Tačiau teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į Atkūrimo įstatymo nuostatas bei neįvertino to, kad Atkūrimo įstatyme numatytas natūrinio nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdo prioritetas prieš lygiavertį nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą nėra absoliutus, todėl jo taikymas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos faktinių aplinkybių. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog tais atvejais, kai asmuo, kuris pretenduoja į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, tokią savo valią išreiškia po 1993 m. rugsėjo 10 d., tokia asmens teisė nebėra absoliuti, nes į pretenduojamą žemę jau gali būti teisėtai atkurtos nuosavybės teisės kitiems Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytiems asmenims. Akcentavo, jog viena iš esminių faktinių aplinkybių, kurias svarbu nustatyti sprendžiant klausimą, ar asmuo turi prioritetą prieš kitus asmenis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra, yra prašymo padavimas. Pažymėjo, jog reikalavimus prašymui atkurti nuosavybės teises nustato Atkūrimo įstatymo 10 ir 11 straipsniai, o laikotarpiu nuo 1991 metų iki 1997 metų nustatė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 ir 11 straipsniai. Abiejuose įstatymuose buvo nustatyti iš esmės analogiški reikalavimai prašymo turiniui. Buvo ir yra numatyta, kad prašyme be kitų duomenų turi būti nurodyta išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vieta, o kartu su prašymu turi būti pateikiami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai bei pretendentai, kurių teises į nuosavybės teises paveldėjo pareiškėjai, prašymus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pateikė 1991 – 1992 metais. Visi prašymai pateikti Palangos miesto vykdomajam komitetui, Palangos miesto valdybai, Palangos miesto agrarinės reformos tarnybai, nors tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio 1 dalis nustatė, kad prašymas turi būti pateiktas miestų ir rajonų valdyboms pagal išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą. Įvertinęs pateiktųjų prašymų turinį, teismas konstatavo, kad visi pareiškėjai arba asmenys, kurių teises perėmė pareiškėjai, savo prašymuose nurodė, jog pretenduoja atkurti nuosavybės teises į žemę, buvusio savininko K. N. turėtą (duomenys neskelbtini). Vėlesniame susirašinėjime su žemės reformą vykdančiomis institucijomis iki pat 2003 metų pretendentai į buvusio savininko K. N. žemę taip pat nėra nurodę jokios kitos turto buvimo vietos, išskyrus (duomenys neskelbtini). Tik 2003 m. gruodžio 30 d. viena iš pretendenčių į buvusio savininko K. N. žemę – T. S. – Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog ji pretenduoja į buvusio savininko žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Ta pati pretendentė 2004 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių prašydama išduoti nuosavybės teisių atkūrimo bylos nuorašą, nes ją domina (duomenys neskelbtini) turėta žemė. Byloje duomenų apie tai, kad kiti šios bylos pareiškėjai ar asmenys, kurių teises į nuosavybės teisių atkūrimą paveldėjo pareiškėjai, iki 2001 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigos, būtų pateikę prašymą dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko K. N. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), nėra. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad nors vienas iš pareiškėjų arba asmenų, kurių teises paveldėjo pareiškėjai, būtų pateikę prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. N. nuosavybę Kretingos rajono žemėtvarkos skyriui ar šio skyriaus teritoriniam padaliniui, t. y. institucijai pagal išlikusio turto buvimo vietą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyto termino pabaigos, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d., būtų pateikę nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus apie K. N. turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjai bei asmenys, kurių teises į nuosavybės teisių atkūrimą paveldėjo pareiškėjai, iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyto termino pabaigos, t. y. iki 1993 m. rugsėjo 10 d., įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pateikę prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko K. N. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjai nebeturi absoliučios pirmenybės prieš kitus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytus asmenis atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, atskirai būtina aptarti pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą T. S. 1991 m. birželio 18 d. prašymą Palangos miesto Vykdomajam komitetui ir miesto tarybos pirmininkui, kuriame pretendentė prašo spręsti žemės grąžinimo klausimą ir nurodo, kad buvęs savininkas K. N. dalį žemės turėjo netoli (duomenys neskelbtini). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmasis Lietuvos Respublikos teisės aktas, kuris numatė galimybę grąžinti neteisėtai nusavintą žemę nuosavybėn buvo jau anksčiau minėtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuris įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 1d. Teismas rėmėsi šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir, atsižvelgęs į tai, kad aptariamas T. S. prašymas buvo pateiktas iki įsigaliojant įstatymui, numačiusiam nuosavybės teisių atkūrimą, bei į tai, kad prašymas pateiktas Palangos miesto vykdomajam komitetui, teismas vertino, kad šis prašymas negali būti pripažintas įstatymo reikalavimus atitinkančiu asmens valios išreiškimu atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią Kretingos rajono teritorijoje. Byloje nustatyta, kad tretieji suinteresuotieji asmenys, kurių atžvilgiu priimtus viešojo administravimo aktus šioje byloje ginčija pareiškėjai, dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės suteikimo (duomenys neskelbtini), Kretingos rajone, į Kretingos rajono žemėtvarkos skyrių kreipėsi anksčiau nei T. S. P. miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog ji pretenduoja į buvusio savininko žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat nustatyta, kad šioje byloje pareiškėjų ginčijami viešojo administravimo aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims buvo priimti taip pat anksčiau nei T. S. P. miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog ji pretenduoja į buvusio savininko žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Šios faktinės aplinkybės, bei tai, kad kiti pareiškėjai ar asmenys, kurių teises yra paveldėję pareiškėjai, nėra pateikę prašymų atkurti nuosavybės teises į K. N. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), teismui suponavo išvadą, jog šioje byloje ginčijamais viešojo administravimo aktais nuosavybės teisės tretiesiems asmenims buvo atkurtos į tokią žemę, į kurią ginčo sprendimų priėmimo dieną nebuvo išreikšta pareiškėjų ar asmenų, kurių teises paveldėjo pareiškėjai, valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ją natūra, t. y. ginčo sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į laisvą žemę. Šias teismo išvadas patvirtina ir tai, kad nei vienas iš pareiškėjų ar asmenų, kurių teises į nuosavybės teisių atkūrimą paveldėjo pareiškėjai, nedalyvavo Kretingos rajono Kretingos seniūnijos Rūdaičių kadastro vietovės 2000 metų Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo procedūrose, pretendentų atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) susirinkimuose, kuriuose buvo sprendžiami žemėnaudų projektavimo (duomenys neskelbtini) klausimai. Pažymėjo, kad būtent šio žemės reformos žemėtvarkos projekto pagrindu ir buvo priimti šioje byloje pareiškėjų ginčijami viešojo administravimo aktai. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad šioje byloje pareiškėjų ginčijamų sprendimų priėmimo dienai pareiškėjai bei asmenys, kurių teises paveldėjo pareiškėjai, Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises į K. N. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, ši žemė Atkūrimo įstatymo prasme buvo laisva, todėl atsakovas, įgyvendindamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, galėjo į šią žemę atkurti nuosavybės teises kitiems Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytiems asmenims, tame tarpe ir tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims – K. M., A. M. N. ir P. R.. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl be pakankamo pagrindo tenkino pareiškėjų skundą bei iš dalies panaikino Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr. 1903, 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 8436, 2001 m. spalio 5 d. įsakymą Nr. 2489 bei 2001 m. spalio 5 d. sprendimus Nr. 8513 ir Nr. 8514.
IV.
Pareiškėjai E. K. ir E. S. 2011 m. birželio 27 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-864/2011. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pareiškėjai teisę atkurti nuosavybės teises į žemę įgijo pagal 1991 m. Atstatymo įstatymą. Todėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) pareiškėjų atžvilgiu apskritai negali būti taikoma, nes ji reglamentuoja teisinius santykius dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik tiems asmenims, kurie šią teisę įgijo pagal Atkūrimo įstatymą. Dėl 2001 m. rugpjūčio 2 d. priimtų ir šioje byloje skundžiamų administracinių aktų 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcijos Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis negalėjo būti taikoma vien tik pagal bendrąjį teisės principą lex retro non agit. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), kuri galiojo priimant skundžiamus 2001 m. spalio 5 d. priimtus administracinius aktus, riboja asmenų, nurodytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, galimybę atkurti nuosavybės teises į žemę natūra tik tais atvejais kai yra nustatomos šios aplinkybės: 1) piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d. ir 2) iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą yra atkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas akivaizdžiai netinkamai ir nepagrįstai taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, nes pretendentai ar asmenys perėmę mirusiųjų teises E. K., R. K., E. S., A. J., N. Š., Z. R., V. R., E. N., K. A. N. prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į visą K. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę (39,25 ha) pateikė iki 1993 m. rugsėjo 10 d., o ginčijami aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo tretiesiems asmenims K. M., A. M. N., P. R., kurie su savininku K. N. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme nesusiję jokiais giminystės ryšiais, buvo atkurtos tik 2001 metais perduodant jiems nuosavybėn neatlygintinai kaip lygiavertį žemės sklypą ar grąžinamą natūra žemės sklypą atitinkamai K. N. iki nacionalizacijos valdytų nuosavybės teise žemės plotų vietoje. Apeliacinės instancijos teismui priimant 2011 m. kovo 28 d. nutartį nebuvo nė vienos iš dviejų minėtų sąlygų taikyti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį.
3. Apeliacinės instancijos teismas taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį neatsižvelgęs į aplinkybes, kad pareiškėjai ir kiti pretendentai į nuosavybės atkūrimą byloje įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis iki 1993 m. rugsėjo 10 d. buvo pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į visą K. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, o teritorijai, kurioje iki nacionalizacijos buvo savininko K. N. nuosavybės teise valdyta žemė, apibrėžti istoriškai buvo vartojamas ne vienas pavadinimas ((duomenys neskelbtini) melioracijos projekto sistema).
Šalies argumentai
4. T. S. prašymas surašytas atsižvelgiant į visuotinai žinomas aplinkybes, tą pačią dieną kada Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, todėl toks prašymas vertintinas turinio, formos ir laiko aspektais tinkamu valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimu.
5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A525‑864/2011 pasisakė, kad pirmasis Lietuvos Respublikos teisės aktas, numatęs galimybę grąžinti neteisėtai nusavintą žemę nuosavybėn, buvo 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuris įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 1 d., todėl ši data yra anksčiausias terminas, kad prašymas būtų pripažintas įstatymo reikalavimus atitinkančiu asmens valios išreiškimu atkurti nuosavybės teises į žemę. Tačiau administracinėje byloje Nr. A525-1319/2009 suformuluota taisyklė, kad prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo data pripažįstama data ir iki Atstatymo įstatymo įsigaliojimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu.
Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (pavyzdžiui, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756?153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009).
Pareiškėjų vertinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A525-864/2011 ir įvertinęs minėtą teisės normą, padarė išvadą, jog tais atvejais, kai asmuo, kuris pretenduoja į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, tokią savo valią išreiškia po 1993 m. rugsėjo 10 d., tokia asmens teisė nebėra absoliuti, nes į pretenduojamą žemę jau gali būti teisėtai atkurtos nuosavybės teisės kitiems Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytiems asmenims. Įvertinęs faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjai bei asmenys, kurių teises į nuosavybės teisių atkūrimą paveldėjo pareiškėjai, iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyto termino pabaigos, t. y. iki 1993 m. rugsėjo 10 d., įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pateikę prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko K. N. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjai nebeturi absoliučios pirmenybės prieš kitus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytus asmenis atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią (duomenys neskelbtini).
Įvertinus cituotos Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies normos turinį bei apeliacinės instancijos teismo administracinėje byloje Nr. A525-864/2011 padarytas išvadas, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl klaidingo šios normos aiškinimo ir taikymo.
Iš prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, jog pareiškėjai savaip interpretuodami Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu (pareiškėjų manymu, apeliacinės instancijos teismas taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį neatsižvelgęs į aplinkybes, kad pareiškėjai ir kiti pretendentai į nuosavybės atkūrimą byloje įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis iki 1993 m. rugsėjo 10 d. buvo pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į visą K. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, o teritorijai, kurioje iki nacionalizacijos buvo savininko K. N. nuosavybės teise valdyta žemė, apibrėžti istoriškai buvo vartojamas ne vienas pavadinimas (duomenys neskelbtini) melioracijos projekto sistema); T. S. prašymas surašytas tą pačią dieną, kada Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, todėl toks prašymas vertintinas turinio, formos ir laiko aspektais tinkamu valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimu). Tačiau ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tikrinti teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes ir vertinti įrodymus, todėl minėti argumentai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme nepagrindžia pagrindo atnaujinti procesą buvimo.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi procesiniai sprendimai.
Pareiškėjai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1319/2009, tačiau šios bylos bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra identiškos. Be to, kaip jau minėta, pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo keliami klausimai iš esmės yra susiję su įrodymų bei faktinių aplinkybių vertinimu, ir tokie motyvai negali būti pagrindu atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A525-864/2011 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų E. K. ir E. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-864/2011 pagal pareiškėjų E. K., R. K., E. S., A. J., N. Š., Z. R. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. M., V. D., P. R., A. M. N., V. R., E. N., K. A. N. dėl įsakymų ir sprendimų dalinio panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.