Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-450-190/2015

Teisėjas Robertas Rainys Teisminio proceso Nr. 1-12-1-02657-2014-2

2015 m. birželio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos LR BK 284 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 23.00 val. iki 05.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, per 7 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą. neatlygintinai išdirbti 50 vai. per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir nukentėjusiojo G. J. civilinis ieškinys patenkinti visiškai. Iš nuteistojo M. T. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 20,15 EUR nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti bei G. J. 238,98 EUR turtinės žalos ir 400 EUR neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. T. nuteistas už tai, kad 2014-06-02 apie 13.30 val. viešoje vietoje - prie pastato Nr. 3, Vilniuje, šalia Kalvarijų ir Juozapavičiaus gatvių sankryžos, dėl mažareikšmės priežasties - laikydamas, kad G. J., vairuodamas automobilį „SAAB-95“, v/Nr. (duomenys neskelbtini) pažeisdamas Kelių eismo taisykles darė dešinį posūkį iš Kalvarijų gatvės į Juozapavičiaus gatvę, savo vairuojamu automobiliu „BMW 530“, v/Nr. (duomenys neskelbtini) blokavo G. J. 2 eismo juostoje stovintį automobilį sustodamas 1 eismo juostoje, priėjęs be leidimo atidarė automobilio „SAAB-95“ vairuotojo duris ir naudodamas necenzūrinius keiksmus grasino susidoroti su G. J., paėmęs iš savo automobilio metalinį strypą juo mosavo, G. J. bandant nuvažiuoti tyčia kumščiu sudavė

smūgį i variklio dangtį ir jį sugadino, padarydamas 238,98 eurų žalą, po ko išlipusiam iš savo automobilio G. J. tyčia sudavė kumščiu smūgį į veidą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl muštinės žaizdos apatinėje lūpoje, tuo įžūliu elgesiu, grasinimais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Skunde pažymima, jog teismas neištyrė ir neįvertino aplinkybių, kurios klostėsi tarp nukentėjusio ir nuteistojo prieš jų konfliktą. Šių aplinkybių nustatymas yra reikšmingas pripažįstant, ar nuteistojo veiksmai buvo atlikti dėl chuliganiškų paskatų, ar įtakoti asmeninių priežasčių ir kokią reikšmę šiems veiksmams turėjo nukentėjusiojo elgesys. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek per visą bylos nagrinėjimą teisme jis aiškino, kad nukentėjusysis, manevruodamas automobiliu iš antros eismo juostos į pirmą, sukėlė avarinę situaciją, dėl ko jis buvo priverstas staiga stabdyti savo vairuojamą automobilį, kad išvengti susidūrimo. Sustojusio automobilio SAAB-95 vairuotojui G. J. parodė, kad jis žiūrėtų atidžiau, kur važiuoja, į ką pastarasis tiesiog persisvėręs per priekinėje keleivio pusėje sėdėjusį keleivį (V. B.) pradėjo jam rodyti įžeidžiančius nepadorius gestus. Tada jis, atsidaręs savo automobilio langą, nukentėjusįjį sudrausmino žodžiu, o G. J. į tai vėl atsakė pašaipomis ir rodydamas nepadorius gestus. Išlipęs iš savo automobilio nuėjo prie G. J. automobilio ir atidaręs jo automobilio duris pakartojo, jog būtų atidesnis ir grįžo atgal į savo automobilį, tačiau G. J. vėl gi šaipydamasis tyčia pradėjo ant apelianto važiuoti savo automobiliu SAAB-95. Kadangi jam tai buvo netikėta, norėdamas išvengti susidūrimo su riedančiu G. J. automobiliu ir galimų sužalojimų, instinktyviai svirdamas į priekį, rankomis atsiremdamas į šio automobilio variklio dangtį atšoko atgal. Po to G. J. ir su juo kartu važiavęs keleivis V. B. išlipę iš automobilio SAAB-95 pradėjo eiti agresyviai nusiteikę link jo. Jėgų santykis akivaizdžiai buvo nelygus, todėl jis nubėgo prie savo automobilio, kurio bagažinėje vežė dulkių siurblį, ir nuėmęs aliumininį kotą bei jį laikydamas rankose, perspėjo besiartinančius G. J. su V. B.. Jiems atsitraukus, siurblio kotą įdėjo atgal į bagažinę ir ėjo sėstis į savo automobilį. Pamatę, kad rankosejis nieko nebeturi, G. J. su V. B. vėl ėjo link jo, vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos, buvo matyti, kad abu kovingai nusiteikę. G. J. priartėjus, jis nukentėjusįjį rankomis atstūmė, kad nesuduotų smūgio. Kumščių sugniaužęs nebuvo, todėl atstumdamas G. J., užkabino rankų pirštais jo lūpą ir ją pradrėskė. Tuo tarpu V. B., kuris taip pat buvo pakėlęs rankas kaip kovinėje stovėsenoje, pasakė, kad nori ramiai pasikalbėti. Tuo visas konfliktas baigėsi.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje esančio 2014-06-02 tarnybinio pranešimo matyti, kad G. J. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams paaiškino, kad kilus konfliktui su automobilio BMW vairuotoju, pastarasis ištraukęs iš savo automobilio lazdą, trenkė G. J. į veidą bei lazda trenkė per automobilio kapotą, nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad į veidą buvo trenkta kumščiu, kapotas taip pat įlenktas suduodant per jį kumščiais.

Minėtos aplinkybės teismo nebuvo įvertintos, o jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo M. T. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė M. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu bei aptarti nuosprendyje.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs M. T. kaltę įvykdžius aukščiau nurodytą nusikalstamą veiką, išanalizavo tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo parodymus, rašytinius įrodymus, tiek ir paties kaltinamojo parodymus, ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistasis M. T. apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jam inkriminuoto viešosios tvarkos pažeidimo, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Nors apeliantas teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo G. J. bei liudytojo V. B. parodymais ir nesivadovavo jo (M. T.) parodymais, tačiau toks jo teiginys yra nepagrįstas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, pripažindamas M. T. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo G. J. parodymais, kuriuos patvirtina liudytojo V. B. parodymai, taip pat specialisto išvada. Vertinant nukentėjusiojo G. J. parodymų patikimumą, pažymėtina, jog teismo posėdžio metu jis nurodė, kad iki konflikto M. T. nepažinojo, t.y. neturėjo pagrindo apkalbėti apelianto. Nukentėjusiojo parodymų patikimumo nepaneigia ir tai, kad 2014-06-02 tarnybiniame pranešime patrulė O. J. nurodė, kad į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams G. J. paaiškino, kad kilus konfliktui su automobilio BMW vairuotoju, pastarasis ištraukęs iš savo automobilio lazdą, trenkė G. J. į veidą, praskėlė lūpą bei lazda trenkė per automobilio kapotą (b.l. 57), nes tai nėra apklausos protokolas, kurio turinį perskaitęs nukentėjusysis pasirašo, tuo patvirtindamas savo duotų parodymų tinkamą surašymą. Tarnybiniame pranešime yra užfiksuota pareigūnės pateikta informacija. Nors pareigūnė ir nurodė tai, ką atvykusiems pareigūnams pasakė G. J., tačiau pažymėtina, kad policijos pareigūnai atvyko iš karto po konflikto, todėl yra pagrindas manyti, kad nukentėjusysis buvo susijaudinęs, dėl ko galėjo netiksliai išdėstyti įvykio aplinkybes, o pareigūnai ne taip jas suprasti.

Tai, jog kaltinime nurodytą smūgį į veidą bei smūgius į kapotą M. T. dėl mažareikšmės priežasties sudavė kumščiu nukentėjusysis G. J. nurodė tiek 2014-06-03 skunde prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą (b.l. 24-25), tiek nuosekliai teigė ir ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 26-27) bei nagrinėjant bylą teisme (b.l. 142-147). Jo parodymus visiškai patvirtina ir liudytojas V. B. (b.l. 40, 142-147). Pažymėtina ir tai, jog, nors apeliaciniame skunde M. T. kategoriškai neigia sudavęs kumščiu nukentėjusiajam į veidą bei smūgiavęs į automobilio kapotą, teigė, jog lūpą pradrėskė nagu jį atstumdamas, o į kapotą tik atsirėmė, tačiau teismo posėdyje atsakydamas į teisėjo ir prokuroro klausimus parodė, kad „<...> sudaviau per priekinę bagažinę <...>“, „<...>aš tada sudaviau ranka per kapotą <...>“ (b.l. 142-147). M. T. parodymus, jog jis nesudavė G. J. kumščiu į veidą, o jį pastūmė gindamasis ir tokiu būdu lūpą pradrėskė, paneigia ir 2014-09-04 teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 2944/14(01), kurioje nenustatyta, kad nukentėjusiajam lūpa buvo įdrėksta, joje padaryta išvada, kad G. J. padaryta muštinė žaizda apatinės lūpos gleivinėje, paveikus kietu buku daiktu (b.l. 67).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažįsta, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo M. T. kaltės. Kaip ne kartą nurodyta teismų praktikoje, tai, kad teismo išvados neatitiko apelianto lūkesčių, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas nesigilino ar nevertino nuteistojo parodymų. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Tyrimas atliktas išsamiai ir visapusiškai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Lietuvos Respublikos BPK 332 str. 3 ir 5 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad pagal teismų praktiką BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta apeliacinės instancijos teismo pareiga nutartyje pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo motyvą, pakanka to, jog pateikiami argumentai dėl esminių apeliacinio skundo motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6 ir 25 punktai), todėl apygardos teismas dėl visų M. T. apeliacinio skundo motyvų nepasisako ir, kolegijos vertinimu, aptaria tik esminius skundo argumentus.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti nuosprendį M. T. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, o apelianto nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu dar savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

M. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.