- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-25
- Bylos Nr.
- A-662-2635-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02355-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ajam pensijų skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ajam pensijų skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. skundu (b. l. 1-23) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus miesto skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2010 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (12.6.11)-592 „Dėl mokslo įskaitymo į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą“ (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti atsakovą pakeisti jo tarnybos stažą ir išmokėti neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valdybos, 1 000 Lt neturtinę žalą; sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 1994 m. liepos 18 d. Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. 1-549 54 straipsnio 4 punkto nuostata - „mokymosi laikas kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje)“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Paaiškino, kad už 39 metų tarnybą vidaus reikalų sistemoje 1991 m. birželio 17 d. jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą ir ji buvo mokama iki sukankant senatvės amžiui. 2010 m. sausio 1 d. iš Valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus gavo sumažintą valstybinę socialinio draudimo pensiją. Pagal Sprendimą valstybinė socialinio draudimo pensija jam sumažinta vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 4 punktu ir mokymasis nuo 1967 m. spalio 1 d. - iki 1970 m. spalio 1 d. TSRS Viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno aukštesniosios milicijos mokyklos kursantu nebuvo įskaitytas į stažą pensijai gauti. Teigė, kad 2010 m. birželio 29 d. skundė Sprendimą Seimo kontrolierių tarnybai ir Valdybai, kuri 2010 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)1-4195 netenkinti skundo. Pareiškėjo manymu, buvo pažeistos jo teisės ir interesai, nes nepagrįstai buvo sumažintas tarnybos stažas ir sumažinta senatvės pensijos dalis. Vadovavosi Konstitucijos nuostatomis ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei nurodė, kad jo teisės ir interesai pažeisti taikant Įstatymo 54 straipsnį, kuris, pareiškėjo teigimu, galimai prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pabrėžė, kad asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą pensiją ir gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Tvirtino, kad Įstatymo 54 straipsnio nuostatose įtvirtintu reguliavimu jam, kaip pensijos gavėjui, buvo apribota senatvės pensija, sumažinant tarnybos stažą, ir mokama sumažinta senatvės pensija, kuri buvo paskirta pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą. Pažymėjo, kad asmenys, kurie pagal Įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Rėmėsi Europos socialinės chartijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normomis, Europos žmogaus teisių teismo praktika ir pažymėjo, kad negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams, ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą paaiškino, kad Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais, o pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Nurodė, kad Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, jog neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisės į senatvės pensiją. Seimo kaltę priimant Įstatymą kvalifikavo kaip neatsargumą. Teigė, kad valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, jis negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos senatvės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės diskriminacinis teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Darė išvadą, kad pagal CK 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai senatvės pensijos daliai. Tai, pareiškėjo manymu, sudaro teisinį pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Patirtą žalą kildina iš Valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus Sprendimo ir jo veiksmų, atliktų vykdant tarnybines funkcijas, neteisėtai sumažinant tarnybos stažą ir paimant senatvės pensijos dalį. Tvirtino patyręs ir neturtinę žalą, kurią grindė tuo, jog sumažinus tarnybos stažą ir mokant sumažintą senatvės pensiją, pažeidžiama jo garbė ir orumas. Teigė patyręs dvasinius sukrėtimus, pablogėjo jo sveikatos būklė, neturint piniginių lėšų, sumažėjo bendravimo galimybės su giminėmis, draugais, kaimynais. Pabrėžė, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio atsakovo kaltę, pareiškėjo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atkreipė dėmesį, kad valstybės institucijų padaryti neteisėti veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertino 1 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 44-46) prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjui senatvės pensiją paskyrė nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. (nuo senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos), atsižvelgdamas į 29,5639 metų stažą, iš jų 26,5278 metų stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, 3,0361 metų stažą, įgytą dirbant savarankiškai, t. y. būtinosios karinės tarnybos laiką sovietinėje armijoje ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą – 1,5633. Paaiškino, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo 52 straipsnio pakeitimo įstatymui, kuriuo nustatyta būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laiką prilyginti asmens stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, V. K. stažą sudaro 29,5639 metai, dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Paaiškino, kad asmens stažas, įgytas iki 1995 m. sausio 1 d., apskaičiuojamas remiantis Įstatymo 54 straipsniu. Iki 1991 m. birželio 1 d. asmens stažui prilyginamas visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, (toliau – ir Nuostatai) nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius TSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Pabrėžė, kad pagal Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas tik mokymosi laikas kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) prilyginamas asmens stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Kitokie mokymosi laikotarpiai Įstatyme nenurodyti. Pažymėjo, kad V. K. darbo knygelės duomenimis, nuo 1965 m. kovo 5 d. iki 1991 m. birželio 17 d. jis tarnavo Vilniaus miesto vidaus reikalų tarnyboje. Vidaus reikalų ministerijos 2000 m. birželio 28 d. išduotoje pažymoje Nr. 60 apie V. K. darbo stažo minėtu laikotarpiu detalizaciją nurodyta, kad pareiškėjas nuo 1967 m. spalio 1 d. iki 1970 m. spalio 1 d. mokėsi TSRS viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno aukštesniosios milicijos mokykloje. Teigė, kad, vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Nuostatų 17 punktu, nebuvo ir nėra teisinio pagrindo įskaityti į stažą pareiškėjo mokymosi laikotarpį nuo 1967 m. spalio 1 d. iki 1970 m. spalio 1 d. Kauno aukštesniojoje milicijos mokykloje. Atsakovo manymu, nėra teisinio pagrindo taikyti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Tvirtino, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius V. K. pensiją skyrė ir mokėjo vadovaudamasis Įstatymu bei Nuostatais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 70-72) prašė skundą atmesti.
Pažymėjo, kad pareiškėjo asmens kortelėje atlyginimams priskaičiuoti įrašyta, jog nuo 1967 m. spalio 1 d. jis įstojo mokytis ir nuo 1970 m. rugpjūčio 28 d. buvo išbrauktas iš sąrašų dėl mokyklos baigimo, taip pat nurodytas išduoto mokslo baigimo atestato numeris ir data. Konstatavo, kad nuo 1967 m. spalio 1 d. iki 1970 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas mokėsi, o ne tarnavo, todėl darė išvadą, kad pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nebuvo ir nėra teisinio pagrindo įskaityti į pareiškėjo stažą mokymosi laikotarpį nuo 1967 m. spalio 1 d. iki 1970 m. spalio 1 d. Atkreipė dėmesį, jog ta aplinkybė, kad minėtas mokymosi laikotarpis įskaitomas į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti pagal Vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nėra pagrindas tą laikotarpį įskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinio socialinio draudimo pensijai skirti, kadangi valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas apskaičiuojamas ir valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos pagal kitą įstatymą. Pabrėžė, kad Įstatymas nenumato jokių išimčių, kad kitokie mokymosi laikotarpiai nei nurodyti Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkte galėtų būti įskaitomi į šį stažą. Kadangi pareiškėjui į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą teisėtai ir pagrįstai nebuvo įskaitytas mokymosi Kauno aukštesniojoje milicijos mokykloje laikas, Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus darbuotojų veiksmus laikė teisėtais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, 54 straipsnio 2 dalies 4 punktą, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad šiuo atveju teismui nekyla abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.
Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 1967 m. spalio 1 d. iki 1970 m. spalio 1 d. ne kėlė kvalifikaciją kursuose, o mokėsi specialiojoje vidurinėje mokykloje, kadangi jis, kaip Vilniaus miesto milicijos valdyboje dirbantis milicininkas iš personalo sąrašų nuo 1967 m. spalio 1 d. buvo išbrauktas ir nuo tos pačios dienos priimtas į mokyklą su visų rūšių aprūpinimu, kurią baigęs iš studentų sąrašų buvo išbrauktas ir priimtas dirbti nuo 1970 m. spalio 1 d. Vilniaus miesto Spalio rajono kriminalinio skyriaus inspektoriumi. Teismas sutiko su Valdybos argumentu, kad aplinkybė, jog minėtas mokymosi laikotarpis įskaitomas į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti pagal Vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nėra pagrindas tą laikotarpį įskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinio socialinio draudimo pensijai skirti, kadangi valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas apskaičiuojamas ir valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą.
Pažymėjo, kad sąrašas laikotarpių, kurie skiriant pensiją yra įskaitomi į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, yra baigtinis, jis negali būti aiškinamas plečiamai. Pabrėžė, kad Įstatymas nenumato jokių išimčių, kad kitokie laikotarpiai nei nurodyti Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkte galėtų būti įskaitomi į stažą valstybinio socialinio draudimo pensijai gauti.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, remdamasis Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punktu, konstatavo, kad laikotarpis nuo 1967 m. spalio 1 d. iki 1970 m. spalio 1 d., kai pareiškėjas mokėsi TSRS viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno aukštesniojoje milicijos mokykloje, į Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto išlygą nepatenka, todėl atsakovas, teismo manymu, pagrįstai šio laikotarpio neįskaitė į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.
Teismui konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, laikė, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti 1 000 Lt neturtinę žalą.
III.
Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 118-143) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Pabrėžia, kad 1991 m. birželio 17 d. jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kuri buvo mokama iki sukankant senatvės amžiui. Tapus senatvės pensininku 2010 m. sausio 1 d. iš Valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus gavo sumažintą valstybinę socialinio draudimo pensiją. Pažymėjo, kad jo tarnybos stažas dėl to, jog jis mokėsi TSRS viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno aukštesniojoje milicijos mokykloje kursantu, nepagrįstai sumažėjo 3 metais. Mano, kad, kai tam tikri santykiai, reguliuojami vienu įstatymu, kitu įstatymu prieštaraujant, gali būti pakankamas pagrindas tokį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai. Teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą. Atkreipia dėmesį į Įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir pabrėžia, kad šioje nuostatoje įtvirtintas reguliavimas sumažina jo senatvės pensiją, kuri buvo paskirta pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą. Pažymi, kad asmenys, kurie pagal Įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą ir daro išvadą, kad valstybė pasielgė neteisėtai, mažindama tarnybos stažą ir valstybines socialines pensijas pensininkams. Mano, kad priimant Įstatymo 54 straipsnio nuostatas, nebuvo atsižvelgta į Konstitucijos 52 straipsnį. Pareiškėjo tvirtinimu, valstybei nustačius netinkamą teisinį reglamentavimą, jis negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos senatvės pensijos. Remiasi CK 6.247 straipsniu, 6.249 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolius. Mano, kad patirtą žalą turėtų atlyginti abu atsakovai. Patirtą neturtinę žalą kildina iš Valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus, pareiškėjo manymu, nepagrįsto sprendimo ir veiksmų, atliktų vykdant tarnybines funkcijas, neteisėtai sumažinant tarnybos stažą ir paimant senatvės pensijos dalį. Atkreipia dėmesį, jog teismas nevertino jo pateiktų rašytinių įrodymų, kad nuo 1957 m. sausio 1 d. iki 1970 m. spalio 1 d. buvo mokamas atlyginimas už tarnybą, o ne už mokslą ir buvo draudžiamas valstybės pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Mano, kad mokantis kvalifikacijos kėlimo kursuose kursantai atliko ne tarnybą ar darbą, o mokėsi, todėl jie už tą laikotarpį nebuvo draudžiami valstybės. Daro išvadą, kad jau dvi asmenų grupės yra vertinamos skirtingai, t. y. ne taip kaip numato Konstitucijos 52 straipsnio normos. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į Europos Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimą dėl skirtingo požiūrio. Pabrėžia, kad jo atveju valstybė mokėjo atlyginimą ir įmokas dėl draudimo. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į teisėtų lūkesčių principą, nenagrinėjo teisėto tikrumo ir saugumo principų. Pažymi, kad skunde prašė išsiaiškinti, ar Seimas, priimdamas Įstatymo 54 straipsnio 4 punktą, kuriame nenumatyta, jog mokymosi laikas Kauno milicijos mokykloje turi būti įskaitomas į vidaus tarnybos stažą, nepažeidė tokią teisę įgijusių pareigūnų teisėtų lūkesčių. Atkreipia dėmesį, kad teisinis reguliavimas nuo 1991 m. keitėsi. Pažymi, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neatidžiai įvertino skunde pateiktus argumentus. Mano, kad Įstatymo 54 straipsnio 4 punkto taikymas prieštarauja teisės normų galiojimo laike taisyklėms, pažeidžia konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 149-151) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Pažymi, kad, remiantis Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, valstybinio socialinio draudimo pensijų stažui, įgytam pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas faktinis karinės, pasienio bei vidaus reikalų tarnybos laikas, taip pat būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas. Daro išvadą, kad šiuo pagrindu į valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą taip pat negali būti įskaitomas laikotarpis, kai pareiškėjas ne tarnavo, o mokėsi milicijos mokykloje.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 152-155) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais. Pabrėžia, jog Įstatymas nenustato jokių išimčių, kad kitokie mokymosi laikotarpiai nei nurodyti Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkte galėtų būti įskaitomi į šį stažą valstybinei socialinei draudimo pensijai gauti. Mano, kad pareiškėjas neargumentavo, kodėl teismo sprendimas nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2010 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (12.6.11)-592 „Dėl mokslo įskaitymo į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą“ (b. l. 24) teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus.
Nagrinėjamoje byloje iškeltu administraciniu ginču pareiškėjas siekia, jog jo mokymasis nuo 1967 m. spalio 1 d. iki 1970 m. spalio 1 d. TSRS viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno aukštesniosios milicijos mokyklos kursantu, remiantis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsniu, būtų įtrauktas į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo laikotarpį.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.).
Įstatymo 54 straipsnio 2 dalis nustato, kokie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Nagrinėjamam ginčui aktualus Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas iki 1995 m. sausio 1 d. mokymosi laikas kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje).
Valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius, priimdamas Sprendimą, į V. K. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą 1967 m. spalio 1 d. – 1970 m. spalio 1 d. laikotarpio neįskaičiavo, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas mokėsi Kauno aukštesniojoje milicijos mokykloje, t. y. nesimokė kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) (Įstatymo 54 str. 2 d. 4 p.). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, kad šis mokymosi laikotarpis nelaikytinas mokymosi laiku kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje), todėl negali būti įskaitomas į V. K. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
Pažymėtina, kad minėtam stažui taip pat prilyginamas iki 1995 m. sausio 1 d. faktinis karinės, pasienio bei vidaus reikalų tarnybos laikas (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose), taip pat būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas (Įstatymo 54 str. 2 d. 5 p.). Atsakovo nuomone, šiuo pagrindu į valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą taip pat negali būti įskaitomas minėtas laikotarpis, kadangi V. K. ne tarnavo, o mokėsi. Pareiškėjo tvirtinimu, minėtu laikotarpiu jam buvo mokamas atlyginimas už tarnybą, o ne už mokslą, jis buvo draudžiamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamų Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo, nei atsakovas, nei apygardos administracinis teismas nevertino Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo galimybės pareiškėjo atžvilgiu.
Valstybinio socialinio draudimo pensijos, įskaitant senatvės pensiją, yra mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto (Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.). Pagrindinė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto dalis formuojama iš privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurias moka pajamas gaunantys asmenys (Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3 str.). Taigi įstatymų leidėjas sieja asmens socialinio draudimo stažą su šiomis įmokomis (Įstatymo 8 str. 1 d.), kad būtų įgyvendintos Lietuvos Konstitucijos laiduotos piliečių teisės gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos ir kitais atvejais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime atkreipė dėmesį į tai, kad lėšų, reikalingų senatvės pensijai mokėti, surinkimas ir šių pensijų skyrimas paprastai yra grindžiamas socialiniu draudimu. Socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu nustatė, kad valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimas ir mokėjimas yra grindžiamas socialinio draudimo įmokomis, kurias moka darbdaviai ir patys darbuotojai. Šiuo atveju žmogus pats tam tikru mastu dalyvauja sudarant materialines šios pensijos mokėjimo prielaidas. Socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydžius.
Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23 punkte, be kita ko, nustatyta, kad Įstatymo 54 straipsnyje išvardinti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai įrodomi: sistemos, kurioje asmuo dirbo, aukštesniųjų įstaigų pažymomis, išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu (23.3 p.); valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis, patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais (23.4 p.). Kaip matyti, Nuostatai numato dokumentų įvairovę, kuriais gali būti įrodomi Įstatyme numatyti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai, o taip pat ir laikotarpiai, numatyti Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Pažymėtina ir tai, kad pagal turinio viršenybės prieš formą principą dokumento įrodomąją reikšmę lemia ne jo pavadinimas, o jo turinys.
Iš pareiškėjo pateikto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento 2000 m. birželio 28 d. pažymėjimo Nr. 60 (b. l. 27) matyti, kokiais laikotarpiais pareiškėjas tarnavo vidaus reikalų sistemoje. Ginčo laikotarpis, kai pareiškėjas buvo TSRS viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno aukštesniosios milicijos mokyklos kursantas, t. y. nuo 1967 m. spalio 1 d. iki 1970 m. spalio 1 d., šia pažyma prilyginamas tarnybos vidaus reikalų sistemoje laikui. Pareiškėjo darbo knygelėje pažymėta data, kai pareiškėjas pradėjo tarnybą vidaus reikalų sistemoje (1965 m. kovo 5 d.), ir data, kai pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje (1991 m. birželio 17 d.), bei nurodyta, jog V. K. nepertraukiamai tarnavo vidaus reikalų organuose 26 metus. Šis metų skaičius apima ir laikotarpį nuo 1967 m. spalio 1 d. iki 1970 m. spalio 1 d., kai pareiškėjas buvo TSRS viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno aukštesniosios milicijos mokyklos kursantas. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo asmens kortelėje atlyginimams priskaičiuoti nurodytas sumas, nustatytas ir mokamas V. K. ginčo laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas netyrė minėtų įrodymų reikšmės ginčo laikotarpio pripažinimui faktiškam tarnavimui vidaus reikalų sistemoje ir jo traktavimui kaip sudedamąja pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo laikotarpio dalimi, remiantis Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Taip pat nerinko naujų įrodymų (pvz., neišsireikalavo pareiškėjo asmens bylos), galinčių patvirtinti Sprendimo neteisėtumą, vertinant pareiškėjo skundą Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. įrodyti, kad, pareiškėjui 1967 m. spalio 1 d. – 1970 m. spalio 1 d. būnant kursantu TSRS viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno aukštesniosios milicijos mokykloje, jam buvo mokamas atlyginimas, kitos išmokos, taip pat mokama atitinkama suma nuo viso atlyginimo į valstybės biudžetą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. sprendime Nr. A502-1643/2010 nustatytą faktą, jog pareiškėjui mokymosi laikotarpiu buvo mokamas atlyginimas, priedai bei atitinkama suma nuo viso atlyginimo į valstybės biudžetą, laikė esminiu konstatuojant pareiškėjo mokymosi aukštojoje mokykloje laikotarpio atitiktį faktiniam tarnavimui vidaus reikalų sistemoje ir šį laikotarpį traktuojant sudedamąja pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo laikotarpio dalimi.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, apygardos administracinis teismas visai netyrė Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo galimybės ginčo atveju, neanalizavo byloje esančių įrodymų bei nerinko naujų įrodymų, siekiant išsiaiškinti, ar ginčo laikotarpis, nors ir neįskaitytinas į pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą pagal Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punktą, tačiau galimai laikytinas faktiniu vidaus reikalų tarnybos laiku ir įskaitytinas į V. K. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pagal Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Taip pat netyrė, ar pareiškėjo mokymosi laikotarpis, įvertinant mokymosi specifiką, piniginių išmokų pobūdį, gali būti išskirtas iš faktinio vidaus reikalų tarnybos laiko. Tai, kad, kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui įstojus mokytis, jis buvo išbrauktas iš personalo sąrašų, vertinant kitus byloje esančius ir galimus surinkti duomenis, nėra pakankamas įrodymas patvirtinti Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto atitinkamų nuostatų taikymo pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstumą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo mokymosi laikas galimai yra specifinis dėl to, jog pareiškėjas mokėsi įstaigoje, kur kartu atliko ir vidaus tarnybos pareigūno funkcijas bei kuri vidaus reikalų tarnybos eigoje suteikė ir atitinkamą vidaus tarnybos laipsnį. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad po mokyklos baigimo jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis (b. l. 104). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 2 d. nutartyje Nr. A502-1038/2011, 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje Nr. A146-1105/2010 pareiškėjų mokymosi laiko atitinkamai Kariniame kūno kultūros institute ir Lvovo ugniagesių technikos mokykloje prilyginimui faktiniam karinės tarnybos laikui (ši aplinkybė, taip pat kaip ir faktinis vidaus reikalų tarnybos laikas, įtvirtinta Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte) laikė svarbia aplinkybę, kad tokios tarnybos eigoje pareiškėjams buvo suteikti atitinkami kariniai (vidaus tarnybos) laipsniai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, neištyrė visų reikšmingų aplinkybių, nebuvo aktyvus renkant naujus įrodymus ir nepakankamai įvertino, ar pareiškėjo mokymosi laikas TSRS viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno aukštesniojoje milicijos mokykloje kursantu 1967 m. spalio 1 d. - 1970 m. spalio 1 d. galimai laikytinas faktiniu vidaus reikalų tarnybos laiku ir įskaitytinas į V. K. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pagal Įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Todėl apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas, o administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.