Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-23 · Administracinė byla Nr. I-3385-422/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-23
Bylos Nr.
I-3385-422/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02909-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
E. M.
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.1-3385-422/2016Proceso Nr. 3-61-3-02909-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 23 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Deivydui Aidukui,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovui R. B. ,

nedalyvaujant pareiškėjui E. M. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. M. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (I t., b. l. 1) ir skundo patikslinime (I t., b. l. 4) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011-10-14 iki 2014-06-25 buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą senais automobiliais nežmoniškomis sąlygomis. Teigė, kad konvojuojamuose automobiliuose buvo mažai vietos, nes 2 kv.m. patalpoje buvo sutalpinami 6-8 asmenys su asmeniniais daiktais. Važiuoti tekdavo stovint, keičiantis vietomis su kitais etapuojamais asmenimis. Konvojavimo automobiliuose nebuvo ventiliacijos, apšvietimo ir šildymo sistemų, šaltuoju metų laiku automobilyje būdavo minusinė temperatūra, o šiltuoju metų laiku būdavo labai karšta. Automobiliuose neįrengti saugos diržai, todėl kiekvieno konvojavimo metu pareiškėjo gyvybei grėsė pavojus. Tokios konvojavimo sąlygos sukėlė pareiškėjui dvasinius ir fizinius nepatogumus, depresiją, kančią, orumo pažeminimą, t.y. neturtinę žalą, kurią jis vertina 15 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba) su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 13-15) nurodė ir teismo posėdžio metu atstovas paaiškino, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Nurodė, kad visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, ekeltromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Visam Viešojo saugumo tarnybos specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveiktos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksmų tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, kurių metu nenustatyta, kad šių automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojavimui. Konvojavimo automobilių tinkamą techninę būklę patvirtina šių automobilių registracijos liudijimai ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitos. Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Konvojavimo taisyklėse konvojuojamų asmenų daiktų pervežimas nėra reglamentuotas, taip pat nenumatyta, kad konvojavimo automobiliuose turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus saugos diržais privaloma prisisegti tik tuomet, kuomet jie yra įrengti. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo psichinei ir fizinei sveikatai, konvojaus metu galėjo pateikti skundus žodžiu ir raštu konvojaus viršininkui. Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu, taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas konvojavimo metu patyrė sveikatos sutrikimų. Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pareiškėjo konvojavimą vykdė tinkamai pagal Konvojavimo taisyklių nuostatas, todėl nėra būtinų sąlygų atsirasti valstybės deliktinei atsakomybei. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas. Prašė pareiškėjo reikalavimui dėl atsakovo veiksmų iki 2012-05-27 taikyti ieškinio senaties institutą.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas E. M. , apie posėdį jam pranešta, byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiksmų, jį konvojuojant laikotarpiu nuo 2011-10-14 iki 2014-06-25, atlyginimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011-10-14 iki 2014-06-25. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas konvojavimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų jau pirmojo jo konvojavimo 2011 spalio mėn. metu, nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į Viešojo saugumo tarnybos pareigūnus, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Viešojo saugumo tarnybos ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Tačiau į teismą jis kreipėsi tik 2015-05-25 (I t., b.l. 2).

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį), neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011-10-14 iki 2012-05-25 atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo konvojavimo sąlygos laikotarpiu nuo 2012-05-25 iki 2014-06-25.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant LR CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje P. prieš Graikiją).

Taigi, nagrinėjamoje byloje vertintina, ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus, nes, anot pareiškėjo, jį konvojuojant specialiais automobiliais buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, t.y. konvojavimas vyko mažoje patalpoje, esant netinkamam patalpų vėdinimui, apšvietimui ir šildymui, nesant saugos diržų, nesaugiomis sąlygomis ir pan.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pirmą kartą vertinamuoju laikotarpiu buvo konvojuotas 2012-06-04 ir iki 2014-06-25 buvo konvojuotas dar 31 kartą (I t., b.l. 8-9, 19-20, 27-144).

Pareiškėjo konvojavimas vyko automobiliais: „MERCEDES BENZ“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) VW „Crafter 50“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) VW „Crafter 50“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) VW “Crafter 50“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) VW „Crafter 50“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) IVECO V/Nr. (duomenys neskelbtini) VW „Crafter 50“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) VW“ Crafter 50“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) VW „Crafter 50“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) VW „Crafter 50“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) VW „Crafter 50“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) VW „Crafter 50“ V/Nr (duomenys neskelbtini) VW „Crafter 50“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) „MAZ“ V/Nr.(duomenys neskelbtini) „MAZ“ V/Nr.(duomenys neskelbtini) „MERCEDES BENZ“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) „MERCEDES BENZ“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b.l.22-26, 146-151, 154-157, 159-161, 170-177, 180, 182-183, 185-186, 188-189, 191-192, 194-195, 197-198, 200-201, II t., b. l. 4).

Transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimai, patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008-12-02 įsakymu Nr. 2B-479, Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai, patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008-07-29 įsakymu Nr. 2B-290, Konvojavimo taisyklių ir kitų teisės aktų nustatyti reikalavimai.

Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Konvojavimo taisyklių 109 punktas nustato, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.

Į bylą pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai bei automobilių kėbulų kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemos patvirtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu konvojuojant pareiškėją, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei įrengta sėdimų vietų (I t., b.l. 24, 149, 154, 159, 164, 173, 175, 176, 179, 182, 185, 188, 191, 194, 197, 200, 27-144).

Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Kadangi konvojavimo trukmė nėra ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga. Nenustačius, kad automobiliuose buvo pervežama daugiau asmenų, nei juose įrengta sėdimų vietų, pareiškėjo argumentai dėl vietos trūkumo laikomi nepagrįstais.

Konvojavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2008 05 01 iki 2015 01 08) 146 punkte buvo nustatyti specialiojo automobilio autobuso įrengimo ir techniniai reikalavimai. Šiame punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje). Šių taisyklių 145 punkte nustatyta konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę. Konvojavimo taisyklių 147 punktas draudžia lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.

Konvojavimo taisyklių 146 punkte 4 dalyje nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pažymėtina, kad pagal Saugos eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių 196 punkto reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, neįrengus ginčo automobiliuose saugos diržų konvojuojamiems asmenims, nenustatyta.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog konvojavimo automobiliuose nebuvo ventiliacijos, apšvietimo ir šildymo sistemų, šaltuoju metų laiku konvojavimo metu būdavo šalta, o šiltuoju metų laiku – karšta, pažymėtina, kad Viešojo saugumo tarnyba tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Iš į bylą pateiktų matavimo protokolų (I t., b. l. 22-23, 145, 148, 152-153, 157-158, 162-163, 165-166168-169,203-204, 206) matyti, kad konvojavimo automobilių, naudotų pareiškėjo pervežimui, apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus, jokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė.

Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ ir UAB „Kauno techninės apžiūros centras“ išduotos konvojavimo automobilių Techninės apžiūros rezultatų kortelės (I t., b. l. 26, 147, 151, 156, 161, 167, 172, 178, 181, 184, 187, 190, 193, 196, 199, 202, 207), bei VĮ Regitra transporto priemonėms išduoti registracijos pažymėjimai (I t., b.l. 25, 146, 150, 155, 160, 171, 174, 177, 183, 186, 189, 192, 195, 198, 201, 205, II t., b. l. 4) patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir kokiuose automobiliuose, jo nuomone, ventiliacijos, apšvietimo ir šildymo sistemos neatitiko reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti, tuo tarpu Viešojo saugumo tarnybos pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis.

Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų.

Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi, minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti.

Byloje pateiktuose kelionių žiniaraščiuose (I t., b. l. 27-144) yra tikrinančių konvojaus tarnybą asmenų įrašai apie tai, kad nusiskundimų konvojuojamieji neturi, automobiliai patikrinti, pastabų nėra. Byloje duomenų arba atitinkamų įrašų kelionės žiniaraščiuose apie tai, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, sveikatos pablogėjimo, būtų kreipęsis į konvojų konvojavimo metu, ar iš karto po jo, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų sukeltų sveikatos sutrikimų būtų kreipęsis į pataisos įstaigų sveikatos priežiūros specialistus, nėra pateikta.

Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Viešojo saugumo tarnyba, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, tame tarpe kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio nenustatyta. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d.,20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Janina Vitunskienė