- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-30
- Bylos Nr.
- 2-821/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00191-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rygos PC“
- Atsakovas
- Daugiabučio
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rygos PC“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. nutarties, kuria panaikinta nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-3434-881/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rygos PC“ ieškinį atsakovams Daugiabučio namo Rygos g. 6 savininkų bendrijai, L. S., S. S. M. ir M. E. dėl 497 649,82 L Lt žalos, padarytos taikius laikinąsias apsaugos priemones administracinėje byloje, atlyginimo bei 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti 497 649,82 Lt žalos, padarytos taikius laikinąsias apsaugos priemones administracinėje byloje, atlyginimo bei 5 proc. metines palūkanas nuo ieškinio padavimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad atsakovai inicijavo administracinę bylą Nr. 1-7067-331/2013, joje prašė panaikinti ieškovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą 2013-09-11 statybos leidimą Nr. LNS-01-130911-00870, kuriuo ieškovui buvo suteikta teisė statyti 3730 kv. m ploto prekybos centrą. Ieškovas buvo sudaręs paskolos sutartis ir jų pagrindu gautas lėšas panaudojo prekybos centro projektavimo / statybos darbams, tačiau atsakovų prašymu administracinėje byloje Vilniaus apygardos teismui 2013-11-06 nutartimi taikius laikinąsias apsaugos priemones bei sustabdžius leidimo galiojimą, iki bus išnagrinėta administracinė byla, ieškovo pagrindinė veikla buvo sustabdyta, nebuvo galimybės tęsti statybos užbaigimo darbus ir perduoti iki 2013-11-15 pastatyto pastato nuomininkui, su kuriuo buvo sudaryta nuomos sutartis. Atsižvelgiant į nuomos ir paskolos sutarčių sąlygas ieškovas patyrė ir patiria nuostolių dėl atsakovų neteisėtai ir nepagrįstai pareikšto skundo administracinėje byloje ir prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti skundžiamo statybą leidžiančio dokumento galiojimą.
Ieškovas pareikštam ieškiniui užtikrinti prašė taikyti atsakovams laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo turto areštą. Prašymą grindė tuo, kad ieškinio suma yra didelė, dėl to egzistuoja rizika, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas.
Vilniaus apygardos teismas 2014-01-29 nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir ieškiniui užtikrinti areštavo atsakovams priklausantį turtą neviršijant 497 649,82 Lt sumos. Atskiruoju skundu atsakovai prašė panaikinti šią nutart, motyvuojant iš esmės tuo, kad ieškovo ieškinys yra prima facie nepagrįstas, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones; ieškovas akivaizdžiai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis teikdamas akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį ir siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakovams panaudoti kaip „spaudimo priemonę“, skundžiama nutartis yra be motyvų ir tai sudaro absoliutų nutarties panaikinimo pagrindą; nėra jokios grėsmės, kad būsimo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartimi atsakovų atskirąjį skundą tenkino, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014-01-29 nutartį ir ieškovo prašymą taikyti atsakovams laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
Teismas nutartį iš esmės motyvavo tuo, kad tokio pobūdžio ieškovo reikalavimams užtikrinti viena iš būtinųjų sąlygų yra ieškinio, kuriam užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atmetimas, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovų skundas vis dar nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, todėl konstatavus, kad ieškovas neįrodė preliminaraus savo ieškinio pagrįstumo, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti nėra pagrindo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės ir jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Nurodė, kad nesutinka su teismo nutartimi. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones, sukeldamas pagrįstą grėsmę, jog patenkinus ieškinį šioje civilinėje byloje, ieškovui palankaus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Teismas neįvertino šioje byloje keliamo reikalavimo esmės ir teisinių prielaidų ieškovui užsitikrinti veiksmingą galimų nuostolių užtikrinimą. Ieškovo ieškinys pareikštas dėl to, kad jis negali vykdyti statybų dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir dėl to patiria nuostolių, kurių užtikrinimo reikalauti administracinėje byloje neturi teisės, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino susidariusios faktinės situacijos ir reikalavimo užtikrinimo bei laikinųjų priemonių taikymo procesinės paskirties ir skirtumų, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką taikant CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas ir 147 straipsnį. Taip pat, ieškovo nuomone, yra visi pagrindai ir sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovo ieškinyje išdėstyti argumentai ir pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ne tik nėra jokio pagrindo konstatuoti ieškinio akivaizdų nepagrįstumą, tačiau egzistuoja visi pagrindai teigti, jog ieškinys yra pagrįstas. Be to, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, teismas nevertino realios grėsmės ieškovui palankaus sprendimui įvykdyti, didelės ieškinio sumos, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir ekonomiškumo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas nurodo, kad su atskiruoju skundu ir jame nurodytais argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismo nutartis priimta pagrįstai ir objektyviai įvertinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimumą, reikalingumą ir būtinumą, todėl teismo nutartis atitinka ginčo esmę, suformuotą teismų praktiką nagrinėjamu klausimu ir jos naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, panaikino nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir klausimą išsprendė iš esmės, atmetė ieškovo prašymą taikyti atsakovams laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.
Nors procesiniame įstatyme nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikę asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą, tačiau tai nereiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi teismas tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012).
Šiuo atveju teismas, netenkindamas ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstai akcentavo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie ieškovo ieškinio pagrįstumą, nes atsakovų administracinė byla ir apeliacinės instancijos duomenimis (LITEKO) dar neišnagrinėta ir nėra net jokių prielaidų, kad atsakovų veiksmai yra neteisėti.
Pažymėtina, kad pats apeliantas remiasi CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostata, reglamentuojančia teisę atsakovui pareikšti ieškinį, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau ši teisė įstatymo aiškiai siejama su įsiteisėjusiu sprendimu, kuriuo ieškinys atmestas, o tokių duomenų (įrodymų) nagrinėjamojoje civilinėje byloje nei ieškinio teismui pateikimo metu, nei nagrinėjant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikta, todėl visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra net prielaidų, jog ieškovo ieškinys šioje byloje prima facie yra pagrįstas ir dėl to kiltų būtinumas užtikrinti sprendimo įvykdymo galimybę (CPK 144 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės, nes ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vyravo tik vienas argumentas, t. y. didelė ieškinio suma, tačiau nesant ieškinio pagrįstumo elementų, minėtas argumentas nesudaro pagrindo taikyti atsakovams laikinąsias apsaugos priemones (CPK 185 str.).
Esant nurodytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.