Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-216-185-2011-59

Teisėja Jolanta Raščiuvienė Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00860-2010-8

Procesinio dokumento kategorija 1.1.8; 2.4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. gegužės 10 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo N. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo N. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str. 1 d., 258 str. 2 d. ir nubaustas:

pagal BK 284 str. 1 d laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių;

pagal BK 258 str. 2 d. areštu 20 (dvidešimčiai) parų;

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., 2 p., 65 str., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 30 nuosprendžiu skirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir nustatyta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

N. Ž. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 12 d., apie 21.50 val., Panevėžyje, viešoje vietoje – A. Banzos kūdikių ir vaikų globos namų teritorijoje, tyčia, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: A. Banzos kūdikių ir vaikų globos namų socialinio darbuotojo padėjėjui V. J. žodžiu pagrįstai papriekaištavus dėl jo atžvilgiu vartojamų įžeidžiančių žodžių, garsiai rėkdamas vartojo viešai netinkamus vartoti, aiškiai nepadoraus turinio, žodžius, frazes ir pasisakymus, kurie akivaizdžiai žeidė nukentėjusįjį V. J., o po to, elgdamasis neadekvačiai konfliktiškai, matant A. Banzos kūdikių ir vaikų globos namų auklėtiniams, neteisėtai nešiojamu smogiamojo - trupinamojo poveikio nešaunamuoju ginklu – teleskopiniu blakštu grasino V. J. padaryti veiką, pavojingą jo sveikatai, versdamas jį išgyventi dėl savo sveikatos, bei sudavė nukentėjusiajam į kairę ranką, sukeldamas fizinį skausmą.

Be to, N. Ž. 2010 m. liepos 12 d., apie 21.50 val., Panevėžyje, viešoje vietoje – A. Banzos kūdikių ir vaikų globos namų teritorijoje neteisėtai nešiojosi su savimi nešaunamąjį ginklą, t.y. smogiamojo - trupinamojo poveikio D kategorijos šaltąjį ginklą – teleskopinį blakštą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nuteistasis N. Ž. savo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 258 str. 2 d., neneigia, tačiau nurodo, kad paskirta bausmė yra per griežta. Šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Bausmės skyrimas - viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, o įstatymų leidėjo įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo principai yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, todėl bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininko asmenybės tinkamas įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač didelį dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį ir bylos medžiagą, nustatė, kad pirmos instancijos teismas, įvertinęs paminėtus kriterijus, o taip pat kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 ir 91 straipsniuose, N. Ž. už jo padarytas nusikalstamas veikas motyvuotai ir teisingai paskyrė tiek bausmių rūšis, tiek jų dydžius. Teismas plačiai motyvavo bausmių rūšių nustatymą, įvertindamas padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (viena nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, kita - baudžiamųjų nusižengimų kategorijai), kaltininko asmenybę – amžių, charakterizuojančias aplinkybes (nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnamečiu, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu, globos namų darbuotojų charakterizuojamas neigiamai), anksčiau taikytų jo atžvilgiu poveikio priemonių įtaką jo elgesiui (po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos neatlikus paskirtos bausmės nevykdė teismo skirtų įpareigojimų), sveikatą (N. Ž. diagnozuotas socializuotas elgesio sutrikimas, adaptacinis sutrikimas). Įvertintomis aplinkybėmis pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog N. Ž. nusikalstamas veikas padarė ne atsitiktinai, o dėl susiformavusių neigiamų nepilnamečio polinkių. Todėl, siekdamas bausmės tikslų, teismas pagrįstai N. Ž. už nesunkų nusikaltimą paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, o už nusižengimą - arešto bausmę.

Nustatydamas bausmių dydžius, pirmos instancijos teismas įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nusikalstamų veikų pasekmes, kaltinamojo asmenybę, jo elgesį nusikalstamų veikų padarymo metu, taip pat elgesį po veikų padarymo, sveikatos būklę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsakomybę sunkinančią aplinkybių nebuvimą ir paskyrė bausmes: mažesnę, nei vidurkis sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės už nusikaltimą (BK 284 str. 1 d.) ir mažesnę, nei vidurkis įstatymu nustatytos trukmės arešto bausmę už baudžiamąjį nusižengimą (BK 258 str. 2 d.). Tokios bausmės negali būti laikomos aiškiai per griežtomis.

Kaip matyti, pirmos instancijos teismas atsižvelgė į apeliaciniame skunde paminėtas apelianto baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, įvertino charakterizuojančią medžiagą, jo sveikatos būklę, todėl švelninti bausmę dėl jau įvertintų aplinkybių nėra pagrindo.

Nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, todėl pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 65 str., už jas skirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę 10 (dešimčiai) mėnesių.

N. Ž. nusikalto lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu, todėl ši bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 30 d. nuosprendžiu skirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme. Šiuo atveju įstatymas suteikia teismui galimybę bendrinti pilnu bei daliniu bausmių sudėjimo būdu. Pirmos instancijos teismas, parinkęs nuteistajam švelnesnį – dalinį bendrinimo būdą, prie griežtesnės 2009 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės pridėjo tik dalį šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės ir nustatė galutinę subendrintą 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Taigi, galutinė subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Apeliantas nurodo, kad teismas turėjo įskaičiuoti į paskirtą bausmę 5 mėnesius, išbūtus įkalinimo įstaigoje. BK 66 str. įpareigoja teismui, skiriant bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), jį įskaityti į paskirtą bausmę. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) N. Ž. taikytas nebuvo - Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi (b.l. 117) jis buvo grąžintas į laisvės atėmimo vietą atlikti likusią 2009 m. sausio 30 d. nuosprendžiu skirtą bausmę. Taigi, apelianto skunde paminėta įkalinimo įstaigoje išbūta trukme sumažėjo 2009 m. sausio 30 d. nuosprendžiu skirtos ir neatliktos bausmės trukmė, į tai atsižvelgta nustatant galutinę subendrintą bausmę.

Kolegija daro išvadą, kad keisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo N. Ž. apeliacinį skundą atmesti.