Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas Saulius Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-217-282/2007

2007 m. birželio 7 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. V. ir R. P. skundus dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, švelnesnę bausmę apimant griežtesne, ir galutinė subendrinta bausmė G. V. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p. ir 9 d., paskirta bausmė subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2006-06-16 nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis už nusikalstamas veikas pagal LR BK 289 str., 289 str., 178 str. 1 d. apėmimo būdu – švelnesnes bausmes apimant griežtesne bausme, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4 d., paskirta bausmė subendrinta su 2006-06-16 nuosprendžiu už nusikaltimą pagal LR BK 302 str. 1 d. paskirta bausme iš dalies jas sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė R. P. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V. ir R. P. nuteisti už tai, kad 2006 m. gegužės 10 d., apie 24 val., Akmenės r., (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, R. P. ranka atstūmus užrakintas duris, įsibrovė į O. K. butą ir, R. P. ranka prispaudus lovoje gulinčią O. K. , taip atimant jai galimybę priešintis, laikė ją, kol G. V. iš rūbų spintos pagrobė 20 Lt vertės piniginę su joje buvusiais 100 Lt ir beverte kreditine „Hansabankas“ kortele.

Be to, G. V. nuteista už tai, kad 2006 m. balandžio 27 d., apie 11 val., Akmenės r., (duomenys neskelbtini), būdama R. N. bute, iš ten pagrobė nukentėjusiosios R. N. 400 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. P. ir G. V. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl veikos kvalifikacijos pagal LR BK 180 str. 2 d.

Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, nuteistieji nesutinka su jų veikos kvalifikacija pagal Baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d., ir prašo jų veikas perkvalifikuoti į vagystę. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, turto pagrobimas plėšimo būdu nuo vagystės skiriasi tuo, jog kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti naudoja arba fizinį, arba psichinį smurtą, arba atima galimybę priešintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 11 punktas). Kaip matyti iš bylos duomenų, R. P. nukentėjusiosios O. K. pasipriešinimą palaužė ranka ją prispausdamas prie lovos, o G. V. tuo metu iš rūbų spintos pagrobė nukentėjusiosios piniginę su joje buvusiais pinigais ir kreditine kortele. Tokias įvykdyto nusikaltimo aplinkybes nurodo nukentėjusioji O. K. . Jų neginčija ir patys nuteistieji R. P. bei G. V. , tik jas interpretuoja sau palankesne linkme, neva jie norėjo pasiskolinti iš nukentėjusiosios pinigų, durys buvo neužrakintos, todėl jie įėjo į vidų, bet nukentėjusioji jų nepažino, pradėjo šaukti, todėl R. P. iš baimės prispaudė nukentėjusiąją prie lovos, o tuo metu G. V. pavogė nukentėjusiosios turtą. Tokiu būdu visuma paminėtų aplinkybių leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog G. V. ir R. P. , pastarajam atėmus nukentėjusiajai O. K. galimybę priešintis, o G. V. paėmus nukentėjusiosios turtą, bendrais veiksmais pagrobė O. K. piniginę su joje buvusiais pinigais ir banko kortele.

Apeliantai taip pat skunduose nurodo, jog jie pateko į nukentėjusiosios butą pro neužrakintas duris, dėl ko, jų manymu, veika turėtų būti kvalifikuojama kaip lengvesnis nusikaltimas, tačiau ir šis jų skundo argumentas yra nepagrįstas.

Įsibrovimas – tai slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą įveikiant kliūtis, pvz. išlaužiant duris, arba patenkant be kliūčių, pvz. pro neužrakintas duris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 15 punktas). Todėl šiuo atveju veikos kvalifikacijai neturi reikšmės, ar nukentėjusiosios buto durys buvo užrakintos, ar ne, nes į butą R. P. ir G. V. pateko neteisėtai, be savininkės leidimo, ir bendrais nusikalstamais veiksmais, R. P. atėmus nukentėjusiajai galimybę priešintis, įvykdė O. K. turto plėšimą. Iš to seka, jog R. P. ir G. V. veika pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. kvalifikuota tinkamai, perkvalifikuoti jų veiką nėra pagrindo.

Dėl LR BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės

Provokuojančiu elgesiu Baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 6 p. prasme pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kurio atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, tyčia atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininkui nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, jog nukentėjusioji O. K. būtų atlikusi kokius nors provokuojančius veiksmus nuteistųjų R. P. ir G. V. atžvilgiu. Kuo pasireiškė nukentėjusiosios provokuojantys veiksmai, nenurodo ir apeliantai, todėl šis skundo argumentas atmestinas.

Dėl bylos perdavimo iš naujo nagrinėti teismui

Baudžiamojo proceso įstatyme numatyti du atvejai, kada apeliacinės instancijos teismas gali perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti teismui – jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, arba byla išnagrinėta pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles. Kaip matyti iš bylos duomenų, LR BPK 224 ir 225 straipsnių nuostatos pažeistos nebuvo. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad apylinkės teismas, nagrinėjęs šią bylą, buvo šališkas. Beje, apie teismo šališkumą savo skunde neužsimena ir nuteistoji G. V. .

Dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko

Nuteistoji G. V. nepagrįstai teigia, jog nuosprendyje netiksliai nurodytas O. K. atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo laikas, t.y., 2006-05-10, 24 val., nors nukentėjusioji teigė, jog ji buvo apiplėšta apie 21 val. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nusikaltimo įvykdymo laiką nurodė apie 01.00 val. nakties. Įtariamaisiais apklausiami nuteistieji R. P. ir G. V. nusikaltimo įvykdymo laiką nurodė apie 24 val., iš ko seka, jog nusikaltimo įvykdymo laikas nuosprendyje nurodytas teisingai.

Dėl R. P. paskirtos bausmės

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta R. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nors R. P. plėšimo įvykdymo metu teistas nebuvo, o apkaltinamasis 2006-06-16 nuosprendis jo atžvilgiu kitoje baudžiamojoje byloje priimtas vėliau, tačiau jis nuteistas už sunkų tyčinį nusikaltimą, už kurį vienintelė galima skirti bausmės rūšis sankcijoje yra laisvės atėmimas, todėl jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina ir tai, jog R. P. , nors jis ir dirba, negali būti taikomas ir bausmės vykdymo atidėjimo institutas, kadangi sutinkamai su LR BK 75 straipsnio nuostatomis, laisvės atėmimo bausmės atidėjimą galima taikyti tik tuomet, kai asmuo laisvės atėmimu nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Tokiu būdu atidėti R. P. už sunkų nusikaltimą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra pagrindo. R. P. įvykdytas nusikaltimas yra baigtas, jis atlygino dalį nusikaltimu padarytos žalos nukentėjusiajai. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, kolegija laiko, jog apylinkės teismas R. P. už padarytą nusikaltimą pagrįstai paskyrė bausmę, žymiai mažesnę nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, todėl paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Skundžiamu ir 2006-06-16 nuosprendžiais R. P. paskirtos bausmės subendrintos nepažeidžiant LR BK 63 str. nuostatų, galutinė subendrinta bausmė taip pat yra žymiai mažesnė nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Dėl paminėtų priežasčių švelninti R. P. paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Dėl G. V. paskirtos bausmės

Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta G. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jos atsakomybę lengvina tai, jog ji prisipažino įvykdžiusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Nors G. V. anksčiau neteista, tačiau skundžiamu nuosprendžiu ji nuteista už sunkaus ir nesunkaus tyčinių nusikaltimų padarymą, o už sunkų nusikaltimą vienintelė galima skirti bausmės rūšis sankcijoje yra laisvės atėmimas, todėl jai pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. G. V. negali būti taikomas ir bausmės vykdymo atidėjimo institutas, kadangi sutinkamai su LR BK 75 straipsnio nuostatomis, laisvės atėmimo bausmės atidėjimą galima taikyti tik tuomet, kai asmuo laisvės atėmimu nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Tokiu būdu atidėti G. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra pagrindo. G. V. įvykdyti nusikaltimai yra baigti, ji neatlygino nukentėjusiosioms nusikaltimais padarytos žalos, nors turėjo tą galimybę, kadangi yra dirbanti. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, kolegija mano, jog apylinkės teismas G. V. už padarytas nusikalstamas veikas pagrįstai paskyrė bausmes, žymiai mažesnes nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. ir 178 str. 1 d. sankcijose numatytų bausmių vidurkiai, todėl apeliantei paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Už atskiras nusikalstamas veikas G. V. paskirtos bausmės subendrintos nepažeidžiant LR BK 63 str. nuostatų, galutinė subendrinta bausmė taip pat yra žymiai mažesnė nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Dėl paminėtų priežasčių švelninti G. V. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. ir 332 str.,

nutari a:

nuteistųjų G. V. ir R. P. apeliacinius skundus atmesti.