- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-12
- Bylos Nr.
- ATP-114-316/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-07-3-03139-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Boleslovas Kalainis
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Boleslovas Kalainis
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal C. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarimo C. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nubaustas:
pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 123 straipsnio 5 dalį, 100 litų dydžio bauda;
pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 150 litų dydžio bauda;
pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, 3500 litų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtas nuobaudas subendrinus apėmimo būdu, paskyrė C. P. galutinę subendrintą nuobaudą – 3500 litų dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.
Iš C. P. kaltinimo pašalino nuorodą į ATPK 123 straipsnį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
C. P. nubaustas už tai, kad 2011 m. gruodžio 24 d. 21.04 val. ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, vairuodamas automobilį „Peugeot 306“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), keitė važiavimo kryptį, neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, ir kliudė greta važiavusį automobilį „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo V. K., dėl to buvo apgadinti abu automobiliai. Po eismo įvykio pasišalino iš įvykio vietos. C. P. vairuojamas automobilis „Peugeot 306“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nedraustas privalomuoju draudimu pagal automobilio registracijos valstybę. Tuo C. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106, 231, 238 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu C. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą, sušvelninti jam paskirtą nuobaudą ir neatimti teisės vairuoti transporto priemones.
Apeliantas nurodo, kad jo manymu, Šiaulių miesto apylinkės teismas priėmė neteisingą nutarimą, neatsižvelgdamas į jo asmenybę, lengvinančias aplinkybes ir jo tyčios nebuvimą. Apelianto teigimu, jis nepadarė administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Pasak apelianto, pirmos instancijos teisme jo duoti parodymai galimai vertintini kaip nenuoseklūs ir prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams dėl jo lietuvių kalbos nemokėjimo, negalėjimo tinkamai savęs atstovauti. Dalyvavimas byloje be atstovo (advokato) apribojo jo teisę tinkamai pasiaiškinti ir paaiškinti įvykio aplinkybes. Jam nebuvo išaiškinta teisė turėti atstovą (advokatą), todėl jis, užsienio pilietis, atstovaudamas save Lietuvos Respublikos teisme, šioje situacijoje galimai prilyginamas neįgaliam asmeniui, ribotai suvokiančiam teismo aplinką ir jame vykstantį procesą. Apeliantas nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-01-11 protokole yra užfiksuota, kad jis nesupranta, kaip policininkas gali būti liudytoju. Jam nebuvo paaiškinta, o gal nebuvo išversta į kalbą, kurią jis supranta, jog policininkas liudijo įvykio aplinkybes, tai yra tai, ką matė, atvykęs į įvykio vietą ir ką jam pasakojo bei rodė kitas vairuotojas V. K. ir jo draugė E. T.. Teigia, jog iš bylos medžiagos akivaizdu, kad jis vykstančio proceso visiškai nesuprato ir negalėjo tinkamai pasiaiškinti. Negalėdamas suprasti, kas vyksta ir kodėl jis kaltinamas pabėgimu iš įvykio vietos, jautėsi piktas ir bejėgis, bet tikėjosi būti suprastas.
Apeliantas nurodo, kad buvo įsitikinęs, jog V. K. vairuojamas automobilis „Opel Vectra“ nepraleido jo vairuojamo automobilio „Peugeot 306“ sukti į kairę (į daugiaaukščio namo kiemą, kur vyko aplankyti savo draugės ir savo mažametės dukros ir automobiliai galimai susilietė, tačiau jokio smūgio nepajuto ir jokio garso, kad būtų įvykęs susidūrimas neišgirdo. Sustojo ir išlipo iš automobilio savo versijai patvirtinti: jokios avarijos čia neįvyko, niekas nenukentėjo, nepastebėjęs apgadinimų ant V. K. automobilio, suprato, kad įvykis yra visiškai mažareikšmis, kai žmonės paprasčiausiai neturi pretenzijų vieni kitiems ir išsiskirto. Teigia, kad tiek jo, tiek V. K. vairuojami automobiliai yra ne nauji. Išlipęs iš automobilio ir nepastebėjęs apgadinimų ant V. K. automobilio, sąžiningai klydo, kad V. K. jam pretenzijų neturėjo.
Teigia, kad jis V. K. pretenzijų neturėjo, būdamas įsitikinęs, kad būtent jis yra kaltas, nepraleidęs jo automobilio suktis į kairę, ir iš V. K. elgesio suprato, kad jis jam pretenzijų taip pat neturi, jo draugė E. T. iš automobilio net neišlipo, todėl jis, mostelėjęs ranka, parodydamas, kad suka į daugiaaukščio kiemą, kur ir buvo jo kelionės tikslas, nuvažiavo. Autoįvykis įvyko 2011-12-24 apie 21 val., tamsiu paros metu ir ant šviesios spalvos V. K. vairuojamo automobilio jokie apgadinimai jam matomi nebuvo, juolab, kad automobilis ne naujas.
Apeliantas nurodo, kad teismo nutarime teigiama, jog policijos pareigūnai leido V. K. pačiam ieškoti jo automobilio, tačiau V. K. turėjo puikiai matyti, kad jis pasuko į kairę, į daugiaaukščio namo kiemą, niekur nebėgo ir tikslo slėptis neturi. V. K. puikiai žinojo, kuriame kieme yra jo automobilis, galėjo iškart parodyti pareigūnams, kad jis už kelių metrų pasuko į kiemą, kur ir buvo jo kelionės tikslas. V. K. savo parodymuose teisme teigia, kad jis, išlipęs iš savo automobilio sakė: „...nusišnekėjai, mano labiau apgadintas, kviesk policiją...“. Teigia, kad teismas neįžvelgė prieštaravimo V. K. parodymuose, kad jis, vadovaujantis V. K. parodymais, prašė kviesti policiją, o kai jis kvietė, išsigando ir pabėgo. Kaip jis ir bandė paaiškinti pirmos instancijos teisme, jokios diskusijos tarp jo ir V. K. nevyko ir negalėjo vykti jau vien dėl jo lietuvių kalbos nemokėjimo. Pirmos instancijos teismas buvo atidėjęs teismo posėdį ir priėmęs nutarimą į bylą kviesti vertėją, nes jis lietuviškai, deja, nekalba ir nesupranta, žino tik pavienius žodžius, diskusijos lietuvių kalba palaikyti negali.
Apeliantas teigia, kad jis, sunkiai ir dažnai neteisingai suprasdamas lietuvių kalbą, nes kalba yra sudėtinga ir turtinga perkeltinėmis prasmėmis, turintis tik pagrindinį išsilavinimą, sąžiningai klysdamas padarė klaidingą išvadą, kad eismo įvykio, dėl kurio nebūtų buvę susitarta su vairuotoju V. K., nebuvo, todėl pasišalino iš įvykio vietos. Kaip dabar supranta, norint vairuotoją nubausti už pabėgimą iš avarijos vietos, turi būti neabejotinai nustatyta tyčia – jog asmuo puikiai suvokė padaręs avariją ir sąmoningai nutarė bėgti, siekdamas išvengti atsakomybės. Apeliantas teigia, kad jo atveju tyčios jokiu būdu nebuvo, nes tikslo slėptis jis jokiu būdu neturėjo, automobilio neslėpė. Kitą rytą pažvelgęs pro langą ir jo neradęs, sąžiningai manė, kad jo automobilis yra pavogtas. Jo draugė nedelsiant paskambino policijai pranešti apie automobilio vagystę, ji yra lietuvė ir kalba lietuviškai. Netrukus ir jis atvyko į policiją, kas įrodo, jog jis neturėjo tikslo slėptis nuo atsakomybės, tik norėjo suprasti, kaip čia įvykiai pasisuko.
Apeliantas nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas nutarime nurodė: „ Iš C. P. kaltinimo šalinti nuorodą į ATPK 123 straipsnį“. Teigia, kad jis teisme neneigė, jog jo vairuojamas automobilis, kuris priklauso kompanijai, registruotai Italijoje, ne jam asmeniškai, tuo metu nebuvo draustas. Turėjo privalomosios vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo sutarti su „(duomenys neskelbtini)“ draudimo kompanija, kurią buvo pasirašęs metams nuo 2011-08-16 18:24 iki 2012-08-15 24:00, už kurią turėjo sumokėti 240 litų. Sutartį rinkosi tęsti kas mėnesį, nes planavo išvykti į Italiją ir ten automobilį apdrausti, nes jam skirtingų Lietuvos draudimo kompanijų atstovai ir Lietuvos draudimo brokerių kompanijų atstovai prieštaringai aiškino automobilio su užsienietiškais numeriais apdraudimo Lietuvoje galimybes. Autoįvykio metu draudimo sutartis pratęsta nebuvo. Taigi jo vairuojamo automobilio draudimo 2011 metų gruodžio mėnesį, kada ir įvyko autoįvykis, jis per aplaidumą nepratęsė, kas paaiškėjo po autoįvykio, ir to teisme neneigė.
Apelianto teigimu, jis Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturi, kaip ir minėjo pirmos instancijos teisme, atvyksta tik aplankyti savo draugę ir mažametę dukrą, anksčiau dar turėjo planų atsidaryti piceriją. Teigia, kad jis sąžiningai klydo, manydamas, kad jei autoįvykyje dalyvauja du asmenys, niekas nenukentėjo ir pretenzijų vairuotojai vienas kitam neturi, tai toks įvykis gali būti nefiksuojamas. Nesupratęs tikrųjų V. K. ketinimų, tapo administracinėn atsakomybėn patrauktu asmeniu ir labai dėl to apgailestauja. Pasak apelianto, tai įvyko dėl kalbos, tautinių, kultūrinių skirtumų bei tautoje susiformavusių tradicijų.
Apeliantas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta ir atsižvelgdamas į jo, kaip negyvenančio Lietuvos Respublikoje, labai ribotai suprantančio lietuviškai, užsieniečio padėtį šioje situacijoje, prašo teismo įvertinti tas aplinkybes, kad jis iš įvykio vietos nepasišalino tyčia, nesislapstė, bet sąžiningai klydo vertindamas situaciją ir vairuotojo V. K. reakciją į įvykį. Teigia, kad anksčiau jokių pažeidimų nėra padaręs, teismuose nebuvo dalyvavęs, todėl mano, kad yra nubaustas neteisingai.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliaciniu skundu C. P. kelia kaltės klausimą dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, kaltės dėl 127 straipsnio 2 dalyje ir 123 straipsnio 5 dalies pažeidimų, kaltės neginčija, prašo sušvelninti paskirtą nuobaudą ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Kelių eismo taisyklių 106 punkte numatyta, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Iš administracinių teisės pažeidimų bylos medžiagos matyti, kad C. P. važiuodamas automobiliu „Peugeot 306“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pirmąją eismo juosta, persirikiuodamas nepraleido antrąją eismo juosta važiavusio „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dėl to sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinti abu automobiliai (15-16 b. l.).
Iš byloje esančių fotonuotraukų (15-16 b. l.) matyti, kad automobiliams padaryti apgadinimai yra matomi akivaizdžiai, todėl apelianto teiginiai, kad jis nepajuto jokio garso ar smūgio yra visiškai nepagrįsti, tai patvirtina ir aplinkybė, kad C. P. po įvykusio automobilių kontakto, sustojo ir išlipo apžiūrėti automobiliams padarytos žalos, kas taip pat paneigia apelianto teiginius, kad jis nepastebėjo automobiliams padarytų apgadinimų.
C. P. matydamas, jog įvyko eismo įvykis ir V. K. skambina policijai, turėjo suvokti, kad kilo ginčas dėl eismo įvykio kaltininko ir padarytos žalos, privalėjo likti iki atvyks policijos pareigūnai, arba stengtis susikalbėti su V. K. ir užpildyti eismo įvykio deklaraciją, tačiau C. P. nebuvo pakankamai atidus ir atsakingas, suvokęs, jog įvyko eismo įvykis, iš jo tyčia pasišalino, tuo padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, tai patvirtina administracinių teisės pažeidimų byloje surinktų įrodymų visuma. Kur nuvažiavo C. P. po eismo įvykio ir ar V. K. galėjo matyti, kur jis nuvažiavo neturi esminės įtakos nagrinėjamai bylai, kadangi administracinė atsakomybė kyla už pasišalinimą iš įvykio vietos su kuriuo asmuo yra susijęs. Be to eismo įvykio metu buvo tamsu, V. K. skambino telefonu, todėl jis galėjo ir nematyti kur C. P. tiksliai nuvažiavo. Todėl C. P. teiginiai, kad V. K. turėjo puikiai matyti, kad jis pasuko į kairę, į daugiaaukščio namo kiemą, yra deklaratyvūs ir neturi esminės įtakos, nagrinėjamos bylos kontekste.
Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad priežasčių dėl kurių V. K. gali būti suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti C. P., administracinio teisės pažeidimų byloje nėra nustatyta. Taip pat sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiojo V. K., liudytojų D. R. ir E. T. duoti parodymai yra išsamūs ir neprieštaringi, atitinka kitiems byloje surinktiems duomenims (fotonuotraukoms; eismo įvykio schemai).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš apylinkės teismo posėdžio protokolo matyti (30 b. l.), kad bylą nagrinėjant apylinkės teisme, dalyvavo vertėja (30 b. l.), kuri padėjo C. P. suprasti teismo procesą ir jo eigą, išversti jam užduodamus klausimus, išaiškinamas teises ir pareigas, taip pat ir ATPK 272 straipsnyje numatytas teises. Taip pat matyti, kad C. P. suprato kuo yra kaltinamas, jam buvo suteikta teisė duoti parodymus, pateikti kitą bylai reikšmingą medžiagą. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad C. P. teisė į teismo procesą jam suprantama kalba ir teisė į gynybą buvo užtikrinta, procesinės teisės ir pareigos buvo išaiškintos, atsižvelgiant į tai, apelianto teiginiai, kad pirmos instancijos teisme jo duoti parodymai galimai vertintini kaip nenuoseklūs ir prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams dėl jo lietuvių kalbos nemokėjimo, negalėjimo tinkamai savęs atstovauti, dalyvavimas byloje be atstovo (advokato) apribojo jo teisę tinkamai pasiaiškinti ir paaiškinti įvykio aplinkybes, jam nebuvo išaiškinta teisė turėti atstovą (advokatą), yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.
ATPK 276 straipsnyje yra numatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje liudytoju gali būti šaukiamas bet kuris asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo susiformavusi praktika rodo, kad policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir jų duoti parodymai teisme yra svarbūs įrodymai administraciniame procese, o policijos pareigūnas, kuris dalyvavo įvykyje ar fiksavo įvykio aplinkybes, objektyviai vertinant gali būti mažiausiai suinteresuotas bylos baigtimi. Atsižvelgiant į tai, C. P. teiginys, jog jis nesupranta, kaip policininkas gali būti liudininku teismo procese, yra laikytinas deklaratyviu ir atmetamas kaip nepagrįstas.
Apylinkės teismas iš C. P. kaltinimo pašalino ATPK 123 straipsnį, kadangi tai buvo techninė klaida, o C. P. kaltė padarius ATPK 123 straipsnio 5 dalies pažeidimą yra įrodyta administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta medžiaga ir C. P. to neginčija.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. sausio 23 d. nutarimą C. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurio naikinti ar keisti, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
C. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.