- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-149-337/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-53-1-00314-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Sigitas Bagdonavičius, Valdas Meidus
- Nukentėjusysis
- J. J.
- Nuteistasis
- E. K.
- Advokatai
- Jurgita Žiužnienė, Daiva Gadliauskienė
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Sigito Bagdonavičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. bei 138 str. 2 d. 8 p. ir jam paskirtos bausmės:
pagal BK 284 str. 1 d. - laisvės atėmimas 9 mėnesiams;
pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. - laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., 65 str. 1 d. 1 p. b p., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2014-02-06 Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir 2015-07-02 Jonavos apylinkės teismo nutartimi pakeista bausme iš dalies bausmes sudedant ir E. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. K. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su J. J. 2014 m. liepos 21 d. apie 24 val., viešoje vietoje - prie bendrabučio, esančio Anykščiuose, (duomenys neskelbtini), laiptinės, būdami apsvaigę nuo alkoholio, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, įžūliai prikibo prie M. U. ir J. J. – einančiam pro duris į laiptinę M. U. kumščiu smogė į galvą, o pastarajam nuo smūgio pargriuvus ant žemės, spyrė į šonus, kojas ne mažiau kaip 10 kartų, padarydami M. U. muštinę žaizdą pakaušio srityje, poodines kraujosruvas abiejose šlaunyse, ir šiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė jo sveikatą, bei, tęsdami nusikalstamą veiką, pasivijo į bendrabučio laiptinę įėjusį J. J. ir laiptinės antrajame aukšte smogė jam į galvą, o pastarajam pargriuvus ant žemės, keletą kartų spyrė jam į įvairias kūno vietas, tuo padarydami J. J. galvos sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda galvos kairėje pusėje ir lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą bei krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kairėje krūtinės ląstos pusėje, kairių 6, 7, 8 šonkaulių lūžiais, lydimais plaučio pažeidimu, oro ir skysčio susikaupimu kairėje krūtinplėvės pusėje ir oro susikaupimu minkštuosiuose kairės pusės krūtinės ląstos audiniuose, ir šiais savo veiksmais nesunkiai sutrikdė J. J. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo pakeisti 2016-03-17 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendį – iš kaltinimo jo atžvilgiu atskirti J. J. sužalojimą ir šioje dalyje bylą jo atžvilgiu nutraukti. Kas liečia M. U. sužalojimus jam inkriminuotą veiką perkvalifikuoti pagal BK 140 str. o teismui nusprendus, kad įrodymų jo kaltei pagrįsti pakanka, prašo, kad jam paskirta bausmė būtų švelninama taikant jam LR BK 75 str. nuostatas. Be visa to nuteistasis teismo prašo sumažinti priteistos J. J. neturtinės žalos dydį. Apeliantas skunde teigia, kad su teismo išvadomis nesutinka, kadangi jos yra nepagrįstos faktiniais bylos duomenimis, mano, kad jo kaltę pagrindžiančių neginčijamų įrodymų byloje nėra surinkta, teismas nuosprendyje rėmėsi neobjektyviais, kritiškai vertintinais įrodymais, kurie, pasak nuteistojo, yra nepakankami išvadai dėl jo kaltės. Be to, apeliantas mano, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybėms. Teigia, kad teismas padarė esminius BPK pažeidimus: vertino kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, apžiūros protokolus, įvykio vietos apžiūros protokolą, specialistų išvadas, t. y. rašytinius įrodymus, atsietai, nevertindamas jų viseto, nevertindamas teisinančių įrodymų, prieštaravimų, t. y. išsamiai neišnagrinėjęs bylos aplinkybių, kaip tai numato BPK 20 str. 5 d., kas, pasak nuteistojo, sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Taip pat apeliantas tikina, kad nepaisant įrodymų vertinimo reikalavimų, teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi prielaidomis, visus neaiškumus vertino tik kaltinamojo nenaudai, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, kas sąlygojo jog buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis, todėl jis yra naikintinas.
Savo skunde nuteistasis cituoja 2003 06 20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimą Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą", Teigia, jog teismas būtent įrodymų vertinimo reikalavimo nepaisė, įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito, rėmėsi prielaidomis ir visa tai sąlygojo, kad pirmos instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Pasak, nuteistojo, šis pažeidimas yra esminis, nes BPK 20 str. reikalavimų nepaisymas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo
Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jam yra inkriminuotas vienas nusikalstamos veikos epizodas, veiką kvalifikuojant pagal du BK straipsnius, kurie sudaro idealią nusikaltimų sutaptį. Tvirtina, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą, t.y. išklausius kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kurie yra prieštaringi, ištyrus rašytinę bylos medžiagą kaltinimas nepasitvirtino ir jis turėjo būti išteisintas. Nors, pasak apelianto, teismas formaliai nuosprendyje nurodė, kad jo kaltę padarius nusikalstamas veikas visiškai patvirtina nukentėjusiųjų M. U., J. J. parodymai, taip pat iš dalies patvirtina ir liudytojų I. D., J. G., A. K., M. B., R. R. teisme duoti parodymai ir teisme ištirti įrodymai - tarnybinis pranešimas, įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo medicinos specialisto išvados, tačiau ši teismo išvada, apelianto vertinimu, yra visiškai nepagrįsta, kadangi yra priešingai - visi teismo išvardinti įrodymai tarpusavyje nesutampa, yra prieštaringi, dalis įrodymų patvirtina tik patį nukentėjusiųjų sumušimo faktą, o ne tai, kad nuteistasis padarė nusikaltimą, o visi esantys prieštaravimai turėjo būti vertinami apelianto naudai, o ne atvirkščiai. Pasak apelianto, apylinkės teismas, vertindamas nukentėjusiojo M. U. parodymus, juos įvertino neobjektyviai ir nevisapusiškai. Nuteistasis teigia, kad M. U. pats prisipažino, kad atliko provokuojančius veiksmus apelianto atžvilgiu, ir tai nulėmė įvykių eigą, t.y. pats nukentėjusysis prisidėjo prie kilusių pasekmių. Pasak apelianto, minimas nukentėjusysis teisme aiškiai ir ne kartą pažymėjo, jog jis pats išprovokavęs muštynes, nes nukentėjusiojo teigimu, galbūt pirmas pradėjo rėkauti (b.1.125). Aplinkybės, kad kvietė statybininkus išeiti žemyn aiškintis - nepripažino, parodė, kad nesitikėjo, kad tie žmonės ateis muštis. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog J. J. teisme paaiškino, kad „iš viršaus pradėjo burbti, Mantas kažką pasakė ,,nepasakytų, kad Mantas įžeidinėjo kaltinamuosius; kaltinamųjų išeiti į lauką nekvietėm". Taigi, teismas, apelianto įsitikinimu, nuosprendyje vertindamas M. U. parodymus, konflikto priežastis padarė išvadą neįvertinęs parodymų viseto ir sprendė, kad pats savaime nukentėjusiojo M. U. užgaulus žodinis kreipimasis į nuteistuosius arba, kaip nurodė nuteistieji, provokuojantis elgesys, neužtraukia jiems atsakomybės pagal BK 284 str. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad jo ir kito nuteistojo elgesys, pasireiškęs tuo, jog jie išėjo iš savo buto, nusileido į lauką, kur buvo nukentėjusieji ir nesilaikydami visuomenės rimties ir tvarkos, pradėjo pastaruosius mušti, sudaro chuliganiškų paskatų turinį. Aplinkybę, kad konfliktas buvo išprovokuotas pačių nukentėjusiųjų, kurie, pažymėtina, prieš įvykį buvo vartoję alkoholinius gėrimus, ką patys pripažino, ir tai, pasak apelianto, turėjo įtakos įvykių eigai. Kadangi pastarieji kvietė kaltinamuosius išeiti į lauką, provokavo vadindami necenzūriniais, labai negražiais žodžiais, šią aplinkybę, apelianto teigimu, patvirtina liudytoja R. R., kuri teisme parodė, kad „iš apačios pradėjo rėkauti vyriški balsai, negražūs, nepadorūs žodžiai. Julius paklausė, kas vyksta, jie rėkavo. Julius sakė: „aš ateisiu, pasikalbėsime, išsiaiškinsime. Julius ramiu balsu šnekėjosi, nesipyko; išgirdo rėkaujant necenzūriniais žodžiais, nematė kas, vyriški balsai, 2-3, ne vienas". Taip pat M. B. parodymai, kuri teisme parodė, kad „išgirdo po langais triukšmą: „gaidžiai, asilai iš 5 aukšto, eikite žemyn...išgirdo šūksnius, pradžioje kažką kvietė pasimušti iš 5 aukšto, vyriški balsai". Taip pat ir A. K. parodymai, kuris teisme paaiškino, kad „tą naktį miegojo, girdėjo rėkavo žmonės už lango, įžeidinėjo statybininkus; nukentėjusieji šaukė už lango, necenzūriniais žodžiais vadino statybininkus, rėkė, kad išeitų į lauką, kvietė tiesiog, kad kažkas išeitų į lauką...vadino visokiais žodžiais, labai įžeidžiančiais". Įvertinus parodymų visetą apeliantas skunde daro išvadą, kad konfliktas prasidėjo, ne dėl apeliantų chuliganiškų paskatų, o dėl to, kad patys nukentėjusieji, būdami apsvaigę nuo alkoholio, šaukdami necenzūriniais žodžiais, stipriai įžeidinėjo nuteistuosius, patys pakvietė juos išeiti į lauką. Apelianto teigimu, teismo išvada, kad nukentėjusiųjų elgesys nesukėlė jokių pasekmių - yra neobjektyvi ir prieštaringa. Išvada, neva M. U. nesitikėjo, kad apeliantas ir J. J. išeis į lauką ir pradės muštis po to, kai pats juos pakvietė, užgauliojo ir įžeidinėjo, apelianto nuomone, yra visiškai neįtikinama ir vertintina kritiškai. Apelianto nuomone, vertinant konflikto pradžią ir eigą akivaizdu, kad tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų vyko tarpusavio santykių aiškinimasis, kuris buvo paskatintas nukentėjusiųjų. Atsižvelgiant į tai, apelianto vertinimu, veika neturėjo būti kvalifikuota kaip viešosios tvarkos pažeidimas, nors veiksmas ir vyko namo teritorijoje.
Dėl M. U. sužalojimo
Apeliaciniame skunde pažymima, kad teikdamas paaiškinimus dėl nusikaltimo padarymo mechanizmo nukentėjusysis M. U. parodė, kad parūkęs J. J. įėjo į vidų, jis (M. U.) atidarė duris, vienas (nuteistasis) stovėjo tarpduryje, nepraleido, už nugaros dar vienas stovėjo, pajuto smūgį, nugriuvo, pajuto spyrius, buvo praradęs sąmonę. Pasak apelianto, pastarasis papildomai paaiškino, kad pirmas į namą įėjo J. J., jam (M. U.) įeinant tarpduryje buvo žemesnis - E. K., jis (M. U.) stovėjo, o E. K. nepraleido, išgirdo, kad už nugaros kažkas stovi, pajuto smūgį ir nugriuvo. Nukentėjusysis mano, kad Julius sudavė ganėtinai stiprų smūgį į galvą, po to nukrito ir jautė smūgius į įvairias kūno vietas, gavo 10 smūgių. Kiek žmonių smūgiavo pasakyti negali. Vėliau dar patikslino, kad neva po įvykio atsiminė geriau ir parodė, kad spardė abu nuteistieji. Į papildomą klausimą atsakė, kad šiandien (teismo posėdžio metu) prisimena geriau, negu buvo apklaustas po įvykio ir neatsimena ką pasakojo. Teisme pasakojo kaip buvo tiksliai. Skunde teigiama, kad J. J. parodė, jog vienas tarp vienų durų stovėjo, jis (J. J.) ėjo ir praėjo, smūgis antrame aukšte ir viskas tuo pasibaigė. Vienas tarp durų stovėjo, kitą praėjo, vienas kažką pašnekėjo, galvojo gal su Mantu pažįstami ir Mantas ateis. Sudavusio jam smūgį žmogaus nematė, smūgis buvo kietu daiktu iš užpakalio. Griuvo lipdamas į antro aukšto aikštelę. Nematė kuris, todėl konkrečiai negali pasakyti, kas atsakingas už jo sužalojimus. Kai prasilenkinėjo, laiptinėje stovėjo salėje sėdintys (kaltinamieji). Skunde pažymima, kad pastarasis nukentėjusysis nurodęs, kad kai ėjo pro duris pro apeliantą ir kitą nuteistąjį, nesuprato, kad tuo metu įvyks konfliktas, M. U. buvo už jo, nesitikėjo smūgio, nespėjo atsisukti, atsigavo ligoninėje. Nieko neatsimena po smūgio. Nurodė, kad nebuvo telefono ir pinigų, telefoną rado lauke išardytą ir išmestą, jis iki smūgio buvo užpakalinėje kelnių kišenėje. Nurodė, kad abu kaltinamieji stovėjo prie vieno išėjimo, koridorius buvo apšviestas priešais įėjimo duris, yra tikras, kad buvo tie patys žmonės, negali pasakyti, kas sudavė smūgį. Išeidinėjančių nesutiko. Jis įėjo į vidų, žmonės ėjo į lauką, 2 aukšto aikštelėje pajuto smūgį, negali pasakyti 100 procentų, kad sudavė tie patys žmonės, nugara nematė. Nuo to laiko, kai prasilenkė su jaunuoliais ir pajuto smūgį, praėjo pora minučių, minutė. Nepajuto iš kur atėjo žmogus, Manto įėjusio į tambūrą nematė, jis liko lauke, negirdėjo, kad kažkas jam būtų už nugaros, laiptinėje degė šviesa. Taigi, remiantis šiais nukentėjusiųjų ir apelianto prieštaringais parodymais, pasak pastarojo, jokių kitų tiesioginių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti įvykių eigą, mechanizmą – nėra, o kiti byloje apklausti liudytojai įvykyje nedalyvavo, jo nematė. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pačių nukentėjusiųjų tarpusavyje duoti parodymai yra skirtingi, tas pačias aplinkybes jie interpretuoja skirtingai, o nuteistųjų, kaip skunde teigiama, parodymai yra nuoseklūs. Todėl, apelianto nuomone, nesant jokių kitų objektyvių tiesioginių įrodymų vertinant įvykio eigą ir mechanizmą remiantis vien tik nenuosekliais nukentėjusiųjų parodymais yra pažeistas įrodymų pakankamumo principas. Apeliantas pažymi, jog M. U. teigė, kad tarpduryje iš priekio sutiko apeliantą, o smūgį pajuto iš už nugaros, todėl daro prielaidą, kad tai buvo J. J.. Kas konkrečiai, kiek žmonių smūgiavo - negali pasakyti. Todėl vertinant visus parodymus, pasak apelianto, galima daryti išvadą, kad tarp M. U. ir nuteistųjų konfliktas įvyko dėl paties M. U. kaltės, jo provokacijos. Apeliantas laikosi pozicijos, kad minimas nukentėjusysis pats kaltinamuosius pakvietė į lauką pasiaiškinti, o jiems atėjus prasidėjo grumtynės, kurios peraugo į muštynes. Muštynių metu nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, vertinant įvykį laiko atžvilgiu, apelianto manymu, nėra objektyvių duomenų, kiek laiko truko konfliktas lauke. Juolab, kad nukentėjusysis M. U. nurodęs, kad po to, kai J. J. jį paliko, praėjo gal pora minučių. Todėl, apelianto manymu, veika turėjo būti šioje dalyje kvalifikuota pagal BK 140 str.
Apeliantas atkreipia dėmesį, jog J. J. sumušimo epizode taip pat jokių objektyvių duomenų, išskyrus jo ir kito nuteistojo bei nukentėjusiųjų parodymus, nėra. Tvirtina, kad byloje objektyviai yra nustatyta tik viena aplinkybė - J. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Jokių objektyvių duomenų, kas tai padarė nėra, o pats J. J. parodė, kad negali pasakyti ir įvardinti jį sužalojusių asmenų. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, pasak apelianto, teismo teiginys, neva objektyviai bylos duomenimis patvirtinta, kad jis ir J. J. padarė sužalojimus J. J., yra nepagrįstas. Toliau skunde nurodoma, kad nukentėjusysis M. U. ne kartą patvirtino, kad J. J. pirmas įėjo į laiptinę ir po to jį sustabdęs apeliantas tarpduryje. Po to, kai M. U. J. J. paliko, iki pirmo smūgio sudavimo jam praėjo gal pora minučių. M. U. taip pat parodė, kad po pirmo smūgio sekė smūgiai į įvairias kūno vietas. J. J. parodė, kad užlipus 30 laiptelių pajuto smūgį iš už nugaros, tačiau negirdėjo, kad kas nors liptų iš paskos. Apelianto manymu, užlipti 30 laiptelių trunka ne ilgiau nei 30 sekundžių. Apeliantas, įvertinęs šiuos nukentėjusiųjų parodymus, teigia, jog remiantis šiais parodymais išeina, jog jis vienu metu dalyvavo muštynėse lauke su M. U. ir antrame laiptinės aukšte su J. J.. Taip pat skunde nurodoma, jog J. J. parodęs, kad jam dingo telefonas, pinigai, tačiau kaltinimo dėl daiktų dingimo nei apeliantui, nei J. J. nebuvo pareikšta. Apeliantas laikosi pozicijos, kad J. J. sumušė kiti asmenys. Skunde pažymima, kad įėjimų į laiptinę yra keli, todėl tokia situacija yra galima. Tačiau teismas, pasak apelianto, į šias aplinkybes nekreipė dėmesio, parodymus vertino neobjektyviai, atsietai vienus nuo kitų. Taip pat pažymima, kad nėra vieningos nuomonės byloje ir dėl laiptinės apšvietimo, o tuo pačiu ir galimumo aiškiai matyti įvykius. Skunde nurodoma, jog J. J. nurodė, kad prie įėjimo laiptinę buvo apšviesta, tuo tarpu liudytoju apklausta I. D., kuri gyvena laiptinėje, kurioje įvyko minimi įvykiai, parodė, kad laiptinės yra apšviestos, yra judesio davikliai ir ryškiai šviečia šviesa, prie laiptinės durų šviesos nėra, pravėrus duris šviesos nėra. Taigi, apeliantui kyla pagrįstas klausimas, kodėl J. J. vietoje, kur nėra šviesos, matė ir atpažino jį bei kitą nuteistąjį, o toje vietoje, kuri yra apšviesta, jau nieko nebematė. Skunde pažymima, kad J. J. nurodė, jog po smūgio prarado sąmonę, tačiau liudytoja I. D. teisme patvirtino, kad jai po įvykio radus J. J. laiptinėje jis buvo sąmoningas, nuo jo sklido alkoholio kvapas, murmėjo, nesakė, kas atsitiko, ieškojo savo daiktų. Pasak apelianto, minima liudytoja savo duotuose parodymuose pažymėjo, kad triukšmo laiptinėje negirdėjo. Remiantis šiais liudytojos parodymais, apelianto vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis sumušęs J. J. ir padaręs jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o pats nuosprendis, pasak apelianto, yra grindžiamas iš esmės prielaidomis ir spėlionėmis. Skunde pažymima, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o kadangi nukentėjusiųjų parodymai, pasak apelianto, yra prieštaringi, todėl kaltinimo dalyje dėl J. J. sumušimo jis turėtų būti išteisintas.
Dėl liudytojo E. Š. parodymų vertinimo
Apeliantas nurodo, jog teismas jo kaltę grindė E. Š. parodymais, kuris, kaip nurodo apeliantas, nebuvo apklaustas teisme, todėl jam nebuvo galimybės užduoti klausimų. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad minimo liudytojo parodymai iš esmės nesutampa su kitų apklaustų asmenų parodymais. Apeliantas nurodo, jog E. Š. paaiškino, neva apeliantas ir J. J. mušė rankomis vaikiną, jauną vyrą trečiame aukšte, tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, jog įvykis vyko aikštelėje tarp pirmo į antro aukštų, kurioje ir buvo rastas J. J.. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojas A. K. paaiškino, kad jam E. Š. nesakė, jog matė Kibildį ir Jasinevičių susimušusius, pažymėjo, kad jis (Šalaševičius) irgi nieko nematė. Todėl, apelianto nuomone, nepatikrinus asmens parodymų teismo posėdyje ir atsižvelgiant į tai, kad jie prieštarauja kitiems parodymams ir nustatytoms aplinkybėms, teismas liudytojo E. Š. parodymais neturėjo remtis.
Dėl priteistos J. J. žalos
Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas J. J. ieškinį tenkino iš dalies, priteisė pastarajam 2900 Eur neturtinės žalos ir 18,75 Eur turtinės žalos. Tačiau, apelianto nuomone, kadangi teisminio nagrinėjimo metu kaltinimas dėl J. J. sužalojimo nepasitvirtino, teismas turėjo pastarojo ieškinį atmesti. Apeliantas pažymi, kad J. J. nurodytos aplinkybės dėl pasekmių nepasitvirtino, kadangi pastarasis nurodė, jog neteko darbingumo, tačiau tuo pačiu paaiškino, kad dabar dirba fizinį darbą, gauna atlyginimą, apie liekamuosius reiškinius įrodymų nepateikė, įvykio metu niekur nedirbo. Be kita ko, apelianto nuomone, tai, kad įvykis kilo dėl nukentėjusiųjų veiksmų, turėtų būti esminė aplinkybė sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.
prokurorė ir nukentėjusiojo atstovė advokatė – atmesti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai E. K. pripažino kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. bei 284 str. 1 d. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada ir teigia, kad nukentėjusiųjų veiksmai, t.y. jų necenzūriniai žodžiai, adresuoti nuteistiesiems, išprovokavo pastarųjų veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, dėl ko jie ir panaudojo fizinį smurtą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažįsta, jog vieno iš nukentėjusiųjų leksika nebuvo tinkama, tačiau jo, tai yra M. U., galimai pasakyti žodžiai vertintini tik kaip menkavertė dingstis. Toks nukentėjusiojo M. U. elgesys pripažintinas kaip netinkamas ir galbūt įžeidžiantis, tačiau nuteistųjų veiksmai nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo neproporcingi, neadekvatūs ir jų panaudotas fizinis smurtas nukentėjusiųjų atžvilgiu pripažintinas kaip panaudotas dėl chuliganiškų paskatų. Kartu atmetamas apelianto teiginys, kad jo nusikalstama veika nepagrįstai kvalifikuota pagal du BK straipsnius. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje detaliai pasisakė dėl kaltinamųjų atliktų veiksmų vertinimo pagal BK 284 str. 1 d. bei 138 str. 2 d. 8 p. Su šiuo teismo vertinimu skundą nagrinėjantis teismas visiškai sutinka ir išdėstytų argumentų nekartoja.
Atmestinas ir apeliacinio skundo teiginys, kuriuo teigiama, jog teismas savo išvadas grindė nenuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, kurie, pasak Apelianto, tas pačias aplinkybes interpretavo skirtingai. Teismas sutinka, kad kai kurie nukentėjusiųjų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu skiriasi nuo duotų pirmos instancijos teismo posėdžio metu, tačiau teigti, kad jais teismas vadovautis negalėjo, nėra pagrindo, kadangi visi byloje esantys įrodymai yra vertinami kaip įrodymų visuma, o ne kaip kiekvienas atskirai, be to, kitos aplinkybės patvirtina būtent nukentėjusiųjų parodymus, kad ir kokie jie būtų vietomis nenuoseklūs, o ne kaltinamųjų. Iš to seka, kad kai kurie netikslumai nukentėjusiųjų parodymuose nėra esminiai ir nuteistųjų veikos kvalifikavimui įtakos neturi.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytu bylos aplinkybių vertinimu ir išvada, kad nukentėjusįjį J. J. įvykio vietoje ir metu sužalojo būtent nuteistieji. Apelianto tvirtinimas, kad tai padaryti galėjo ir kiti asmenys, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir atmetamas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pats nuteistasis E. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam, gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, tik tvirtino nežinąs kiek smūgių ir į kokias konkrečiai vietas sudavęs, nes buvo tamsu, vyko grumtynės ( 2 t. 124 b. l.) Kartu jis patvirtino, kad aplinkui jokių kitų žmonių nebuvo. Taigi, nuteistojo E. K. duoti parodymai tik patvirtina, kad jo iškeltos įvykių versijos apie kitus neva galimai buvusius asmenis pagrįstai pirmos instancijos teismas nenagrinėjo. Tai, kad nukentėjusiajam J. J. dingo daiktai, t. y. pinigai ir telefonas, o dėl jų dingimo jis nei vienam iš nuteistųjų nepareiškė jokių pretenzijų, nepaneigia jo nesunkaus sveikatos sutrikdymo fakto bei E. K. kaltės.
Vertinant skunde nurodomo liudytojo E. Š. parodymus, aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog jie pirmos instancijos teismo sprendimui nebuvo lemiami. Nors teismo posėdyje perskaitytų šio liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, turinys ir buvo atskleistas nuosprendyje, tačiau atskirai šiais parodymais teismas savo sprendimo nepagrindė ir neargumentavo, o tik konstatavo, kad jie patvirtina kitus byloje surinktus ir teismo vertinamus įrodymus. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad liudytojo E. Š. parodymai nesutampa su kitų apklaustų liudytojų parodymais apie tikslią smurtinių veiksmų vietą, tačiau ši aplinkybė esminės reikšmės faktinių aplinkybių nustatymui neturi, kadangi, kaip jau minėta, nuosprendyje daromos išvados yra grindžiamos ne atskirais įrodymais, o jų visetu. Beje, pažymėtina, kad atitinkami prieštaravimai dėl konflikto vietos bei aplinkybių stebėtini ne tik tarp atskirų liudytojų parodymų, bet ir tarp nuteistųjų teiginių.
Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu dėl priteistos J. J. neturtinės žalos dydžio, nurodo, kad kaltinimas jo atžvilgiu dėl J. J. sužalojimo nepasitvirtino. Tačiau pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. K. kaltės padarius nesunkų J. J. sveikatos sutrikdymą yra pagrįstos, konstatuotina, kad ir civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistųjų E. K. ir J. J. yra priteistas esant teisiniam pagrindui. Vertindamas priteistos neturtinės žalos dydį, kuris apeliaciniame skunde tai pat yra ginčijamas, teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje daromoms išvadoms ir sutinka, kad nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir jo sveikatos sutrikdymo mastą, kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi byloje esančiomis ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Kaip matyti iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. G 1353/14(P-05) nukentėjusiajam J. J. net tik nustatytas galvos sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas bei krūtinės ląstos sumušimas tačiau ir kairių 6,7,8 šonkaulių lūžiai, kairio plaučio pažeidimas ( 1 t. 20 b. l.), kas leidžia pagrįstai manyti, kad J. J. patyrė skausmą, neigiamas emocijas ir išgyvenimus. Tai, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, nedaro jo patirtus sužalojimus lengvesniais, mažiau skausmingais bei sukeliančiais mažiau neigiamų potyrių, dėl ko civilinio ieškinio dydis galėtų būti mažinamas. Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jis užtikrina nuteistųjų ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą. Mažinti nustatytos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde nuteistasis E. K. nurodo, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga, t. y. per griežta ir neadekvati padarytoms nusikalstamoms veikoms.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas nuteistajam E. K. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų nepažeidė.
Nustatyta, jog E. K. padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių bei apysunkių nusikaltimų kategorijoms. Pirmosios instancijos teismas E. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. E. K. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o taip pat nusikalto veikdamas grupėje (BK 60 str. 1 d. 1, 9 p.). Nuteistasis E. K. jau yra teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Įvertinus visas šias bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes konstatuotina, kad E. K. paskirtas bausmes, kurios savo dydžiu nesiekia sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkio, pripažinti aiškiai per griežtomis ir dėl to neteisingomis nėra jokio pagrindo.
Skundu prašoma taikyti BK 75 str. nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Kolegija konstatuoja, kad šis prašymas nepagrįstas. Pažymėtina, kad nors ir minimo straipsnio nuostatos nenumato tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam neišnykus teistumui, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, teismui konstatavus, kad susidariusioje situacijoje bausmės tikslai bus pasiekti realiai nevykdant paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Kolegijos nuomone, aukščiau aptartos aplinkybės rodo, kad apeliantas nelinkęs laikytis visuomenėje priimtų bendro elgesio taisyklių, linkęs pažeidinėti įstatymus, nusikalsti, iš ankstesnio teistumo išvadų nedaro, todėl šios nurodytos aplinkybės pagrįstai leido apylinkės teismui manyti, kad BK 41 str. numatytiems bausmės tikslams pasiekti nuteistasis E. K. gali būti pataisytas ir perauklėtas, tik izoliavus jį nuo visuomenės, nes kitos rūšies bausmių nuteistojo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad bausmės paskirtis yra ne tik pataisyti nusikaltusį asmenį, bet ir už tai jį nubausti.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovė advokatė Daiva Gadliauskienė prašė iš nuteistojo E. K. priteisti nukentėjusiajam J. J. pastarojo turėtas 100 Eur išlaidas advokato paslaugoms padengti. Prašymas tenkintinas.
Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos taip pat galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-23 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-895/2016). Įvertinus tai, kad nuteistojo E. K. skundas šioje byloje yra atmetamas, vadovaujantis BPK 105 str. 6 d. ir 106 str. 2 d. nuostatomis nukentėjusiojo J. J. patirtos proceso išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurias patvirtina 2016-05-18 mokėjimo nurodymas Nr. 32/2016 ir kurios yra proporcingos suteiktoms atstovavimo paslaugoms bei nėra aiškiai per didelės, priteistinos iš apeliacinį skundą padavusio ir šio skundo nagrinėjimo procesą iniciavusio nuteistojo E. K..
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo E. K. 100 eurų nukentėjusiajam J. J. proceso išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.