- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-07-11
- Bylos Nr.
- 2A-196
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas (pran.)
- Atsakovas
- L. B.
- Ieškovas
- I. I.
- Trečiasis asmuo
- S. I., Vilniaus
- Kategorijos
- 48.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr.2⁵²-1320/2004 pagal ieškovės I. I. ieškinį atsakovei L. B. dėl nekilnojamojo turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties nutraukimo ir turto grąžinimo, bei atsakovės L. B. priešieškinį ieškovei dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuostolių atlyginimo; tretysis asmuo byloje S. I. ir Vilniaus m. 15-ojo notarų biuro notarė G.Šiško.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė I. I. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei L. B., kuriame nurodė, kad 1998 09 22 d. Vilniaus miesto 15-ame notarų biure su atsakove L.B. pasirašė sutartį, kuria perleido jai butą ir ½ dalį ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini) su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos. Sutartyje numatytų įsipareigojimų atsakovė nevykdė, o kilus konfliktui pradėjo grasinti iškeldinti iš buto. Gražiuoju nutraukti sutartį atsakovė nesutiko, todėl ieškovė prašė nutraukti sutartį ir grąžinti nekilnojamąjį turtą I. I. nuosavybėn, panaikinti šio turto teisinę registraciją atsakovės vardu.
Atsakovė L.B. ieškinio nepripažino, priešieškiniu prašė pripažinti sutartį negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės ir priteisti 154000 Lt, iš šios sumos – 24000 Lt negauto darbo užmokesčio, 30000 Lt neįgyto buto vertės ir 100000 Lt neturtinės žalos. Nurodė, kad turto perleidimo sutartis buvo įforminta I. I. iniciatyva ir tuo metu ieškovei jokios priežiūros nereikėjo. Atsakovė sutiko pasirašyti turto perleidimo sutartį su įsipareigojimu išlaikyti I. I. iki gyvos galvos. Sutarties įsipareigojimą ji stengėsi vykdyti sąžiningai ir teikė I. I. visapusišką pagalbą, daugiausia laiko skyrė namų priežiūros ir ruošos darbams. Vėliau I. I. leido apsigyventi viename kambaryje, kurį dienos metu užrakindavo. Po kurio laiko atsakovė iš kaimynų sužinojo, kad dėl I. I. vertimosi neteisėtu pilstuko realizavimo verslu ieškovei grėsė realus turto konfiskavimas. Todėl ji mano, kad norėdama išvengti turto konfiskavimo, ieškovė apgaulės būdu įkalbėjo ją pasirašyti sutartį. Dėl šios priežasties ji turėjo išeiti iš darbo, pakeisti gyvenamąją vietą, o pasirašius sutartį, prarado galimybę įsigyti būstą lengvatinėmis sąlygomis. Be to, I. I. pareikalavo, kad ji su vyru pastatytų priestatą, kas ir buvo padaryta. Tačiau užbaigus statybą ieškovė pradėjo atsakovės šeimą varyti iš namų, dėl ko 2001 m. spalio mėn. ji paliko ieškovės namus ir prisiglaudė pas kaimynus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė. Teismas nutraukė 1998 09 22 d. šalių pasirašytą sutartį dėl nekilnojamojo turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos, patvirtintą Vilniaus m. 15-ojo notarų biuro notarės G.Šiško; grąžino ieškovės I. I. nuosavybėn dviejų kambarių butą, turintį 41.34 m² bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), panaikinant šio turto teisinę registraciją atsakovės L. B. vardu; priteisė iš atsakovės L. B. 100 Lt ieškovės I. I. naudai žyminio mokesčio ir 1000 Lt advokato išlaidų, viso – 1100 Lt, taip pat 768,60 Lt žyminio mokesčio ir 48,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei. Teismas atmetė priešieškinio argumentą, kad sutartis su atsakove buvo sudaryta apgaulės būdu, t. y. siekiant išvengti turto konfiskavimo. Nurodė, kad nuosprendžiu ieškovės turto buvo konfiskuota tik už 100 Lt. Be to, atsakovė apie I. I. baudžiamąją bylą sužinojo, kai ieškovė paprašė kartu vykti į teismą, kuriame buvo nagrinėjama baudžiamoji byla. Tuo tarpu atsakovė į teismą dėl apgaulės nesikreipė, o tai padarė pati ieškovė ir tik praėjus keliems metams po nuosprendžio paskelbimo, prašant nutraukti sutartį dėl atsakovės prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo. Ieškovė jau 1985 m. pripažinta antros grupės invalide, vėliau buvo pripažinta pirmos grupės invalide, o jos vyras pirmos grupės invalidu pripažintas 1993 m. Todėl sudaryta sutartis atitiko tuo metu galiojusio CPK 283 str. reikalavimus, nes tiek ieškovė, tiek jos vyras dėl savo sveikatos būklės buvo nedarbingi. Todėl teismas atmetė atsakovės teiginį, kad sudaryti sutartį tuo metu nebuvo jokio reikalo. Be to, atsakovės argumentas, kad sutartį ji pasirašė nenaudingomis sąlygomis neatitinka tikrovės, nes už numatytą priežiūrą ir išlaikymą atsakovei buvo perleistas nekilnojamasis turtas. Teismas, įvertinęs šalių pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad atsakovė dėl savo turtinės padėties negalėjo savo sąskaita vykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Tam tikra pagalba (namų tvarkymas ar kita pagalba atvažuojant savaitgaliais, o taip pat kartu gyvenant) negali būti laikoma tinkamu prievolės vykdymu, nes pagal sutartį ieškovei turėjo būti teikiamas pilnas išlaikymas ir reikalinga priežiūra. Be to, iš šalių parodymų ir bylos medžiagos matyti, kad faktiškai priežiūra turėjo būti teikiama ir ieškovės vyrui S. I, nors sutartyje tai ir neatsispindėjo. Tačiau jis taip pat nebuvo tinkamai prižiūrimas. Įvertinęs pateiktus įrodymus, teismas pripažino, kad atsakovė iš esmės pažeidė sutartį, todėl ieškinį dėl sutarties nutraukimo ir perduoto turto grąžinimo patenkino CK 6.464 str. 2 d. pagrindu.
Šalies argumentai
Atsakovė L. B.apeliaciniu skundu (ir vėlesniu jo patikslinimu) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują, kuriuo ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Iš bylos medžiagos neaišku, kada ir kokiu pagrindu S. I. tapo byloje trečiuoju asmeniu, kuomet 2002 09 20 ieškinio papildyme jis kelia reikalavimą pripažinti jo nuosavybės teisę į ginčo butą. Teismas neišsprendė klausimo, kad 1998 09 22 sutarties sudarymo metu ginčo butas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių I. ir S. I. nuosavybė, nors sutartyje notaras nurodė, jog perleidžiamas butas yra I.I. privati nuosavybė. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog sutartis atitiko tuo metu galiojusio įstatymo reikalavimus. Pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė neprižiūrėjo S. I.. Nors turto perleidimo sutartyje nebuvo numatyta jokių jos įsipareigojimų S. I., tačiau procesiniai dokumentai, žodiniai jos ir liudytojų paaiškinimai patvirtino aplinkybę, jog ji faktiškai teikė vienodą pagalbą abiems sutuoktiniams iki ieškovės apgaulės paaiškėjimo. Teismas nepagrįstai akcentavo mažą konfiskuoto ieškovės turto vertę, nes ši aplinkybė nėra reikšminga byloje dėl turto perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl apgaulės. Teismo išvada, jog apie I. I. baudžiamąją bylą ji sužinojo, kuomet ieškovei padėjo vykti į teismą, kur buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, taip pat nepaneigė ieškovės apgaulės fakto, kadangi tuo metu sandoris jau buvo sudarytas. Be to, teismas neįvertino pačios ieškovės pareiškimo, kad prieš sutarties pasirašymą atsakovei ji nepasakė apie gresiantį turto konfiskavimą.Teismas neatsižvelgė į tai, kad išnykus turto konfiskavimo grėsmei, ieškovė iš karto pradėjo turto perleidimo sutarties nutraukimo procedūrą. Nors į teismą I. I. kreipėsi 2002 metų rudenį, tačiau pareiškimas notarui dėl sutarties nutraukimo buvo parašytas dar 2001 m. rudenį. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ji nesutinka nutraukti turto perleidimo sutartį ir grąžinti turtą ieškovei. Visuose apeliantės procesiniuose dokumentuose, žodiniuose pareiškimuose bei paaiškinimuose teismui buvo nuosekliai reikalaujama turto perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia tikruoju jos negaliojimo pagrindu, t. y. kaip įformintos apgaulės būdu ir atlyginti jai dėl to patirtus nuostolius. Šis reikalavimas nepagrįstai buvo sutapatintas su nesutikimu nutraukti sutartį ir grąžinti ieškovei turtą.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo S. I. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovė I.I 2005 01 28 d. mirė, todėl jis, kaip sutuoktinis, perėmė jos turtą, jį valdo ir yra šio turto paveldėtojas. Prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
Atsakovė nepagrįstai įrodinėja, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu, nes atsakovė šią sutartį sudarė laisva valia, t. y. sutikdama su ieškovės pasiūlytomis sąlygomis ir prisiimdama įsipareigojimus, kurių pati nevykdė. Turto perleidimo sutartis buvo sudaryta dėl to, kad I. I. ir jam buvo reikalinga visapusiška globa. Tai patvirtina byloje esantys jų invalidumo pažymėjimai bei apklausti liudytojai.Pati atsakovė, kaip turto įgijėja, neneigė, kad ji nevykdė sutartimi prisiimtų pareigų. Tai patvirtino ir teisme apklausti liudytojai I. I., M. I., J. B. Atsakovė aplinkybės, kad pilnai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – pirko už savo lėšas ieškovei maistą ir vaistus, net neįrodinėjo, tik paaiškino, jog to daryti neprašė ieškovė.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo S.I. kartu su atsiliepimu į atsakovės L.B. apeliacinį skundą pateikė ieškovės I. I. mirties liudijimą. Trečiojo asmens atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė ieškovės S.I. paveldėjimo teisės liudijimą ir prašė įvykdyti procesinį teisių perėmimą. Pateiktų dokumentų pagrindu nustačius, kad ieškovė I. I mirė 2005-01-28 ir jos turtą pagal įstatymą paveldėjo sutuoktinis S. I., teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 48 str., 2005 m. liepos 4 d. nutartimi nutarė pakeisti byloje ieškovę I. I. jos procesinių teisių perėmėju S. I.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai, ar ginčo sutartis yra negaliojanti, kaip sudaryta dėl apgaulės ir ar atsakovė tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, yra fakto klausimai. Sprendžiant šiuos klausimus pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų (jų tarpe ir liudytojų parodymų) visuma padarė išvadą, kad byloje pateikti įrodymai leidžia labiau tikėti ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumu ir neleidžia pripažinti pagrįstu atsakovės priešieškinį (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija, išanalizavusi paminėtus įrodymus, sutinka su jų vertinimu duotu pirmosios instancijos teismo sprendime bei konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo skundžiamo sprendimo išvadų pagrįstumo nepaneigia.
Nemažą dėmesį savo reikalavimui pagrįsti apeliantė skyrė I I. iškeltai baudžiamajai bylai. Tačiau vien tai, kad ieškovei buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 310 str. 3 d., t.y. už nusikaltimą, kuris baudžiamas ir turto konfiskavimu, savaime ieškovės valios, ginčijamą sutartį sudaryti dėl apgaulės siekiant išvengti turto konfiskavimo, neįrodo. Tuo tarpu kiti byloje esantys įrodymai liudija, kad ieškovei pagal jos sveikatos būklę buvo reikalinga priežiūra, kurios jos vyras, turintis I grupės invalidumą, suteikti negalėjo. Be to, ieškovė dėl sutarties nutraukimo kreipėsi žymiai vėliau, nei buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, su kuria atsakovė grindžia sutarties negaliojimą. Tuo tarpu kitų įrodymų patvirtinančių jos reikalavimo pagrįstumą apeliantė nepateikė.
Pastebėtina ir tai, kad atsakovė reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia pateikė tik po to, kai ieškovė pareiškė ieškinį dėl sutarties nutraukimo, nors pati nurodė, kad apie baudžiamąją bylą jai tapo žinoma žymiai anksčiau (t. 1, b.l. 46, 47).
Esant pasakytam, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti ieškovės priešieškinį dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu (CPK 178 str., CK 1.91 str.).
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo nepagrįstai svarstė dėl atsakovės priežiūros neteikimo I. I. vyrui S. I. Tačiau ginčo sutarties 4 p. esanti išlyga dėl pastarojo teisės iki gyvos galvos gyventi ginčo bute bei pačios atsakovės paaiškinimai dėl sutarties sąlygų (t. 2, b.l. 48) leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas aiškindamas ginčo sutartį pagrįstai nurodė, kad ja šalys susitarė kaip dėl I. I., taip ir dėl S.I. išlaikymo. Be to, priimant sprendimą dėl ieškinio pagrįstumo pirmosios instancijos teismas šia aplinkybe nesivadovavo.
Kaip jau buvo minėta byloje surinkti įrodymai, jų tarpe ieškovės iniciatyva apklaustų liudytojų I. I., M.I., J. ir P.B. parodymai leidžia teigti, kad atsakovė ginčo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė ne tik S.I., bet ir pačios ieškovės atžvilgiu, kas savaime davė pirmosios instancijos teismui teisėtą pagrindą nutraukti tarp šalių sudarytą sutartį. Šia prasme pastebėtina, kad byloje nepaneigta liko pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus negalėjo ir dėl savo turtinės padėties.
Atmetus atsakovės priešieškinį dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia bei sutartį nutraukus, nustačius, kad atsakovė jos tinkamai nevykdė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir atsakovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo (CK 6.246 str., 247 str.).
Dėl pasakyto naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 3 d. nutartimi (t. 2, b.l. 95-97) apeliantei buvo atidėtas žyminio mokesčio – 1 000 Lt – paduodant apeliacinį skundą sumokėjimas, todėl ši suma priteistina išnagrinėjus jos skundą apeliacine tvarka. Atitinkamai priteistinos su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme susijusios išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str. 1 d., 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės L. B. 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) žyminio mokesčio ir 12 Lt (dvylika litų) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų valstybei.