Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-04-17 · Administracinė byla Nr. A-1380-502/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-01-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-04-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-17
Bylos Nr.
A-1380-502/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03814-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė, Artūras Drigotas, Virginija Volskienė
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos
Pareiškėjas
T. J., L. K.
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1380-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03814-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. J. ir L. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjai T. J. ir L. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti jiems iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) 594,02 Eur turtinės žalos atlyginimą, t. y. kiekvienam iš pareiškėjų po 297,06 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metines procesines palūkanas.

2. Pareiškėjai nurodė, kad su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004450 dėl kelionės į Hurgadą. Už kelionę buvo sumokėta 625 Eur (578,66 Eur už kelionę, 46,34 Eur už vizas). Dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo ši kelionė neįvyko. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla. Draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas (toliau – ir Draudimo bendrovė), pareiškėjams išmokėjo 30,98 Eur, liko negrąžinta pinigų suma – 594,02 Eur.

3. Pareiškėjai teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, ir tai sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas rimtas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

Atsiliepimas

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad jokie nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.

6. Atsakovo manymu, nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjams priteisti turtinę žalą, kadangi Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, priimant Turizmo įstatymą, kuriuo buvo įgyvendintos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti vertinami kaip valstybės neteisėti veiksmai, todėl nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai, be kita ko, prašo atlyginti ir mokestį už vizas, kuris nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, nes vizos išdavimas nėra kelionių organizatoriaus sutartinės prievolės dalimi. Atkreipė dėmesį į tai, kad turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, o iš byloje pateikto 2014 m. lapkričio 9 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėja L. K. sumokėjo 578,66 Eur sumą Cherry Media LT, UAB, kuri nėra turizmo paslaugų teikimo sutarties šalis, ir mokėjimas atliktas anksčiau negu buvo sudaryta sutartis (mokėjimo data – 2014 m. lapkričio 9 d., sutarties sudarymo data – 2014 m. lapkričio 11 d.), todėl pateiktas mokėjimo nurodymas nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis, kad pareiškėja sumokėjo UAB „Freshtravel“ 578,66 Eur sumą pagal minėtą turizmo paslaugų teikimo sutartį.

Atsiliepimas

8. Atsakovas nurodė, kad, kad pareiškėjai Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra įtraukti į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, todėl patenkinus skundą, pareiškėjai įgytų teisę reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

10. Turizmo departamentas nurodė, kad visiems turistams draudimo bendrovės išmokėjo draudimo išmokas, sudarančias 4,96 proc. patirtos turtinės žalos. Draudimo įstatyme numatytos minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Drausimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Teigė, kad pareiškėjai nepagrįstai kaip turtinės žalos atlyginimą prašo priteisti mokestį už vizas, kadangi vizų mokestis yra papildoma paslauga, nepatenkanti į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį. Pirmiausia žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civiliniais ieškiniais dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pareiškėjams priteisė po 273,84 Eur turtinės žalos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 17 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB ,,Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004450 (toliau – ir Sutartis) dėl dviejų asmenų kelionės į Egiptą. Pagal šią Sutartį pareiškėjai sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą už kelionę Cherry Media LT, UAB (b. l. 15) bei 46,34 Eur (160 Lt) mokestį už vizas UAB „Freshtravel“ (b. l. 14). Draudimo bendrovės 2015 m. rugsėjo 9 d. pavedimu (b. l. 17) pareiškėjams buvo grąžinta 30,98 Eur suma, kaip draudimo išmoka dėl UAB ,,Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi, pareiškėjams liko negrąžinta 547,68 Eur suma (578,66 Eur – 30,98 Eur), sumokėta už neįvykusią kelionę, bei 46,34 Eur mokestis už vizas, todėl jie patyrė nuostolių.

13. Teismas nurodė, kad nei Turizmo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tarp minėto ES teisės pažeidimo ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys.

14. Teismas nustatė, kad Cherry Media LT, UAB, nebūdama Sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai, todėl pareiškėjai, sumokėję už kelionę mokėtinas sumas Cherry Media LT, UAB, tinkamai atsiskaitė su UAB „Freshtravel“, turėjusia suteikti jiems turizmo paslaugas.

15. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėjų reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje, pažymėdamas, jog egzistuoja pagrindas turtinės žalos atlyginimą pareiškėjams priteisti iš valstybės, kadangi Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju.

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismas nurodė, kad mokestis už vizas nėra laikomas turistine paslauga Turizmo įstatymo prasme ir šio mokesčio grąžinimo neužtikrina Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos garantijos, todėl sprendė, kad pareiškėjams priteistina suma mažintina, atimant iš jos pareiškėjų sumokėtą mokestį už vizas.

III.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Be to, teismas pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetenciją spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Be to, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

17.2. Teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažįstami valstybės neteisėtais veiksmais.

17.3. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pateikta Sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog Sutartis tarp jų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta, ir kad pareiškėjai sumokėjo UAB „Freshtravel“ už organizuotą kelionę.

17.4. Bankroto byloje patvirtintas pareiškėjų finansinis reikalavimas 579,29 Eur sumai, todėl teismas nepagrįstai sudarė sąlygas pareiškėjams gauti dvigubą žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

21. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

22. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

23. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

24. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

25. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

26. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

27. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta Sutartis (b. l. 12–13) dėl dviejų asmenų kelionės į Egiptą. Pareiškėja L. K. už kelionę sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB (b. l. 15). Kelionių organizatoriui tapus nemokiam, kelionė neįvyko, todėl pareiškėjai patyrė turtinę žalą. Įvertinus byloje esančius dokumentus (turizmo paslaugų teikimo sutartį, b. l. 12–13; mokėjimo nurodymus, b. l. 14–15; su draudimo išmokomis susijusius dokumentus, b. l. 16–17), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjai turizmo paslaugų teikimo sutartimi iš UAB „Freshtravel“ per tarpininkus UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės grupinis.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje grupinis.lt taisyklėmis), įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt).

28. Ministerija teigė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ginčo suma buvo sumokėta kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai. Šiuos Ministerijos argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes iš byloje esančio mokėjimo nurodymo (b. l. 15) matyti, kad pinigai buvo sumokėti pagal grupinis.lt užsakymą. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjai neįrodė patirtos turtinės žalos, nes pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, o mokėjimas už paslaugas atliktas prieš sudarant šią sutartį, nepaneigia teismo vertinimo, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartis realiai buvo sudaryta ir joje numatyta pareiškėjų prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, aplinkybė, jog Draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, savaime nepatvirtina tarp UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjų egzistavusių sutartinių teisinių santykių, tačiau šiuo atveju pareiškėjų patirta turtinė žala buvo įrodyta kitais leistinais įrodymais.

29. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjų skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt. ).

30. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

31. Nesutiktina ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

32. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigyto kelionės paketo iš UAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasVirginija VolskienėSkirgailė Žalimienė