Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. G., asmens, kurio turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma konfiskuoti, kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 17 d. nuosprendžio.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį (penkios nusikalstamos veikos), pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį (keturios nusikalstamos veikos), galutinę subendrintą bausmę paskiriant laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams.

Taip pat šiuo nuosprendžiu patenkinti Sedos kredito unijos, UADB „Seesam Lietuva“, AB „Swedbank“, Liepojos vartotojų bendrijos LPB, Latvijos AB „Hansabanka Swedbanka“, Latvijos draudimo bendrovės „Balta“, UAB „Maxima LT“ civiliniai ieškiniai.

Daiktinių įrodymų (pinigų) klausimas išspręstas taip: 10 950 Lt, paimti 2008 m. gruodžio 12 d. įvykio vietos apžiūros metu Mažeikių r., (duomenys neskelbtini), grąžinti AB „Swedbank“; 49 980 Lt ir 55 Lv, paimti 2008 m. gruodžio 19–20 d. kratos metu name, priklausančiame O. B., adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, konfiskuoti ir nukreipti civiliniams ieškiniams padengti; 10 Lt, paimti 2009 m. sausio 29 d. kratos metu adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, konfiskuoti ir nukreipti civiliniams ieškiniams dengti; 388,77 Lt ir 50,00 Lt, saugomi Lietuvos kriminalinės policijos valdybos depozitinėje sąskaitoje, konfiskuoti ir nukreipti civiliniams ieškiniams padengti.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteisti V. K., G. K., A. D., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 17 d. nuosprendžiu R. B. ir G. G. apeliaciniai skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiuo nuosprendžiu 49 980 Lt ir 55 Lv, paimti 2008 m. gruodžio 19–20 d. kratos metu name, priklausančiame O. B., adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, pripažinti R. B. gauti nusikalstamu būdu bei konfiskuoti ir nukreipti civiliniams ieškiniams padengti.

Skunde kasatorė pirmiausia, vadovaudamasi BPK 312 straipsnio 4 dalimi, 367 straipsniu, tvirtina, kad ji turi teisę apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį tiek apeliacine, tiek ir kasacine tvarka kaip asmuo, kurio turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma, konfiskuoti. Žemesnės instancijos teismas buvo neteisėtai suvaržęs jos teisę skųsti.

Toliau G. G. nurodo, kad teismai, konfiskuodami jai ir jos vyrui priklausančius pinigus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 72 straipsnį. Kasatorė tvirtina, kad teismo konfiskuoti pinigai yra jos ir jos vyro D. G. teisėtu būdu santuokoje įgyti pinigai, gauti pardavus nekilnojamąjį turtą. G. G. teigimu, spręsdamas klausimą dėl turto konfiskavimo, Mažeikių rajono apylinkės teismas nevertino kasatorės, jos vyro ir motinos O. B. duotų parodymų, nors šie buvo nuoseklūs, išsamūs, duoti nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir pagristi byloje esančiais rašytiniais dokumentais – banko sąskaitų išrašais, pirkimo–pardavimo sutartimis. Teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių pagrįstos tik teismo nuomone ir spėjimu, o ne įrodymais. Teismas, priimdamas sprendimą konfiskuoti kratos metu rastus neva iš vogtų bankomatų gautus pinigus, nenurodė įrodymų, kurių pagrindu daro tokią išvadą. Kasaciniame skunde G. G. detalizuoja savo parodymus, duotus bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu. Ji teigia, kad 2008 m. birželio 27 d. jos vyras D. G. pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį ir už 520 000 Lt pardavė jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą su statiniais. Šie pinigai jos vyrui buvo pervedami dalimis į jo sąskaitą. Dalį pinigų – 50 000 Lt – jie išgrynino ir nutarė saugoti namuose. Motinai atsisakius saugoti pinigus, šios paslaugos ji paprašė brolio R. B., kad šis name (Mažeikių r., (duomenys neskelbtini)), kuris nebaigtas statyti, tačiau kuriame įrengta apsauga, pasaugotų jų pinigus – 50 000 Lt. Broliui sutikus, šiuos pinigus, stambiomis kupiūromis ir sudėtus į maišelį, ji 2008 m. lapkričio 1 d. jam perdavė motinos namuose. Taip pat kasatorė nurodo, kad nežinojo, kurioje vietoje brolis name saugojo pinigus ir kuo užsiiminėjo. Analogiškus parodymus davė jos vyras D. G. Taip pat apie šias aplinkybes pasakojo jos brolis nuteistasis R. B. ir motina O. B. G. G. pažymi, kad namo pardavimas, kito nekilnojamojo turto pirkimas, pinigų pervedimas į sąskaitas ir 50 000 Lt paėmimas patvirtinti rašytiniais įrodymais – banko išrašais, pirkimo–pardavimo sutartimi. Iš banko išrašo matyti, jog 2008 m. spalio 29 d. iš sąskaitos paimta būtent 50 000 Lt suma, kuri po kelių dienų perduota broliui. Tačiau teismas šių įrodymų neaptarė ir nevertino, o teismo išvados prieštarauja rašytiniams bylos įrodymams. Kasaciniame skunde G. G. kritikuoja Mažeikių rajono apylinkės teismo išvadą, kad R. B. negalėjo laikyti sesers pinigų motinos name, nes ten negyveno, o negyveno todėl, jog byloje nurodė kitą gyvenamosios vietos adresą. Kasatorės nuomone, pagal tokią teismo logiką R. B. negalėjo laikyti ir pagrobtų iš bankomatų pinigų, nes visus pinigus turėjo laikyti ten, kur gyveno. G. G. nuomone, iš bankomato pagrobtų pinigų R. B., žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu ir kad jų suma didelė, nebūtų laikęs motinos name, nes juos galėjo rasti kiti asmenys. Kasatorė nurodo, kad R. B. dažniausiai būdavo pas motiną, bet būdavo ir tuo adresu, kurį nurodė. Pasak kasatorės, pirmosios instancijos teismas, konfiskuodamas neva neteisėtu būdu gautus pinigus, rėmėsi kaltinimo iškelta prielaida, kurią dar ikiteisminio tyrimo metu paneigė Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas, nurodęs, kad iš sąskaitos paimti pinigai negalėjo būti panaudoti perkamam nekilnojamam turtui apmokėti, nes jie buvo sumokėti pavedimu, pervedant iš kortelės. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad yra ir kitų duomenų, jog turtas buvo įgytas nusikalstamu būdu, tačiau nekonkretizavo kokių.

Toliau G. G. teigia, kad Šiaulių apygardos teismas nepasisakė dėl visų jos apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, būtent, dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartyje išdėstytų motyvų, todėl neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą. Be to, teismas, atmesdamas kasatorės apeliacinį skundą, nurodė visai kitokią motyvaciją, nepasisakydamas dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo motyvų, su kuriais kasatorė nesutiko. Taip pat teismas iškėlė naujas prielaidas dėl konfiskuotų pinigų nepriklausymo kasatorei, nenurodydamas jokių įrodymų, neanalizuodamas bylos įrodymų ir nepaneigdamas apeliacinio skundo argumentų. Teisėjų kolegijai kasatorės ir jos vyro sprendimai atrodė nelogiški, tačiau pripažįstant, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu ir todėl konfiskuotinas, tokių prielaidų nepakanka. Turi būti neginčijamai įrodyta, kad rasti pinigai įgyti nusikalstamu būdu. Tokių įrodymų byloje nėra.

Be to, kasatorė pažymi, kad abiejų instancijų teismai, netinkamai taikydami įstatymą, perkėlė įrodinėjimo pareigą jai, nes ji visą laiką nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios turėjo įrodinėti, jog rasti pinigai yra jos.

Atmesdamas G. G. skundo argumentą dėl įrodinėjimo pareigos jai perkėlimo, prokuroras nurodo, kad šis teiginys prieštarauja bylos dokumentams. Sutikdamas su teismų sprendimų išvadomis, prokuroras teigia, kad nuteistasis R. B. iki kratos jo namuose atlikimo jau buvo įvykdęs bankomatų grobimus ir disponavo nusikalstamai įgytomis lėšomis, viršijančiomis 130 000 Lt sumą. Nėra jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių, kad G. ir D. G. perdavė R. B. 50 000 Lt, gautų pagal pirkimo–pardavimo sandorį. Pagal galiojančias teisės normas pinigų perdavimo veiksmas turi būti pagrįstas dokumentais. Nesant rašytinio dokumento, perdavimo faktas lieka neįrodytas. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kratos metu greta lietuviškų pinigų buvo aptikti ir latviški, o tai prieštarauja G. G. bei nuteistojo teiginiams, kad kasatorė perdavė broliui R. B. pasaugoti 50 000 Lt. G. G. niekaip nepaaiškino ir motyvuotai nepagrindė latų įsigijimo aplinkybių ir nepaneigė apeliacinio teismo argumentų dėl latų priklausomybės. Taip pat prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2008 m. spalio 29 d. iki kratos, kurios metu buvo rasti pinigai, atlikimo G. ir D. G. vykdė pirkimo–pardavimo sandorius įsigydami žemę, nebaigtos statybos namą, todėl jiems patiems reikėjo didelės sumos grynųjų pinigų, kuriuos jie paimdavo iš banko sąskaitos per kelis kartus. Taigi, prokuroro nuomone, visiškai nelogiška, kad išgrynintus pinigus G. G. perdavė broliui paprasčiausiai pasaugoti, o ne naudojo sandoriams vykdyti. Apibendrindamas prokuroras daro išvadą, kad, susieję visus duomenis logiška grandine ir pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus įvertinę bylos duomenų visumą, teismai padarė teisėtas bei pagrįstas išvadas dėl aptiktų piniginių lėšų konfiskavimo.

Taigi prokuroras daro išvadą, kad priimtas nagrinėti G. G. skundas neatitinka BPK 367 straipsnio 1 dalies bei 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų (paduotas ir pasirašytas netinkamo kasatoriaus), todėl pagal BPK 372 straipsnio 4, 5 dalis turėtų būti dar kartą apsvarstytas klausimas, ar skundas nepripažintinas nepriimtinu ir nenagrinėtinu kaip paduotas asmens, neturinčio teisės jį paduoti. Pripažinus skundą nagrinėtinu, šis turėtų būti atmestas, nes teismų sprendimai teisėti ir pagrįsti. BK 72 straipsnis pritaikytas teisingai. Taip pat nepadaryta esminių pažeidimų renkant, vertinant įrodymus (BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalys, 301 straipsnis) bei priimant ir surašant teismų sprendimus (BPK 302–307 straipsniai, 324, 326, 331 straipsniai).

Motyvuojamoji dalis

G. G., asmens, kurio turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma konfiskuoti, kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir kitų klausimų

Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Nurodydama netinkamą BK 72 straipsnio taikymą, kasatorė iš esmės ginčija tik įrodymų vertinimą, kurio pagrindu teismai pripažino, kad daiktiniai įrodymai – 49 980 Lt ir 55 Lv – paimti 2008 m. gruodžio 19–20 d. kratos metu name, priklausančiame O. B., adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, įgyti nusikalstamu būdu ir nepriklauso G. G. ar jos šeimai. Taigi netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas nurodomas deklaratyviai, nes iš kasacinio skundo turinio matyti, kad G. G. nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu.

Išnagrinėjusi kasacinio skundo argumentus, kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad teismai netinkamai taikė BPK 20 straipsnio nuostatas, spręsdami dėl kratos metu rastų pinigų (49 980 Lt ir 55 Lv) kilmės nustatymo. Visi G. G. ginčijami bylos duomenys, tarp jų kasatorės, jos brolio R. B. parodymai, rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių sudarymą, vykdymą, teismų buvo įvertinti ir dėl jų teismai pateikė motyvuotas išvadas. G. G. versija dėl kratos metu rastų pinigų priklausymo jai ir jos šeimai buvo patikrinta ir motyvuotai atmesta. Be to, pateikdama savo poziciją dėl įrodymų vertinimo, kasatorė ignoruoja byloje nustatytą akivaizdų neatitikimą tarp jos parodymų, kad perdavė R. B. pasaugoti 50 000 Lt, ir 2008 m. gruodžio 19–20 d. kratos protokole užfiksuotų duomenų, jog R. B. gyvenamojoje vietoje rasta ne 50 000 Lt, o 49 980 Lt ir 55 Lv. Taip pat kasatorė visą laiką tvirtino, kad broliui perduoti pinigai buvo stambiomis kupiūromis, tačiau tai neatitinka kratos protokole užfiksuotų aplinkybių.

Ginčydama apeliacinio teismo nuosprendį, kasatorė taip pat mano, kad teismas nesilaikė BPK nuostatų dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo, todėl neišsamiai išnagrinėjo jos apeliacinį skundą. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini. Pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu tada, kai apeliacinės instancijos teismo nutartyje ar nuosprendyje nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į visus G. G. apeliacinio skundo esminius argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Nepripažintina įstatymo pažeidimu tai, kad teismas detaliau neanalizavo G. G. apeliacinio skundo argumentų dėl ikiteisminio tyrimo metu priimtos Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. nutarties. Šia nutartimi galutinai nebuvo sprendžiamas daiktinių įrodymų – kratos metu rastų 49 980 Lt ir 55 Lv bei R. B. veiksmų teisėtumo klausimas. Be to, šia nutartimi G. G. skundas dėl aukštesniojo prokuroro nutarimo, kuriuo G. G. prašymas grąžinti 50 000 Lt nepatenkintas, buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Taip pat nepagrįstais laikytini kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimo pareigos perkėlimo G. G. Baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuris pareigą įrodyti asmens kaltę nustato valstybiniam kaltinimui (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Įtariant R. B. nusikalstamų veikų padarymu, neteisėtai užvaldant didelę pinigų sumą, jo gyvenamojoje vietoje radus 49 980 Lt ir 55 Lv, valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras šiuos daiktinius įrodymus laikė R. B. kaltinančiais. R. B. ir G. G. teigiant, kad kratos metu rasti pinigai buvo įgyti teisėtu būdu, jiems atsirado teisė ir pareiga pateikti duomenis, patvirtinančius piniginių lėšų įgijimo teisėtumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi G. G. kasacinis skundas priimtas nagrinėti kasacinės instancijos teisme, todėl šio skundo priimtinumo klausimas dar kartą nespręstinas ir G. G., kaip asmens, kurio turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma konfiskuoti, teisė paduoti kasacinį skundą nekvestionuotina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti G. G., asmens, kurio turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma konfiskuoti, kasacinį skundą.