- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-12
- Bylos Nr.
- e2-1296-236/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00157-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Plungės Jonis-S“
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos
- Kategorijos
- 3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plungės Jonis-S“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plungės Jonis-S“ ieškinį atsakovei restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių plentas“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Plungės Jonis-S“ 2019-06-06 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Šiaulių plentas“, prašydama priteisti 143 091,27 Eur skolą, 6 proc. dydžio palūkanas, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 143 091,27 Eur dydžio pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę, arba nesant pakankamai piniginių lėšų, areštuoti ne mažesnės kaip 143 091,27 Eur vertės nekilnojamąjį turtą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Šiaulių apygardos teismas 2019-06-13 nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Šalies argumentai
4. Ieškovė 2019-07-22 pakartotinai pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 143 091,27 Eur dydžio piniginių lėšų, priklausančių atsakovei ir esančių pas atsakovę, areštą arba nesant pakankamai piniginių lėšų, ne mažesnės kaip 143 091,27 Eur vertės nekilnojamojo turto areštą – kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, o netenkinus šio prašymo, prašė įpareigoti atsakovę 143 091,27 Eur sumą pervesti į Šiaulių apygardos teismo depozitinę sąskaitą.
5. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė motyvavo tuo, kad atsakovė ir ieškovė 2019-01-24 sudarė sutartį Nr. SUT-1636 (toliau – ir darbų sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo atlikti jai pavestus darbus, o atsakovė įsipareigojo už juos apmokėti. Šioje sutartyje nurodyta, kad atsakovė ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija) 2016-12-22 pasirašė pirkimo sutartį Nr. 1181, kurios įsipareigojimams vykdyti kaip subrangovė pasitelkta ieškovė. Pagal darbų sutartį atsakovė su ieškove nėra visiškai atsiskaičiusi bei neatlikusi mokėjimų 143 091,27 Eur sumai. Ieškovė ir atsakovė 2019-04-15 pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame pažymėjo, kad atsakovė neatlikusi mokėjimo 143 091,27 Eur sumai, tačiau atsiliepime į ieškinį Direkcija yra nurodžiusi, kad yra visiškai atsiskaičiusi už atliktus darbus su atsakove, paskutinis mokėjimas atsakovei buvo atliktas 2018-12-17. Ieškovė nurodė, kad savo sutartinius įsipareigojimus atliko tinkamai, t. y. atliko visus darbus pagal darbų sutartį ir įgijo teisę į tinkamą apmokėjimą už atliktus darbus. Atsakovė piktybiškai negrąžina ieškovei sulaikytos sumos nesant tam pagrindo bei tokiais savo veiksmais piktnaudžiauja savo padėtimi. Ieškinys yra pagrįstas, todėl ginčo nagrinėjimo laikotarpiu būtina imtis proporcingų ir efektyvių priemonių – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK). Ieškovė taip pat nurodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų proporcingas, nes užtikrintų veiksmingą ieškovės pažeistų teisių gynimą. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą patvirtina ir aplinkybė, kad atsakovė dalyvauja ne viename teisminiame procese. Be to, atsakovė nėra pateikusi finansinės atskaitomybės duomenų už 2018 m., todėl ieškovei kyla pagrįstų abejonių dėl jos finansinės galimybės vykdyti teismo sprendimą, jei teismas jį priimtų ieškovės naudai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Šiaulių apygardos teismas 2019-07-23 nutartimi nutarė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.
7. Teismas sprendė, kad iš ieškinio turinio ir prie jo pridėtų dokumentų galima daryti išvadą, jog ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą. Tačiau ieškovė, teikdama pakartotinį prašymą dėl analogiškų laikinųjų apsaugos priemonių, iš esmės nepateikė jokių naujų argumentų bei naujų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad egzistuoja reali grėsmė galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
8. Teismas rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2019-06-13 nutartimi priimta nagrinėjamoje byloje, kurioje išaiškino, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Šiuo atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės nesąžiningumą (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.), duomenų apie atsakovės galimai sunkią finansinę padėtį, kas galimai leistų teismui tenkinti ieškovės prašymą.
9. Teismas aplinkybės, kad atsakovė dalyvauja ne viename teisminiame procese, nelaikė pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
10. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl nesant duomenų, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
11. Teismas taip pat pažymėjo, kad CPK 145 straipsnyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių nenumatoma galimybė įpareigoti atsakovę įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą. Be to, teismui konstatavus, jog ieškovė neįrodė esant sąlygų, būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, ir ši laikinoji apsaugos priemonė negalėtų būti taikoma.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovė UAB „Plungės Jonis-S“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019-07-23 nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 143 091,27 Eur dydžio piniginių lėšų, priklausančių atsakovei ir esančių pas atsakovę, areštą arba, nesant pakankamų piniginių lėšų, ne mažesnės kaip 143 091,27 Eur vertės nekilnojamojo turto areštą – kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Netenkinus šio prašymo, prašo įpareigoti atsakovę 143 091,27 Eur sumą pervesti į teismo depozitinę sąskaitą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Ieškovės ieškinyje išdėstyti argumentai prima facie (preliminariai) sudaro pagrindą tikėti ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimu.
12.2. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas yra proporcingas, nes užtikrina veiksmingą ieškovės pažeistų teisių gynimą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesuteiks nė vienai iš šalių didesnio pranašumo ir nė viena iš šalių per šį laikotarpį nepatirs jokių didelių suvaržymų ir nuostolių. Byloje būtų išlaikyta ginčo šalių interesų pusiausvyra ir taikomos priemonės būtų efektyvios bei proporcingos.
12.3. Nors teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė informacijos apie atsakovės turimo turto paslėpimą, perleidimą kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimą ar jo apsunkinimą bet kokia kita forma ir pan., tačiau ieškovė neturi galimybės tokių dokumentų pateikti, kadangi tokie duomenys nėra vieši, o atsakovės dokumentai apie jos turimus įsipareigojimus bei disponavimą turimu turtu yra atsakovės vidaus dokumentai, kurie ieškovei nėra prieinami bei ieškovės negali būti pateikiami teismui.
12.4. Atsakovė dalyvauja ne viename teisminiame procese, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas taip pat užtikrintų, kad ieškovei mokėtinos piniginės lėšos nebūtų panaudotos atsakovės kitiems įsipareigojimams vykdyti.
Atsiliepimas
13. Atsakovė UAB „Šiaulių plentas“ atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo:
13.1. Ieškovė atskirąjį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, jog atsakovė nėra su ieškove atsiskaičiusi pagal darbų sutartį, tačiau atsakovės nesutikimas sumokėti sulaikytą ginčo sumą pagal minėtą sutartį yra šios bylos ginčo dalykas.
13.2. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės nesąžiningumą.
13.3. Teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę įpareigojimą atsakovei įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 143 091,27 Eur sumą, nes tokios laikinosios apsaugos priemones nenumato CPK 145 straipsnis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės UAB „Plungės Jonis-S“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
Dėl naujų įrodymų
16. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, juos pripažįsta galimus priimti ir tirti. Be to, CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
17. Atsakovė RUAB „Šiaulių plentas“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą – 2019-06-30 balansą. Taip pat Lietuvos apeliaciniame teisme 2019-08-02 gauti apeliantės UAB „Plungės Jonis-S“ pateikti nauji įrodymai, jog atsakovė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos 2019-08-01 duomenimis turi 229 098,11 Eur dydžio mokestinę nepriemoką, o visas atsakovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas hipoteka.
18. Lietuvos apeliaciniame teisme 2019-08-22 taip pat gauti apeliantės duomenys – 2019-08-19 pranešimas dėl restruktūrizavimo bylos UAB „Šiaulių plentas“ kėlimo.
19. Kadangi apeliantės pateikti nauji duomenys apie atsakovės turtinę padėtį atsirado ir buvo gauti tiek po skundžiamos nutarties pirmosios instancijos teisme priėmimo, tiek po atskirojo skundo pateikimo, todėl laikytina, kad negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vertinant skundžiamos nutarties pagrįstumą ir teisėtumą bei atskirojo skundo argumentus, pateikiami nauji įrodymai gali turėti reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas juos priima į bylą.
20. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė naujai pateiktus rašytinius įrodymus (balanso, pranešimo) pateikti anksčiau neturėjo galimybės, kadangi klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išspręstas jai apie tai nepranešus, bei į tai, kad šių pateiktų įrodymų priėmimas į bylą neužvilkins bylos nagrinėjimo, apeliantė turėjo galimybę su jais susipažinti ir pareikšti nuomonę dėl jų priėmimo į bylą, jei manė esant tai būtina, šie įrodymai priimtini į bylą ir vertintini visų byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
21. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
22. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų galima daryti išvadą, jog apeliantė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, tačiau nepateikė į bylą įrodymų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, kadangi apeliantė nepateikė jokių duomenų apie atsakovės nesąžiningumą ar sunkią finansinę padėtį. Apeliantė atskirajame skunde su tokiu teismo vertinimu nesutinka, grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui grindžia aplinkybėmis apie atsakovės sunkią finansinę padėtį.
23. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. B2-633-883/2019, kurioje 2019-10-04 atsakovei UAB „Šiaulių plentas“ iškelta restruktūrizavimo byla pagal 2019-08-19 pateiktą atsakovės direktoriaus pareiškimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nutartį, teisme nebuvo net pareikštas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo ir objektyvių galimybių, apeliantei nepateikus duomenų apie atsakovės finansinę būklę, įvertinti šios aplinkybės.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo restruktūrizuojamos bendrovės atžvilgiu
24. Nors Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas (toliau – ir ĮRĮ) tiesiogiai nedraudžia taikyti laikinųjų apsaugos priemonių restruktūrizuojamai įmonei, tačiau pagal ĮRĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, teismas gavęs pareiškimą iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą CPK nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galiosiančias tik iki nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos. Įsiteisėjus nutarčiai dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti (ĮRĮ 8 straipsnio 1 punktas), todėl netenka prasmės ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal finansinius reikalavimus, pareikštus kitose civilinėse bylose, nes iškėlus restruktūrizavimo bylą visiems egzistuojantiems restruktūrizuojamos įmonės kreditoriams, atsižvelgiant į pagrindinius restruktūrizavimo bylos principus, kreditorių lygiateisiškumą bei jų reikalavimų proporcingą patenkinimą, nepriklausomai nuo to ar kreditorinius reikalavimus jie pareiškė restruktūrizavimo byloje ar kitose civilinėse bylose, turi būti sudaromos vienodos galimybės reikalavimų užtikrinimui bei patenkinimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1294/2009; 2016-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-487-241/2016; 2017-07-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1023-943/2017). Kitaip tariant, nuo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įmonės turtas valdomas bei juo disponuojama ĮRĮ nustatyta tvarka, kas savaime panaikina grėsmes, susijusias su turto perleidimu tretiesiems asmenims ar vengimu atsiskaityti su ieškove, siekiant išvengti ieškovės reikalavimo patenkinimo iš šio turto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas sudarytų nevienodas galimybes visiems restruktūrizuojamos atsakovės kreditoriams ir suteiktų prioritetą vienos kreditorės reikalavimų užtikrinimui, atitinkamai tokių priemonių taikymas prieštarautų ĮRĮ nuostatoms.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui (ne)egzistavimo
25. Nors iškėlus įmonės restruktūrizavimo bylą ir atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, jog laikinosios apsaugos priemonės restruktūrizavimo byloje galioja tik iki nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo, kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės neturi, tačiau apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pasisako dėl asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones finansinės padėties.
26. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo paskirtis yra konservacinė, o jų tikslas yra ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovo) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas būtent siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017).
27. Asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).
28. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju, šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.
29. Nagrinėjamu atveju apeliantė objektyvių duomenų, kad atsakovė turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti teismo sprendimo vykdymui, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Jokių akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą, nenustatė ir teismas. Vien aplinkybės, kad atsakovė neatsiskaito su ieškove ir atsakovės finansinė situacija šiuo metu yra komplikuota per se (pati savaime) nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumo ir spręsti, jog atsakovė turi ketinimų savo turtą paslėpti ar kitaip išvengti pareigos vykdyti būsimą teismo sprendimą.
Dėl procesinės bylos baigties
30. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar pakeisti skundžiamos nutarties.
Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą.