Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Godos Ambrasaitės – Balynienės, Rūtos Burdulienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Transtira“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Batų namai“ ieškinį atsakovui UAB „Transtira“, tretiesiems asmenims UAB DK „PZU Lietuva“, E. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas UAB „Transtira“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-02-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

1. Ieškovo pavadinimas negalėjo leisti atsakovo darbuotojui daryti neginčijamos išvados, jog yra vežami batai. Iš tiesų batai paklausios, lengvai realizuojamos prekės, tačiau vagys pamatę automobilį su kroviniu negalėjo žinoti, kad vežami būtent batai, nes jie neskaitė dokumentų ir nežinojo ieškovo pavadinimo. Pats ieškovas nereikalavo išskirtinių saugumo reikalavimų. Krovinio gabenimas buvo organizuotas taip, kad krovinių vagystės rizika būtų minimali. Atsakovo vairuotojas sustojimui pasirinko aikštelę, kurioje buvo instaliuotos stebėjimo kameros. Vairuotojas nežinojo apie šalia autostrados esančias saugomas stovėjimo aikšteles. Iš Italijos policijos gautas atsakymas į UAB DK „PZU Lietuva“ rodo, kad ir vietiniai policijos pareigūnai apie saugomas automobilių aikšteles nieko nežinojo.

2. Teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad draudimo sutarties su trečiuoju asmeniu UAB DK „PZU Lietuva“ 2008-01-01 priedas Nr. 6 negaliojantis, kadangi UAB „Transtira“ nėra pasirašiusi tokio priedo, todėl vairuotojai su juo nėra susipažinę, todėl teismas minėtu priedu remtis negalėjo.

3. Teismas, konstatuodamas, kad vairuotojas galėjo nukrypti nuo AETR nuostatų, surasti tinkamą, atitinkančią bent minimalius krovinio apsaugos reikalavimus poilsio zoną, nekreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad vairuotojas apskaičiavo, jog esant eismo grūsčiai jis realiai negalės susirasti saugią aikštelę, kadangi eismo intensyvumas buvo neprognozuojamas.

4. Pagal vairuotojo darbo ir poilsio režimą vairuotojas 2009-12-18 ir 2009-02-19 vairavo daugiau nei 9 valandas, todėl 2009-02-21 jis negalėjo vairuoti daugiau kaip 9 valandas ir privalėjo sustoti poilsio. 2009-02-21, kai įvyko draudiminis įvykis, vairuotojas jau buvo vairavęs 9 val. 44 min., todėl laikydamasis darbo ir poilsio reikalavimų sustojo poilsiui. Vairuotojas negalėjo sustoti kitoje vietoje, kadangi po paskutinio pasikrovimo vasario 22 d. pavakare jam nebuvo leista stovėti firmos teritorijoje, o aplink nebuvo jokių saugomų aikštelių. Vairuotojas būdamas atsargus ir rūpestingas pasirinko stovėjimo aikštelę, kurioje buvo instaliuotos stebėjimo kameros. Kad vaizdo kameros toje vietoje buvo skirtos ne avarinio sustojimo vietai, o autostradai stebėti, vairuotojui nebuvo žinoma. Krovinys buvo gabenamas Italijoje, vairuotojas nemoka italų kalbos, todėl remdamasis turima informacija pasirinko saugiausią, jo nuomone, poilsio vietą – izoliuotą ir stebimą vaizdo kameromis aikštelę.

5. Kadangi vežimo metu padarytus nuostolius atlygino UAB DK „PZU Lietuva“, remdamasis CMR konvencijos 23 str. 3 d. numatytais apribojimais, teismas negalėjo priteisti visos reikalaujamos žalos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 str.). Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo ieškininis reikalavimas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

CMR konvencijoje yra įtvirtinta griežtoji vežėjo atsakomybė, t.y. kiekvienu atveju vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo yra preziumuojama, jos įrodinėti nereikia (CMR konvencijos 17 ir 18 str.). Vis dėlto vežėjo atsakomybės ribos (atlygintinų nuostolių dydis) yra ribojamos pačios konvencijos nuostatų (CMR konvencijos 23 str., 28 str.). CMR konvencijos 29 str. 1 d. yra įtvirtinta išimtis iš bendros vežėjos atsakomybės ribojimo taisyklės, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl vežėjo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Esant CMR konvencijos 29 str. 1 d. numatytoms sąlygoms vežėjas privalo atlyginti visą atsiradusią žalą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CMR konvencijos 29 str. 1 d. turinį, yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009), kad CMR konvencijos 29 str. 1 d. nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Didelis neatsargumas yra paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Atsargumas reiškia tai, kad rūpestingas ir apdairus vežėjas turi numatyti galimas grėsmes ir pavojus žalai atsirasti, t. y. kroviniui prarasti, todėl privalo imtis adekvačių priemonių jam išsaugoti. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigingam, t. y. labai atsargiam ir atidžiam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2002). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad taikant CMR konvencijos 29 str. 1 d. Lietuvos nacionalinėje teisėje, esant sutartinei civilinei atsakomybei (CK 6.252 str. 1 d.), pagal neigiamus teisinius padarinius vežėjo didelis neatsargumas gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009). Pažymėtina, jog kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad vežėjo kaltė yra didelis neatsargumas, prilyginamas tyčiai, kai transporto priemonę su vežamu kroviniu vežėjas pastato poilsiui nesaugomoje aikštelėje prie degalinės ir, nors miega transporto priemonėje ir jos nepalieka, tačiau vis dėlto pavagiama krovinio dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009).

Byloje nustatyta, kad apeliantas šalių 2005-01-13 sudarytos sutarties pagrindu 2008-02-20 priėmė ir vežė ieškovo krovinį (naują avalynę) iš Italijos į Lietuvą (t. 1, b. l. 6-8). Krovinio vertė – 18164,72 EUR (t. 1, b. l. 9-12). 2008-02-22 ieškovui priklausęs krovinys buvo pavogtas iš vilkiko priekabos prapjovus tentą, kai apelianto vairuotojas buvo nakčiai sustojęs aikštelėje bei miegojo vilkiko kabinoje (t. 1, b. l. 29). Iš pateiktų rašytinių dokumentų – Bolonijos kelių viršininko C. C. 2008-09-26 el. laiškų (t. 1, b. l. 33, 39), 2010-12-14 el. laiško (t. 2, b. l. 47), aišku, jog aikštelė, kurioje įvyko vagystė, yra visuomeninio naudojimo, nesaugoma, vaizdo kameromis nestebima (sumontuota kamera skirta stebėti kelią), neapšviesta, pirmiausia skirta avariniams sustojimams. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog krovinio išsaugojimo prioritetas yra siejamas su protingo bei pareigingo vežėjo elgesiu, t.y. tokiu elgesiu, kai yra dedamos įmanomos konkrečioje situacijoje maksimalios pastangos kroviniui išsaugoti. Pagal kasacinio teismo praktiką net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009). Nagrinėjamu atveju būtent apeliantas privalėjo pagrįsti, kad jis buvo rūpestingas bei apdairus, ėmėsi visų būtinų bei protingų atsargumo priemonių – gabenamam kroviniui išsaugoti, o krovinys buvo prarastas dėl vagystės ne dėl jo kaltės (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu apelianto veiksmai planuojant krovinio gabenimą nebuvo tiek apdairūs, kad jį būtų galima atleisti nuo atsakomybės už visų ieškovo patirtų nuostolių dėl krovinio praradimo atlyginimo (CMR konvencijos 29 str. 1 d.). Krovinio vežimo planavimas tokiu būdu, jog naktį poilsiui yra sustojama praplatintame plote šalia autostrados, kuris skirtas pirmiausia avariniams sustojimams, žinant, jog yra vežamas sąlyginai didelės vertės, mažų gabaritų, nėra suderinamas su vežėjo veiksmams taikomu krovinio išsaugojimo prioritetu. Teisėjų kolegijos vertinimu apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su vairuotojo darbo ir poilsio režimo privalomu laikymusi, vairuotojo nežinojimu apie šalia autostradas esančias saugomas stovėjimo aikšteles, nepaneigia fakto, jog iš esmės ieškovui priklausančio krovinio vežimas nebuvo organizuojamas pakankamai atidžiai parenkant maršrutą, sustojimų vietas, juolab, kad pats apeliantas pripažįsta, jog vairuotojas nemoka italų kalbos. Iš Bolonijos Kelių policijos viršininko C. C. 2008-09-16, 2010-12-14 el. laiškų (t. 1, b. l. 31-33, t. 2, b. l. 47) matyti, kad netoli nuo vagystės vietos (5-35 km atstumu) yra bent trys aikštelės, atitinkančios minimalius krovinio apsaugos reikalavimus (apšviestos, prie nuolat veikiančių degalinių su barais, parduotuvėmis, tualetais). Ši aplinkybė patvirtina, jog krovinį gabenęs vairuotojas, net ir atsižvelgiant į jo darbo ir poilsio režimą, turėjo objektyvią galimybę naktiniam sustojimui pasirinkti ne avarinio sustojimo aikštelę, bet viešą, nuolat stebimą aikštelę. Aptariamu atveju galimai intensyvus eismas nelaikytinas priežastimi apelianto veiksmus vertinti kaip nors kitaip nei neatsargius.

Pripažinus, jog krovinys buvo prarastas dėl apelianto kaltės esant dideliam jo neatsargumui, kuris prilyginamas tyčiai, apylinkės teismas pagrįstai neribojo jo materialinės atsakomybės remdamasis CMR konvencijos 29 str. 1 d. Nors dalį ieškovo patirtos žalos atlygino tretysis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“, apdraudęs apelianto civilinę atsakomybę, tačiau teismas pagrįstai, dėl aukščiau minėtų aplinkybių bei teisinio reglamentavimo, priteisė ieškovui iš apelianto žalos dydį, kurio nekompensavo išmokėta draudimo išmoka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui nereikšmingi apelianto argumentai dėl teismo negalėjimo remtis apelianto su trečiuoju asmeniu UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytos draudimo sutarties 2008-01-01 priedu Nr. 6, kadangi jie nepaneigia fakto, jog apeliantas gabendamas ieškovui priklausantį krovinį nebuvo tiek rūpestingas, kiek to yra reikalaujama iš profesionalaus vežėjo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.