Panevėžio apygardos teismo nutartis

2018-09-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-152-531/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-10
Bylos Nr.
1S-152-531/2018
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Valdas Ciesiūnas
Kategorijos
Byla Nr. 1S-152-531/2018
Procesinio sprendimo kategorija 2.14.4 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2018 m. rugsėjo 10 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Ciesiūnas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. B. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. V. 2018 m. liepos 4 d. nutarimo ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK Veiklos skyriuje 2017 m. rugsėjo 26 d. buvo pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. padarymo.

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (Panevėžys) prokuroras 2018 m. birželio 8 d. nutarimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d., 139 str., 212 str. 1 p., 214 str. ir 216 str., šioje byloje ikiteisminį tyrimą nutraukė, konstatavęs, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 178 str. 2 d. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu sprendimu, jį apskundė aukštesniajam prokurorui.

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (Panevėžys) vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2018 m. liepos 4 d. nutarimu pareiškėjos skundą dėl prokuroro 2018 m. birželio 8 d. nutarimo panaikinimo atmetė. Pareiškėja šį vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimą apskundė Panevėžio apylinkės teismui, kuris 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė.

Šalies argumentai

Pareiškėja skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, o taip pat ir 2018 m. birželio 8 d. ir 2018 m. liepos 4 d. prokurorų nutarimus. Teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepilnai ir neišsamiai, o prokurorų padarytos išvados dėl kaltės D. T. veiksmuose nebuvimo yra subjektyvios, skubotos ir neteisingos. Pareiškėjos manymu, ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam prokurorui, norint priimti galutinį sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo užbaigimo, jį būtina atlikti pilnai ir visapusiškai, o po to objektyviai įvertinti surinktus duomenims, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartyje nepagrįstai nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad atnaujinus ikiteisminį tyrimą būtina nustatyti liudytoją ir jį apklausti, kadangi tik tokiu būdu gali būti gaunami reikšmingi tyrimui duomenys. Pareiškėjos teigimu, surinkti ikiteisminio tyrimo, nors jis atliktas nevisapusiškai ir neišsamiai, duomenys duoda pagrindą teigti, kad buvo pasikėsinta į pareiškėjos ir jos šeimos nuosavybę, turtą ir turtines teises, tačiau dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų priimtų sprendimų, padaryta nusikalstama veika iki šiol nėra užkardyta. Pažymi, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tik dėl pareiškėjos pagrobto automobilio, o aplinkybės susijusios ir su kitais, nors ir nedidelės vertės, iš pareiškėjos ir jos šeimos pagrobtais daiktais (ausinėmis, kolonėlėmis, išmaniuoju laikrodžiu ir dviem naudotais – nenaujais telefonais) nebuvo tiriamos. Be to, nei prokurorai, nei ikiteisminio tyrimo teisėjas savo sprendimuose dėl to taip pat nepasisakė.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į pareiškėjos skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmetamas.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad gavus pareiškėjos pareiškimą, buvo atliekamas ir vėliau nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl jai priklausančio automobilio vagystės. Pareiškėja, nesutikdama su tokia ikiteisminio tyrimo baigtimi, skunde iš esmės ginčija prokurorų bei teismo išvadas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, teigia apie nevisapusišką tyrimo atlikimą. Tačiau tokie pareiškėjos teiginiai nėra pagrįsti.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatos prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri be kita ko sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Ir tik kai įvykdomi ikiteisminio tyrimo iškelti uždaviniai, surenkami visi reikšmingi tiesai byloje nustatyti bei sprendimams priimti duomenys, ikiteisminis tyrimas baigiamas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas negali ikiteisminio tyrimo stadijoje įpareigoti prokurorą atlikti konkrečius procesinius veiksmus, tarp jų ir surašyti kaltinamąjį aktą, taip pat nurodyti, kaip vertinti surinktus duomenis, nes prokuroro statusas leidžia, o BPK prokurorą įpareigoja surinktus byloje įrodymus vertinti savarankiškai bei nepriklausomai, ir būtent prokuroro kompetencijoje yra ikiteisminio tyrimo organizavimas, vadovavimas jam, įskaitant ir procesinių veiksmų parinkimą, taip pat sprendimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo priėmimas (BPK 170 str.). Prokuroras yra vienintelis baudžiamojo proceso subjektas, ikiteisminio tyrimo metu turintis išimtinę teisę nuspręsti, ar byloje esančių duomenų pakanka tvirtinti, kad konkrečią nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, padarė konkretus asmuo ir tuo remdamasis, surašyti kaltinamąjį aktą bei jį kartu su baudžiamąja byla perduoti teismui arba esant bent vienam iš BPK 212 str. nurodytų pagrindų, nutraukti ikiteisminį tyrimą. Kartu pažymėtina, kad prokurorui nėra privaloma nukentėjusiojo ar jo atstovo pozicija aptartais klausimais, jei prokuroro įsitikinimas, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo duomenų visuma, yra kitoks. Be to, teismas, nagrinėdamas proceso dalyvių skundus dėl prokurorų sprendimų, gali juos patikrinti tik teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, tačiau negali duoti jokių privalomų nurodymų. BPK 170 str. 5 d. yra įvirtinta nuostata, kad net aukštesnysis prokuroras, kuris turi teisę pavaldžiam prokurorui duoti privalomus nurodymus byloje, negali nurodyti, kokį konkrečiai procesinį sprendimą priimti. Taigi, nuspręsti apie duomenų pakankamumą įtariamojo kaltei pagrįsti yra išimtinai bylą kontroliuojančio prokuroro kompetencija. Prokuroro priimtas sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas byloje surinktais duomenimis. Aukštesnės instancijos teismas, nustatęs pažeidimus, gali tik nurodyti juos pašalinti.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, pateiktą ikiteisminio tyrimo bylą, prokurorų nutarimus ir skundžiamą teismo nutartį skundo ribose, teismas konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai esmingai pažeisti nebuvo, o tyrimas nutrauktas esant įstatyme numatytam pagrindui.

Nors pareiškėja nurodo aplinkybes, jos manymu, patvirtinančias D. T. nusikalstamos veikos padarymą, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjos nurodomo asmens nusikalstamus veiksmus, teismui pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra. Iš jos tik matosi, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi galimų priemonių surinkti ir išanalizuoti tyrimui reikšmingus duomenis bei galimas D. T. nusikalstamo elgesio aplinkybes. Šių duomenų pagrindu skundžiamuose prokurorų nutarimuose, apylinkės teismo nutartyje konstatuota, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kam pritaria ir aukštesnės instancijos teismas. Skundžiamoje teismo nutartyje išdėstyti motyvai, kuriais remiantis atmestas pareiškėjos skundas dėl prokurorų nutarimų panaikinimo, su šiuo vertinimu sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas. Šios išvados nekeičia ir pareiškėjos skunde pateikiamas jos įsitikinimą atitinkantis surinktų duomenų vertinimas.

Pareiškėjos skunde teigiama apie būtinybę atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, buvo atlikti visi reikiami ikiteisminio tyrimo veiksmai, leidžiantys konstatuoti, jog nusikalstama veika, numatyta BK 178 str. 2 d., nebuvo padaryta, ir nėra pagrindo konstatuoti, kad atlikus pareiškėjos skunde reikalaujamus veiksmus, daromos išvados pasikeistų. Pripažinti, kad prokuroras ikiteisminį tyrimą organizavo ir jį atliko netinkamai, skundą nagrinėjantis teismas taipogi neturi jokio pagrindo. Prokurorų nutarimuose išsamiai išdėstyti ikiteisminio tyrimo nutraukimo motyvai, kurie nėra nepagrįsti ar neteisingi. Tai, kad pareiškėja su šiomis išvadomis nesutinka ir reikalauja ikiteisminį tyrimą atnaujinti ir vertinti surinktus duomenis iš naujo, taip, kaip vertina ji pati, nereiškia, kad tai ikiteisminio tyrimo institucijų turi būti besąlygiškai vykdoma.

Taip pat pareiškėja nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriamos aplinkybės susijusios su iš pareiškėjos ir jos šeimos pagrobtais nedidelės vertės daiktais. Iš teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad pareiškėjos pareiškimas, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo pateiktas tik dėl pagrobto automobilio. Šiame pareiškime pareiškėja nenurodė jokio kito iš jos galimai pagrobto turto. BK 178 str. 4 d. numato atsakomybę už nedidelės vertės turto vagystę. Pagal BPK 167 str. 1 d. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 4 d. ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepateikė pareiškimo dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos 178 str. 4 d., ikiteisminis tyrimas dėl galimai iš jos pagrobtų ausinių, kolonėlių, išmaniojo laikrodžio ir dviejų naudotų – nenaujų telefonų pagrįstai nebuvo pradėtas. Be to, pažymėtina, kad skundžiamoje ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje pareiškėjai buvo išaiškintina, kad dėl nedidelės vertės turto vagystės pareiškėja turi galimybę kreiptis su pareiškimu į policijos įstaigą dėl atsakingų asmenų suradimo ir patraukimo administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Taigi pareiškėjos skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas, konstatuoja, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (Panevėžys) prokuroro 2018 m. birželio 8 d. ir vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2018 m. liepos 4 d. nutarimų bei dėl jų priimtos Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutarties pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais ir juos panaikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis BPK 442 str. 1 d. 1 p., 2 d. teismas,

nutaria:

Atmesti pareiškėjos R. B. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Valdas Ciesiūnas