Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. gynėjo advokato A. Jucio apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo dienos, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010-04-08 iki 2010-04-09. Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. 3 p., BPK 94 str. 1 d. 1 p., nuspręsta konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus 360 Lt. Nuosprendžiu taip pat išspręstas klausimas dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, bei dokumentų, esančių byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, bei dalį jų pardavė: 2007 m. pabaigoje, tiksli data ir laikas nenustatyti, (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., tiksli vieta nenustatyta, nenustatytomis aplinkybėmis ir iš nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir tuo būdu platinti, įgijo ne mažiau kaip 502 vnt. geltonos spalvos tablečių su šikšnosparnio įspaudu (logotipu), kurių sudėtyje buvo 7,030 gramo psichotropinės medžiagos – MDMA, kurias parsigabenęs laikė (duomenys neskelbtini), Šilutės m., rūsyje, kol dalį šių medžiagų, t. y. 60 vnt. geltonos spalvos tablečių su šikšnosparnio įspaudu (logotipu), kurių sudėtyje buvo 0,793 gramo psichotropinės medžiagos – MDMA, per du kartus, 2010 m. kovo 17 d., apie 17.50 val., ir 2010 m. kovo 25 d., apie 11.40 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Šilutės m., po 30 vnt. tablečių kiekvieną kartą, po 6 litus už vieną tabletę, iš viso už 360 litų, neteisėtai pardavė nusikalstamą veiką imituojančio elgesio dalyviui Nr. 136. Kitą dalį, t.y. 442 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo 6,237 gramo psichotropinės medžiagos – MDMA, parsigabenęs laikė (duomenys neskelbtini), Šilutės m., rūsyje, po to dalį jų, t.y. 200 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo 2,952 gramo psichotropinės medžiagos – MDMA, 2010 m. balandžio 8 d., apie 9.30 val., turėdamas tikslą jas parduoti ir tuo būdu platinti, neteisėtai atgabeno į (duomenys neskelbtini) namo, Šilutės m., pirmo aukšto laiptinę ir paslėpė už radiatoriaus, kur 2010 m. balandžio 8 d., apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini) namo, Šilutės m., pirmo aukšto laiptinėje minėtos medžiagos įvykio vietos apžiūros metu buvo rastos ir paimtos policijos pareigūnų, kitą dalį, t. y. 242 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo 3,285 gramo psichotropinės medžiagos – MDMA, parsigabenęs laikė (duomenys neskelbtini) namo, Šilutės m., rūsyje, kur 2010 m. balandžio 8 d., apie 19.30 val., minėtos medžiagos, jam parodžius, įvykio vietos apžiūros metu buvo rastos ir paimtos policijos pareigūnų.

Teismo posėdyje nuteistasis M. Š. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo visiškai įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais. Apylinkės teismas tinkamai kvalifikavo M. Š. padarytą nusikalstamą veiką pagal LR BK 260 str. 1 d., nes jis, veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, turėdamas tikslą parduoti, įgijo ne mažiau kaip 502 vienetus tablečių, kurių sudėtyje buvo 7,030 g psichotropinės medžiagos – MDMA, kurias laikė prie savęs, kol dalį šių medžiagų, t. y. 60 vienetų tablečių, per du kartus už 360 Lt neteisėtai pardavė nusikalstamą veiką imituojančio elgesio dalyviui, t. y. tokiais savo veiksmais padarė sunkų (BK 11 str. 5 d.) baigtą nusikaltimą. Nuteistojo gynėjo advokato teiginys, kad jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 259 str. 1 d., nes M. Š. įsigijo psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas pats suvartoti, o pardavė tik NVIM dalyvio išprovokuotas, atmestinas kaip nepagrįstas bylos medžiaga.

Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. dispozijoje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, tai yra BK 260 str. 1 d. dispozicijoje numatytos alternatyvios veikos, iš kurių bent vienos pakanka, kad veika būtų kvalifikuojama pagal šio straipsnio 1 d. Nusikaltimo sudėtis formalioji. Vadinasi, nusikaltimas yra baigtas, kai asmuo padaro bent vieną iš įstatymo dispozicijoje numatytų veikų, turėdamas tikslą narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti arba kitaip platinti. Nustatant tikslą, reikšmės turi kaltininko asmenybė (ar pats vartoja, ar anksčiau platino ir kt.). Ištirtais įrodymais nustatyta, kad M. Š. ne tik pardavė psichotropines medžiagas liudytojui Nr. 136, bet taip pat ir laikė jas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti.

Nuteistojo teiginį, kad tai buvo vienintelis kartas, kai jis platino psichotropines medžiagas, paneigia kiti byloje ištirti įrodymai: liudytojo R. G., R. S., A. B., anoniminio liudytojo Nr. 136, M. E. parodymai, 2010-03-17 nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolas (t.1, b.1. 35), 2010-03-17 daiktų pateikimo protokolas (t.1, b.1. 27), 2010-04-12 specialisto išvada Nr. 140-(2478)-ISI-2556, (t.1, b.1. 31–34), 2010-03-25 nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolas (t.1, b.1. 56), 2010-03-25 daiktų pateikimo protokolas (t.1, b.1. 48), 2010-04-02 specialisto išvada Nr. 140-(2479)-ISI-2557 (t.1, b.1. 52–55), 2010-04-08 įvykio vietos apžiūros protokolas (t.1, b.1. 61–64), 2010-04-08 įvykio vietos apžiūros protokolas (t.1, b.1. 96–99), 2010-06-23 specialisto išvada Nr. 140-(4031)-ISI-4835 (t.1, b.1. 103–106), vaizdo medžiaga (t.1, b.1. 37–39, 58–60), 2010-04-08 toksinių-narkotinių medžiagų nustatymo šlapime tyrimas (t.1, b.1. 114), daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti (t.1, b.1. 22–25, 26, 41–44, 45–47, 69–71, 72–90). Netikėti nuosekliais policijos pareigūnų parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti faktiniai bylos duomenys, apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo, todėl pagrįstai jais vadovavosi nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik liudytojų parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant klausimą, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2007, 2K-781/2007, 2K-4/2009, 2K-36/2009, 2K-75/2009). Iš baudžiamosios bylos matyti, kad, teismui visapusiškai išanalizavus byloje esančius įrodymus ir įvertinus jų visetą, nustatyta, jog nuteistasis M. Š. abu kartus psichotropines medžiagas pardavė NVIM dalyviui. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo aiškinimą, kad jis neturėjo tikslo platinti psichotropinių medžiagų, pagrįstai įvertino kaip neatitinkantį bylos aplinkybių.

Nuteistojo gynėjas advokatas apeliaciniame skunde teigia, jog M. Š. veiksmus sąlygojo policijos pareigūnų provokaciniai veiksmai. Tačiau teisėjų kolegija, vertindama faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad M. Š. psichotropinių medžiagų disponavimu vertėsi dar iki nusikalstamos veikos imitacijos modelio sankcionavimo, ir pradėtą nusikalstamą veiką jis tęsė savo laisva valia, be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių įsikišimo. Pareigūnai tik prisijungė prie M. Š. daromo nusikaltimo. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, jog M. Š. prekyba psichotropinėmis priemonėmis buvo įprasta veikla, jis šiuose reikaluose buvo gana patyręs, o tai, kad jis aiškiai suvokė, jog jo daroma veika yra neteisėta, rodo ir slapta užfiksuotuose pokalbiuose su pirkėjais vartojami specifiniai posakiai. Nei trumposiose žinutėse, nei paskambinusieji asmenys, tarp jų ir įslaptintas liudytojas, niekada aiškiai nenurodydavo, ko konkrečiai iš jo buvo norima. Iš M. Š. ir liudytojo Nr. 136 pokalbio matyti, jog nuteistasis klausia – „kiek čia 30?“, NVIM dalyvis – „o jeigu daugiau imčiau?“, M. Š. – „tada pigiau po 5“. Iš minėtų pokalbių turinio – vartojamų terminų, nurodomų kiekių – aiškiai galima suprasti, jog nuteistasis su kitais asmenimis kalba apie draudžiamų apyvartoje medžiagų pardavimą. Todėl konstatuotina, jog žmogus, besiverčiantis šiuo atveju psichotropinių medžiagų prekyba, gali suprasti specifinę kalbą, vartojamus tarp narkotikų prekeivių ir pirkėjų. M. Š. psichotropinių medžiagų prekyba vertėsi savo valia, nevaržomas ir neverčiamas kokių nors aplinkybių, turėjusių lemiamos, neigiamos įtakos jo apsisprendimui daryti nusikalstamus veiksmus. Nuteistojo veiksmų laisvė nebuvo apribota, jis turėjo visas galimybes atsisakyti savo nusikalstamo sumanymo. Vien tai, kad į M. Š. kreipdavosi žmonės norėdami įsigyti svaigalų, tarp jų ir įslaptintas liudytojas Nr. 136, negali būti traktuojama kaip provokacija daryti nusikalstamus veiksmus. Aukštesnysis teismas nenustatė, jog nuteistajam būtų daromas spaudimas, dėl jo naudojamas smurtas ir pan. Visa tai leidžia pagrįstai teigti, jog modeliu buvo tik prisijungta prie tęstinių M. Š. nusikaltimų, nes tai buvo tik apsisprendimo teisė parduoti ar ne apyvartoje draudžiamas medžiagas. Be to, aukštesniojo teismo neįtikina nuteistojo pasirinkta gynybinė pozicija, jog jis savo vartojimui įsigijo 502 tabletes.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog nuteistasis pats savo noru neatsisakė nuo nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog M. Š. nuo pat nusikaltimo padarymo pradžios suprato savo veiksmų pobūdį ir jų pavojingumą, tačiau tokių tikslų siekė, o versiją dėl provokacijos daryti nusikaltimą jis pateikė siekdamas išvengti atsakomybės. Tai, kad pareigūnai tik prisijungė prie nuteistojo daromų nusikaltimų, įrodo ir apeliacinės instancijos teisme apklausto įslaptinto liudytojo Nr. 136 parodymai. Anoniminis liudytojas parodė, kad 2010-03-17, apie 17.50 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Šilutės m., nupirko iš M. Š. už 180 litų permatomą polietileno fragmentą su 30 vnt. geltonos spalvos tablečių, kurį atvykęs į sutartą vietą perdavė pareigūnams. Po to dar kartą 2010-03-25, apie 11.50 val., tuo pačiu adresu pirmo aukšto laiptinėje iš nuteistojo už 180 litų vėl nupirko 30 vnt. geltonos spalvos tablečių su šikšnosparnio logotipu, kurį taip pat perdavė pareigūnams. Nors M. Š. gynėjas advokatas tvirtina, jog nuteistasis niekada neplatino psichotropinių medžiagų, tik tuos kartus, kai pardavė NVIM dalyviui, nes buvo išprovokuotas, tačiau iš R. G., R. S., A. B. parodymų matyti, jog pareigūnai ir anksčiau turėjo informacijos, kad nuteistasis platina psichotropines medžiagas, todėl buvo kreiptasi į ikiteisminio tyrimo teisėją. Informacija pasitvirtino, buvo nustatyta nusikalstama veika, numatyta LR BK 260 str. 1 d.

Nuteistojo gynėjas advokatas apeliaciniame skunde ginčija nusikalstamos veikos imitacijos modelio (NVIM) teisėtumą, teigdamas, kad jis yra neteisėtas, nes M. Š. buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą. P. O. (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1537 redakcija) 3 str. 5 d., 19 d. nusikalstamos veikos imitacijos modelis – tai sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Tokie operatyviniai veiksmai atliekami tais atvejais, kai kitais būdais neįmanoma ar sudėtinga apginti asmens, visuomenės ir valstybės interesus. Operatyvinio tyrimo pagrindus nustato Operatyvinės veiklos įstatymo 9 str. P. O. 9 str. 1 p. NVIM, kaip vienas iš operatyvinių veiksmų, gali būti sankcionuojamas tada, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, arba apie tokį nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad NVIM M. Š. buvo pritaikytas teisėtai, nepažeidžiant jo sankcionavimo pagrindų. Turint duomenų, kad nuteistasis M. Š. Šilutės mieste užsiima psichotropinių medžiagų platinimu, pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos 2010-03-17 nutartį buvo klausomasi įtariamo psichotropinių medžiagų platinimu M. Š. telefoninių pokalbių, iš kurių turinio paaiškėjo, kad M. Š. užsiima psichotropinių medžiagų pardavimu ar kitokiu platinimu. Esant tokių duomenų, Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė 2010-03-17 nutartį, kuria leido neatskleidžiant savo tapatybės atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl NVIM teisėtumo. Byloje nėra duomenų, kad iki NVIM pradžios teisėsaugos institucijų pareigūnai ar kiti asmenys, veikiantys pagal teisėsaugos institucijų užduotį, kontaktavo su M. Š., todėl nėra pagrindo kalbėti apie jo provokavimą.

Be to, atnaujinus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme buvo peržiūrėta filmuota medžiaga, joje matyti, kaip vienas asmuo – NVIM dalyvis ir nuteistasis – susitinka ir M. Š. parduoda psichotropinių medžiagų NVIM dalyviui. Antro asmens, apie kurį užsimenama vaizdo įraše, nematyti.

Provokacijos sąvoka apibrėžta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001, kurioje nurodyta, kad provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija kaip veika gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai. NVIM panaudojimas gali būti pripažintas neteisėtu, ir jo metu surinkti duomenys negali būti panaudojami kaip įrodymai teisme, jei NVIM dalyvis ar kitas asmuo, veikęs pagal teisėsaugos institucijų užduotį, būtų provokavęs M. Š. padaryti konkretų nusikaltimą – šiuo atveju įgyti ir platinti narkotines ar psichotropines medžiagas.

Nuteistojo gynėjas skundu prašo pripažinti lengvinančia aplinkybe tai, kad M. Š. laisva valia atidavė didelę dalį psichotropinių medžiagų ir atsisakė nuo nusikalstamos veikos ir prašo taikyti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog LR BK 260 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę be alternatyvų nuo dvejų iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė sankcijoje numatytos bausmės minimumą – dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad M. Š. padarė sunkų nusikaltimą, yra baustas administracine tvarka, teismas įvertino nuteistojo lengvinančią aplinkybę, tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, jog dirba ir charakterizuojamas teigiamai. LR BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Akivaizdu, kad šios įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, jog teismas, vadovaudamasis LR BK 62 str. 1 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes bei konstatavęs nurodytų sąlygų visumą. LR BK 62 straipsnyje nustatytos išimtys, įtvirtinančios švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo atvejus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LR BK 62 straipsnyje numatyta tik bausmės švelninimo galimybė, kuria bylą nagrinėjantis teismas gali naudotis išskirtiniais atvejais. Šis LR BK straipsnis nesuteikia teisės kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui reikalauti, kad jam būtų skiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Net ir esant LR BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei konstatuoja, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta. M. Š. pats savo noru neatvyko į teisėsaugos įstaigą pranešti apie padarytą nusikaltimą. Tai reiškia, kad BK 62 str. 1 d. nuostata nagrinėjamoje byloje negalėjo būti pritaikyta. Į tai, kad M. Š. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė skirdamas bausmę, todėl ir skyrė minimalią bausmę. Kolegija pažymi, jog savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką, suvokdamas, kad gali ją pabaigti (BK 23 str. 1 d.). Nusikalstama veika yra pradėta, kai rengiamasi arba kėsinamasi ją daryti. BK 23 str. gali būti taikomas tik tuo atveju, kai asmuo, pradėjęs nusikalstamą veiką, sprendimą atsisakyti ją pabaigti priima savanoriškai, o ne priverstas kitų asmenų ar susidūręs su kliūtimis, neleidžiančiomis pabaigti pradėtą nusikalstamą veiką. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką galimas iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos. Pabaigus nusikalstamą veiką, atsisakymas tęsti nusikalstamus veiksmus nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju yra padaryta formali veika. Baudžiamojo įstatymo 260 str. 1 d. dispozicijoje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo momento. Kai veika yra baigta, negali būti savanoriško atsisakymo nuo jos padarymo. M. Š. veiksmai negali būti vertinami kaip savanoriškas atsisakymas nuo nusikalstamos veikos. Akivaizdu, jog jis įgijo, laikė ir pardavė psichotropines medžiagas, jau turėdamas tikslą jas platinti, todėl padarė baigtinę veiką.

Taigi įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad M. Š. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 260 str. 1 d. Veika tinkamai kvalifikuota. Tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. Š. gynėjo advokato A. Jucio apeliacinį skundą atmesti.