Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-05-16 · Administracinė byla Nr. A-556-245-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-02-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-05-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-16
Bylos Nr.
A-556-245-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01660-2009-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Saudona“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Rūta Survilienė
Kategorijos
  • 9.3.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 - 245/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01660-2009-7Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant atsakovo atstovams Donatui Zvicevičiui, advokatei Rūtai Survilienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saudona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saudona“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Saudona“ (toliau – ir pareiškėjas, ir UAB „Saudona“) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. S-262(7-229/2009), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2009 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 69-157, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (04)-K3-452.

Pareiškėjas skunde (b. l. 3-8) nurodė, kad rašytinė sutartis su pirkėju SIA „Metalise“ nebuvo sudaryta, nes pardavimas buvo vienkartinis, tačiau pristačius automobilį pirkėjui į Latvijos Respubliką šalys pasirašė pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitą-faktūrą SAUD Nr. 2007-10, kuri atlikto patikrinimo metu nebuvo pripažinta negaliojančia. Taip pat tyrimo medžiagoje yra pateiktas dokumentas įrodantis pirkėjo atsiskaitymą už gautas prekes. Atsiskaitymas buvo atliekamas bankiniu pavedimu, o ne grynaisiais pinigais per kasą, kas patvirtina, jog pirkimas-pardavimas realiai buvo atliktas, po prekės gavimo ir pilno atsiskaitymo pirkėjas Latvijos įmonė SIA „Metalise“ įgijo teisę pirktu lengvuoju automobiliu „Lexus“ disponuoti savo nuožiūra, kas ir buvo padaryta 2007 m. sausio 31 d. Latvijos Respublikoje perleidžiant automobilį trečiajam asmeniui K. B. (perleidimo sandorio įrodymas - PVM sąskaita-faktūra Nr. 1-01-07). Tai, jog UAB „Saudona“ parduotas automobilis prieš jį perleidžiant trečiajam asmeniui buvo Latvijos Respublikoje, kas papildomai įrodo, jog UAB „Saudona“ automobilį buvo išgabenusi iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Latvijos Respubliką, įrodo ne tik patikrinimo metu aiškūs K. B. parodymai (2007 m. lapkričio 11-13 d. paaiškinimas), bet ir Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos 2008 m. spalio 29 d. pažyma Nr. 11-80/4070. SIA „Metalise“ buvo PVM mokėtojas, o tai, kad įmonė, laiku nepateikusi VMI prie FM dokumentų, vėliau buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, pareiškėjui neturėtų sukelti pasekmių. Pareiškėjas teigė, kad VMI prie FM nesiėmė visų priemonių, kad išsiaiškinti visas aplinkybes dėl sandorių su SIA „Flaeron“ ir to reikalavo iš pareiškėjo, tačiau pareiškėjas neturi tam įgaliojimų. Tai, kad Latvijos bendrovei prekės (mobilieji telefonai) buvo pristatytos, patvirtina uždaroji akcinė bendrovė „Skubios siuntos“ (toliau – ir UAB „Skubios siuntos“). Prekių perdavimo pirkėjui faktą įrodo ir ta aplinkybė, jog Latvijos įmonė SIA „Flaeron“ prekių gavimą pirma dalinai, po to pilna apimtimi deklaravo savo valstybės mokesčių administratoriui. Aplinkybė, jog UAB „Skubios siuntos“ pagal pačių patvirtintą tvarką nėra išsaugojusi tyrimui atlikti reikalingų dokumentų, taip pat negali būti vertinama pareiškėjo nenaudai, nes pareiškėjas neturėjo galimybės kontroliuoti kito juridinio asmens nustatytos dokumentų saugojimo tvarkos. Pareiškėjas nurodė tai, jog bendrovės SIA „Flaeron“ valdybos narys J. B. apklausos metu duodamas paaiškinimus nurodė, kad ataskaitoje pateiktoje mokesčių administratoriui yra ne jo parašai, tačiau tai neįrodo fakto, jog Latvijos mokesčių administratoriui pateiktos ataskaitos yra suklastotos. Dokumento (parašo) suklastojimo faktui nustatyti yra reikalinga turėti specialių žinių.

Atsakovas VMI prie FM su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 82-88) paaiškino, jog mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2007 m. sausio 22 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą SAUD Nr. 2007-10 Latvijos mokesčių mokėtojui SIA „Metalise“, pardavė automobilį LEXUS RX350 3.5 VVT-I Automatic Executive už 135 349,76 Lt ir 2007 m. I ketvirtyje deklaravo 135 350 Lt vertės tiekimus Latvijos įmonei SIA „Metalise“ bei vadovaudamasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 49 straipsnio 1 dalimi, apmokestino 0 procentų PVM tarifu. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo vardu Latvijos bendrovei 2007 m. sausio 22 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra neatspindi tikrųjų automobilio tiekimo aplinkybių. Pareiškėjas minėtą automobilį LEXUS RX350 iš Vokietijos įmonės „Forum Chemnitz Autohaus Chemnitz GmbH“ įgijo 2007 m. sausio 26 d., o minėtojo automobilio pardavimas Latvijos bendrovei SIA „Metalise“ įformintas 2007 m. sausio 22 d. (anksčiau nei įgytas automobilis). Pareiškėjas, sąskaitos faktūros Nr. SAUD 2007-10 įforminimo metu 2007 m. sausio 22 d., neturėdamas automobilio nuosavybėje, negalėjo jo perleisti. Pareiškėjas realiai automobilį Latvijos pirkėjui galėjo perleisti tik nuo 2007 m. sausio 26 d., tuo tarpu pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis nustatyta, kad pirkėjas SIA „Metalise“ nedeklaravo įsigijimų iš pareiškėjo, o 2007 m. sausio 23 d. ši Latvijos bendrovė išregistruota iš PVM mokėtojų. Konstatavus, kad nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos – automobilis nebuvo patiektas kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - Inspekcija vadovaudamasi PVM įstatymo 56 straipsnio 5 dalimi pagrįstai minėtojo automobilio tiekimui pritaikė standartinį 18 procentų PVM tarifą. Pareiškėjas pagal 2007 m. kovo 28 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą SAUD Nr. 2007-32 už 27 066,50 Lt ir pagal 2007 m. balandžio 4 d išrašytą PVM sąskaitą faktūrą SAUD Nr. 2007-34 už 72 128,99 Lt Latvijos bendrovei SIA „Flaeron“, įformino mobiliųjų telefonų pardavimą už bendrą 99 195,49 Lt sumą. Šiuos sandorius pareiškėjas apskaitė kaip tiekimus į ES ir juos apmokestino 0 procentų PVM tarifu. Nulinio PVM tarifo taikymo pagrįstumui įrodyti pareiškėjas pateikė PVM sąskaitas faktūras, UAB „Skubios siuntos“ vardu išrašytus CMR važtaraščius, atsiskaitymą patvirtinančius dokumentus. Mokesčių administratorius neginčija, kad prekių tiekimo metu SIA „Flaeron“ buvo registruota Latvijos PVM mokėtoja. Tačiau nei pareiškėjo pateikti dokumentai, nei mokestinio patikrinimo mokesčių administratoriaus surinkta informacija vienareikšmiškai neįrodo fakto, kad prekės buvo perduotos sąskaitose faktūrose nurodytai Latvijos bendrovei SIA „Flaeron“, todėl konstatuota, kad nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos - prekės nebuvo patiektos kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir pirkėjas neįgijo teisės disponuoti prekėmis kaip savo. Pareiškėjas žinodamas, kad būtent jam teks pareiga įrodyti 0 procentų tarifo taikymo pagrįstumą, elgdamasis sąžiningai bei rūpestingai, galėjo ir turėjo surinkti įrodymus, patvirtinančius, kad prekės buvo parduotos sąskaitose faktūrose nurodytam pirkėjui. Todėl pareiškėjui nesurinkus tokių įrodymų, konstatuota, kad pareiškėjas, vykdydamas mokestines prievoles, nesielgė sąžiningai bei rūpestingai, nedėjo pastangų, kad įsitikintų, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, todėl nėra pagrindo neskaičiuoti pareiškėjui PVM dėl jos sąžiningumo.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko ir prašė jo netenkinti (b. l. 81).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 11 d. sprendimu (b. l. 125-133) pareiškėjo skundą atmetė.

Ginčas byloje kilo dėl to, ar teisėtai mokesčių administratorius atsisakė taikyti 0 procentų PVM tarifą pareiškėjo Latvijos įmonėms parduotoms prekėms.

Teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas, reglamentuoja PVM įstatymas, kurio 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę. Pagal PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, tokiu atveju PVM mokėtojas privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes, tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, PVM mokėtojas taip pat privalo turėti įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Toks prekių apmokestinimo mechanizmas taikomas tais atvejais, kai prekės yra tiekiamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę: valstybė narė, iš kurios vykdomas tiekimas, dėl kurio atliekamas siuntimas ar gabenimas Bendrijos viduje, vykdo atleidimą nuo mokesčio, o valstybė narė, į kurią atsiunčiamos ar atgabenamos prekės, vykdo įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimą. Šio mechanizmo tikslas yra perleisti mokestines pajamas valstybei narei, kurioje galutinai suvartojamos atsiųstos ar atgabentos prekės. Europos Teisingumo Teismas (toliau – ir ETT) savo praktikoje (2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Nr. C-409/04) yra nurodęs, kad minėto mechanizmo veikimo pirminė sąlyga yra ta, kad sandoris vykdomas Bendrijos viduje ir vyksta fizinis prekių judėjimas iš vienos valstybės į kitą. Be šių sąlygų prekių pirkėjui ir pardavėjui, prekių atleidimui nuo mokesčių keliamos dvi sąlygos: pirkėjui turi būti perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę, ir, kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje. ETT minėtame sprendime taip pat konstatavo, kad tiekimo valstybės narės kompetentingoms institucijoms draudžiama įpareigoti tiekėją, kuris veikė sąžiningai ir pateikė įrodymų, iš pirmo žvilgsnio patvirtinančių jo teisę būti atleistam nuo mokesčio už prekių tiekimą Bendrijos viduje, vėliau sumokėti PVM už tas prekes, kai paaiškėja, kad šie įrodymai yra suklastoti, tačiau neįrodyta, jog minėtas tiekėjas dalyvavo sukčiavime mokesčių srityje, jeigu jis ėmėsi visų protingų priemonių, kurių galėjo imtis, jog įsitikintų, kad jo atliekamas tiekimas Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo tokiame sukčiavime. Taigi, atsižvelgiant į teisinių santykių reglamentavimą Lietuvoje bei suformuluotą ETT poziciją, siekiant nustatyti ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 procentų PVM tarifą turi būti nustatytos trys būtinosios sąlygos: 1) prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir jas tiekė PVM mokėtojas; 2) pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo; 3) prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos. Pažymėtina, kad 0 procentų PVM tarifo taikymo pagrindas yra visų trijų sąlygų egzistavimas. Tais atvejais, kada šios sąlygos netenkinamos turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas – jeigu nustatoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad prekės būtų išgabentos iš šalies teritorijos ir įsitikino, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuotas. Nagrinėjant šį ginčą buvo atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2004 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, kurioje konstatuota, kad vertinant mokesčio mokėtojo sąžiningumą reikia vertinti visumą bylos aplinkybių, tokių kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas, elgsena prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu, mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu, įsigyjamų prekių ar paslaugų kainą. Minėtoje nutartyje LVAT taip pat konstatavo, kad mokesčių administratorius turi pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčio mokėtojo sąžiningumu. Tokiu atveju įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti, turi pats mokesčio mokėtojas. Dėl Latvijos bendrovei SIA „Metalise“ tiekto automobilio teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjas, įforminęs automobilio „Lexus“ tiekimą pagal PVM įstatymo 49 straipsnį, neturi pakankamai įrodymų 0 procentų PVM tarifo pritaikymui pagrįsti, kaip tai numato PVM įstatymo 56 straipsnis, taip pat, kad automobilis buvo išgabentas iš šalies teritorijos ir pateiktas kitai ES valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui. Pareiškėjas nepateikė pirkimo-pardavimo sutarčių, pirkėjo patvirtinimo, kad automobilis gautas, automobilio gabenimo dokumentų, PVM sąskaitos faktūros, kurią privalėjo išrašyti automobilio perdavimo pirkėjui momentu. PVM sąskaita faktūra SAUD Nr. 2007-10, kuri pateikta patikrinimui, išrašyta ankstesne, negu gautas automobilis, data, nes Vokietijos firmos automobilio pardavimo sąskaita išrašyta 2007 m. sausio 26 d. Pareiškėjas apmokėjo už automobilį Vokietijos firmai bankiniu pavedimu 2007 m. sausio 25 d., o Latvijos įmonė pervedė pinigus pareiškėjui 2007 m. sausio 26 d. 2007 m. sausio 23 d. SIA „Metalise“ išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Taigi nebuvo įvykdyta objektyvi tiekimo ES viduje atleidimo nuo mokesčio (0 procentų tarifo taikymo) sąlyga - tiekimas kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui. Dėl Latvijos bendrovei SIA „Flaeron“ tiektų mobiliųjų telefonų teismas konstatavo, jog mokėtojas dėl Latvijos įmonei SIA „Flaeron“ parduotų prekių pagal PVM įstatymo 49 straipsnį, neturi pakankamai įrodymų 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumo, kaip tai numato PVM įstatymo 56 straipsnis, kad prekės buvo išgabentos iš šalies teritorijos ir pateiktos kitai ES valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui. Teismo sprendime nurodyta, kad išrašytose PVM sąskaitose faktūrose U. D. parašai yra vizualiai skirtingi, nepateikti siuntų įteikimo lapai konkrečiai šiai Latvijos įmonei. Kaip teigė Latvijos MA savo atsakyme, U. D., buvęs valdybos narys, neatsiliepė į kvietimus patikrinimui, kitas J. B., valdybos narys, neturėjo jokių apskaitos dokumentų, paaiškino, kad jis nežino kas galėjo atlikti ekonominius sandorius ir pateikti ataskaitas su suklastotu jo parašu. Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje SIA „Flaeron“ yra nurodyta kaip fiktyvi įmonė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, taikydamas 0 procentų PVM tarifą prekių tiekimui UAB „Flaeron“, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, nesirūpino savo veiklos partnerio ir jį atstovaujančių asmenų identifikavimu, tiesioginių įrodymų apie prekių pristatymą gavimu, tinkamu mokestinių prievolių, susijusių su šiais prekių tiekimais, vykdymu. Pareiškėjas neįrodė, kad prekes (mobiliuosius telefonus) tiekė būtent Latvijos įmonei SIA „Flaeron“, todėl mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas šiems tiekimams negalėto taikyti 0 procentų PVM tarifą. Pareiškėjo per teismo posėdį pareiktą įrodymą – 2009 m. lapkričio 25 d. U. D. aiškinamąjį raštą (b. l. 116) teismas vertino kritiškai, nes pateiktas dokumentas įstatymo nustatyta tvarka nepatvirtintas, nepatvirtinta dokumentą pasirašiusio asmens tapatybė, o byloje surinktų įrodymų visuma leido teismui padaryti priešingą išvadą: pareiškėjas nepateikė patikimų įrodymų, kad SIA „Flaeron“ skirtos prekės (mobilieji telefonai), buvo tiekiamos ES valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, išgabentos iš šalies ir pirkėjas įgijo teisę jomis disponuoti. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis PVM įstatymo 56 straipsnio 6 dalimi, Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 139 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 42 218 Lt PVM, 9 900 Lt PVM delspinigių ir 4 221 Lt PVM baudą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 138-142) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. UAB „Saudona” taikytas standartinis 18 procentų dydžio tarifas nuo 135 350 Lt sumos, kas sudaro 24 363 Lt, yra taikytas nepagrįstai ir neteisėtai, o atsakovo skundžiami sprendimai šioje dalyje turi būti panaikinti pilna apimtimi, nes tyrimo metu nėra paneigtos sąlygos į PVM atskaitą ir nėra įrodyta UAB „Saudona” nesąžiningumas. Teismo sprendimas šioje dalyje yra priimtas pažeidus imperatyviąją teisės normą, vadovaujantis tik prielaidomis ir bendro pobūdžio argumentais, visiškai nevertinant faktinių tyrimo metu surinktų duomenų visumos, mokesčių administratoriui neįrodžius pareiškėjo nesąžiningumo.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2010 m. vasario 11 d. sprendimu neteisingai vertino 2009 m. lapkričio 25 d. U. D. aiškinamąjį raštą pateiktą teismo posėdžio metu, iš kurio yra akivaizdu, jog SIA „Flaeron” buvęs darbuotojas U. D. teismui adresuotame pranešime pripažino, jog jam bendrovėje einant pareigas buvo žinoma apie sandorius su UAB „Saudona“, iš pareiškėjo Latvijos įmonė prekes gavo, už prekes sumokėjo. Pirmosios instancijos teismui nusprendus, jog šis raštinis dokumentas vertintinas kritiškai, nes pateiktas dokumentas įstatymo nustatyta tvarka nepatvirtintas, nepatvirtinta dokumentą pasirašiusio asmens tapatybė, buvo pažeista procesinė teisės norma, numatanti pareigą teismui būti aktyviam, sprendžiant ginčą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 64 straipsnyje numatyta galimybė teismui pavesti kitai kompetentingai institucijai apklausti liudytoją ir išsiaiškinti kitas svarbias bylai aplinkybes, tačiau ginčo atveju teismas šios savo teisės nerealizavo.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 147-150) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 152) nurodo, jog palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinio skundo nepatenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl to, ar pareiškėjas turėjo teisę taikyti 0 procentų PVM tarifą pareiškėjo tiektoms prekėms (automobiliui, mobiliesiems telefonams) Latvijos įmonėms SIA ,,Metalise“ ir SIA ,,Flaeron“.

Byloje nagrinėjamu atveju aktuali yra Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija, galiojusi ginčo atsiradimo metu) 49 straipsnio 1 dalis nustatanti, kad, taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustatė, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

Iš šių teisės normų matyti, kad siekiant realizuoti teisę į prekių apmokestinimą 0 procentų PVM tarifu būtina konstatuoti dvi sąlygas: pirma, prekės turi būti tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir antra, išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę. Įrodyti šias aplinkybes įstatymu pavesta pridėtinės vertės mokesčio mokėtojui, tiekusiam prekes į kitą valstybę narę.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas išgabenant prekes į kitą Europos Sąjungos valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą Europos Sąjungos valstybę faktą.

Pažymėtina ir tai, jog pagal Europos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 procentų PVM tarifą, turi būti įvertinamos trys sąlygos: 1) ar prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir ar jas tiekė PVM mokėtojas; 2) ar pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo bei 3) ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos.

Dėl Latvijos bendrovei SIA „Metalise“ tiekto automobilio, kurio pardavimui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje esančius įrodymus pagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas automobilio LEXUS RX350 pardavimą Latvijos įmonei SIA „Metalise“ įformino anksčiau (2007 m. sausio 22 d.) nei įgijo iš Vokietijos įmonės (automobilis buvo įsigytas 2007-01-26). Todėl 2007 m. sausio 22 d. PVM sąskaita faktūra neatspindi tikrųjų automobilio tiekimo aplinkybių. Be to, byloje nustatyta, kad 2007 m. sausio 23 d. SIA „Metalise“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, todėl mokesčių administratoriaus padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo automobilio LEXUS RX350 tiekimas Latvijos įmonei SIA „Metalise“ negali būti apmokestinamas 0 procentų PVM, nes prekė buvo tiekiama ne PVM mokėtojui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjas, įforminęs automobilio „Lexus“ tiekimą pagal PVM įstatymo 49 straipsnį, neturi pakankamai įrodymų 0 procentų PVM tarifo pritaikymui pagrįsti.

Dėl Latvijos bendrovei SIA „Flaeron“ tiektų mobiliųjų telefonų, kurių pardavimui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje esančius dokumentus, susijusius su prekių, kurių pardavimui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą, išvežimu į Latvijos Respubliką, taip pat mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, susijusius su minėtų prekių išvežimu iš Lietuvos Respublikos, ir teisingai įvertinęs šiuos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas neįrodė, kad prekes (mobiliuosius telefonus) pareiškėjas tiekė būtent Latvijos įmonei SIA „Flaeron“. Teisėjų kolegija sutinka su teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

Ginčas kilo tuo aspektu, ar Latvijos įmonė SIA „Flaeron“ įgijo teisė disponuoti prekėmis kaip savo. Kaip paminėta aukščiau, pagal Europos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 procentų PVM tarifą, turi būti įvertinama inter alia ir sąlyga, ar pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su Latvijos įmone SIA „Flaeron“ dėl mobiliųjų telefonų tiekimo nebuvo sudariusi jokių sutarčių, buvo išrašytos tik 2 PVM sąskaitos faktūros, kurios, kaip įrodymai, nėra tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys prekių patiekimo kitos valstybės narės PVM mokėtojui faktą, o gali būti vertinami tik kaip netiesioginiai įrodymai, kurie patvirtina tokio pobūdžio sutartinių santykių tarp pareiškėjo ir PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų subjektų buvimą. Be to, dėl SIA „Flaeron“ atstovo parašų PVM sąskaitose faktūrose pareiškėjo atstovai nurodė, kad nedalyvavo jas pasirašant, PVM sąskaitos faktūros buvo siunčiamos kartu su kroviniu, tačiau, kokiu būdu pasirašytos PVM sąskaitos faktūros atsirado bendrovėje, paaiškinti negalėjo. Taip pat atsiskaitymo už prekes faktas negali būti pagrindu identifikuoti bendrovės veiklos partnerį. Pareiškėjas niekaip neužsitikrinęs išankstinio apmokėjimo už prekes, siuntė prekes į Latviją ne nuolatiniam savo veiklos partneriui, be to, patyrė papildomų siuntimo išlaidų, nereikalavo jokių pristatymo konkrečiam gavėjui įrodymų ir iš siuntėjo.

Vertinant prekių gabenimo važtaraščius (CMR), teisėjų kolegija konstatuoja, kad CMR važtaraščių turinys, CMR važtaraščiuose esančios atitinkamos žymos nepatvirtina, jog pagal juos gabentos ir pareiškėjo siųstos prekės. CMR važtaraščiuose (2007-03-28 ir 2007-04-04) prekių aprašymas yra nekonkretus, gavėju nurodyta įmonė „EKL/LS“, jos spaudas uždėtas ir gavėjo skiltyje.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš Latvijos mokesčių administratoriaus gautoje informacijoje pažymėta, jog J. B. (SIA „Flaeron“ valdybos narys, einantis buhalterio pareigas) nurodė, jog nežino, kas galėjo atlikti ekonominius sandorius ir pateikti ataskaitas su suklastotu jo parašu. Taigi šių deklaravimų tikrumą taip pat neigia ir pačios SIA „Flaeron“ atstovai. Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje nurodyta, kad SIA „Flaeron“ yra fiktyvi įmonė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas mokesčių mokėtojo sąžiningumą tiesiogiai sieja su įrodymų, iš pirmo žvilgsnio patvirtinančių mokesčių mokėtojo teisę būti atleistam nuo PVM už prekių tiekimą Bendrijos viduje, pateikimu. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad mobiliuosius telefonus perdavė būtent Latvijos įmonei SIA „Flaeron“, todėl atsižvelgti į pareiškėjo argumentus dėl sąžiningumo nėra pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodė reikšmingų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus mokesčių administratoriaus surinktus rašytinius įrodymus, susijusius su prekių išgabenimu iš šalies teritorijos ir pirkėjo teise disponuoti patiektomis prekėmis kaip savo. Tai, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino 2009 m. lapkričio 25 d. U. D. aiškinamojo rašto, nėra ta aplinkybė, dėl kurios turėtų būti panaikintas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kadangi byloje esančių įrodymų visuma nepagrindžia fakto, jog mobilieji telefonai buvo patiekti būtent PVM sąskaitoje faktūroje nurodytam ūkio subjektui – SIA „Flaeron“.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas vertintinas pagrįstu ir teisėtu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saudona“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius