Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (atsakovo) G. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB SEB banko ieškinį atsakovui G. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atnaujinti procesą atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-8718-466/2012 pagal ieškovo AB SEB banko ieškinį atsakovui G. P. dėl skolos priteisimo. Teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendimu už akių (toliau – Sprendimas) ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 6 413,95 Lt skolą, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 192 Lt bylinėjimosi išlaidas (c. b. Nr. 2-8718-466/2012, b. l. 28-29).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 370 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia prašymą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nenustačius aplinkybių, dėl kurių prašymas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, teismas prašymą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

Proceso atnaujinimo instituto paskirtis – ištaisyti teisines arba faktines klaidas, jei jų pasitaikytų anksčiau teismų priimtuose procesiniuose dokumentuose. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinis (ekstraordinarinis) būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai Nr. 26). Taigi spręsdamas dėl prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo, teismas neturi vadovautis vien formaliais argumentais, o privalo remtis teisės normose įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas procesą byloje prašo atnaujinti dviem pagrindais – dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos aiški teisės normos taikymo klaidos, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kad jis kaip draudėjas buvo sumokėjęs draudimo įmoką prieš įvykstant eismo įvykiui, vertintina kaip naujai paaiškėjusi, kadangi apie ją nebuvo žinoma bylos nagrinėjimo metu.

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Taigi, ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo atnaujinti procesą pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

Pažymėtina, kad civilinėje byloje 2-8718-466/2012 buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo prievolės, kylančios iš netinkamo 2007 m. sausio 4 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. 1450718050024-A2 vykdymo, sumokėti ieškovui negrąžintą kreditą, palūkanas ir delspinigius. Tuo tarpu ginčo dėl su draudimo santykiais susijusių aplinkybių, įskaitant atsakovo prievolę sumokėti draudimo įmoką, ir padarytu eismo įvykiu byloje nebuvo. Taigi teismas sprendžia, kad atsakovo nurodoma aplinkybė, jog jis kaip draudėjas buvo sumokėjęs draudimo įmoką prieš įvykstant eismo įvykiui, laikytina nesusijusia ir neturinčia jokios teisinės reikšmės išnagrinėtai civilinei bylai, todėl ši aplinkybė nelaikytina naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kiti atsakovo pareiškime nurodomi teisiniai argumentai dėl neteisėto vartojimo kredito sutarties nutraukimo ir aiškiai nepagrįstų netesybų taip pat nepripažintini teisiškai reikšmingomis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, nes jais atsakovas tik išreiškia teisinį situacijos vertinimą, tačiau nenurodo konkrečių naujai paaiškėjusių faktų, kurie pareiškėjui nebuvo žinomi, tačiau egzistavo bylos nagrinėjimo metu. Tokiu atveju prašymas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas atnaujinti procesą taip pat prašo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dėl pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pareiškėjo manymu, teismo pareiškėjui siųstiems procesiniams dokumentams grįžus neįteiktiems, teismas turėjo įpareigoti ieškovą patikslinti atsakovo faktinę buvimo vietą, paskelbti jo paiešką arba apsidomėti paieškomais asmenimis Europoje, o ne konstatuoti, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra nežinoma. Pareiškėjo teigimu, teismas, įteikdamas procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu, padarė akivaizdžią procesinės teisės normos taikymo klaidą, tačiau teismas šiuo pareiškėjo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Civilinės bylos Nr. 2-8718-466/2012 duomenimis nustatyta, kad teismas, priėmęs ieškovo ieškinį, procesinius dokumentus (ieškinio su priedais kopijas ir pranešimą apie atsiliepimo į ieškinį pateikimo tvarką ir terminus) atsakovui siuntė ieškinyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), kuris sutapo su atsakovo deklaruota gyvenamąja vieta, tačiau procesiniai dokumentai atsakovui grįžo neįteikti. Šią aplinkybę patvirtina byloje grįžęs grįžusi pažyma, kurioje apie pareiškėją nurodyta: „išvykęs dirbti į užsienį, pasakė močiutė, laiško neėmė“ (c. b. Nr. 2-8718-466/2012, b. l. 21). Kartu teismas atkreipia dėmesys, kad tą patį savo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo nurodęs ir su atsakovu 2007 m. sausio 4 d. sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje Nr. 1450718050024-A2 (c. b. Nr. 2-8718-466/2012, b. l. 11-12). CK 2.17 straipsnio 3 dalis nustato, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą; jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir ginčo šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties bendrosios dalies 13 punkte (c. b. Nr. 2-8718-466/2012, b. l. 10). Duomenų, kad pareiškėjas būtų informavęs ieškovą apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, teismas nustatė, kad atsakovas nedirba (c. b. Nr. 2-8718-466/2012, b. l. 22). Nepavykus įteikti atsakovui procesinių dokumentų jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, teismas, vadovaudamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis) bei CPK 121 straipsnio 1 dalimi ir 130 straipsniu, 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi procesinius dokumentus atsakovui įteikė viešo paskelbimo būdu, paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt (c. b. Nr. 2-8718-466/2012, b. l. 26-27). Remiantis CPK 130 straipsnio 3 dalimi, procesinis dokumentas laikomas įteiktu pranešimo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje dieną. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad procesiniai dokumentai (ieškinio su priedais kopijos ir pranešimai apie atsiliepimo į ieškinį pateikimo tvarką ir terminus) atsakovui įteikti tinkamai, todėl pareiškėjo argumentai apie netinkamą procesinių dokumentų įteikimą ir teismo padarytą akivaizdžią procesinės teisės normos taikymo klaidą atmestini kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad priimtas Sprendimas 2012 m. birželio 19 d. buvo išsiųstas atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nenustatė, jog Sprendime būtų padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, o pagal minėto straipsnio 2 dalį, prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad 2010 m. buvo areštuotas Suomijoje, kur buvo teisiamas ir atliko laisvės atėmimo bausmę. Taip pat nurodo, kad 2012 m. vasario 27 d. pareiškėjas buvo perduotas Vokietijai, kur buvo nuteistas, atliko laisvės atėmimo bausmę ir tik 2014 m. vasario 19 d. buvo paleistas į laisvę, grįžo į Lietuvą ir sužinojo apie jo atžvilgiu priimtą Sprendimą ir vykdomą priverstinį skolos išieškojimą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui pateikė praėjus apie 3 metams nuo sužinojimo apie jo atžvilgiu priimtą Sprendimą, tokiu būdu pažeisdamas įstatyme nustatytą 3 mėnesių terminą pareiškimui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Teismas sprendžia, kad termino pateikti prašymą atnaujinti procesą praleidimas nagrinėjamos bylos atveju sudaro savarankišką pagrindą atmesti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti proceso civilinėje byloje Nr. 2-8718-466/2012, todėl pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti pareiškėjo (atsakovo) G. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.