- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-12
- Bylos Nr.
- I-1594-505/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui D. S., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 4-8).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis nuo 2013 metų iki 2015 metų buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje ir jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, negalėjo sportuoti. Gamtinius reikalus turėjo atlikinėti kitų kameroje esančių asmenų akivaizdoje, kas žemino jo orumą, kamerose rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, atvykstant ir išvykstant etapu iš izoliatoriaus, asmens krata atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Nurodė, jog Europos teisėje yra nurodyta, kad asmeniui skirtas gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 5 kv.m., kamerose turi būti švarus ir pakankamai didelis langas, gerai praleidžiantis šviesą, turi būti ventiliacija, temperatūra ne mažesnė kaip 18oC, švarus tualetas. Atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padaryta pareiškėjui neturtinė žala. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti (b.l. 12-16).
Atsiliepime į skundą nurodė, jog skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose su pertraukomis buvo laikomas 25 paras, iš jų – 8 po pusę paros. Kauno tardymo izoliatorius pripažįsta, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas atskirais laiko tarpais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv.m.) normą. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos.
Kauno tardymo izoliatoriaus kameros įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Sanitariniai mazgai tardymo izoliatoriuje yra atskirti 2,1 m pertvaromis. Pareiškėjas dėl netinkamo apšvietimo, temperatūros į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė. Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad izoliatoriuje rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Vykdant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus nurodymą asmenys, raštu pareiškę, jog yra nerūkantys, laikomi kartu su nerūkančiais. Pats pareiškėjas pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė esąs rūkantis.
Pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu su teniso stalais, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla – t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis arba pašalinančiomis suėmimo sąlygų įtaką, todėl negalima
traktuoti, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą argumentavo nekonkrečiai, t. y. nenurodė, kaip laikymo sąlygos veikė kiekvieną iš jo nuomone pažeistų gėrių. Mano, kad visi Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.
Pareiškėjui ir atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 75 str. 1 d.). Pareiškėjo ir atsakovo atstovo neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo kalinamas perpildytose Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – Kauno TI) kamerose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pareiškėjas nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjo asmens kameros kortelės (b.l. 17-18) bei atsakovo atsiliepime parengtos lentelės apie jo laikymą Kauno tardymo izoliatoriuje (b.l. 13) duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 207, 139, 344, 215 buvo laikomas atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2015 m. gegužės 12 d.
Iš teismui pateiktos Kauno TI lentelės apie pareiškėjo kalinimo sąlygas matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 21 parą, iš kurių 7 paras jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis buvo 2,81 kv. m. ir 3,37 kv. m. (iki 3,6 kv. m. nustatytos normos trūko 0,79 kv.m. ir 0,23 kv.m. gyvenamojo ploto), todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno tardymo izoliatoriuje atskirais laikotarpiais (viso 7 paras) nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje. Nors pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 57 str. 1 d.), tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. D. S. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog gamtinius reikalus turėjo atlikinėti kitų kameroje esančių asmenų akivaizdoje, kas žemino jo orumą.
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena, jie uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, atskira oro šalinimo sistema, patalpos padengtos plytelėmis - lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (b.l. 25-26), kas atitinka Taisyklių 14.5. punkto ir Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus, todėl, teismo vertinimu, Kauno TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas nežemino pareiškėjo, nepažeidė jo garbės ir orumo. Į bylą nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad konkrečiose kamerose, tam tikru laiku, sanitarinių mazgų įrengimas neatitiko Taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.
Pareiškėjas skunde teigė, jog jis negalėjo sportuoti.
Byloje pateiktas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) patvirtina, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems darbo dienomis nuo 10 val. iki 16.30 val. ir nuo 17 val. iki 21 val., savaitgaliais bei švenčių dienomis nuo 9 val. iki 15.30 val. suteikta galimybė lankytis sporto kambaryje ir kompiuterių klasėje (Aprašo 4 p.), o suimtiesiems ir nuteistiesiems darbo dienomis nuo 16.30 val. iki 21 val., savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 9 val. iki 15.30 val. sudaryta galimybė sportuoti ir mankštintis pasivaikščiojimo kiemuose su sportine įranga (Aprašo 5 p.) (b.l. 27-28).
Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog būtent jo kalinimo Kauno TI metu atsakovas pažeidė minėtos tvarkos aprašo nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, jog dėl jo pažeistos teisės sportuoti jis kreipėsi į Kauno TI administraciją, todėl pareiškėjo skundo aplinkybės dėl nesuteiktos galimybės sportuoti pripažintinos nepagrįstomis (ABTĮ 57 str. 1 d.).
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų dėl Kauno TI gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, ventiliacijos, temperatūros. Atsakovas nepateikė ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, ventiliacijos, temperatūros galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, ventiliacijos, temperatūros) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo, ventiliacijos, temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas teismui patektame skunde nurodė, kad kamerose rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, atvykstant ir išvykstant etapu iš izoliatoriaus, asmens krata atliekama antisanitarinėmis sąlygomis.
1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Kauno TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog atliktoje pirminėje gydytojų apžiūroje, pareiškėjui atvykus į Kauno TI, pažymėta, jog jo žalingas įprotis yra rūkymas (b.l 20). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra
pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Kauno TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.
Pareiškėjas skundžiasi, kad asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.). Asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nuogai nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 144 p. nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 145.1 p. numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visa krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas.
Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš/į Kauno TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje mažesnio ploto, nei teisės aktai numato, sąlygomis buvo kalinamas neilgą laiką (nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. kovo 12 d.). Jam tuo metu teisės aktais buvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore, o tai dalinai kompensuoja judėjimo trūkumą. Įrodymų, kad pareiškėjas dėl per mažo kameros ploto, pasivaikščiojimų gryname ore sąlygų, ribotos judėjimo laisvės ar sveikatos būklės pablogėjimo, kurią galimai įtakojo šios aplinkybės, būtų kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administracijąjo teisių pažeidimo metu, byloje nepateikta.
Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2200-624/2015) bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją, neesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. kovo 12 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. kovo 12 d. buvo pažeista D. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas.
Pareiškėjo D. S. reikalavimą dėl 5000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.