Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. (I. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo I. M. apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 22 d. nuosprendžiu nuteisti A. B. (A. B.) ir R. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 10 d., apie 17 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rūbinės patalpoje išlaužė, turėdamas tikslą pagrobti ten buvusį turtą, spintelių spyneles, o bandančiam jį sulaikyti E. K. (E. K.) dūrė peiliu į krūtinės sritį padarydamas jam kūno sužalojimą, sukėlusį ūmų nukraujavimą ir mirtį, taip dėl savanaudiškų paskatų nužudė E. K.

I. M. nuteistas ir už vagystę bei sukčiavimą, tačiau šios nuosprendžiu nustatytos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės su kasaciniu skundu nesusijusios.

Nuteistasis I. M. kasaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 22 d. nuosprendį ir panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. nutartį ir jį išteisinti pagal kaltinimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priimdama nutartį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai atmetė jo aiškinimą, kad nukentėjusio jis nenužudė, įvykio metu buvo pas kaimynus.

Nuteistojo nuomone, bylą nagrinėję teismai įrodymais pripažino duomenis, kurie buvo gauti pažeidžiant įstatymą, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalį. Peilis ir kratos, atliktos jo gyvenamojoje vietoje, protokolas buvo pripažinti įrodymais, nors krata buvo atlikta jam nedalyvaujant, atvykę atlikti kratos ikiteisminio tyrimo pareigūnai gyvenamojoje vietoje rado pašalinius asmenis, kratos atlikimo metu buvo padaryta kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Įrodymais buvo pripažinti ir ikiteisminio tyrimo teisėjui asmenų duoti parodymai, nors iš apklausų protokolų matyti, kad juose iš esmės yra tik perrašyti tų pačių asmenų ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti parodymai, o tai rodo, kad šie įrodymai gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normas.

Nuteistojo teigimu, bylą nagrinėję teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nes netyrė ir nevertino aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Bylą nagrinėję teismai netyrė, ar būtent dėl jo, I. M., o ne dėl kurio nors kito asmens padarytos veikos mirė nukentėjęs E. K., taip pat to, ar nusikaltimo padarymo įrankis – peilis priklausė būtent jam, I. M., o ne kokiam nors kitam asmeniui. Išvadą apie pastarąją aplinkybę teismai padarė remdamiesi peiliu ir jo aptikimo aplinkybes apibūdinančiu kratos protokolu, jo parodymais, liudytojų parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, teismo medicinos kriminalistikos specialisto išvadomis, tačiau, nuteistojo nuomone, šie duomenys neleidžia daryti išvados dėl to, kam priklausė nusikaltimo padarymo įrankis. Nuteistasis teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad po nusikaltimo padarymo jis būtų grįžęs į savo gyvenamąją vietą ir palikęs ten peilį, kuriuo padarytas nusikaltimas. Peilis ir jo aptikimo aplinkybes apibūdinantis kratos protokolas dėl pirmiau minėtų aplinkybių yra neleistini įrodymai ir jais negalėjo būti grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo parodymai apie tai, kad jis dūrė nukentėjusiam E. K. atsuktuvu, yra vertintini kritiškai, nes jis juos davė būdamas narkotinės abstinencijos būsenos, be to, netikslūs parodymai apie bylos aplinkybes, kaip tik ir rodo, kad tikrosios nusikaltimo padarymo aplinkybės jam nebuvo žinomos, jas sužinojo iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų bylos tyrimo metu. Teismo medicinos specialisto išvada teikia informaciją tik apie E. K. mirties priežastį, o teismo medicinos kriminalistikos specialisto išvados leidžia daryti tik tikėtiną išvadą, kad E. K. nužudytas tyrimui pateiktu peiliu. Bylą nagrinėję teismai netyrė jo kaltės formos ir nusikaltimo padarymo paskatų, o išvadas apie tai padarė tik remdamiesi samprotavimais. Maža to, minėti samprotavimai yra prieštaringi, nes, viena vertus, teismai pripažino, kad jis nusikaltimą padarė siekdamas išlaikyti grobiamą turtą, kita vertus, pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad jis pagrobė automagnetolą.

Nuteistojo nuomone, bylą nagrinėję teismai liudytojų I. J., S. C., A. B. parodymus įvertino ne atsižvelgdami į įrodymų visetą, o atsietai nuo kitų įrodymų, todėl nepagrįstai sureikšmino šiuos įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Iš liudytojų parodymų matyti, kad jis šiems pasakojęs apie tai, kad smūgį nukentėjusiam jis sudavė geležinkelio tarnybinėse patalpose, tačiau nukentėjusio kūnas, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, buvo rastas 100 metrų nuo pastato. Be to, įvertindami minėtų liudytojų parodymus teismai neatsižvelgė į tai, kad jis liudytojus menkai pažįstai ir nesuprantama, kodėl jis šiems turėjo pasakoti apie įvykį, kad liudytojai yra narkomanai ir įtakos jų parodymams galėjo turėti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tą rodo aplinkybė, kad liudytojų parodymai apklausų protokoluose iš esmės užfiksuoti identiškais žodžiais.

Kasatoriaus teigimu, jo bylą nagrinėję teismai nesilaikė nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir rungtyniškumo principų, nes prioritetą teikė kaltinimo įrodymams, tuo pačiu nepakankamai motyvuotai atmesdami jo aiškinimą apie įvykį patvirtinančius įrodymus, todėl buvo pažeistas BPK 7 straipsnis, 20 straipsnio 5 dalis, jo teisė į teisingą teismą, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistojo nuomone, jis buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, numatytą BPK 44 straipsnio 6 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje. Byloje surinktų įrodymų visetas nepatvirtina to, kad jis nužudė nukentėjusį E. K., o aplinkybė, kad jis negali įrodyti buvimo pas kaimynus fakto, nėra patikimas ir vienareikšmis įrodymas, kad jis buvo E. K. nužudymo vietoje. Atsižvelgus į tai, išvadą, kad būtent jis nužudė nukentėjusį E. K, bylą nagrinėję teismai padarė abejones išaiškinę ne jo naudai ir nuosprendį bei nutartį pagrindę prielaidomis, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamojoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o turi būti grindžiamas išvadomis, pagrįstomis įrodymais, neginčijimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas).

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, be minėtų pažeidimų, pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalis, 324 straipsnio 6 dalį, nes nutartyje nepateikė pagrįstos ir motyvuotos įrodymų analizės, neatskleidė arba tik paviršutiniškai atskleidė duomenų, kuriuos laikė įrodymais, turinį, todėl liko neaišku, kokie duomenys leido apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie faktines veikos padarymo aplinkybes yra pagrįstos, o veikai tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Nuteistasis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai neišsiaiškinę bylos aplinkybių, todėl netinkamai pritaikė BK 1 straipsnio 2 dalį, kurioje apibrėžta kodekso paskirtis, BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, kuriose nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus asmuo atsako tik tada, kai yra kaltas nusikaltimo padarymu ir tik, jei jo veika atitinka nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl I. M. kasacinio skundo argumentų

Kasatorius skunde nurodo, kad, jo manymu, byloje nėra surinkta patikimų įrodymų dėl jo kaltės nužudant nukentėjusįjį E. K., o teismai padarė esminių BPK pažeidimų, vertindami byloje surinktus įrodymus, savo sprendimus pagrįsdami prielaidomis, o ne patvirtintais įrodymais, be to, daugiau dėmesio buvo kreipiama į jį kaltinančius įrodymus.

Tikrindama kasacinio skundo argumentus, kolegija nenustatė duomenų, leidžiančių suabejoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų atliktų įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismo argumentai, vertinant byloje surinktus įrodymus, yra logiški ir įtikinami, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas, buvo šališkas ar atliktas nesilaikant rungimosi principo.

Nepagristi kasatoriaus teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes nustatė remdamasis duomenimis, kurie pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus nėra įrodymai, nes savo išvadas pagrindė ne tik teisme neapklaustų kai kurių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bet ir netinkamai atliktos kratos protokolu ir joje surastu peiliu.

Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, atliekant kratas I. M. gyvenamojoje vietoje, įstatymų pažeidimų nepadaryta – buvo gautos teisėjo sankcijos, dalyvavo kviestiniai. Pažymėtina, kad pirmą kartą (2005 m. gegužės 11 d.) darant kratą kasatoriaus namuose, buvo ieškoma iš nukentėjusios A. L. pavogtų daiktų, kurie buvo surasti, ir tuo pat metu buvo paimti penki atsuktuvai ir vienas peilis ( T.3 b. l. 81–82). Tyrėjai, kurie dalyvavo kratoje, tuo metu dar nežinojo, kad kasatorius gali būti įtariamas ir nužudymu. Už vagystes ir sukčiavimą I. M. įtarimai pareikšti 2005 m. gegužės 13 d. ( T. 3, b. l. 144–147) ir jam tą dieną buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o įtarimas dėl nužudymo I. M. buvo pareikštas tik 2005 m. birželio 28 d. ( T. 3, b. l. 129), po to, kai, 2005 m. birželio 22 d. apklausiant kaip liudytoją A. B., šis parodė, kad kasatorius yra jam pasakęs, kad prie geležinkelio kažkokioje patalpoje jis dūrė peiliu bandančiam jį sulaikyti asmeniui ( T. 2, b. l. 21-23). Vėliau, sprendžiant klausimą dėl I. M. kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo, jis pats parodė, jog dūrė nukentėjusiajam E. K. 3 kartus atsuktuvu, todėl kratos metu jo gyvenamojoje vietoje rasti atsuktuvai ir peilis buvo pateikti ekspertams, kurie davė kategorišką išvadą, kad „E. K. pjautinis sužalojimas ir jo drabužių (bliuzono, marškinėlių bei kombinezono) durtiniai–pjautiniai pažeidimai padaryti tyrimui pateiktu peiliu, kuris buvo paimtas iš buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2005 m. gegužės 11 d.“ Ta pačia išvada nustatyta, kad minėti sužalojimai negalėjo būti padaryti pateiktais atsuktuvais. Visi šie įrodymai buvo surinkti ir patikrinti teismo posėdžio metu, laikantis įstatymų reikalavimų. Pažymėtina, kad jie buvo dar kartą patikrinti apeliacinės instancijos teisme, kuris savo nutartyje pateikė išsamias ir motyvuotas išvadas tuo klausimu.

Kasatorius skunde teigia, kad teismas netinkamai rėmėsi bendrateisiamojo A. B., liudytojų I. J. ir S. C. parodymais, nes jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją yra užfiksuoti kaip identiški ir, kasatoriaus nuomone, perrašyti iš tyrėjo surašyto apklausos protokolo. Šis skundo teiginys yra neteisingas ir nepagrįstas. Iš byloje esančių šių asmenų apklausos protokolų matyti, kad, apklausiant juos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvavo kasatorius ir jo gynėjas, šiems liudytojams buvo užduodami klausimai dėl jų parodymų patikslinimo (T. 2, b. l. 21-27; 120-125; 137-146). A. B. buvo apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje (T. 5, b. l. 83-86) ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje (T. 5, b. l. 242-243), o S. C. buvo apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje (T. 5, b. l. 284-285); šiuose posėdžiuose, be kitų proceso dalyvių, nuteistasis ir jo gynėjai taip pat uždavinėjo klausimus liudytojams, tikslinant jų parodymus, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie yra vienodi ir kad teismai neteisingai rėmėsi šių liudytojų parodymais. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme visų jų parodymai buvo visapusiškai išanalizuoti, patikrinti, jie atitiko ir kitus byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas A. B. ir liudytojų I. J. bei S. C. parodymus pagrįstai pripažino įrodymais ir juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios būtų pagrindas abejoti šių liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išsamiai bei visapusiškai patikrino byloje esančius ir visus kitus įrodymus bei nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad kasatorius nuteistas nesant pakankamai jo kaltę patvirtinančių patikimų įrodymų. O tai, kad teismai kritiškai vertino kaltininko parodymus ir kitus gynybos poziciją atitinkančius įrodymus, negali būti laikoma, kad teismai prioritetą teikė kaltinimo įrodymams, kartu nepakankamai motyvuotai atmesdami jo aiškinimą apie įvykį patvirtinančius įrodymus. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistojo I. M. prašymus, iškvietė ir apklausė jo kaimynus T. Z. (T.5, b. l. 172) ir V. K. (T. 5, b. l. 263), apklausė visus asmenis, dalyvavusius ir buvusius darant kratą jo gyvenamojoje vietoje, papildomai apklausė V. B. ir S. C., todėl negalima teigti, kad teismas buvo šališkas ar priklausomas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kilus abejonių dėl teismo nešališkumo, proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), turi teisę pareikšti teismui nušalinimą (BPK 57, 58, 59 straipsniai). Tuo tarpu iš bylos matyti, kad I. M. nušalinimo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams ar teisėjams nepareiškė.

Nei apeliaciniame, nei juo labiau kasaciniame skunde kasatorius iš esmės nenurodo, kaip konkrečiai pasireiškė teisės į teisingą teismą pažeidimas. Taigi kasatorius tik deklaratyviai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnį, 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 5 dalį ir jo teisę į teisingą teismą, numatytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamajame kodekse nustatyta, kad pagal šį kodeksą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 1, 4 dalys). Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (44 straipsnio 5 dalis). Kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra jo padaryta veika, kurioje konstatuota nužudymo sudėtis, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte. Kasatoriaus baudžiamoji byla tinkamai išnagrinėta visų instancijų teismuose, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą.

Kasatorius skunde tvirtina, kad jo baudžiamojoje byloje visos abejonės turėjo būti aiškinamos jo naudai, to byloje nebuvo padaryta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Ši nuostata iš esmės realizuota ir kasatoriaus byloje, nes kaltinimas jam dėl to, kad pagrobė automagnetolą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pašalintas, nes teismas konstatavo, jog byloje nėra dėl to patikimų įrodymų. Taigi ir šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad būtų pažeistos ir šios nuostatos.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalis, 324 straipsnio 6 dalį, nes nutartyje nepateikė pagrįstos ir motyvuotos įrodymų analizės, neatskleidė arba atskleidė tik paviršutiniškai duomenų, kuriuos laikė įrodymais, turinį, todėl liko neaišku, kokie duomenys leido apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie faktines veikos padarymo aplinkybes yra pagrįstos, o veikai tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pirma, apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, todėl jis negalėjo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatų, nes šiame straipsnyje nustatyti aprašomosios nuosprendžio dalies surašymo reikalavimai. Antra, kaip tik apeliacinės instancijos teismas negalėjo pažeisti BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų, nes atliko įrodymų tyrimą, t. y. net po baigiamųjų kalbų atnaujino bylos nagrinėjimą ir nutarė atlikti įrodymų tyrimą (T. 5, b. l. 159). Tačiau, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, iš byloje esančios apeliacinės instancijos teismo nutarties (T. 5, b. l. 286-292) kaip tik matyti, kad joje labai visapusiškai ir argumentuotai išanalizuoti ne tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikti bei byloje surinkti įrodymai, bet ir apeliacinio teismo pakartotinai patikrinti bei papildomai surinkti įrodymai. Visi įrodymai analizuoti ne tik kiekvienas atskirai, bet ir pateikta jų visumos analizė ir padaryta teisinga išvada, kad pirmosios instancijos teismo surinktais ir nuosprendyje aptartais įrodymais I. M. kaltė dėl E. K. nužudymo įrodyta. Kasatoriaus skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl visų jo apeliacinio skundo argumentų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6, 25 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, surašydamas nutartį, nepažeidė BPK 332 straipsnyje nustatytų reikalavimų, aprašomojoje dalyje išsamiai išdėstė motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, atsakė į visus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Kasatorius skunde dar tvirtina, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje. Konstitucinė nekaltumo prezumpcijos samprata, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, reiškia, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Tačiau, pasinaudodamas teise į gynybą, jis gali pateikti įrodymų ar argumentų, paneigiančių pareikštą kaltinimą. Kitais atvejais gynybos priemonės gali būti panaudojamos atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms atskleisti. Todėl gynyba yra kryptinga kaltinimo atsvara, kuria siekiama apsaugoti teisėtus įtariamojo ar kaltinamojo interesus. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nurodytos nuostatos susisieja su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Konstitucinės nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Esminiai argumentai, kasatoriaus nuomone, įrodantys, kad jo byloje buvo pažeista nekaltumo prezumpcija yra tai, kad, pasak kasatoriaus, nebuvo pateikta pakankamai jo kaltę patvirtinančių neabejotinai patikimų įrodymų ir kad buvo atmesti jo parodymai. Šioje nutartyje anksčiau konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas A. B., S. C., I. J. parodymus pagrįstai pripažino įrodymais ir juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios būtų pagrindas abejoti jų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išsamiai dar kartą, atlikdamas įrodymų tyrimą, visapusiškai patikrino byloje esančius įrodymus ir nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad I. M. nuteistas nesant pakankamai jo kaltę patvirtinančių patikimų įrodymų. O tai, kad teismas kritiškai vertina kaltininko parodymus ir kitus gynybos poziciją atitinkančius įrodymus, kurie šioje baudžiamojoje byloje buvo paneigti surinktais ir patikrintais įrodymais, negali būti laikoma įrodinėjimo pareigos perkėlimu. Taigi I. M. byloje nėra duomenų, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje ir tuo pačiu, kad buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas I. M. pritaikytas tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių reikėtų keisti ar naikinti ankstesnių teismų priimtus sprendimus, nenustatyta, todėl kasacinis skundas jame išdėstytais motyvais netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo I. M. kasacinį skundą atmesti.