Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos auditorių rūmai apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovui Lietuvos auditorių rūmai dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad ieškovė 2007-06-28 Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos posėdyje dalyvavo kaip nepriklausomos audito įmonės „Audlita“ nepriklausoma auditorė, atmetė atsakovo argumentus, jog ieškovė kritikuodama LAR veiklą, veikė kaip LAR Prezidiumo narė, o tai, kad ieškovė pradėdama pasisakymą prisistatė, jog ji yra LAR Prezidiumo narė ir Smulkiųjų ir vidutinių audito įmonių asociacijos Tarybos pirmininkė, nedaro išvados, kad ji kalbėjo LAR Prezidiumo vardu.

Konstatavo, jog ieškovės pasisakyme išsakytų jai rūpimų problemų LAR veikloje, tik kitais žodžiais, pasakytų frazių negalima ištraukti iš bendro konteksto ir nagrinėti, kaip atskirus teiginius, žeidžiančius auditoriaus vardą, ieškovės pasisakymą vertino kaip jos nuomonę jai rūpimais klausimais. Įvertinęs liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog jie taip pat nebuvo vieningos nuomonės dėl drausmės bylos kėlimo ieškovei.

Konstatavo, jog ieškovė kritikuodama auditorių asociacijoje susidariusią padėtį, rėmėsi faktais, ir juos savo pasisakyme posėdyje nurodė – paminėjusi LAR protokolus dėl lobistinių grupių sudarymo, dėl mokesčių už auditoriaus darbo patikrinimą mokėjimo ir pan., tas pačias problemas, tik kitais žodžiais išsakė ir kiti auditoriai, todėl ieškovės pasakyta frazė „mes jau kraujuojame“ nuo mūsų pačių visuomeninės organizacijos“ neturi atitikti tikro fakto ir neturi būti suprasta tiesiogine prasme. Tokią ieškovės minties išraišką teismas vertino, kaip ieškovės nuomonės išreiškimą, vartojant literatūros išraiškos priemones, paremtą faktais, patvirtintais LR konkurencijos tarybos nutarimu, kuriuo atsakovas už įstatymų pažeidimus buvo nubaustas.

Nustatė, kad ieškovė neįrodė, jog Auditorių garbės teismo nariai B. P. ir A. D. buvo suinteresuoti jos drausminės bylos baigtimi ir konstatavo, jog auditorių drausminių bylų nagrinėjimui taikytinos ne civilinio kodekso nuostatos, o Auditorių garbės teismo nuostatai ir LR Audito įstatymas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad 2007-11-23 Auditorių garbės teismo nutarimu ieškovei skirta drausminė nuobauda – įspėjimas, už tai, kad ji viešame Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2007-06-21 posėdyje, kritikuodama Lietuvos auditorių rūmų (toliau - LAR) veiklą, išsakė teiginius: „Mes jau „kraujuojame“ nuo mūsų pačių visuomeninės organizacijos, nuo asociacijos, kuri vadinasi Lietuvos auditorių rūmai“, „ yra sukurtas prievartos ir represijos mechanizmas“, „visi kiti yra tik priverstinių duoklių mokėtojai“ (b.l. 11,16-20). Atsakovo manymu, ieškovė viešai išreikusi šias frazes LR Konkurencijos tarybos posėdyje, pažemino auditoriaus ir Lietuvos auditorių rūmų vardus.

Lietuvos Respublikos audito įstatymo 51 straipsnis numatė (ginčo metu galiojusi 2006-06-22 įstatymo aktuali reakcija), jog už audito įstatymo, audito atlikimo kokybės profesinės veiklos ar Auditorių profesinės etikos kodekso pažeidimus, auditoriui gali būti iškelta drausmės byla Audito rūmų Prezidiumo arba Audito kokybės kontrolės komiteto siūlymu. Ieškovei drausmės byla buvo iškelta už tai, jog 2007-06-28 Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos posėdžio metu viešai kalbėdama apie Lietuvos auditorių rūmų veiklą išsakė teiginius, jog „Mes jau „kraujuojame“ nuo mūsų pačių visuomeninės organizacijos, nuo asociacijos, kuri vadinasi Lietuvos auditorių rūmai“, „ yra sukurtas prievartos ir represijos mechanizmas“, „visi kiti yra tik priverstinių duoklių mokėtojai“ ir pažeidė Auditorių profesinės etikos kodekso 1.6., 1.10., 6.1. punktų reikalavimus, t.y. pareigą dalyvauti Lietuvos auditorių rūmų veikloje, savo elgesiu nežeminti auditoriaus vardo ir profesijos, atitikti bendruosius etikos reikalavimus oficialiose situacijose, auditorių tarpusavio santykių mandagumas, taktiškumas, sąžiningumas, draugiškumas ir pasitikėjimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė 2007-06-28 Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos posėdyje dalyvavo kaip nepriklausomos audito įmonės „Audlita“ nepriklausoma auditorė ir konstatavo, jog pradėdama pasisakymą prisistatė, jog ieškovė yra Lietuvos auditorių rūmų Prezidiumo narė ir Smulkiųjų ir vidutinių audito įmonių asociacijos Tarybos pirmininkė, nekalbėjo LAR Prezidiumo vardu. Apeliantas su tokia teismo nuomone nesutinka, nurodydamas, kad teismas neįvertino ieškovės teisinio statuso ir jam keliamų reikalavimų.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba posėdyje svarstė klausimą „Dėl audito paslaugų rinkoje veikiančių ūkio subjektų veiksmų atitikties LR Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatoms“ ir pripažino, kad Lietuvos auditorių rūmai pažeidė LR Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei paskyrė piniginę baudą ir įpareigojo nutraukti įstatymo pažeidimą. Minėtame LR konkurencijos tarybos posėdyje be ieškovės pasisakė ir kiti auditoriai (b.l. 8-15), kurie kritikavo Lietuvos auditorių rūmų vadovaujančių organų veiklą dėl kartelinių susitarimų, auditorių konkurencijos ribojimo klausimais, auditorių darbo kokybės tikrinimo, susitarimų, auditorių konkurencijos ribojimo klausimais. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė dalyvaudama LR konkurencijos tarybos posėdyje kalbėjo tik kaip nepriklausomos audito įmonės „Audlita“ nepriklausoma auditorė ir jos pasisakyme išsakytos tos pačios problemos tik kitais žodžiais, todėl jos pasakytų frazių negalima ištraukti iš bendro konteksto ir nagrinėti kaip atskirus teiginius, žeidžiančius auditoriaus ir Lietuvos audito rūmų vardus bei pažeidžiančius LR Audito įstatymo, audito atlikimo kokybės profesinės veiklos ar Auditorių profesinės etikos kodekso nuostatas, o pasisakymas vertintinas, kaip asmeninė ieškovės nuomonė jai rūpimais klausimais. Teismas išsamiai įvertino bylos aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, atsižvelgė į ieškovės teisinį statusą ir jam keliamus reikalavimus bei kokiame kontekste buvo išsakyti ieškovės teiginiai.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankami objektyviai, visapusiškai ir pilnai vertino ieškovės pasakytas frazes apelianto atžvilgiu, išsakytų teiginių konstrukciją, lingvistinę prasmę. Su tokiu apelianto argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

LR Konstitucija gina asmens teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, skleisti informaciją bei idėjas, tačiau teisė skleisti informaciją yra teisėta tol, kol nepažeidžia kito asmens garbės ir orumo (25 str. 1 d., 2 d., 28 str.). Europos žmogaus teisių teismas, aiškindamas teisės skleisti informacijos turinį (Konvencijos 10 str.), yra pabrėžęs saviraiškos laisvės svarbą demokratinėje visuomenėje ir yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, trikdanti visuomenę ar jos dalį (nurodoma Europos žmogaus teisių teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside v. United Kingdom).Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos nuomonei, jog ieškovė kritikuodama auditorių asociacijoje susidariusią padėtį, rėmėsi faktais, ir juos savo pasisakyme minėtame posėdyje nurodė paminėjusi Lietuvos auditorių rūmų protokolus dėl lobistinių grupių sudarymo, dėl mokesčių už auditoriaus darbo patikrinimą mokėjimo ir pan., tas pačias problemas, tik kitais žodžiais išsakė kiti auditoriai. Teismas, atribodamas žinią nuo nuomonės, turi analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją ir kt. Tai bendrieji reikalavimai, suformuluoti teismų praktikos. Išvada, ar paskelbta nuomonė ar žinia, gali būti padaryta ištyrus visas bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ieškovės pasakyta frazė „mes „kraujuojame“ nuo mūsų pačių visuomeninės organizacijos‘ neturi atitikti tikro fakto, ir kad tai neturi būti suprasta tiesiogine prasme. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika taip pat patvirtina, kad Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos teisės gali būti ribojamos tik laikantis protingumo kriterijaus. Laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Nutarime taip pat pažymima, kad asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumas demokratinėje visuomenėje gali būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti teisingumo sampratą ir reikalavimus bei Konstitucijoje nustatytas atitinkamo teisės ar laisvės ribojimo galimybes bei sąlygas .(2000 m. birželio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Ieškovė reikšdama savo nuomonę, elgėsi sąžiningai, neperžengė Konstitucijos 25 ir Konvencijos 10 straipsniuose numatytos teisės skleisti informaciją ribas. Turėdami pakankamai informacijos apie tai, kad Lietuvos audito rūmai vykdydami įstatymuose numatytą veiklą pažeidė LR Konkurencijos įstatymo nuostatas, Lietuvos audito rūmai turėjo suvokti ir galėjo tikėtis sulaukti didesnio dėmesio ir įvairaus pobūdžio atgarsių bei atsiliepimų. Teisėjų kolegija sutinka su teismo vertinimu, jog tokia ieškovės minties išraiška vertintina, kaip jos nuomonės išreiškimas, vartojant literatūros išraiškos formas, išsakyta kritika paremta faktais, kurie buvo patvirtinti LR Konkurencijos tarybos nutarimu, kuriuo apeliantas buvo nubaustas už įstatymų pažeidimus. Tuo tarpu teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje apima ir teisę vartoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kuriomis pateikiama informacija paryškinama, abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama, jeigu šios lingvistinės ir literatūrinės priemonės nereiškia teisės skleisti informaciją ribų peržengimo. Nuomonės pareiškimas pateiktas prisilaikant visuomenėje egzistuojančių moralės taisyklių ir literatūrinių išraiškos priemonių, netraktuotinos kaip savaime suprantama žeminančio ir įžeidžiančio pobūdžio teiginiais, todėl ieškovės elgesys netraktuotinas kaip neetiškas, nesąžiningas, žeminantis auditoriaus ar Lietuvos auditorių rūmų vardą. Ieškovės minimos frazės, vertinant tiek pagal visą straipsnio kontekstą, tiek atskiromis dalimis, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog pažemino auditoriaus ir Lietuvos auditorių rūmų vardą, tai yra ieškovės nuomonė, kurios neprivaloma įrodinėti (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 19 p.), o tuo tarpu reikšti nuomonę yra viena iš pagrindinių žmogaus laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str.).

Apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ieškovės išsakyti teiginiai atsakovo atžvilgiu rėmėsi ieškovės nurodytais faktais ir teismas netyrė bei nevertino įrodymų, susijusių su ieškovės teiginių pagrįstumu, atmestinas. Pagrindinės įrodymų ir įrodinėjimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176-185 straipsniuose. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą vienokioms ar kitokioms teisinėms išvadoms daryti, privalo vadovautis šiuose straipsniuose suformuluotomis įrodinėjimo taisyklėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. CPK 185 straipsnis reikalauja, kad teismas pateikiamą įrodymų vertinimą grįstų savo vidiniu įsitikinimu, visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šios įrodymų vertinimo taisyklės nustato teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Tai reiškia, kad vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės J. P. ieškinį, sprendime pakankamai argumentuotai pateikė visų įrodymų analizę ir vertinimą. Atsakovas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jos nenuneigė ir nenurodė teisinių pagrindų panaikinti sprendimą dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Apelianto argumentas, jog teismas iš dalies tenkindamas ieškovės ieškinį turėjo priteisti atitinkamai bylinėjimosi išlaidas, taip pat atmestinas. Ieškovė ieškinyje suformulavo du neturtinio pobūdžio reikalavus ir juos apmokėjo 100 Lt žyminiu mokesčiu (b.l.1). Už advokato paslaugas pirmosios instancijos teisme ieškovė teismui pateikė 2700 Lt pinigų priėmimo kvitą (b.l.114). Pirmosios instancijos teismas laikė šias išlaidas protingomis ir pagrįstomis, todėl jas priteisė iš atsakovo. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antros šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą (LR CPK 88 str. 6 p., 98 str.). Įvertinus bylos apimtį ir sudėtingumą, ir atsižvelgiant į LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas, į ieškinio dalyką, bylos apimtį, teismo posėdžių laiką, taip pat į tai, jog pagrindiniai įrodymai buvo surinkti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos nuomonei, kad ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos laikytinos protingomis ir pagrįstomis.

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Sutinkamai su LR CPK 93 str., 98 str. iš atsakovo Lietuvos Auditorių rūmų ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos.

LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-85 rekomenduojama priteisiant atstovavimo išlaidas atsižvelgti, į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, būtinybę išvykti į kitą vietovę, sprendžiamų tęsinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju byla nėra pripažintina sudėtinga teisės normų taikymo prasme, nereikalavo ypatingų ir specialių žinių, nebuvo sprendžiami nauji, teisės aiškinimo prasme klausimai, todėl atsižvelgiant ieškinio dalyką, bylos apimtį, taip pat į tai, kad pagrindiniai įrodymai buvo surinkti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, ir ieškovo atstovo darbo sąnaudos apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelės, ieškovo atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos nuo 2 700 Lt iki 1 000 Lt (LR CPK 98 str.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. 1 p. kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei J. P. a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos Auditorių rūmų į.k. 125262221, 1 000 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.