Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Artūrui Cibulskui, atsakovo A. M. atstovui advokatui Algirdui Matuizai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1538-624/2006 pagal ieškovo J. R. M. ieškinį atsakovams A. M. , Č. M. , trečiajam asmeniui notarei Dainai Aliukonienei dėl dovanojimo sutarties pakeitimo ir uzufrukto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas, 2006 02 09 pateikęs teismui ieškinį (b.l.6-8, t. I) dėl dovanojimo sutarties pakeitimo ir uzufrukto nustatymo, patikslintu ieškiniu (b.l. 222-224, t. I) prašė pakeisti 2001-08-29 žemės sklypo su namu dovanojimo sutartį, nustatant jo, t.y. ieškovo J.R. M. naudai iki gyvos galvos uzufruktą 31,22 kv. m. namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t.y. patalpoms VĮ Registrų centro pateiktame plane pažymėtoms indeksais 1-1, 1-2, 1-6, 1-7, ir 25 kv.m. tuo pačiu adresu esančio ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nustatant ieškovui J.R. M. teisę iki gyvos galvos bendrai su savininku naudotis virtuve ir pirtimi, plane pažymėtomis indeksais 1-5, R-9. Ieškovas, reikšdamas tokius reikalavimus, nurodė, kad 2001-08-29 jis su žmona Č. M. padovanojo atsakovui A. M. 0,1181 ha žemės sklypą, gyvenamą namą su ūkiniu pastatu, esančius (duomenys neskelbtini), 2001-10-23 atsakovui padovanojo 1,7 ha žemės sklypą ir 1/2 dalį 2,05 ha žemės sklypo, esančius Markutiškių k., Trakų rajone. Dovanojant žemės sklypą su namu atsakovui, buvo sutarta, kad ieškovas dovanotame name galės gyventi iki pat mirties, ir kad galės jais naudotis taip, kaip naudojosi iki dovanojant. 2004 metais santykiai su sūnumi pradėjo blogėti, ieškovas buvo visiškai nušalintas nuo namų ūkio tvarkymo. Sudarydamas sandorį ieškovas iš tiesų norėjo padovanoti savo turtą sūnui, tačiau klydo dėl juos siejančių santykių, manė, kad ieškovą ir atsakovą sieja pasitikėjimas ir abipusė pagarba, tačiau pamatęs, kad sūnus visomis įmanomomis priemonėmis siekia ieškovą iškeldinti iš namų ir juos parduoti, galutinai suvokė, kad iš esmės suklydo dėl sandorio metu egzistavusių aplinkybių. Ieškovo suklydimas iš esmės atitinka visus CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nurodytus požymius, kad būtų pripažintas turintis esminės reikšmės. Tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas žodinis susitarimas, kuris ieškovui leido naudotis padovanotu turtu uzufrukto teise. Šio susitarimo buvimą ir jo vykdymą patvirtino atsakovo veiksmai, kuriais jis sudarė ieškovui palankias sąlygas gyvenimui dovanotame name iki 2004 metų, t.y. iš viso 3 metus. Kadangi atsakovas nebevykdo numatytos sąlygos nuo 2004 metų, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad sąlyga būtų vykdoma, arba, kad būtų panaikinta (pakeista) dovanojimo sutartis – turtas grąžintas.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2006 m. spalio 25 d. sprendimu (b.l.296-301, t.I) ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad nėra įrodyti ieškovo ieškinyje ir jo atstovo teismo posėdyje nurodyti pagrindai dovanojimo sutarčiai pripažinti negaliojančia (LR CK 1.90 str.), ją panaikinti (LR CK 6.472 str. 1 d.), atitinkamai ir ją pakeisti (LR CK 4.147 str. 1 d. ir 6.467 str.). Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo laikyti nustatyta, kad, sudarydamas dovanojimo sutartį, ieškovas suklydo, juo labiau – pripažinti šį suklydimą esminiu, kadangi ieškovo ir atsakovo santykiai sandorio sudarymo metu nebuvo blogi, po sandorio sudarymo ieškovas J.R. M. su šeima toliau gyveno dovanotame name, pats ieškovas paaiškino, kad tikrai siekė padovanoti atsakovui įsūniui A. M. nekilnojamąjį turtą. Aplinkybę, kad ieškovas ir atsakovas A. M. buvo susitarę, kad po sandorio ieškovas galės ir toliau gyventi padovanotame name iki mirties, juo labiau – kad buvo susitarimas dėl uzufrukto nustatymo, teismas laikė neįrodyta. Teismo nuomone, ieškovo ir atsakovų bendras gyvenimas po sutarties sudarymo padovanotame name nepatvirtina minėto susitarimo buvimo. Dėl ieškovo reikalavimo panaikinti ar atitinkamai pakeisti dovanojimo sutartį, teismas nurodė, jog dovanojimo sutartimi atsakovui A. M. nebuvo nustatytos jokios šio turto naudojimo sąlygos, todėl nėra pagrindo teigti, kad jos (sąlygos) yra pažeistos. Ieškovas neįrodė buvus jo ir atsakovo A. M. susitarimui dėl ieškovo teisės naudotis šiuo turtu po dovanojimo sutarties sudarymo. Toks susitarimas, kuris savo turiniu atitinka sandorį dėl uzufrukto nustatymo (LR CK 4.141str.), kokį ieškovas prašo nustatyti pareikštu ieškiniu dėl dovanojimo sutarties pakeitimo, prieštarauja dovanojimo sutarties (LR CK 6.465 str. 1 d.), kaip neatlygintino sandorio, prigimčiai. Atsakovo A. M. nenoras, kad ieškovas, kuris yra jo įtėvis, toliau gyventų jam dovanotame name, bei nesudarymas ieškovui sąlygų jame gyventi (patekti į jį), teismo nuomone, nėra pagrindas pripažinti, kad atsakovas atliko veiksmus, kurie neabejotinai smerktini geros moralės požiūriu. Ieškovo ir atsakovo A. M. santykiai pasikeitė, pašlijus ieškovo santykiams su sutuoktine Č. M. . Po 2006-04-18 įvykusio kivirčo su sutuoktiniu, Č. M. pakeitė gyvenamojo namo durų spyną, dėl ko ieškovas nebegali patekti į patalpas, kuriose iki tol gyveno. Ieškovo J.R. M. ir atsakovės Č. M. naudojimasis vienai šeimai gyventi pritaikyto namo patalpomis, dėl jų santykių, pagrįstų įtarumu, nuoskaudomis dėl nesusiklosčiusio šeimyninio gyvenimo, vykstančių procesų teismuose, yra negalimas, kadangi tai sudaro sąlygas kilti naujiems ginčams, o atsakovas A. M. , nors ir vengia motinos ir įtėvio ginčų, yra į juos nevalingai įtraukiamas. Šis atsakovas, savo neveikimu pritaręs atsakovės Č. M. veiksmams, kuriais ji sudarė kliūtis ieškovui naudotis namo patalpomis, neatliko veiksmų, kurie neabejotinai smerktini geros moralės požiūriu.

Apeliaciniu skundu (b.l. 304-305, t. I) ieškovas J. R. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006-10-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Skunde jis nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra įrodyti ieškovo nurodyti pagrindai minėtai dovanojimo sutarčiai pripažinti negaliojančia (LR CK 1.90 str.), ją panaikinti (LR CK 6.472 str. 1 d.) ir ją pakeisti (LR CK 4.147 str. 1 d. ir 6.467 str.). Dovanojant atsakovui A. M. namą buvo sutarta, kad ieškovas bei jo žmona ir toliau gyvens ginčo name. Ši sąlyga į dovanojimo sutartį nebuvo įtraukta, kadangi ieškovo santykiai su atsakovu A. M. buvo geri, kaip tėvo ir sūnaus. Tada buvo savaime aišku, kad ieškovas padovanotame name ir toliau gyvens. Jokių kalbų, kad ieškovas išsikels iš namo, nebuvo. Tai teismo posėdžio metu patvirtino ir pats atsakovas A. M. . Kad minėtas susitarimas buvo, patvirtina ir konkliudentiniai veiksmai, t.y., tas faktas, kad po namo dovanojimo sutarties sudarymo atsakovas ieškovui leido gyventi ginčo name dar 3 metus. Vėliau, pablogėjus ieškovo santykiams su žmona, atsakovas gyventi šiame name ieškovui uždraudė. Dovanodamas turtą ieškovas klydo, manydamas jog jį ir sūnų sieja pasitikėjimo santykiai ir jei būtų žinojęs, kad sūnus ieškovo taip negerbs ir išvarys jį iš atsakovui padovanoto namo, nebūtų atsakovu pasitikėjęs ir būtų numatęs visas žodžiu sulygtas sąlygas pačioje dovanojimo sutartyje. Juolab, kaip ir bet kuris kitas protingas žmogus, atsakovui turto nebūtų dovanojęs, jei būtų žinojęs, kad jis ieškovą norės išmesti į gatvę. Todėl yra pakankamas pagrindas dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia. Be to ieškovas prašo pripažinti ją negaliojančia tik iš dalies, t.y. ją pakeisti nustatant uzufruktą. Ieškovui visiškai nesuprantama teismo pozicija, kad tai, jog sūnus ieškovą išvijo iš jam padovanoto namo, nelaikytina neabejotinai smerktinais veiksmais geros moralės požiūriu. Ieškovas, pasitikėdamas sūnumi, jam padovanojo visą savo turtą, ne tik namą, bet ir du žemės sklypus, liko be nieko, neturi kur gyventi, neturi jokio nekilnojamo turto, neturi pakankamai pajamų net maistui. Esant tokiai situacijai sūnus ieškovą išmeta į gatvę, o teismas mano, kad tai geros moralės pavyzdys. Toks teismo vertinimas tikrai netinkamas ir keistinas. Ieškovas pagal LR CK 6.472 straipsnio l dalį turi teisę reikalauti, kad visa dovanojimo sutartis būtų panaikinta, tačiau prašo ją panaikinti tik iš dalies, t.y. ją pakeisti nustatant uzufruktą. Šis reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas. Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad uzufrukto nustatymas dovanojimo sutartyje prieštarauja dovanojimo kaip neatlygintinos sutarties prigimčiai. Dovanotojas turi teisę padovanoti tik dalį savo turimų daiktinių teisių į nuosavą turtą, o uzufrukto nustatymas daliai dovanoto turto, turi būti vertintinas ne kaip naudos iš dovanotojo gavimas, bet kaip dovanotojo dalies daiktinių teisių į dovanojamą daiktą pasilikimas sau. Apdovanotasis pagal dovanojimo sutartį gauna dalį daiktinių teisių į turtą, o dalį šių teisių sau pasilieka dovanotojas. Tokia dovanojimo sutartis visiškai atitinka LR CK 6.465 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl uzufrukto nustatymas daliai dovanoto turto yra kaip sutarties sąlyga, kuri jokiu būdu neprieštarauja dovanojimo kaip neatlygintino sandorio prigimčiai.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 309-310, t. I) atsakovas A. M. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Šis atsakovas nurodo, jog apeliacinis skundas nepagrįstas, kadangi jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Dovanojant namą, tarp A. M. ir ieškovo nebuvo susitarimo, kad name ieškovas liks pastoviai gyventi, kadangi ieškovas gerai žinojo, kad šį namą pastatė atsakovo motina iš savo lėšų, kad jis atsikėlė į pastatytą namą ir negali turėti į jį jokių pretenzijų. Ieškovas tuo metu ketino su Č. M. įsigyti kitą gyvenamąjį būstą, kadangi jam sekėsi verslas. Namas pritaikytas gyventi tik vienai šeimai, todėl ir šios aplinkybės patvirtina, kad tokio susitarimo negalėjo net būti. Ieškovas iš namo išsikraustė pats savo valia ir su visa manta persikėlė gyventi pas savo pirmąją žmoną J. M. , kur gyvena iki šiol. Prieštaringi ieškovo paaiškinimai ieškinyje, kad "jam buvo sudaromos nepalankios gyvenimo sąlygos, kai kurie kambariai užrakinti", o apeliaciniame skunde, ieškovas nurodė, kad "sūnus jį išvijo iš padovanoto namo", rodo, kad ieškovas sako netiesą.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovo atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006-10-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Atsakovo A. M. atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, kaip to reikalauja CPK 320 straipsnis, pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas, daro išvadą, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006 m. spalio 25 d. sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas. Todėl šis teismo sprendimas nenaikintinas ir nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1p .). Kolegija tokią savo nuomonę pagrindžia šiais motyvais.

Apeliantas ieškovas J. R. M. apeliaciniame skunde, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog dovanodamas turtą jis klydo, manydamas, jog jį ir sūnų atsakovą A. M. sieja pasitikėjimo santykiai. Jei būtų žinojęs, kad sūnus ieškovo taip negerbs ir išvarys jį iš atsakovui padovanoto namo, nebūtų atsakovu pasitikėjęs ir būtų numatęs visas žodžiu sulygtas sąlygas pačioje dovanojimo sutartyje. Todėl apeliantas laiko, jog yra pakankamas pagrindas dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia LR CK 1.90 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo motyvą laiko nepagrįstu. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, nesvarbu, kaip elgiasi kiti asmenys. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokiant sandoris nebūtų sudarytas. Pareiga įrodyti, kad suklysta ir, kad suklydimas buvo esminis, tenka ieškovui. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog nėra pagrindo laikyti nustatytu, kad, sudarydamas dovanojimo sutartį, ieškovas suklydo, o juo labiau – pripažinti šį suklydimą esminiu. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad jo santykiai su apdovanotoju buvo geri, kaip tėvo ir sūnaus, kad ieškovas tikrai siekė padovanoti atsakovui A. M. nekilnojamąjį turtą, kad ieškovas J.R. M. su šeima toliau gyveno dovanotame name. Tokiu būdu darytina išvada, jog sandorio sudarymo metu ieškovas neklydo nei dėl paties sudaromo sandorio rūšies, nei dėl sandorio šalies (dovanojo nekilnojamąjį turtą sūnui), nei dėl sandorio dalyko. Ieškovo motyvas, jog jei jis būtų žinojęs, kad sūnus ieškovo taip negerbs ir išvarys jį iš atsakovui padovanoto namo, būtų numatęs visas žodžiu sulygtas sąlygas pačioje dovanojimo sutartyje, negali būti pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo. Sandorio padariniai dažnai priklauso nuo aplinkybių, kurių sandorio šalys negali iš anksto numatyti. Geri ar blogi padariniai tenka tam, kas juos patiria. Ieškovas turėjo apsvarstyti galimus tokio sandorio teisinius padarinius, o jei to nepadarė – elgėsi neapdairiai ir neatidžiai.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad uzufrukto nustatymas dovanojimo sutartyje prieštarauja dovanojimo kaip neatlygintinos sutarties prigimčiai. Dovanotojas turi teisę padovanoti tik dalį savo turimų daiktinių teisių į nuosavą turtą, o uzufrukto nustatymas daliai dovanoto turto, turi būti vertintinas ne kaip naudos iš dovanotojo gavimas, bet kaip dovanotojo dalies daiktinių teisių į dovanojamą daiktą pasilikimas sau. Apdovanotasis pagal dovanojimo sutartį gauna dalį daiktinių teisių į turtą, o dalį šių teisių sau pasilieka dovanotojas. Tokia dovanojimo sutartis visiškai atitinka LR CK 6.465 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl uzufrukto nustatymas daliai dovanoto turto yra kaip sutarties sąlyga, kuri jokiu būdu neprieštarauja dovanojimo kaip neatlygintino sandorio prigimčiai.

Vertindama tokius apelianto argumentus, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad uzufruktas – tai teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Uzufruktas gali būti nustatomas: 1) įstatymais; 2) teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai; 3) sandoriais. Ieškovas neįrodė buvus jo ir atsakovo A. M. susitarimui dėl ieškovo teisės naudotis šiuo turtu po dovanojimo sutarties sudarymo. O įstatyminio pagrindo, kuriuo remiantis teismas sprendimu galėtų nustatyti ieškovui uzufrukto teisę, nėra. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog susitarimas, kuris savo turiniu atitinka sandorį dėl uzufrukto nustatymo (LR CK 4.141str.), kokį ieškovas prašo nustatyti pareikštu ieškiniu dėl dovanojimo sutarties pakeitimo, prieštarauja dovanojimo sutarties (LR CK 6.465 str. 1 d.), kaip neatlygintino sandorio, prigimčiai. Pagal dovanojimo sutartį, dovanotojas neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) apdovanotojui. T.y. dovanojant nekilnojamąjį daiktą, yra perduodamos visos daiktinės teisės: valdymas, naudojimas ir disponavimas. Apelianto teiginys, jog dovanotojas turi teisę padovanoti tik dalį savo turimų daiktinių teisių į nuosavą turtą, yra nepagrįstas. Dovanojimo sutarties sąlyga, nustatanti turto naudojimą tam tikram tikslui, o ne tam tikram asmeniui (LR CK 6.467 str. 1d.), nelaikytina uzufruktu, kuris uzufruktoriui suteikia teisę į svetimo daikto naudojimą.

Apeliaciniu skundu ieškovas reikalauja, kad dovanojimo sutartis būtų panaikinta tik iš dalies (CK 6.472 str. 1 d.), t.y. pakeista nustatant uzufruktą. Apeliantas nurodė, jog atsakovas išvijo jį iš jam padovanoto namo, todėl tokie atsakovo veiksmai neabejotinai yra smerktini geros moralės požiūriu. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo motyvą taip pat pripažįsta nepagrįstu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog atsakovas A. M. savo neveikimu, pritaręs atsakovės Č. M. veiksmams, kuriais ji sudarė kliūtis ieškovui naudotis namo patalpomis, neatliko veiksmų, kurie neabejotinai smerktini geros moralės požiūriu. Teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme duoti atsakovų paaiškinimai patvirtina, jog įtempti santykiai susidarė ne tarp ieškovo ir atsakovo A. M. , o tarp ieškovo ir buvusios sutuoktinės Č. M. . 2006-02-14 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas sprendimu nutraukė Č. M. ir J.R. M. santuoką dėl ieškovo J.R. M. kaltės. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2006-07-27, apeliacinės instancijos teismui sprendimą palikus nepakeistą. Šiuo 2006 02 14 priimtu sprendimu (b.l.5-9, t. II) nustatyta, kad ieškovas J.R. M. yra palikęs šeimą ir jau daugiau kaip metai ja nesirūpina, kad šeima iširo dėl J.R. M. kaltės. Tokios aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog ieškovo J.R. M. ir atsakovės Č. M. gyvenimas viename name dėl jų santykių po skyrybų bei ieškovo agresyvaus būdo yra negalimas. Be to atsakovas A. M. tiek teismo posėdžio metu, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog iš namo ieškovas išsikraustė savo valia, atsakovas niekuomet ieškovui nėra liepęs išsikraustyti iš namo. Todėl darytina išvada, kad dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 6.472 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir joje priimdamas 2006 m. spalio 25 d. sprendimą, tinkamai taikė teisės normas, jas taikydamas pagrįstai rėmėsi nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Todėl šio teismo sprendimo kolegija nekeičia ir nenaikina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.