- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-29
- Bylos Nr.
- P-858-100-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01065-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- R. A., L. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijos, Lietuvos Respublikos Seimui
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. A. ir L. S. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A822-91/2014 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A. ir L. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai R. A. ir L. S. (toliau – ir pareiškėjai) skunde, patikslintame skunde (t. I, b. l. 1-2, 54-56) prašė: panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos (toliau – ir Peticijų komisija, Komisija) sprendimą „R. A. ir L. S. skundo dėl Komisijos sprendimo nepripažinti peticija jų kreipimosi „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 str. 9 d. pakeitimo“ neteikti Seimui nagrinėti Peticijų įstatymo ir Seimo peticijų komisijos nuostatų nustatyta tvarka“ ir įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimą išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl pateikto 2012 m. vasario 27 d. skundo.
Skunde paaiškino, kad Peticijų komisijai 2012 m. sausio 17 d. pateikė peticiją. Atsakovas 2012 m. vasario 6 d. raštu atsakė, jog pareiškėjų kreipimasis nepripažintas peticija, tuomet 2012 m. vasario 27 d. su skundu kreipėsi į Seimą. Pareiškėjai tvirtina, jog atsakovas Seimas nepagrįstai neišnagrinėjo skundo ir nepriėmė sprendimo. Peticijų komisijos 2012 m. kovo 13 d. posėdžio protokolo išraše nurodoma, jog pareiškėjų skundo nuspręsta nepripažinti peticija ir neteikti Seimui nagrinėti Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo (toliau – ir Peticijų įstatymas) ir Seimo Peticijų komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) nustatyta tvarka. Pasak pareiškėjų, posėdžių protokolų išrašai neatitinka Dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu, nes juose nurodyti ne visi reikalingi duomenys. Peticijų komisijos 2012 m. kovo 14 d. raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes nenurodyta jo apskundimo tvarka. Seimas neteisėtai ir nepagrįstai neišnagrinėjo 2012 m. vasario 27 d. skundo ir nepriėmė sprendimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Peticijų komisija su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.
Atsiliepime (t. I, b. l. 64-67) paaiškino, kad 2012 m. sausio 31 d. ir 2012 m. kovo 13 d. posėdžiuose priėmė sprendimus dėl pareiškėjų kreipimosi „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 str. 9 d. pakeitimo“ pripažinimo peticija ir dėl jų skundo dėl Peticijų komisijos sprendimo nepripažinti peticija, raštuose pareiškėjams detaliai paaiškino tokių sprendimų motyvus. Peticijų komisija nepripažino kreipimosi peticija ir pareiškėjams nurodė, kad šis sprendimas per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos gali būti apskųstas Seimui. Pareiškėjai skundą Seimui pateikė 2012 m. vasario 27 d. Skundas pagal Nuostatų 31 punktą perduodamas Peticijų komisijos pirmininkui, kuris artimiausiame Seimo posėdyje supažindina Seimą su pareiškėjo kreipimusi, Peticijų komisijos sprendimu, pareiškėjo skundu. Peticijų komisija 2012 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą pareiškėjų skundo neteikti Seimui nagrinėti, nes skundas neatitiko Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies. Nepripažinus pareiškėjų skundų peticijomis, VAĮ nuostatos šiuo atveju nebuvo taikytos, todėl pareiškėjams nenurodyta apskundimo tvarka. Pareiškėjai turi teisę pakartotinai teikti Peticijų komisijai kreipimąsi, jame turėtų nurodyti pagrįstas kreipimesi išdėstytų pasiūlymų ir reikalavimų priežastis ir tikslus. Atsakovas pažymėjo, jog Peticijų komisija išrašus pateikė vadovaudamasi Dokumentų rengimo taisyklių 7 skyriaus reikalavimais, atkreipė dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo, Seimo narių veiklos.
Atsakovas Seimas atsiliepime (t. I, b. l. 61-62) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Paaiškino, jog sutinka su Peticijų komisijos išdėstytais argumentais. Atkreipė dėmesį, kad Peticijų komisija – iš Seimo narių sudaryta Seimo nuolatinė komisija, sprendžianti pareiškėjų kreipimosi pripažinimo peticija bei peticijų priėmimo nagrinėti klausimus, jas nagrinėja ir pateikia išvadas dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu (t. I, b. l. 148-151) pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Panaikino Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos 2012 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. S-2012-1915 ir įpareigojo Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos pirmininką artimiausiame Seimo posėdyje supažindinti Lietuvos Respublikos Seimą su pareiškėjų 2012 m. sausio 17 d. kreipimusi, Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. S-2012-874 ir pareiškėjų 2012 m. vasario 27 d. skundu dėl minėto sprendimo, kitą skundo reikalavimų dalį teismas atmetė.
Pirmosios instancijos teismas vertindamas pareiškėjų keliamo ginčo pobūdį, o taip pat pareiškėjų pasirinktą savo pažeistų teisių gynybos realizavimo būdą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. sausio 26 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais ir pripažino, kad pareiškėjų skundo reikalavimai yra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Remdamasis Peticijos įstatymo ir Nuostatuose nustatytu reglamentavimu, teismas nusprendė, kad Peticijų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų pateiktą skundą ir 2012 m. kovo 14 d. sprendimu nusprendusi neteikti šio skundo nagrinėti Seimui, pažeidė Nuostatų 32 punkto nuostatas, reglamentuojančias skundo dėl kreipimosi nepripažinimo peticija nagrinėjimo procedūras ir tvarką, o taip pat viršijo savo įstatyminės kompetencijos ribas. Peticijos komisijos pirmininkas, nepateikęs Seimui 2012 m. vasario 27 d. pareiškėjų skundo, o taip pat nesupažindinęs su ankstesniu pareiškėjų kreipimusi bei Peticijų komisijos sprendimu, nevykdė Nuostatų 32 punkte įtvirtintų ir šios komisijos pirmininkui priskirtinų funkcijų. Taigi pareiškėjų pateikto skundo nagrinėjimo procedūra nebuvo baigta dėl Peticijos komisijos pirmininko pareigų nevykdymo. Teismas pažymėjo, kad skundo reikalavimas įpareigoti Seimą išnagrinėti 2012 m. vasario 27 d. pareiškėjų pateiktą skundą galėtų būti reiškiamas tuo atveju, jeigu Peticijų komisijos pirmininkas būtų supažindinęs Seimą su pareiškėjų pateiktu skundu, tačiau Seimas ginčo klausimu nebūtų priėmęs sprendimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundas Seimui svarstyti nebuvo teiktas, taigi ginčas dėl Seimo veiksmų (neveikimo) nėra kilęs, todėl šis skundo reikalavimas negali būti tenkinamas ir yra atmestinas.
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisija apeliaciniame skunde (t. I, b. l. 154-161) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria nutarta panaikinti Peticijų komisijos sprendimą ir įpareigoti Peticijų komisijos pirmininką supažindinti Seimą su pareiškėjų 2012 m. sausio 17 d. kreipimusi, Peticijų komisijos 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. S-2012-874 ir pareiškėjų 2012 m. vasario 27 d. skundu dėl minėto sprendimo.
Atsiliepimas
Atsakovas teigė, kad Peticijų komisija pareiškėjų kreipimosi pripažinimo peticija klausimą ir pareiškėjų skundą dėl šios komisijos sprendimo nepripažinti jų kreipimosi peticija išnagrinėjo tinkamai, vadovaudamasi Peticijų įstatymu, Nuostatais ir Seimo statutu. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimu ir nurodė, jog Peticijų įstatymas yra specialusis įstatymas, nustatantis Konstitucijos laiduojamos peticijos teisės įgyvendinimo tvarką. Pareiškėjų kreipimasis ir jų skundas nagrinėjami vadovaujantis Peticijų įstatymo nuostatomis. Įvertinus Peticijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies, Nuostatų 1, 32 punktų, Seimo statuto 25 straipsnio 1, 2 dalių, 74 straipsnio 3, 4 dalių, 80 straipsnio normas matyti, kad Peticijų komisija yra sudaroma iš Seimo narių, kurie, būdami Peticijų komisijos nariais, įgyja papildomų funkcijų, susijusių su darbu komisijoje. Peticijų komisijos veikla apima ir skundų dėl kreipimosi nepripažinimo peticija nagrinėjimą. Teisinis bylos aplinkybių vertinimas rodė, kad šiuo atveju būtų tiriama Seimo veikla, nes Seimo narių veikla, kylanti iš jiems suteiktų įgalinimų, apima Seimo veiklą. Kadangi Peticijų komisija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o jai suteikti įgaliojimai kyla iš Seimo veiklos ir ji įgyvendina valstybės valdžią, tai administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija nagrinėti tokio pobūdžio ginčus (ABTĮ 16 str. 2 d.). Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjams nėra užkirstas kelias po metų pateikti pakartotinį kreipimąsi, kaip nustatyta Peticijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje.
Atsakovo nuomone, teismas netinkamai taikė Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą. Peticijų komisija nevykdo vidinio administravimo funkcijų. Ji yra Seimo nuolat veikianti komisija, kuri sprendžia kreipimosi į Seimą pripažinimo peticija bei Seimui pateiktų peticijų priėmimo nagrinėti klausimus, nagrinėja ir pateikia išvadas dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo, t. y. Seimo Peticijų komisija svarsto tik tuos klausimus, kurių tenkinimui reikėtų priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą (Peticijų įstatymo 2 str. 4 d.), kitokių klausimų ji nenagrinėja.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimas pareiškime nurodė, kad prisideda prie Seimo Peticijų komisijos apeliacinio skundo (t. I, b. l. 173-174).
Pareiškėjai R. A. ir L. S. su apeliaciniu skundu nesutiko, atsiliepime į apeliacinį skundą (t. I, b. l. 172-177) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priimti atskirąją nutartį dėl Komisijų biuro vedėjos J. Š. veiksmų.
Pareiškėjai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai vadovavosi Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Nuostatų 32 punktų, o Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis Peticijų komisijai nesuteikia teisių ir pareigų. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad atsakovas nepateikė teismui duomenų, jog Peticijų komisija, kaip kolegiali institucija, būtų nutarusi teikti teismui apeliacinį skundą ar jam būtų pritarusi. Pareiškėjai pažymėjo, kad apeliaciniame skunde nenurodyta jo surašymo vieta ir data, taip pat nepateikti duomenys apie tai, kad už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis. Pareiškėja apeliacinio skundo su priedais negavo.
Pareiškėjai atkreipė teismo dėmesį, kad šį atsakovo apeliacinį skundą paruošė J. Š., kuri šiuo konkrečiu atveju yra suinteresuotas asmuo, nes pagal Seimo Peticijų komisijos 2012 m. kovo 13 d. posėdžio protokolo Nr. 250-P-03 išrašą, Seimo nariams pateikė galimai melagingą informaciją dėl pareiškėjų skundų svarstymo tvarkos, dėl to Peticijų komisija buvo priversta skundų nagrinėti ir priimti neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų aplinkybių teismas privalo priimti atskirąją nutartį dėl Komisijų biuro vedėjos J. Š. veiksmų (ABTĮ 146 str. 1 d.).
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi (t. I, b. l. 181-190) atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijos apeliacinį skundą tenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria nutarta panaikinti Seimo Peticijų komisijos 2012 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. S-2012-1915 ir įpareigoti Seimo Peticijų komisijos pirmininką supažindinti Lietuvos Respublikos Seimą su pareiškėjų 2012 m. sausio 17 d. kreipimusi, Seimo Peticijų komisijos 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. S-2012-874 ir pareiškėjų 2012 m. vasario 27 d. skundu dėl minėto sprendimo, panaikino, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, jog pagal Peticijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalį pareiškėjas – ne jaunesnis kaip 16 metų Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, arba jų grupė, šio įstatymo nustatyta tvarka parašę ir pateikę kreipimąsi (peticiją). Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 80 straipsnio 1, 3, 4 dalyse nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečių peticijoms nagrinėti Seime sudaroma nuolat veikianti Seimo Peticijų komisija. Peticijų komisija nagrinėja Seimui adresuotas Lietuvos Respublikos piliečių peticijas. Peticijų pateikimo ir jų nagrinėjimo tvarką nustato specialus įstatymas ir Nuostatai (ginčui aktuali 2003 m. gruodžio 4 d redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.). Rėmėsi Nuostatų 1 straipsniu, Peticijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, jog Peticijų komisija svarsto tik tuos klausimus, kurių tenkinimui reikėtų priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą, kitokių klausimų Peticijų komisija nenagrinėja. Kalbant apie teisminės kontrolės galimybę Peticijų komisijos sprendimų atžvilgiu, svarbu, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).
Pažymėjo, jog Peticijų komisija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o jai suteikti įgaliojimai kyla iš Seimo veiklos ir ji įgyvendina valstybės valdžią, todėl administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija nagrinėti ginčų, susijusių su Peticijų komisijos veikla. Iš esmės tai atspindėta ir Peticijų įstatyme, kurio 10 straipsnio 4 dalyje, nustatyta, kad Seimo sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl Peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar atsisakyti priimti peticiją nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas. Tiesa, minėtų Seimo sprendimų atsisakyti tenkinti skundą atžvilgiu Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 26 d. nutarime patvirtino teisminės kontrolės galimybę šiame nutarime numatytomis aplinkybėmis. Taip pat ir Peticijų įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad Seimo sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo yra galutiniai ir neskundžiami. Atitinkamai, teismas sprendė, jog teisminė kontrolė Seimo Peticijų komisijos veiksmų atžvilgiu nėra numatyta teisės aktuose, dėl to vertintina kaip itin ribota ir sietina tik su esminiais konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimais.
Tačiau pačiame Peticijų įstatyme yra numatyta pareiškėjo teisė skųsti Peticijų komisijos sprendimus Seimui, kuria pareiškėjai ir siekė pasinaudoti nagrinėjamu atveju. Šio įstatymo 5 straipsnio 4 punkte numatyta pareiškėjo teisė šio įstatymo nustatyta tvarka apskųsti peticijų komisijos sprendimą, kuriuo kreipimasis nepripažįstamas peticija ar atsisakoma priimti peticiją nagrinėti. Pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą pareiškėjas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo pranešimo apie Seimo Peticijų komisijos sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija ar atsisakyti priimti peticiją nagrinėti gavimo dienos gali jį apskųsti Seimui. Gautas skundas išnagrinėjamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo gavimo dienos ir apie priimtą sprendimą pranešama pareiškėjui ar jo atstovui (Peticijų įstatymo 10 str. 3 d.).
Seimo statuto 80 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skundus Seimui dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimų Seimo posėdyje pateikia Peticijų komisijos pirmininkas. Seimas šiuo klausimu priima motyvuotą Seimo protokolinį nutarimą, kurio projektą pateikia Peticijų komisijos pirmininkas. Nuostatų 32 straipsnyje minėtos nuostatos detalizuojamos, nurodant, kad Seimui adresuotas skundas perduodamas Komisijos pirmininkui, kuris artimiausiame Seimo posėdyje supažindina Seimą su gautu skundu, ankstesniu kreipimusi bei Komisijos sprendimu. Seimas, nusprendęs patenkinti skundą ir priėmęs sprendimą pripažinti kreipimąsi peticija, perduoda Komisijai spręsti peticijos priėmimo nagrinėti klausimą. Seimas, nusprendęs patenkinti skundą ir priėmęs sprendimą priimti peticiją nagrinėti, peticiją perduoda Komisijai nagrinėti. Sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas. Dėl skundo Seimas priima motyvuotą sprendimą, kuris įforminamas Seimo protokoliniu nutarimu. Nutarimo projektą pateikia Komisijos pirmininkas. Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nusprendus patenkinti skundą ir priėmus sprendimą pripažinti kreipimąsi peticija, peticija perduodama peticijų komisijai spręsti peticijos priėmimo nagrinėti klausimą. Nusprendus patenkinti skundą ir priėmus sprendimą priimti peticiją nagrinėti, peticija perduodama peticijų komisijai nagrinėti. Sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas.
Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, vertindamas Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 10 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio atitiktį Konstitucijai, 2006 m. sausio 26 d. nutarime konstatavo, jog teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
Apibendrinęs Peticijų įstatymo, Seimo statuto ir Nuostatų normas ir konstitucinę doktriną, teismas sprendė, jog pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą, jei mano, jog Seimo sprendimas (kaip galutinis sprendimas) atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, tačiau prieš kreipdamasis į teismą pareiškėjas turėtų pasinaudoti Peticijų įstatymo 10 straipsnyje nustatyta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad Peticijų įstatymo 10 straipsnis numato pareigą prieš kreipiantis į teismą Peticijų komisijos sprendimus apskųsti Seimui, kuris pagal peticijų įstatymo 10 straipsnio 3 ir 4 dalį, gali skundą patenkinti arba skundą atmesti, taip pat praktikoje nurodoma, kad asmuo turi teisę naudotis teismine pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynyba tik skundžiant Seimo, savivaldybės tarybos sprendimą atsisakyti tenkinti skundą dėl Peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti (administracinė byla Nr. A858-1328/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog pareiškėjai 2012 m. sausio 17 d. kreipėsi į Peticijų komisiją pateikdami siūlymą Baudžiamojo kodekso proceso 364 straipsnio 9 dalyje išbraukti žodžius „ir yra neskundžiama“ bei šią dalį papildyti sakiniu „Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nutartis yra neskundžiama.“ ir ją išdėstyti taip: „Apygardos ir apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nutartis yra neskundžiama.“ Pareiškėjai taip pat prašė pripažinti šį kreipimąsi peticija ir priimti ją nagrinėti. Peticijų komisijos 2012 m. vasario 6 d. raštu Nr. S-2012-874 pareiškėjams pranešta, kad 2012 m. sausio 30 d. Seimo Peticijų komisijos posėdyje jų kreipimasis nepripažintas peticija, vadovaujantis Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu, pagal kurį kreipimasis nepripažįstamas peticija, jeigu pareiškėjas visiškai nepagrindžia kreipimesi išdėstytų reikalavimų ir siūlymų. Pareiškėjams išaiškinta, kad jų pasiūlymas yra nepagrįstas, nes nuosprendžio vykdymas yra specifinė ir gana autonomiška baudžiamojo proceso stadija. Pažymėta, kad gali būti asmenų, nepatenkintų nuosprendžio vykdymo stadijoje priimtais sprendimais, todėl Baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnyje yra numatytas su nuosprendžio vykdymu susijusių nutarčių apskundimas ir skundų nagrinėjimas. Pareiškėjai 2012 m. vasario 27 d. Seimui pateikė skundą dėl Peticijų komisijos sprendimo pareiškėjų kreipimosi nepripažinti peticija. 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. S-2012-1915 pareiškėjams pranešta, kad Peticijų komisija, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, 2012 m. kovo 13 d. posėdyje priėmė sprendimą pareiškėjų skundo neteikti Seimui nagrinėti Peticijų įstatymo ir Seimo Peticijų komisijos nuostatų nustatyta tvarka, nes teisė į apeliaciją, nepaisant to, kur ji įtvirtinta, turi būti realizuojama, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos – Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad skundas būtų pagrįstas, jame turi būti nurodytos aplinkybės, pagrindžiančios Komisijos sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Peticijų komisijos vertinimu, pareiškėjai tokių argumentų nepateikė, tik atkartojo pateikto pasiūlymo priežastis. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai skundžia Seimo Peticijų komisijos sprendimą, kuris buvo priimtas 2012 m. kovo 13 d. Peticijų komisijos posėdyje, neteikti jų skundo dėl Peticijų komisijos sprendimo nepripažinti pareiškėjų kreipimosi peticija Seimui nagrinėti Peticijų įstatymo ir Nuostatų nustatyta tvarka.
Teismas pažymėjo, jog Peticijų įstatymo 10 straipsnio, reglamentuojančio kreipimosi nepripažinimo peticija ir atsisakymo priimti peticiją nagrinėti apskundimą, 2 dalyje nustatyti reikalavimai skundui, nustatyta, kad skundas turi būti pateiktas raštu ir pasirašytas pareiškėjų. Skunde turi būti nurodyta: pareiškėjo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, atstovo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, aplinkybės, pagrindžiančios sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.
Kaip minėta, Seimui adresuotas skundas perduodamas Seimo Peticijų komisijos pirmininkui, kuris savo ruožtu su skundu ir ankstesniu kreipimusi supažindina Seimą, kuris priima sprendimą skundą patenkinti (pripažinti kreipimąsi peticija ir perduoti Peticijų komisijai nagrinėti jos priėmimo klausimą, jei skundas paduotas dėl atsisakymo pripažinti kreipimąsi peticija, arba priimti peticiją nagrinėti ir perduoti ją Peticijų komisijai nagrinėti) arba atsisakyti patenkinti skundą (šis sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas). Motyvuotas Seimo sprendimas įforminamas protokoliniu nutarimu, kuriuo projektą pateikia Peticijų komisijos pirmininkas (Seimo statuto 80 str. 5 d., Nuostatų 32 p.).
Iš minėto teisinio reglamentavimo teismas sprendė, jog Seimui pateikiamas skundas turi atitikti jam keliamus Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje reikalavimus. Skundas paduodamas Seimui ne tiesiogiai, bet per Seimo Peticijų komisijos pirmininką, kuris turi pareigą pateikti skundą Seimui, supažindinant jį su skundžiamu Peticijų komisijos sprendimu. Sistemiškai ir teleologiškai aiškinat Peticijų įstatymo, Seimo Statuto ir Nuostatų normas būtų nelogiška, kad Peticijų komisija, prieš teikdama skundą Seimui, neturėtų patikrinti, ar pareiškėjų skundas dėl Peticijų komisijos sprendimo atitinka Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad priešingu atveju, visi pareiškėjų skundai dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimų nepripažinti kreipimosi peticija turėtų būti privaloma tvarka teikiami Seimui, nepriklausomai nuo to, ar skundas yra pagrįstas, ar ne, o Peticijų komisijos pirmininkas automatiškai, su skundu net nesupažindinęs Peticijų komisijos narių, privalėtų jį teikti Seimui. Tačiau tokia Peticijų komisijos pareiga ar teisė patikrinti, ar pareiškėjų skundas dėl Peticijų komisijos sprendimo atitinka Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nėra aiškiai nustatyta teisės aktuose. Šia aplinkybe, kaip esmine, taip pat rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau, teismas šiuo atveju vadovavosi tuo, kad teisminė kontrolė Seimo Peticijų komisijos veiksmų atžvilgiu nėra numatyta teisės aktuose, vertintina kaip itin ribota ir sietina tik su esminiais konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimais. Todėl minėtas procedūrinis veiksmas (sprendimas pareiškėjų skundo neteikti Seimui), kuris nėra aiškiai nustatytas teisės aktuose, teismo buvo vertinamas tik tokia apimtimi, kiek jis galėjo lemti esminį pareiškėjų konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimą.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjų atžvilgiu nebuvo priimtas Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas galutinis ir neskundžiamas Seimo sprendimas atsisakyti tenkinti skundą, tai, teismas vertino, kad skundžiamas nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendimas (atsisakymas pareiškėjo skundą teikti Seimui) laikytinas galutiniu konkrečiu atveju ir jam taikytina apskundimo teismui taisyklė, suformuluota Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarime, t. y. teisminė kontrolė yra apribota patikrinimu, ar atsakovo sprendimas grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais.
Teismas, susipažinęs su 2012 m. vasario 27 d. pareiškėjų skundu dėl Seimo peticijų komisijos sprendimo, sutiko su Peticijų komisijos išvada, kad pareiškėjai skunde nepateikia argumentų, pagrindžiančių skundžiamo Komisijos sprendimo nepripažinti jų kreipimosi peticija neteisėtumą ir nepagrįstumą, tik kartoja kreipimesi pateikto pasiūlymo priežastis, kurias Komisija pripažino nepagrįstomis. Pareiškėjai skunde tik cituoja Komisijos sprendimo motyvus, deklaratyviai teigia, kad Komisijos naudojami argumentai, naudojama terminų sistema nesiderina su Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsnio 1 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu. Teismas laikėsi nuostatos, kad skundžiamo sprendimo argumentai, kad pareiškėjų skundas Seimui neatitiko Peticijų įstatyme 10 straipsnio 2 dalyje jam keliamų reikalavimų, yra pagrįsti. Skundas dėl to ir nebuvo teikiamas Seimui. Sprendimo neteikti Seimui pareiškėjų skundo pagrindu nurodyta Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis. Pažymėjo, jog teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Peticijų komisijos priimtas sprendimas nėra pagrįstas įstatymuose nustatytais pagrindais.
Atitinkamai, teismas nurodė, jog Seimo Peticijų komisija 2012 m. kovo 14 d. sprendimą dėl pareiškėjų skundo dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimo neteikti Seimui jų skundo Seimui nagrinėti Peticijų įstatymo ir jos Nuostatų nustatyta tvarka priėmė įstatymų nustatytais pagrindais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokį atsakovo sprendimą panaikino ir įpareigojo Komisijos pirmininką supažindinti Seimą su pareiškėjų kreipimusi. Peticijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pareiškėjas, nesutinkantis su Peticijų komisijos ar Seimo, Vyriausybės ar savivaldybės tarybos sprendimu dėl peticijoje iškeltų reikalavimų ir siūlymų, turi teisę po vienerių metų nuo šio įstatymo 15 straipsnyje numatyto pranešimo gavimo dienos šio įstatymo nustatyta tvarka pakartotinai pateikti kreipimąsi. Taigi pareiškėjams nėra užkirstas kelias pakartotinai kreiptis į Seimo Peticijų komisiją laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų.
Atsiliepimas
Teismas, įvertinęs pareiškėjų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus dėl apeliacinio skundo trūkumų, pažymėjo, kad šis skundas priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi, todėl šie pareiškėjų argumentai nenagrinėtini. Įvertinęs pareiškėjų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus dėl Komisijų biuro vedėjos J. Š. veiksmų, teismas nenustatė pagrindo priimti atskirąją nutartį pagal ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį.
V.
Pareiškėjai R. A. ir L. S. prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-91/2014, palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą nepakeistą, dėl Komisijų biuro vedėjos J. Š. veiksmų priimti atskirąją nutartį, be to, objektyviam, visapusiškam bylos išnagrinėjimui pareikalauti, kad atsakovai teismo posėdžiui pateiktų visą medžiagą, pagal kurią Komisija priėmė sprendimą (t. II, b. l. 1-5).
Pareiškėjai nurodo, jog teismas priimdamas nutartį pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies, pagal kurią teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, reikalavimą, įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principus, neteisingai taikė Peticijų įstatymą, Nuostatus, pasisavino Seimo teisę ir pareigą patikrinti Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl to, kad Komisijos pareiga ar teisė patikrinti skundo teisėtumą ir pagrįstumą nėra aiškiai nustatyta teisės aktuose, atėmė iš pareiškėjų teisę, kurią jiems suteikia įstatymas, nepasisakė, ar apskritai ir šiuo konkrečiu atveju būtina ir kodėl nustatyti teisės aktuose ir kokiuose komisijos pareigą ar teisę patikrinti skundo teisėtumą ir pagrįstumą.
Pareiškėjai remiasi Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Nuostatų 32 punktu ir nurodo, jog Peticijų įstatymas yra specialusis įstatymas, nustatantis Konstitucijos laiduojamos peticijos teisės įgyvendinimo tvarką. Peticijų įstatymas be formalių nurodytų 10 straipsnio 2 dalyje reikalavimų, kuriuos pareiškėjai visiškai įvykdė, kitų reikalavimų ar apribojimų pareiškėjams pateikti skundą nenustato. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai tiesiogiai netaikė Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto. Tokiu būdu teismas pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies, pagal kurią teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, reikalavimą įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principus. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi.
Pabrėžia, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad skundžiamo sprendimo argumentai, kad pareiškėjų skundas Seimui neatitiko Peticijų įstatyme 10 straipsnio 2 dalyje jam keliamų reikalavimų, yra pagrįsti. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Peticijų komisijos priimtas sprendimas nėra pagrįstas įstatymuose nustatytais pagrindais. Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis Seimo Peticijų komisijai nesuteikia teisių ir pareigų. Be to, pareiškėjų pateiktų faktinio pobūdžio aplinkybių, sudarančių skundo reikalavimų pagrindą, vertinimas yra ne Komisijos, o – Seimo kompetencija. Seimas pareiškėjų skunde pateiktų argumentų, pagrindžiančių skundžiamo Komisijos sprendimo nepripažinti jų kreipimosi peticija neteisėtumą ir nepagrįstumą, neįvertino ir net neturėjo galimybės įvertinti. Komisija neteisėtai įsiterpė į procesą ir atėmė pareiškėjų teisę, kurią suteikia įstatymas.
Pažymi, jog teismas nepagrįstai taikė Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalį ir plečiamai aiškino Komisijos kompetenciją. Komisijos pirmininkė privalėjo artimiausiame Seimo posėdyje supažindinti Seimą su gautu skundu, ankstesniu kreipimusi bei Komisijos sprendimu. Seimas privalo išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl pateiktojo jam 2012 m. vasario 27 d. skundo. Be to, būtų skundžiamas ir Seimo sprendimas, nes Konstitucinis Teismas nutarė pripažinti, kad Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui“, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims. Remdamiesi nurodytais argumentais pareiškėjai teigia, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).
Nurodo, jog šiuo konkrečiu atveju priimtas teismo sprendimas turės reikšmės naujos teismų praktikos formavimui – būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Komisijos pareiga ar teisė patikrinti skundo teisėtumą ir pagrįstumą nėra aiškiai nustatyta teisės aktuose, todėl teismas turėtų ne atimti iš pareiškėjų teisę, kurią jiems suteikia įstatymas, o teismas privalo, visų pirma, konstatuoti, kad teisės aktas turi trūkumų (jeigu tikrai jų turi), ir kompetentingam subjektui nurodyti/rekomenduoti juos pašalinti, o, jeigu yra kokių nors abejonių, ginčą spręsti asmens naudai.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, jog atsakovas Komisija nepateikė teismui duomenų, kad Komisija, kaip kolegiali institucija, būtų nutarusi teikti teismui ir apeliaciniam skundui būtų pritarusi. Seimo komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų įgaliojimus nustato Seimo statuto 52 straipsnis. Be to, Seimo statuto 52 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, kad Seimo komiteto pirmininkas reguliariai praneša komiteto nariams apie naujus pavedimus komitetui. Be to, atsakovo Komisijos apeliacinį skundą paruošė J. Š., kuri šiuo konkrečiu atveju yra suinteresuotas asmuo. Apeliaciniame skunde nenurodyta jo surašymo vieta ir data, taip pat nepateikti duomenys apie tai, ar už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 130 str. 3 d.).
Pabrėžia, jog Komisijų biuro vedėja J. Š. galimai apgavo Seimo narius, kai P. Ž. paklausė, kodėl pareiškėjų skundai yra perduodami Komisijai. Komisijų biuro vedėja J. Š. paaiškino, kad taip yra numatyta Komisijos nuostatuose, priimtuose 1999 m., nors prieš tai Komisijos pirmininkė D. B. kalbėjo, kad pareiškėjai apskundė Komisijos sprendimą o pagal Komisijos nuostatus skundas yra perduodamas Komisijos pirmininkui, kuris artimiausiame Seimo posėdyje supažindina Seimą su pareiškėjo kreipimusi, Komisijos sprendimu ir pareiškėjo skundu. Ši J. Š. galima apgavystė privertė Komisiją nagrinėti ir priimti neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kurį teisėtai ir pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismas. Be to, ant pateiktų „Posėdžio dalyvių sąrašų“ nėra nurodyta konkrečiai, kurio protokolo ir kelintas priedas. Už nurodytus veiksmus J. Š. turi atsakyti ir dėl jos veiksmų teismas privalo priimti atskirąją nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjų R. A. ir L. S. pateiktas prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A822-91/2014.
Vertindama pateiktą pareiškėjų prašymą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos.
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju manytina, jog baigtinio proceso atnaujinimo pagrindų sąrašo įtvirtinimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kad proceso atnaujinimas faktiškai netaptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, nes, kaip jau buvo minėta, jo paskirtis ir vienas iš tikslų yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.
Su nurodytu tikslu siejami ir ABTĮ 156 straipsnyje numatyti prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai. Įvardinto straipsnio 1 dalis numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A822-91/2014 yra pateiktas nurodytu ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytu terminu (t. II, b. l. 1-5), todėl yra nagrinėtinas iš esmės. Pareiškėjai prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktuose numatytais pagrindais, todėl, siekiant aiškumo, dėl šių pagrindų buvimo pasisakytina atskirai.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
Kaip minėta, pareiškėjai prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-91/2014 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto, numatančio, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, pagrindu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant šiuo pagrindu atnaujinti procesą turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taigi, nenustačius bent vienos iš minėtųjų sąlygų, atsižvelgus į tai, kad užbaigtų bylų procesas, kaip minėta anksčiau, gali būti atnaujinamas tik laikantis ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negalėtų būti atnaujintas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomi proceso atnaujinimo motyvai, taigi pateiktas prašymas turi būti motyvuojamas, turi būti pateikiami argumentai dėl atitinkamo proceso atnaujinimo pagrindo buvimo. Be to, pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nuomonė, kokiais teisės aktais turėjo būti grindžiamas teismo sprendimas (nutartis, nutarimas), neįrodant akivaizdžiai neteisingo normų taikymo, negali būti siejama su esminiu materialinės teisės normų pažeidimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012)
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjai pateiktame prašyme, be kita ko, nurodo, kad teismas nepagrįstai tiesiogiai netaikė Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto, be to, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai nesivadovavo Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjų vertinimu, teismas nepagrįstai taikė Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalį ir plečiamai aiškino Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijos kompetenciją (t. II, b. l. 1-5).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjų pateiktą prašymą, nurodytus argumentus, pažymi, kas teismas priimtoje nutartyje gana išsamiai pateikė Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies aiškinimą. Teismas rėmėsi Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, Seimo statuto 80 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 32 punktu ir nurodė, jog Seimui pateikiamas skundas turi atitikti jam keliamus Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje reikalavimus. Skundas paduodamas Seimui ne tiesiogiai, bet per Seimo Peticijų komisijos pirmininką, kuris turi pareigą pateikti skundą Seimui, supažindinant jį su skundžiamu Peticijų komisijos sprendimu. Teismo vertinimu, sistemiškai ir teleologiškai aiškinat Peticijų įstatymo, Seimo Statuto ir Nuostatų normas, būtų nelogiška, kad Peticijų komisija, prieš teikdama skundą Seimui, neturėtų patikrinti, ar pareiškėjų skundas dėl Peticijų komisijos sprendimo atitinka Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad priešingu atveju, visi pareiškėjų skundai dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimų nepripažinti kreipimosi peticija turėtų būti privaloma tvarka teikiami Seimui, nepriklausomai nuo to, ar skundas yra pagrįstas, ar ne, o Peticijų komisijos pirmininkas automatiškai, su skundu net nesupažindinęs Peticijų komisijos narių, privalėtų jį teikti Seimui. Tačiau tokia Peticijų komisijos pareiga ar teisė patikrinti, ar pareiškėjų skundas dėl Peticijų komisijos sprendimo atitinka Peticijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nėra aiškiai nustatyta teisės aktuose. Šia aplinkybe, kaip esmine, taip pat rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau, teismas šiuo atveju vadovavosi tuo, kad teisminė kontrolė Seimo Peticijų komisijos veiksmų atžvilgiu nėra numatyta teisės aktuose, vertintino kaip itin ribotą ir sietiną tik su esminiais konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimais. Todėl minėtas procedūrinis veiksmas (sprendimas pareiškėjų skundo neteikti Seimui), kuris nėra aiškiai nustatytas teisės aktuose, teismo buvo vertinamas tik tokia apimtimi, kiek jis galėjo lemti esminį pareiškėjų konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, pareiškėjų argumentus, pabrėžia, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas nėra bylos nagrinėjimas iš esmės, todėl teismas tikrina tik tai, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Šiuo atveju prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje yra grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais, kuriais pareiškėjai rėmėsi nagrinėjant bylą iš dalies ir kurių pagrįstumas jau buvo įvertintas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų. Teisėjų kolegijai abejonių dėl pareiškėjų minėtų teisės normų taikymo teisingumo sprendžiant byloje kilusį ginčą nekyla. Teismas pateikė teisinio reguliavimo aiškinimą pasinaudodamas įvardintais teisės aiškinimo metodais ir savo pateikiamą aiškinimą pagrindė. Šiuo atveju pagrįstų argumentų dėl pateikto aiškinimo klaidingumo pareiškėjai nepateikė, nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą.
Papildomai pažymėtina, jog pareiškėjų dalis pateiktų argumentų taip pat yra ne materialinio, o procesinio teisinio pobūdžio (pvz., dėl to, kad atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisija nepateikė teismui duomenų, jog komisija, kaip kolegiali institucija, būtų nutarusi teikti teismui ir apeliaciniam skundui būtų pritarusi, kad atsakovo komisijos apeliacinį skundą paruošė J. Š., kuri šiuo konkrečiu atveju yra suinteresuotas asmuo, apeliaciniame skunde nenurodyta jo surašymo vieta ir data, taip pat nepateikti duomenys apie tai, ar už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 130 str. 3 d.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog dalis įvardintų, pareiškėjų nuomone, šių padarytų pažeidimų buvo įvertinta ir dėl jų buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje (t. I, b. l. 175-177, 181-190). Šiuo atveju pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04). Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Be to, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas nenumatytais pagrindais.
Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju atnaujinti proceso administracinėje byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą nėra pagrindo.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
Kiek tai susiję su proceso atnaujinimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog įvardinta nuostata numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Šis pagrindas gali būti iš dalies siejamas su nuostata, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.).
Be to, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Teisės normų aiškinimu pateiktu vienoje administracinėje byloje privalu vadovautis kitoje administracinėje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma identiškomis faktinėmis aplinkybėmis. Vienodai būtina spręsti tik tas bylas, kurių faktinės aplinkybės sutampa (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį byloje Nr. P63-52/2009).
Atitinkamai, ir atsižvelgus į šią principinę poziciją atnaujinti procesą nurodytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Be to, procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Taigi tuo atveju, jeigu, esant iš esmės vienodoms faktinėms aplinkybėms, nėra užtikrinamas vienodas teisės normos taikymas ir aiškinimas, atsiranda pagrindas atnaujinti bylą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Priešingas aiškinimas nebūtų suderinamas ne tik su šioje nutartyje proceso atnaujinimo administracinėje byloje instituto tikslais, bet ir prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, teisinės valstybės principui.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012).
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjai prašyme nurodo, kad nors ir pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio formuojamą Lietuvos administracinių teismų praktiką, bet apeliacinės instancijos teismas priimdamas nutartį neteisėtai ir nepagrįstai nukrypo nuo jos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 22 d. sprendime, priimtame šioje administracinėje byloje, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama Lietuvos administracinių teismų praktika, teisėtai ir pagrįstai nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad ginčijamo akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų kriterijų. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas, o aktas, priimtas subjektui viršijus savo įstatyminės kompetencijos ribas yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007, 2013 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-74/2013). Atsižvelgus į pareiškėjo nurodytą teismų praktiką ir šioje teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus pažymėtina, jog pareiškėjo įvardintų administracinių bylų Nr. A14-1052/2007, Nr. A552-74/2013 faktinės aplinkybės yra skirtingos, administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007, be kita ko, buvo vertinamos Vyriausiosios rinkimų komisijos ir kitų valstybės institucijų kompetencijos ribos vertinant politinių partijų finansavimo klausimus, administracinėje byloje Nr. A552-74/2013 buvo sprendžiama dėl dalies našlaičio pensijos neišmokėjimo pareiškėjui ir šios dalies pervedimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Taigi nurodytų bylų aplinkybės iš esmės buvo skirtingos nuo teismo analizuotos situacijos ir šiose bylose įvardintas aiškinimas buvo pateiktas atsižvelgus į susiklosčiusią situaciją. Atitinkamai, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos praktikos šiuo pareiškėjų įvardintu aspektu.
Pareiškėjai taip pat pažymi, jog priimtas teismo sprendimas turės reikšmės naujos Lietuvos administracinių teismų praktikos formavimui – būtina užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą, pabrėžia teismų formuojamos praktikos svarbą (t. II, b. l. 1-5). Tačiau pareiškėjai pateiktame prašyme iš esmės kitų bylų, leidžiančių daryti išvadas dėl administracinių teismų praktikos vienodinimo būtinumo, nenurodė, taip pat nepagrindė ir to, kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Šiuo atveju pareiškėjų įvardinti deklaratyvūs teiginiai dėl teismų formuojamos praktikos svarbos ir teismų vaidmens savaime nesudaro pagrindo atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje.
Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu yra nepagrįstas.
Pažymėtina, jog pareiškėjai prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat prašė dėl Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijos biuro vedėjos J. Š. veiksmų priimti atskirąją nutartį, be to, objektyviam, visapusiškam bylos išnagrinėjimui pareikalauti, kad atsakovai teismo posėdžiui pateiktų visą medžiagą, pagal kurią Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisija priėmė sprendimą (t. II, b. l. 1-5). Vertindama pateiktą prašymą priimti atskirąją nutartį teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjai jau atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priimti dėl J. Š. veiksmų atskirąją nutartį ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje pasisakė dėl šio pareiškėjų prašymo (t. I, b. l. 181-190) (ABTĮ 146 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjų pateiktą prašymą, administracinės bylos medžiagą, neturi pagrindo kitaip vertinti nurodytų aplinkybių ir tenkinti šio pareiškėjų pateikto prašymo. Kiek tai susiję su pareiškėjų prašymu išreikalauti papildomus įrodymus, pažymėtina, jog šiuo atveju nėra vertinamas pareiškėjų skundo pagrįstumas iš esmės, administracinė byla nėra nagrinėjama pakartotinai, o sprendžiamas pareiškėjų pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo. ABTĮ 158 straipsnio 2 dalis numato, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į jai suteiktas galias, į tai, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimu byla nėra nagrinėjama iš esmės, o sprendžiama dėl proceso atnaujinimo pagrindų buvimo ir šio klausimo sprendimui nėra nustatyta poreikio prašyti papildomos medžiagos (ABTĮ 158 str. 2 d.), sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų pateikto prašymo įpareigoti atsakovus teismo posėdžiui pateikti visą medžiagą, pagal kurią Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisija priėmė skundžiamą sprendimą, jeigu dar yra nepateiktos medžiagos į administracinę bylą. Be to, pareiškėjai prašyme taip pat nenurodė tokių aplinkybių (t. II, b. l. 1-5).
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti pareiškėjų prašymą ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-91/2014 nėra pagrindo, šiuo atveju pareiškėjai nepagrindė ABTĮ numatytų pagrindų buvimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjų R. A. ir L. S. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A822-91/2014 netenkinti.
Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A822-91/2014 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A. ir L. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.