Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos „Autokruoja“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria mažajai bendrijai „Autokruoja“ iškelta bankroto byla.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

7. Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nenustatytas pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas.

8. Apeliacijos objektą sudaro Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 3 d. nutarties, kuria MB „Autokruoja“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atsakovė atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bendrijos mokumo vertinimu, taip pat teigia, kad teismas privalėjo būti aktyvus.

Dėl ginčo esmės

9. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). JANĮ 2 straipsnio 7 dalies formuluotė rodo, kad, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina vertinti dvi alternatyvias sąlygas: pirma, ar juridinis asmuo (atsakovė) negali laiku vykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas); antra, ar juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (balanso testas). Įmonės nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti bent vieną iš minėtų sąlygų. JANĮ projekto aiškinamajame rašte (Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. spalio 23 d. aiškinamasis raštas Nr. XIIIP-2777 dėl įstatymų projektų Reg. Nr. XIIIP-2777–XIIIP-2789) pažymėta, kad balanso testas gali būti naudingas nustatant nemokumą, vertinant tai, ar turto (kaip jis bebūtų vertinamas) pakaktų padengti skolininko įsipareigojimams, įskaitant ir tuos, kurių terminai dar nėra suėję, o likvidumo testas skirtas patikrinti, ar skolininkas laiku vykdo savo prievoles (žr. taip pat ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022 58 punktą).

10. Į bylą pateiktas atsakovės balansas tik už 2019 mokestinius metus (b. l. 7). Teismų praktikoje, aiškinant bankrotą reglamentuojančias teisės nuostatas, pažymėta, kad tam, jog būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018; 2019 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-251-823/2019 ir kt.).

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepateikė aktualių finansinės atskaitomybės dokumentų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ „Registrų centrui“ nebuvo teikiami teisės aktų nustatyta tvarka, sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog bendrovės finansinė padėtis nebuvo gera, kad bendrovė nebuvo suinteresuota atskleisti savo realios finansinės padėties suinteresuotiems asmenims. Nors atsakovė teigia, kad 2022 m. sausio 1 d. atnaujino savo veiklą ir deda pastangas finansiniams sunkumams įveikti, tačiau šių argumentų nepagrindė jokiais įrodymais, visų pirma – aktualiais finansinės atskaitomybės dokumentais. Bendrija taip pat nepateikė duomenų apie gaunamas pajamas, sudarytas sutartis ar pan. Atsakovės vykdoma veikla – prekyba, variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas (b. l. 11), tačiau iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad įmonė nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio nebeturėjo darbuotojų, jų neturi ir šiuo metu. Taigi pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė veiklos nevykdo.

12. Iš į bylą pateikto atsakovės balanso už 2019 mokestinius metus nustatyta, kad bendrovė nurodė turinti turto, kurio vertė yra 274 073 Eur, o jos įsipareigojimai siekia 182 036 Eur. Remiantis JANĮ teisės normomis, siekiant nustatyti bendrovės mokumą, vertinamas visų įsipareigojimų ir viso turimo turto santykis (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022 57, 58 punktus). Bendrija balanse nurodė, kad jos visą turtą – 272 767 Eur – sudaro per vienerius metus gautinos sumos – debitorių įsiskolinimas. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais. Atsakovė neteikė duomenų ir paaiškinimų, kas yra bendrovės debitoriai ir kaip susidarė jų skolos, todėl šis turtas negali būti vertinamas kaip realus įmonės turtas, taigi jis turi būti atimamas iš bendros turto masės. Atitinkamai, matyti, kad, remiantis 2019 metų balanso duomenimis, realiai bendrovė jokio turto neturi, o jos įsipareigojimai siekia 182 036 Eur. Taigi, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, bendrovė atitinka nemokios įmonės būseną, kaip ji apibrėžta JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant to, jog nemokumo bylos turi viešąjį interesą, teismas turi teisę atlikti JANĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytus veiksmus, susijusius su įrodymu rinkimu, tačiau, sprendžiant pareiškimo dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti savo mokumą, t. y. paneigti nemokumą. Taigi, priešingai nei atskirajame skunde nurodo atsakovė, teismas neturėjo pareigos aiškintis, kas sudaro bendrijos debitorines skolas, ar skolos, nurodytos 2019 metų balanse, nėra sumažėjusios. Priešingai, šias aplinkybes pagrįsti ar paneigti, įrodyti turimo turto masę ir skolų sumažėjimą, pareiga teko pačiai atsakovei.

14. Atsakovė atskirajame skunde akcentuoja, kad įmonė patiria tik laikinų finansinių sunkumų, iš esmės susijusių su tuo, kad bendrijos veikla buvo apribota dėl COVID-19 pandemijos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su šiais argumentais sutikti. Dėl COVID-19 pasaulinės pandemijos Lietuvos teritorijoje ekstremali situacija pirmą kartą buvo paskelbta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“. Taigi sprendžiant, ar įmonės susidūrė su finansiniais sunkumais dėl COVID-19 taikytų apribojimų, reikšmingas ir vertintinas laikotarpis dėl finansinės padėties kitimo yra nuo 2020 m. vasario 26 d. Tačiau iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad bendrijos atžvilgiu nuo 2019 m. gegužės 6 d. vykdomas 452,52 Eur dydžio skolos išieškojimas UAB „Albert Berner“ naudai (išieškota suma sudaro 12,95 Eur) (b. l. 85), nuo 2019 m. balandžio 9 d. pagal išduotą teismo įsakymą ieškoma 4 673,63 Eur skola, o ieškota suma sudaro 42,39 Eur (b. l. 89) ir kt. Be to, sutiktina su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad VMI nuo 2019 m. balandžio vykdo mokestinių nepriemokų išieškojimą, tačiau bendrija valstybės biudžetui nebuvo pajėgi sumokėti net nedidelių mokestinės nepriemokos sumų. Taigi darytina išvada, kad bendrijos finansiniai sunkumai pradėjo formuotis dar 2019 metų pradžioje ir nėra pakankamu priežastiniu ryšiu susiję su COVID-19 pandemijos metu taikytais apribojimais. Matyti, kad finansiniai sunkumai nėra laikini, kadangi nėra galimybių išieškoti net ir nedidelių sumų iš atsakovės.

15. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas anksčiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovė sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų, kylančių iš mokestinių prievolių, taip pat neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymo ir stabilizuoti finansinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.