Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

trečiojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei D. I.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės bankrutavusios individualiosios įmonės „Krova“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Autoliūtas“ ir R. V., tretieji asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė bankrutavusi IĮ „Krova“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankrupta“, patikslinusi ieškinį prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu tarp ieškovės ir atsakovės BUAB „Autoliūtas“ sudarytą 2014-05-31 automobilio pirkimo–pardavimo sandorį; taikyti restituciją, iš atsakovės ieškovei priteisiant automobilį „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o atsakovei pripažįstant teisę pareikšti ieškovės bankroto byloje pagal ginčijamą sandorį sumokėtos piniginių lėšų sumos, t. y. 4 633,92 Eur, kreditinį reikalavimą; priteisti iš atsakovės BUAB „Autoliūtas“ 6 procentų, o iš atsakovo R. V. 5 procentų dydžio metines palūkanas už ieškovei iš atsakovų priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir solidariai iš atsakovų priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Parengiamojo posėdžio metu ieškovės atstovas iš esmės ieškinį atsakovei BUAB „Autoliūtas“ palaikė, tik patikslino patikslinto ieškinio 3 (trečią) reikalavimą (juo prašo priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas už ieškovei iš atsakovės priteisto turto vertę (8 580 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo). Patikslinus šį reikalavimą ir nelikus jokių reikalavimų atsakovui R. V., ieškovės atstovas atsisakė ieškinio dalies šiam atsakovui. Teismas 2016-11-22 nutartimi priėmė ieškovės bankrutavusios IĮ „Krova“ ieškinio atsakovui R. V. dėl procesinių palūkanų priteisimo atsisakymą ir šią civilinės bylos dalį nutraukė (el. bylos t. 2, b. l. 73–74).

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas prašė parengiamojo posėdžio metu suformuluotus reikalavimus tenkinti. Ieškinį grindžia CK 6.66 straipsnio ir 1.80 straipsnio nuostatomis.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad 2014-05-31 tarp IĮ „Krova“ ir atsakovės UAB „Autoliūtas“ sudarytas 2014-05-31 automobilio pirkimo–pardavimo sandoris, įformintas PVM sąskaita faktūra IT Nr. 14-01 (el. bylos t. 1, b. l. 9), pagal kurią IĮ „Krova“ pardavė UAB „Autoliūtas“ (buvusi UAB „Kroverna“) automobilį „Jeep Grand Cherokee“ už 16 000 Lt (4 633,92 Eur). UAB „Autoliūtas“ 2014-08-13, 2014-08-28, 2014-09-30 (el. bylos t. 1, b. l. 33–36) pagal PVM sąskaitą faktūrą IT Nr. 14-01 sumokėjo ieškovei 17 164,49 Lt (4 971,03 Eur). Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 6 d. iškėlė IĮ „Krova“ bankroto bylą (civilinė byla Nr. eB2-180-253/2017), o 2016 m. gegužės 10 d. (nutartis įsiteisėjo 2016 m. birželio 30 d.) iškėlė bankroto bylą UAB „Autoliūtas“ (civilinė byla Nr. eB2-444-253/2017).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išskyrė tokias būtinąsias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 3K-P-311/2012).

Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

2014-05-31 šalių sudarytą sandorį ginčija bankroto administratorius. Jis, gindamas IĮ „Krova“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių interesus, teikė ieškinį kaip kreditorius bendrąja prasme, nurodydamas, kad ginčijamas sandoris pažeidžia visų kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-262/2008). Bankrutuojančios įmonės administratorė Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka atstovauja tiek pačios bankrutuojančios įmonės, tiek ir visų jos kreditorių interesams ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto pagrindu turi teisę prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. LITEKO duomenimis nustatyta, kad IĮ „Krova“ iškėlus bankroto bylą buvo patvirtinti 375 843,06 Eur kreditorių reikalavimai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes laikytina, jog pirmoji iš actio Pauliana taikymo sąlygų (kreditoriaus neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė) nagrinėjamu atveju egzistuoja. Bylos duomenimis nustatyta, kad IĮ „Krova“ įmonės savininkas teismo įpareigojimus dėl dokumentų perdavimo bankroto administratoriui įvykdė pavėluotai (2014-12-11), el. bylos t. 2, b. l. 180–184), todėl konstatuotina, kad bankroto administratorius nepažeidė vienerių metų ieškinio senaties termino.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises:1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytu sandoriu, kuris, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-17/2006).

Iš IĮ „Krova“ 2013–2014 m. didžiosios knygos duomenų nustatyta, kad įmonė 2013 m. turėjo turto iš viso už 268 264,09 Eur (926 262,25 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 285 107,62 Eur (984 419,62 Lt). 2014 m. įmonė turto turėjo iš viso už 302 194,04 Eur (1 043 415,60 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 276 792,88 Eur (955 710,49 Lt). Vien skola Valstybinei mokesčių inspekcijai ir „Sodrai“ 2014 m. gegužės mėnesį, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, jau siekė 257 082,19 Eur (887 653,41 Lt). Todėl akivaizdu, kad ginčijamas sandoris sudarytas, kai IĮ „Krova“ turtinė padėtis buvo itin sunki, t. y. įmonė buvo faktiškai nemoki. Teisinis įmonės nemokumas buvo konstatuotas Klaipėdos apygardos teismo nutartimi iškėlus IĮ „Krova“ bankroto bylą. Todėl nesutiktina su atsakovės argumentais, kad sandoriui esant atlygintiniam, negali būti pripažįstama, jog yra visos actio Pauliana sąlygos. Kaip žinia, bankrutuojančios įmonės atveju visų jos kreditorių teisės yra pažeidžiamos, jei įmonė sudaro sandorius, pažeisdama savo pačios interesus. Byloje kilus ginčui, ar turtas buvo parduotas už rinkos kainą, teismas vertina ne tik 2014-05-31 PVM sąskaitoje faktūroje IT Nr. 14-01 nurodytą 16 000 Lt (4 633,92 Eur) kainą, bet ir Centrinės hipotekos įstaigos Hipotekos registre 2015-09-22 įregistruotą transporto priemonės „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę (4 209,15 Eur), kai ši vertė nustatyta pagal skolininkės UAB „Autoliūtas“ pateiktą ilgalaikio turto žiniaraštį, ir 2016-05-17 priverstinį įkeitimą Valstybinės mokesčių inspekcijai, kur įkeičiamo ginčo automobilio vidutinė rinkos vertė nustatyta 7 500 Eur. Todėl sutiktina su ieškovės pozicija, kad sandorio sudarymo metu reali šio automobilio vertė buvo 8 580 Eur, nes po dvejų metų (2016-05-17), Centrinės hipotekos įstaigos Hipotekos registro duomenimis, ginčo automobilio vertė buvo 7 500 Eur. Taip pat teismas vertina į bylą pateiktą 2009-05-15 Lizingo sutartį ir jos priedą – įmokų mokėjimo grafiką, iš kurio matyti, kad ginčo automobilį IĮ „Krova“ įsigijo 2009 m., bendra įmokų suma sudarė 33 880,49 Eur (116 982,56 Lt), nuosavybės teisė į šį automobilį IĮ „Krova“ perėjo 2014-05-22 (pardavė 2014-05-31) (el. bylos t. 2, b. l. 185–197). Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nors sandoris ir buvo atlygintinis, tačiau sudarius ginčijamą sandorį, IĮ „Krova“ faktiškai atsisakė galimybės parduoti turtą už rinkos kainą, o pardavimo metu turtą perleido už beveik dvigubai mažesnę kainą nei rinkoje, tokiu būdu nepagrįstai sumažindama savo mokumo galimybes, tuo pažeisdama kreditorių interesus. Toks sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir įstatams, todėl turi būti pripažįstamas negaliojančiu ir pažeidžiančiu kreditorių teises (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).

Dėl sandorių šalių (ne)sąžiningumo

Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis, – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad IĮ „Krova“ vadovas ir savininkas buvo R. V., jis taip pat laikotarpiu nuo 2011-07-27 iki 2016-01-05 buvo UAB „Autoliūtas“ vadovu (el. bylos t. 1, b. l. 148–154, t. 2, b. l. 113–117).

Vadovaujantis CK 6.66 straipsniu, sandorio šalys laikomos nesąžiningomis, jei sudarydamos sandorį jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kitų kreditorių interesus. Aplinkybė, kad ginčijamu sandoriu pažeidžiami kitų kreditorių interesai, IĮ „Krova“ vadovui, atstovavusiam jai sandorių sudarymo (mokėjimų) metu, buvo žinoma, kadangi IĮ „Krova“ buvo skolinga kitiems kreditoriams, įskaitant darbuotojus. Jis, kaip vadovas ir įmonės savininkas, negalėjo nežinoti apie sunkią įmonės padėtį, jos didelius pradelstus įsiskolinimus. Todėl jo veiksmai nebuvo suderinami su verslo subjekto protingo elgesio standartais, kai sąžiningai siekiama naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Konstatuotina, kad ginčijamas sandoris nebuvo ir ekonomiškai naudingas ieškovei, nes jos mokumas nebuvo atkurtas, o priešingai, – ji pardavė turtą susijusiai įmonei, kurios vadovu jis irgi buvo, už beveik dvigubai mažesnę nei rinkos kainą. Todėl darytina išvada, kad abi sandorio šalys sandorio sudarymo metu buvo nesąžiningos.

Dėl sandorių privalomumo

Civilinio kodekso 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę. Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo, ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-425/2000).

Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nei atsiliepime į patikslintą ieškinį, nei 2017-03-14 rašytiniuose paaiškinimuose nieko nepasisakė dėl šios actio Pauliana sąlygos, teismas, įvertinęs CPK 12, 178 straipsnių nuostatas, visą bylos medžiagą, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad sandorį šalys privalėjo sudaryti.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalį

Lietuvos Respublikos CK 2.134 straipsnio 1 dalis numato, kad atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Šiame straipsnyje naudojama sąvoka „negali“ yra suvokiama kaip kategoriškas draudimas be pasirinkimo teisės, t. y. ši norma laikytina imperatyviąja teisės norma. Tuo atveju, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti. Asmuo tuo pat metu negali būti abiejų sandorio šalių atstovu (CK 2.135 straipsnis). Kaip buvo nurodyta anksčiau, nagrinėjamoje byloje abiem ginčijamo sandorio šalims atstovavo tas pats asmuo – R. V.. Anksčiau teismo konstatuota, kad šis sandoris pažeidė kreditorių teises. Todėl konstatuotina, kad automobilio pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas pažeidžiant imperatyvius įstatymo reikalavimus.

Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad 2014-05-31 automobilio pirkimo–pardavimo sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio ir 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Ieškovė kaip imperatyvų sandorio negaliojimo pagrindą nurodė tai, jog turtas buvo parduotas galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms.

Iš byloje esančio banko sąskaitos išrašo matyti, kad nuo 2013-07-17 antstoliai G. Jonauskas, R. Vizgaudienė, A. Selezniovas vykdė išieškojimus iš IĮ „Krova“ (el. bylos t. 1, b. l. 10–14). Tačiau ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad ginčo automobilis buvo areštuotas, to nepatvirtina ir ieškovės į bylą pateiktas 2013-07-17 antstolės patvarkymas dėl 443 805,36 Lt skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai išieškojimo (el. bylos t. 1, b. l. 90). Jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių ginčo automobiliui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių egzistavimą, į bylą nėra pateikta. Pažymėtina, kad byloje esanti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis be kliūčių buvo įregistruota VĮ „Regitra“ (el. bylos t. 1, b. l. 87–88). Todėl teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo, kaip imperatyvaus sandorio negaliojimo pagrindo.

Dėl restitucijos taikymo

Pagal Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis)

Byloje nustatyta, kad ginčo automobilis nagrinėjamoje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra areštuotas ir perduotas saugoti bankrutuojančiai IĮ „Krova“. Todėl taikant restituciją ieškovei BIĮ „Krova“ iš atsakovės priteistinas automobilis „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovei UAB „Autoliūtas“ pripažintina teisė pareikšti ieškovės bankroto byloje pagal ginčijamą sandorį sumokėtos piniginių lėšų sumos, t. y. 4 633,92 Eur, kreditinį reikalavimą.

Dėl procesinių palūkanų

Atsižvelgiant į tai, kad Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad 6 procentų dydžio metinės palūkanos yra mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, o nagrinėjamoje byloje yra reiškiamas ne piniginio pobūdžio reikalavimas, konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo šią reikalavimo dalį tenkinti.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2015-11-17 (t. 1, b. l. 43–44) Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, pakeistos 2016-04-08 (el. bylos t. 1, b. l. 119–120) ir 2016-05-11 (el. bylos t. 1, b. l. 168–170) nutartimis, paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, įsiteisėjus – panaikintinos (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Šalys nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šis klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti 2014-05-31 automobilio „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sandorį, sudarytą tarp individualiosios įmonės „Krova“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Autoliūtas“, įformintą PVM sąskaita faktūra IT Nr. 14-01, niekiniu ir negaliojančiu.

Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autoliūtas“ ieškovei bankrutavusiai individualiajai įmonei „Krova“ automobilį „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovei pripažinti teisę pareikšti ieškovės individualiosios įmonės „Krova“ bankroto byloje pagal ginčijamą sandorį sumokėtos piniginių lėšų sumos, t. y. 4 633,92 Eur, kreditinį reikalavimą.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2015-11-17 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, pakeistas 2016-04-08 ir 2016-05-11 nutartimis, palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, įsiteisėjus – panaikinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos teismą.