Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3. Aptarusi faktines aplinkybes, susijusias su atliktu tarnybiniu patikrinimu bei paskirta tarnybine nuobauda, R. V. teigė, kad buvo padarytas esminis naikinamojo tarnybinės nuobaudos skyrimo termino pažeidimas. Tarnybinis nusižengimas paaiškėjo 2017 m. rugpjūčio 11 d., kadangi pareiškėja 18 dienų atostogavo, todėl neįskaitant šio laikotarpio, tarnybinė nuobauda vėliausiai jai galėjo būti paskirta 2017 m. rugsėjo 27 d., tačiau Įsakymas buvo priimtas 2017 m. gruodžio 1 d., t. y. praleidus vieno mėnesio terminą. Šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo tarnybinio patikrinimo išvadą ir patikrinimo medžiagą perduoti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui (toliau – Valstybės saugumo departamentas), kadangi tarnybinio nusižengimo tyrimas nebuvo atliekamas dėl galbūt netinkamo įslaptintos informacijos administravimo ir apsaugos Inspekcijoje. Nurodė, kad už įslaptintos informacijos administravimą ir fizinę apsaugą yra paskirti atsakingi asmenys – N. K.-M., B. J. ir V. Š..

5. Pareiškėjos nuomone, situacija dėl netinkamo įslaptintos informacijos administravimo, pasireiškusio patalpos, kurioje saugoma įslaptinta informacija, apsauginės signalizacijos įjungimu (išjungimu) yra neteisėtų Inspekcijos direktoriaus pavaduotojos, atliekančios direktoriaus funkcijas, D. Š. veiksmų pasekmė. Teigė, kad vykdydama savo pareigas darbo su įslaptinta informacija srityje, buvo rūpestinga. Manė, kad jos veiksmai patenkant į Patalpą buvo teisėti ir nekėlė jokios grėsmės įslaptintos informacijos saugumui, todėl negali būti vertinami kaip tarnybinis nusižengimas.

9. Inspekcijos nuomone, R. V. argumentai dėl Inspekcijos direktorės ir kitų darbuotojų netinkamai vykdomų funkcijų nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Pareiškėja, laikinai atlikdama direktorės funkcijas ir būdama atsakinga už įslaptintos informacijos administravimą, apsaugą ir kontrolę, nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. birželio 23 d. buvo tas asmuo Inspekcijoje, kuris ir privalėjo užtikrinti tinkamą įslaptintos informacijos apsaugą. Nurodė, kad raktus nuo Patalpos ir nuo joje esančių metalinių spintų visada turėjo ir pareiškėja. Be to, gautų įslaptintų dokumentų registre yra R. V. ranka užregistruotas įslaptintas dokumentas. Pareiškėjai buvo sukurtas naujas kodas (20), vietoje jos pamiršto ankstesniojo kodo numerio. Pagal pateiktą apsauginės įsilaužimo signalizacijos centralės duomenų išklotinę, būtent vartotojas, kurio kodas (20), 2017 m. birželio 21 d. išjungė apsauginę įsilaužimo signalizaciją, o 2017 m. birželio 22 d. ją pridavė, 2017 m. birželio 23 d. jis išjungė apsauginę įsilaužimo signalizaciją ir iki 2017 m. liepos 5 d. ji nebuvo priduota apsaugai.

II.

13. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nevertino konkrečių jos argumentų dėl inkriminuojamų pažeidimų ir abstrakčiai nurodė, kad R. V. elgesys buvo teisingai įvertintas kaip nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimas, nors ji ginčijo kiekvieną inkriminuotą teisės akto pažeidimą, detaliai nurodydama teisinius argumentus bei motyvus, ir taip buvo pažeista R. V. teisė į teisminę gynybą, nebuvo paneigtas, o tai reiškia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas teisminės gynybos besikreipusio asmens skundą, neatsakė į visus esminius skundo argumentus, tiesiog patvirtindamas visas pareiškėjai inkriminuotas veikas, atskirai dėl jų nepateikdamas argumentų, o tai nėra suderinama su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tik atlikus vertinimą dėl teisinio kvalifikavimo apimties pagrįstumo bei teisėtumo, būtų galima išvada apie paskirtos tarnybinės nuobaudos rūšies proporcingumą. Atsižvelgus į tai, byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tam, kad būtų patikrintas kiekvienos inkriminuotos teisės normos pažeidimo teisėtumas bei pagrįstumas.

III.

14. R. V. 2020 m. kovo 18 d. paaiškinimuose nurodė, kad atidarydama ir uždarydama Patalpą bei įjungdama ir išjungdama apsauginę įsilaužimo signalizaciją, atliko visus reikiamus veiksmus ir negavo jokios informacijos, kad yra kokių nors nesklandumų, todėl pagrįstai manė, kad visi veiksmai buvo atlikti tinkamai. Pažymėjo, kad Inspekcijos Prevencijos skyriaus vedėjos prašymas Administravimo skyriaus vedėjai pateikti informaciją, ar uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Apsaugos komanda“ ne jai pranešė, kad neįjungta signalizacija, yra apsimestinis. Abi vedėjos neturi leidimo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Nurodė, kad ne visos tarnybinį patikrinimą atlikusios komisijos narės turi leidimą dirbti su įslaptinta informacija, nors Valstybės saugumo departamentas yra nurodęs, kad dėl signalizacijos (ne)įjungimo tyrimą turėtų atlikti asmenys, turintys leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Pareiškėja pažymėjo, kad pagal Inspekcijos direktoriaus 2015 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 1T-21 (1.12.) patvirtintų Įslaptintos informacijos ir šiai informacijai įrašyti skirtų laikmenų apsaugos Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje taisyklių (toliau – Apsaugos taisyklės) 13 punktą, signalizaciją įjungia / išjungia tik N. K.-M., B. J. ar V. Š.. Teigė, kad Apsaugos taisyklių 14 punktas nustato pareigą bet kuriam kitam asmeniui, turinčiam teisę dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, laikinai saugoti raktus, tačiau neperkelia Apsaugos taisyklių 13 punkte nurodytų pareigų.

IV.

18. Aptaręs Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 21 straipsnio 1 ir 5 punktų bei Apsaugos taisyklių 27.1 ir 27.6 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad Apsaugos taisyklių 27.1 ir 27.6 punktai savo esme atitinka Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 21 straipsnio 1 ir 5 punktus. Atsižvelgęs į tai, teismas juos analizavo kartu.

19. Teismas pabrėžė, kad pagal Išvadą, R. V. nėra inkriminuojama neteisėta veika, pasireiškusi teisės aktų nežinojimu. Akcentavo, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 21 straipsnio 1 punktas ir Apsaugos taisyklių 27.1 punktas kaip neteisėtą veiką nustato ne tik teisės aktų, reguliuojančių įslaptintos informacijos apsaugą, nežinojimą, bet ir jų nevykdymą. Pareiškėja nevykdė Apsaugos taisyklių 13 punkto, taigi, ji pažeidė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Apsaugos taisyklių 27.1 punkto reikalavimus (nevykdė teisės aktų, reguliuojančių įslaptintos informacijos apsaugą).

22. Aptaręs Apsaugos taisyklių 13 punkto nuostatą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog ginčo laikotarpiais pareiškėja Patalpoje nepridavė / neaktyvavo signalizacijos. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotais veiksmais R. V. pažeidė Apsaugos taisyklių 13 punktą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja į Patalpą 2017 m. birželio 21 d. ir 2017 m. birželio 23 d. pateko be už įslaptintos informacijos administravimą atsakingo asmens ar už įslaptintos informacijos fizinę apsaugą atsakingo asmens ar alternatyvaus asmens, nes jie tomis dienomis arba buvo komandiruotėje, arba atostogavo. Teismas akcentavo, kad teisės aktai, reguliuojantys įslaptintos informacijos apsaugą, turi būti aiškinami taip, kad užtikrintų realią, o ne formalią jos apsaugą. Pareiškėja signalizaciją išjungė be kitų asmenų, todėl palikdama Patalpą, ji turėjo ją be kitų asmenų ir įjungti, o priešingas teisės aktų aiškinimas keltų pavojų įslaptintos informacijos apsaugai.

24. Teismas taip pat konstatavo, kad R. V., nesilaikydama Apsaugos taisyklių 13 punkto, nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktų. Taigi, ji pažeidė Etikos taisyklių 2.1 punktą.

25. Apibendrinęs pareiškėjos padarytus pažeidimus, teismas vertino jos padaryto tarnybinio nusižengimo esmę, o ne tai, kiek teisės normų (trys, penkios ar pan.) šia neteisėta veika buvo pažeistos.

26. Teismas kritiškai vertino aplinkybę, kad Išvadoje buvo nurodyta daugiau pažeistų teisės normų nei pranešime apie tarnybinį nusižengimą, t. y. papildomai buvo nurodyti Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktai, Etikos taisyklių 2.1 punktas, tačiau tokio pobūdžio pažaidos jis nelaikė esminiu procedūriniu pažeidimu, besąlygiškai eliminuojančiu tarnybinės atsakomybės galimybę. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į tai, kad nenurodytos teisės normos iš esmės yra blanketinės ir jų pažeidimas iš esmės priklausė nuo to, ar pareiškėja pažeidė Apsaugos taisyklių 13 punktą ir kita. Taigi, R. V. buvo iš esmės informuota, dėl ko yra traukiama atsakomybėn, ir galėjo teikti išsamius paaiškinimus.

29. Teismas pritarė atsakovo atliktam tarnybinio nusižengimo vertinimui ir padarė išvadą, kad pastaba yra proporcinga tarnybinė nuobauda. Pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo sudėties buvimas (neįjungė / neaktyvavo signalizacijos Patalpoje dėl neatsargumo), tarnybinio nusižengimo objekto (įslaptintos informacijos apsauga) reikšmė, pažeidimo trukmė ir pakartotinumas (pareiškėja du kartus atliko neteisėtą veiką, Patalpa be signalizacijos buvo iki 2017 m. liepos 5 d.), R. V. užimamos pareigos (direktoriaus pavaduotoja) lėmė, kad jai pagrįstai buvo skirta tarnybinė nuobauda, o nedidelis pasekmių mastas (įslaptinta informacija nebuvo prarasta), kaltės forma (neatsargumas), ankstesnis pareiškėjos darbas (tarnybinių nuobaudų neturėjo, ne kartą buvo skatinta) ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas lėmė švelniausios tarnybinės nuobaudos – pastabos – paskyrimą.

30. Teismas akcentavo, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie, sprendžiant šią administracinę bylą, nėra esminiai ir nekeičia padarytos išvados, todėl jų, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nenagrinėjo.

V.

33. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl netinkamai pritaikytų materialinių ir proceso teisės normų, netinkamo įrodymų vertinimo bei nukrypimo nuo vienodos praktikos yra neteisėtas ir nepagrįstas.

34. R. V. akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais Administracinių bylų teisenos įstatymo straipsniais dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų reikšmės vadovaujasi. Iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aišku, ar teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartyje pateiktu įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnis, 148 straipsnis), ar nutartyje konstatuotais faktais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis). Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo tik pareiškėjos apeliacinį skundą dėl jai paskirtos švelniausios tarnybinės nuobaudos – pastabos – paskyrimo, o tai reiškia, kad apeliacinio teismo sprendimu jokia kita nuobauda R. V. negalėjo būti paskirta, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad minėta nuobauda turėtų būti įvertinta proporcingumo aspektu, o tai iš esmės gali reikšti tik tai, kad bylą iš naujo nagrinėjantis teismas turėtų įvertinti, ar pagal galimo pažeidimo padarymo sunkumą ir kitas aplinkybes pareiškėjai apskritai turi būti skiriama tarnybinė nuobauda, ar galima apsiriboti vien tik administracinių procedūrų dėl pažeidimo aiškinimosi atlikimu. R. V. atkreipia dėmesį, kad pagal visuotinai pripažintą teismų praktiką, valstybės tarnautojo kaltė dėl galimo tarnybinio nusižengimo padarymo turi būti įrodyta neginčijamais įrodymais. Tai reiškia, kad kaltės (ne)buvimo nustatymas yra tik bylą iš esmės nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kaltės nustatymas yra bylą nagrinėjančio teismo, turinčio pareigą visapusiškai ištirti ir įvertinti byloje surinktus įrodymus, motyvuota išvada, kuri nelaikoma nei praktiką formuojančio teismo teisės aktų taikymo išaiškinimu, nei tokio teismo konstatuota aplinkybe. Su teisingumo principu nėra suderinama situacija, kai vienas teismas nustato pažeidimą padariusio asmens kaltę, bet nenurodo jos formos, o kitas teismas įvertina pažeidimo padarymo sunkumą ir patvirtina paskirtos nuobaudos pagrįstumą.

36. R. V. akcentuoja, kad pagal 2007 m. sausio 5 d. stebėjimo ir reagavimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 00507010520 Nr. 4F, sudarytos tarp atsakovo ir UAB „Apsaugos komanda“, 2.1 punkto 4 papunktį, Inspekcija nurodytai bendrovei privalėjo pateikti sąrašą asmenų (patikėtinių), kurie turėjo teisę be Inspekcijos vadovo įgaliojimo įjungti arba išjungti įsilaužimo apsauginę signalizaciją. Pagal tos pačios sutarties 3.2 punkto c papunktį, UAB „Apsaugos komanda“, pastebėjusi atrakintas duris ar panašiai, privalėjo telefonu pranešti apie tai kliento patikėtiniui, kuris sąraše nurodytas pirmas iki bus paskambinta visais sąraše nurodytais telefonų numeriais (patikėtinių sąraše pareiškėjos pavardė parašyta paskutinė), tačiau to nebuvo padaryta. R. V. nuomone, neįjungta apsauginė signalizacija turėjo tokius pačius požymius, kaip esant atrakintoms durims. Teigia, kad ši aplinkybė neabejotinai turi svarbios reikšmės pareiškėjos veiksmų teisiniam vertinimui, nes nėra paneigtas jos aiškinimas, kad galbūt bandant priduoti signalizaciją Patalpoje ir dėl kokių nors objektyvių priežasčių nepavykus to padaryti tinkamai, signalizaciją priduodantis asmuo nėra garsiniu ar šviesos signalu informuojamas apie netinkamą signalizacijos pridavimą, kad galėtų ištaisyti padarytą klaidą. Pareiškėja teigia, kad nebuvo patikrinti ankstesnio apeliacinio skundo argumentai, jog tarnybinio patikrinimo atlikimo metu net nebuvo bandoma atlikti eksperimento, siekiant patvirtinti ar paneigti R. V. parodymus apie jos veiksmus, priduodant signalizaciją, ir įsitikinti jos suvokimu dėl netinkamo pridavimo bei galimo kaltės nebuvimo. Šių aplinkybių nesiaiškino ir skundžiamą sprendimą priėmęs teismas.

38. Remdamasi Valstybės saugumo departamento 2017 m. liepos 25 d. atsakyme Nr. 18-6311 „Dėl nuomonės apie tarnybinio nusižengimo tyrimą pateikimo“ pateiktu aiškinimu, pareiškėja teigia, kad tyrimą atliko nekompetentinga Komisija, todėl jos išvados dėl R. V. pažeidimo padarymo yra nepagrįstos.

41. R. V. akcentuoja, kad teismo išvada, jog nesilaikydama Apsaugos taisyklių 13 punkto, ji negerbė Lietuvos Respublikos teisės aktų, yra nepagrįsta. Pažymi, kad buvo rūpestinga ir dėl D. Š. nekorektiškų sprendimų 2017 m. birželio 2 d. su pastabomis vizavo įsakymų projektus dėl B. J. ir V. Š. atostogų.

46. R. V. atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateikti išaiškinimai, jog kreipimasis į Valstybės saugumo departamentą savo esme atitinka tarnybinio patikrinimo sustabdymą, o nesant oficialios išraiškos dėl patikrinimo sustabdymo, tai laikytina neesminiu procedūriniu pažeidimu, neatitinka teismų praktikos. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1120/2011 konstatavo, kad įstatymų leidėjo nustatytas 30 dienų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas, kuris siejamas su nusižengimo išaiškėjimo diena (t. y. tinkamo pareigūno tarnybinės išvados patvirtinimo ar jos gavimo diena), gali pailgėti tik esant konkrečiai nurodytoms tam tikroms aplinkybėms (atostogoms, ligai, skundo nagrinėjimui), yra naikinamasis ir negali būti pratęsiamas dėl kokių nors kitų aplinkybių. Taigi, nesant sprendimo dėl tarnybinio patikrinimo termino sustabdymo, jokios kitos aplinkybės negali pratęsti nustatyto tyrimo termino, todėl teismo išvada apie faktinį tokio termino pratęsimą dėl Inspekcijos kreipimosi į Valstybės saugumo departamentą yra nepagrįsta. Akcentuoja, kad analogiškos pozicijos laikosi ir bendrosios kompetencijos teismai.

50. Inspekcijos nuomone, nekyla abejonių, kad R. V. pažeidė Apsaugos taisyklių 13 punktą. Pažymi, kad vadovaujantis Inspekcijos direktoriaus 2017 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1P-33(4.2) „Dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus pavadavimo“, pareiškėja buvo paskirta nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. birželio 23 d. pavaduoti direktoriaus pavaduotoją, atliekančią direktoriaus funkcijas. Be to, pareiškėja Inspekcijos direktoriaus 2010 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. lT-42(1.12) „Dėl atsakingo asmens už įslaptintos informacijos administravimą, apsaugą, kontrolę ir patikrinimus paskyrimo“ buvo paskirta atsakingu asmeniu, organizuojant ir įgyvendinant įslaptintos informacijos administravimą, apsaugą, kontrolę ir patikrinimus. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, už įslaptintos informacijos, kuria disponuoja paslapčių subjektas, apsaugos organizavimą ir būklę atsako paslapčių subjekto vadovas. Atsakovas pažymi, kad R. V. į Patalpą 2017 m. birželio 21 d. ir 2017 m. birželio 23 d. pateko be už įslaptintos informacijos administravimą atsakingo asmens ar už įslaptintos informacijos fizinę apsaugą atsakingo asmens, ar alternatyvaus asmens, nes jie tomis dienomis arba buvo komandiruotėje, arba atostogavo. Akcentuoja, kad teisės aktai, reguliuojantys įslaptintos informacijos apsaugą, turi būti aiškinami taip, kad užtikrintų realią, o ne formalią jos apsaugą. Pareiškėja išjungė signalizaciją be kitų asmenų, todėl, palikdama Patalpą, ji turėjo ją be kitų asmenų įjungti. Priešingas teisės aktų aiškinimas keltų pavojų įslaptintos informacijos apsaugai.

52. Inspekcija akcentuoja, kad buvo nustatyta, jog nėra duomenų, kad pareiškėja būtų netekusi teisės realizuoti savo galimybę dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje: teikti paaiškinimus, prašymus, įrodymus, apskųsti procedūros rezultatus. R. V. tarnybinį patikrinimą atlikusiai Komisijai pastabų ar pretenzijų dėl tarnybos patikrinimo procedūrų teises aktais nustatyta tvarka nereiškė ir jos veiksmų neskundė. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime aiškiai nurodė, jog Komisijoje buvo vienas asmuo, turintis teisę dirbti su įslaptinta informacija, be to, byloje nėra jokios nagrinėjamam atvejui reikšmingos slaptos informacijos, kurios Komisija neištyrė, jos nenurodė ir pareiškėja.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

61. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus pavaduotojos, atliekančios direktoriaus funkcijas, 2017 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 1P-100 (4.2.) 1 punkto, kuriuo pareiškėjai už tarnybinį nusižengimą buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

62. Pirmosios instancijos teismas R. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas ginčijamame sprendime išanalizavo ir identifikavo konkrečius teisės aktus, kuriuos pareiškėja pažeidė, įvertino parinktos tarnybinės nuobaudos proporcingumą padarytiems pažeidimams, kilusioms pasekmėms, pareiškėjos kaltei ir kt. bei konstatavo, kad Įsakymu R. V. pagrįstai ir teisėtai paskirta tarnybinė nuobauda, kuri yra proporcinga.

63. Apeliantė su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad iš skundžiamo sprendimo neaišku, ar teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartyje pateiktu įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimu, ar šioje nutartyje konstatuotais faktais, taip pat neištirta, ar iš tikrųjų pareiškėja nepastebėjo signalizacijos neįsijungimo, t. y. kaltės nebuvimas, klaidinga pirmosios instancijos teismo interpretacija, jog R. V. pažeidė Apsaugos taisyklių 13 punkto nuostatas ir Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai bei nepagrįstai plečiamai aiškina pareiškėjos įgaliojimus įslaptintos informacijos administravimo srityje, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus dėl netinkamos tarnybiniam nusižengimui tirti Komisijos sudėties bei pasisako dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo termino taikymo.

64. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

65. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 5 d. nutartyje konstatavo, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, kada tarnybinė nuobauda jau nebegali būti skiriama, pažeistas nebuvo bei atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl neįvykdytos veikos, kaltės formų. Nors šie aspektai iš dalies keliami apeliaciniame skunde, tačiau teisėjų kolegija jų neanalizuos ir pakartotinai dėl jų nebepasisakys. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bus analizuojamas tik ta apimtimi, kuri buvo apibrėžta anksčiau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, t. y. kokias konkrečių teisės aktų nuostatas pareiškėja pažeidė ir, ar jai paskirta tarnybinė nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui.

66. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktai, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2016 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. XII-2375 redakcija) 21 straipsnio 1 ir 5 punktai, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 1T-21(1.12.) patvirtintų Įslaptintos informacijos ir šiai informacijai įrašyti skirtų laikmenų apsaugos Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje taisyklių 13 punktas, 27.1 ir 27.6 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1 punktas. Šių teisės aktų nuostatas pareiškėjos ginčijamame sprendime išdėstė ir aptarė pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.

67. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse numatytą procedūrą nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-98-575/2016, 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-454-261/2017). Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintos bendrosios valstybės tarnautojų pareigos, o atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigos nustatomos specialiaisiais įstatymais, detalizuojamos pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2416/2012).

68. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 20 d. sprendime pažymėjo, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir atitinkamai Apsaugos taisyklių 13 ir 27.1 punktų reikalavimus (nevykdė teisės aktų, reglamentuojančių įslaptintos informacijos apsaugą) bei nesilaikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto. Taip pat teismas konstatavo, jog R. V. nepažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 21 straipsnio 5 punkte ir Apsaugos taisyklių 27.6 punkte nustatytų elgesio taisyklių. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai išdėstė konkrečių teisės aktų nuostatas ir pakankamai aiškiai argumentavo, kodėl pareiškėja vienų teisės aktų nuostatas pažeidė, o kitų ne. Pateikta teismo argumentacija pripažintina visiškai pagrįsta ir yra tvirtintina.

69. Pareiškėja apeliaciniame skunde kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui teigia, kad Apsaugos taisyklių 13 punktas jai netaikomas, nes ji nėra už įslaptintos informacijos administravimą atsakingas asmuo ar už įslaptintos informacijos fizinę apsaugą atsakingas asmuo ar alternatyvus asmuo (tokie buvo Inspekcijoje N. K.-M., B. J. ir V. Š.). Šiuo bylos aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams ir plačiau dėl jų nebepasisako.

70. Nagrinėjamos bylos kontekste nereikšmingi apeliacinio skundo argumentai, susiję su informacijos nuslėpimu nuo pareiškėjos, netinkamu informavimu ir jos žeminimu.

71. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013).

72. Įvertinusi byloje nustatytas su pareiškėjos padarytu tarnybiniu nusižengimu susijusias aplinkybes, t. y. pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovo 2017 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 1P-100 (4.2.) 1 punktu pareiškėjai paskirta adekvati ir proporcinga pareiškėjos padarytam pažeidimui tarnybinė nuobauda.

73. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

74. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartį, išsamiai ištyrė ginčui išspręsti nurodytas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.