- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-03
- Bylos Nr.
- A-2028-624/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00192-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Dainius Raižys, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2014 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. liepos mėn. Pravieniškių PN-AK buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis. Teigė, kad 2 sektoriuje buvo apgyvendintas 5 būrio 1 patalpoje, kurioje buvo 22 miegamosios vietos; buvo paskirtas į paskutinę miegamąją vietą; patalpos plotas buvo apie 50 kv. m. Nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo apgyvendintas 21 būrio 1 patalpoje, kurioje miegamųjų vietų skaičius buvo 18; buvo pilna žmonių, patalpos plotas – apie 50 kv. m. Nuo 2016 m. kovo 1 d. buvo apgyvendintas 6 būrio 1 patalpoje, kurioje buvo 22 miegamosios vietos, patalpa buvo pilna; jos plotas – apie 50 kv. m. Nuo 2016 m. balandžio mėn. buvo apgyvendintas 5 būrio 4 patalpoje, kurioje buvo 12 miegamųjų vietų ir žmonių, patalpos plotas – apie 30 kv. m. Nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. buvo pervežtas į 3 sektorių ir apgyvendintas 3 būrio 2 patalpoje, kurioje pilnai užpildytos buvo 26 miegamosios vietos; patalpos plotas apie 60 kv. m. 2016 m. spalio mėn. buvo apgyvendintas 5 būrio 2 patalpoje, kurios miegamųjų vietų skaičius – 20, o plotas apie 50 kv. m. Nuo 2017 m. sausio mėn. vėl buvo apgyvendintas 3 būrio 2 patalpoje. Nuo 2017 m. vasario mėn. buvo apgyvendintas 5 būrio 1 patalpoje, kurioje esančių miegamųjų vietų skaičius – 14 (gruodžio mėn. – 11 vietų), patalpos plotas apie 20 kv. m. Nuo 2018 m. gegužės 20 d. buvo pervežtas į 2 sektorių ir apgyvendintas 10 būrio 1 patalpoje, kurioje vietų skaičius – 26, o plotas apie 70 kv. m. Teigė, kad per visą buvimo Pravieniškių PN-AK laiką nebuvo užtikrintas tesiės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Pažymėjo, kad dalį ploto užėmė inventorius. Taip pat nurodė, kad trūko tualetų ir pisuarų; kartais į tualetą reikėjo laukti apie 30 min.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė Pravieniškių PN-AK 2 ir 3 sektorių būrius / brigadas, į kuriuos direktoriaus įsakymais buvo paskirtas pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. Pažymėjo, kad ne visos miegamojo vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems ploto tenka daugiau. Akcentavo, kad pareiškėjas turėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių. Nurodė 2 ir 3 sektorių sanitarinių mazgų įrengimą. Teikė informaciją apie nuteistųjų skaičių būriuose. Manė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.
II.
5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Dėl atsakovo atstovo prašymo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. liepos mėn. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti (žinojo) apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios. Byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtino, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 1 d. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi su 2019 m. sausio 15 d. skundu, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. sausio 15 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).
7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Pareiškėjas taip pat nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokių priežasčių iš byloje esančių duomenų nenustatė ir teismas. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
8. Teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. sausio 15 d. taikytas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2016 m. sausio 15 d. atmestas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
9. Dėl minimalaus gyvenamojo ploto teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. ir 11¹.2. punktais. Pažymėjo, kad atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Šalies argumentai
10. Vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Pažymėta, kad pareiškėjas skundu prašo priteisti neturtinę žalą už netinkamas sąlygas, kalint Pravieniškių PN-AK 2 ir 3 sektoriuose laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2018 m. liepos 31 d. Nurodytas vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotas iš atsiliepimo, Pravieniškių PN-AK 2019 m. vasario 6 d. pažymoje Nr. 62-645, 2019 m. vasario 7 d. pažymoje Nr. 63-529, 2019 m. vasario 12 d. pažymoje Nr. 43-2318, 2019 m. vasario 12 d. pažymoje Nr. 42-2185 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus ir nuteistųjų skaičiaus būryje bei gyvenamojoje patalpoje, bei Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. vasario 19 d. pažymoje Nr. 77-235 nurodytų gyvenamųjų patalpų ploto.
11. Nors pareiškėjas nurodė apytikslius patalpų plotus, kuriose jis buvo laikomas, tačiau neteikė duomenų, kokiu būdu šiuos duomenis nustatė, taip jo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų (liudytojų paaiškinimų, Pravieniškių PN-AK raštų ir pan.). Atsakovo atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir padarė išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį, laikant jį Pravieniškių PN-AK 2 ir 3 sektoriuose, buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m., nustatyta Taisyklių 11¹.1. p.), todėl nebuvo pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo minėtais laikotarpiais (ABTĮ 56 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas pažymėjo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
13. Dėl sanitarinio mazgo teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, kuriose nurodyta, kad kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė (1 komplektas). Pažymėta, kad teisės aktuose nėra nustatytas sanitarinių mazgų kabinų skaičius, kuris turėtų tekti atitinkamam skaičiui nuteistųjų.
Atsiliepimas
14. Atsakovo atstovo atsiliepime ir pateiktoje Turto valdymo skyriaus pažymoje nurodytas 2 ir 3 sektorių sanitarinių mazgų įrengimas. Matyti, kad būriuose, kuriuose laikoma daugiau nuteistų – yra įrengtas didesnis skaičius klozetų (unitazų). Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad įrengtas skaičius klozetų (unitazų) yra pakankamas.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pažymėta, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi ar kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl to, kad neturi galimybės pasinaudoti sanitariniu mazgu, ar kad jis užimtas. Dėl nurodytų priežasčių teismas neturėjo pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų aptariamu aspektu.
16. Teismas konstatavo, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas padarė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nebuvo jokių duomenų, jog atsakovo atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
III.
17. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo arba priteisti jam 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
18. Pareiškėjo teigimu, atsakovas tik surašė, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, bet to neįrodė. Pareiškėjas prieigos prie dokumentų neturi, tačiau pateikė konkrečius skaičius asmenų, gyvenusių su juo, ir lovų skaičius. Teismas turėjo visas abejones vertinti pareiškėjo naudai.
19. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į tai, kad Konvencijos 3 straipsnis neturi senaties termino ir EŽTT atmeta teiginius dėl senaties termino taikymo.
Atsiliepimas
20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.
21. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. liepos mėn., atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
23. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundo dalį dėl žalos, patirtos, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. sausio 15 d., netenkino taikęs ieškinio senatį, o kitą – nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų.
24. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad jo skundo reikalavimui neturėjo būti taikomas ieškinio senaties terminas, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu gyvenamojo ploto skaičiavimu.
25. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai bei aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
26. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo netaikyti ieškinio senaties daliai jo skundo reikalavimų, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).
27. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-586-520/2020 ir kt.).
28. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju galėjo ir turėjo būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-417-575/2020 ir kt.).
32. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.
33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas E. B. Pravieniškių PN-AK buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. liepos 31 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. sausio 15 d.
34. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2016 m. sausio 14 d.
35. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
36. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2018 m. liepos 31 d.
37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto apskaičiavimu, pažymi, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto dydį reglamentavo Taisyklių 11¹.1 punktas, kuriame įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.
38. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
39. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko daugiau nei 3,1 kv. m ploto, pagrįstai konstatavo, kad buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.
40. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad jis buvo nurodęs didesnius kartu su juo laikytų asmenų skaičius, nei nurodė atsakovas, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).
41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė bendro pobūdžio teiginius apie kartu su juo Pravieniškių PN ginčo gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis, pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių. Šie apibendrinti pareiškėjo teiginiai dėl ploto trūkumo buvo paneigti atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais rašytiniais duomenimis, kurie nuosekliai patvirtina gyvenamųjų patalpų, kuriose konkrečiais ginčui aktualiais laikotarpiais buvo laikomas pareiškėjas, konkretų plotą bei jose buvusių asmenų skaičių. Atsakovo atstovo pateiktos pažymos (2019 m. vasario 6 d. pažyma Nr. 62-645, 2019 m. vasario 7 d. pažyma Nr. 63-529, 2019 m. vasario 12 d. pažyma Nr. 43-2318, 2019 m. vasario 12 d. pažyma Nr. 42-2185) patvirtina ne tik konkrečiose gyvenamosiose patalpose (brigadose) įrengtų miegamųjų vietų skaičius, bet ir faktinius nuteistųjų, buvusių šiose brigadose bei visame būryje apskritai, skaičius, nustatytus pagal suvestinių dėl bendrojo nuteistųjų patikrinimo duomenis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais atsakovo atstovo pateiktais detaliais duomenimis, kurie patvirtina, kad Taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtinta minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo pažeista.
42. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
43. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti sąlygų – neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų ir neturtinės žalos – pareiškėjo skundą pagrįstai atmetė.
44. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.