Kauno apygardos teismo nutartis

2013-12-10 · Civilinė byla Nr. 2A-2215-230/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2010-04-26Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-12-10Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-10
Bylos Nr.
2A-2215-230/2013
Teisminio proceso Nr.
2-21-3-01103-2009-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nijolia Indreikienė
Ieškovas
A. B. V.
Atsakovas
T. M.
Kategorijos
  • 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2215-230/2013Teisminio proceso Nr. 2-21-3-01103-2009-4Procesinio sprendimo kategorija: 35.3.6; 35.5; 43.2; 121.14; 121.21. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. B. V. ir atsakovo T. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2376-775/2013 pagal ieškovės A. B. V. patikslintą ieškinį atsakovui T. M. dėl palūkanų už naudojimąsi be pagrindo įgytu turtu priteisimo.

Teisėja, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo 1643,04 Lt palūkanas už naudojimąsi be teisėto pagrindo įgyta 3 892 Lt suma laikotarpiu nuo 2000-09-22 iki 2009-07-08, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; pripažinti atsakovą nesąžininga proceso šalimi ir taikyti jo atžvilgiu CK 1.137 str. 2 d. ir 3 d. nuostatas.

Ieškovė nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-04-29 nutartimi priteisė iš atsakovo T. M. jai 3 892 Lt be pagrindo įgyto turto. Teismas teisinius santykius tarp ieškovės ir atsakovo kvalifikavo kaip prievolinius nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisinius santykius. Atsakovas sąmoningai nepripažino dalies skolos, t. y. 3 892 Lt sumos, kurią ieškovė sumokėjo už atsakovui pagamintus vartus, ilgą laikotarpį naudojosi ieškovės lėšomis. Laikotarpio, už kurį ieškovė reikalauja priteisti palūkanas, pradžios momentu laiko dieną, kurią atsakovas sužinojo arba galėjo sužinoti apie tai, kad ieškovė yra sumokėjusi garažo vartų gamintojai UAB „Vartų technika“ už jam pagamintus vartus. Tokiu momentu laikytina 2000-09-22, nes tą dieną UAB „Vartų technika“ vadybininkas, atlikus garažo vartų sumontavimą, įnešė pinigus į bendrovės kasą. Sumontavus garažo vartus už 9 020 Lt atsakovo gyvenamajame name, dalį sumos, t. y. 3 892 Lt sumokėjo ieškovė, kadangi šios sumos nei atsakovas, nei jo žentas G. V., užsakęs vartus, nemokėjo, o už vartus buvo sumokėta visa suma. Kadangi ieškovė sumokėjo už atsakovui pastatytus garažo vartus, atsakovas turėjo sumažinti ieškovės skolą 3 892 Lt suma pagal 2000-07-28 taikos sutartį, tačiau to nepadarė. Laikotarpio, už kurį nustatytinas konkretus priteistinų palūkanų dydis, pabaigos momentu laikytina ieškinio priėmimo teisme data, t. y. 2009-07-08. Už nepagrįstą naudojimąsi ieškovės pinigais ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 1643,04 Lt dydžio palūkanas, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad atsakovas veikė priešingai protingumo, sąžiningumo principams, stengėsi sukomplikuoti, užvilkinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priteistos 3 892 Lt sumos sumokėjimą, todėl jis pripažintinas nesąžininga proceso šalimi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo ieškovei 969,97 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 969,97 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009-07-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 677 Lt bylinėjimosi išlaidas, o iš ieškovės atsakovui priteisė 820 Lt bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje patikslintą ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis prijungtos apžiūrai civilinės bylos Nr. 2-0310-214/2008 duomenimis, nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-04-29 nutartimi priteisė iš atsakovo ieškovei 3 892 Lt be pagrindo įgyto turto. Teismas teisinius santykius tarp ieškovės ir atsakovo kvalifikavo kaip prievolinius nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisinius santykius. Taip pat nustatė, kad antstolis S. U. 2009-05-12 priėmė patvarkymą dėl išieškojimo nukreipimo į skolininko pinigines sumas, nurodant T. M. 1 198,78 Lt sumą pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Ši suma pervesta į antstolio sąskaitą 2009-05-18. LAT 2009-04-29 nutartimi iš ieškovės atsakovui priteista 1 533 Lt bylinėjimosi išlaidų, todėl buvo atliktas įskaitymas šiai sumai. Pagal 2009-05-26 tarpininkavimo sutartį Nr. 3 1160,22 Lt suma sumokėta į antstolio depozitinę sąskaitą 2009-05-26. Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-5706-587/2010 2010-08-17 nutartimi patvirtino pareiškėjos A. B. V. ir antstolio S. U. pasirašytą taikos sutartį, pagal kurią antstolis įsipareigojo sumokėti A. B. V. 500 Lt žalos atlyginimą. Antstolis 2010-08-16 pervedė ieškovei 500 Lt. Antstolis S. U. pagal finansinio tarpininkavimo sutartį Nr. 3 2009-06-03 pervedė ieškovei 154,22 Lt, o 2009-06-11 – 94 Lt. Antstolei R. S. buvo pateikta vykdyti vykdomieji dokumentai dėl 1 050 Lt ir 1 863,39 Lt išieškojimo iš ieškovės atsakovui, vykdomosios bylos pilnai įvykdytos, ieškovei skolą sumokant dalimis. Antstolė R. S. 2009-06-01 ir 2009-06-09 patvarkymais kreipėsi antstolį S. U. dėl išieškojimo iš A. B. V. G. V., kurių pagrindu į jos sąskaitą buvo pervesta 912 Lt. Gavusi prieštaravimus, antstolė 912 Lt 2009-08-18 grąžino į ieškovės sąskaitą, apie tai 2010-05-03 informuodama antstolį S. U.. Antstolė A. A. priėmė vykdyti vykdomąjį raštą Nr. 2-4702/2001 dėl skolos išieškojimo iš A. B. V. T. M., 2009-05-04 liko neišieškoti 717,08 Lt. Ieškovei 2009-06-03 išmokėta 151 Lt grynųjų pinigų suma, o ieškovė 2008-10-16 antstoliui S. U. pervedė 809,25 Lt.

CK 6.240 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2000-09-22, kai jo gyvenamajame name buvo pastatyti garažo vartai, už kuriuos jis pats nemokėjo, nepagrįstai naudojosi ieškovės už jo vartus sumokėtomis lėšomis. Ši aplinkybė konstatuota ir minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kurioje nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatorė (šios bylos ieškovė) sumokėjo atsakovui UAB „Vartų technika“ 3 892 Lt už garažo vartus, kurie buvo pastatyti atsakovui T. M., todėl pastarasis turėjo sumažinti ieškovės skolą pagal 2000-07-28 taikos sutartį, tačiau to nepadarė. Ši nustatyta faktinė bylos aplinkybė nebuvo ginčijama apeliacine tvarka, ji nebuvo neginčijama ir kasacine tvarka, kasaciniame skunde, kaip kasacijos pagrindas, taip pat nenurodyti argumentai, jog ši aplinkybė yra nustatyta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Todėl teismas sprendė, kad ieškovės teisė reikalauti palūkanų atsirado nuo 2000-09-22 ir tęsėsi iki tol, kol atsakovo prievolė buvo įvykdyta, t. y. iki 2009-06-11.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė šiam reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Teismas nurodė, kad ieškovės teisė susigrąžinti pinigus iš atsakovo atsirado 2000 metų rugsėjo mėnesį, o atsakovas jų negrąžindamas padarė tęstinį pažeidimą. Ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl tęstinio pažeidimo teisinių padarinių prasideda kiekvieną atskirą tęstinio pažeidimo dieną. Teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs nuo procesinių palūkanų skaičiavimo. 2000 metais galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris turėjo pasibaigti 2003 m. rugsėjo mėnesį. Tačiau 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam CK, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, taikė naujojo CK nuostatas, t. y. CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą penkerių metų senaties terminą. Kadangi ieškovė ieškinį dėl palūkanų priteisimo padavė 2009-07-08, todėl ieškinio senaties terminas yra praleistas. Teismas nurodė, kad ieškininės senaties terminas reikalavimui dėl palūkanų priteisimo skaičiuotinas nuo 2000-09-22, kai atsakovas turėjo grąžinti ieškovei jos sumokėtus pinigus, kiekvienai praleistai dienai atskirai. Teismas nustatęs, kad antstolis paskutinę skolos dalį ieškovei pervedė 2009-06-11, palūkanas priteisė už paskutiniuosius 5 metus iki prievolės įvykdymo dienos, nors ieškinys ir pareikštas praėjus daugiau kaip 5 metams nuo prievolės įvykdymo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškininės senaties terminas nėra pasibaigęs. Teismas paskaičiavo priteistinų palūkanų dydį: už laikotarpį nuo 2004-06-11iki 2004-12-31 (3 892 Lt x 5 proc. /100 proc. x 203 dienų/365 dienų =108,23 Lt); už laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2008-12-31 (3 892 Lt x 5 proc./100 proc. x 4 metai =778,4 Lt); už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-05-20 (3 892 Lt x 5 proc./100 proc. x 139/365 = 74,11Lt). Antstolis S. U. 2009-05-12 patvarkymu įpareigojo T. M. į antstolio depozitinę sąskaitą pervesti 1 198,78 Lt, iš kurių 854,78 Lt 2009-05-20 buvo pervesta UAB „Vartų technika”, todėl teismas atsakovo grąžintiną sumą už laikotarpį nuo 2009-05-20 iki 2009-06-02 sumažino 854,78 Lt, palūkanas už šį laikotarpį paskaičiavo (3 037,22 Lt x 5 proc./100 x 14/365 = 5,82Lt); už laikotarpį nuo 2009-06-03 iki 2009-06-10 grąžintiną sumą sumažino 154,22 Lt, nes antstolis pervedė 154,22 Lt ieškovei, todėl palūkanas už šį laikotarpį nustatė taip (2 883 Lt x 5 proc./100 x 8 /365 = 3,14 Lt). Likusius 94 Lt antstolis ieškovei pervedė 2009-06-11. Iš viso teismas ieškovei priteisė 969,70 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo šios sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nesurinkta įrodymų ir nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios neginčijamai leistų konstatuoti, kad T. M. piktnaudžiavo teise, todėl atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti atsakovą nesąžininga proceso šalimi ir taikyti jo atžvilgiu CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo dalį, kuria netenkinti ieškinio reikalavimai, ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį patenkinti visiškai, atsakovą pripažinti nesąžininga proceso šalimi, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovė nurodo, kad sprendimas skundžiamoje dalyje naikintinas dėl netinkamai pritaikytų ir išaiškintų ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų, taip pat dėl įrodinėjimo proceso pažeidimo, ir dėl to, kad nebuvo išsamiai ir visapusiškai ištirtas atsakovo piktnaudžiavimo procesu faktas ir aplinkybės. Nurodo šiuos argumentus:

Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo

Teismo sprendimas priteisti palūkanas už 5 metų laikotarpį nuo 2004-06-11 iki 2009-06-11, t. y. kol atsakovas prievolę įvykdė, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neįvertino kai kurių teisiškai reikšmingų šiai bylai juridinių faktų ir esminių aplinkybių. Nurodo, kad ieškinys dėl 3 892 Lt skolos priteisimo iš atsakovo pareikštas 2006-08-19 (prijungta civilinė byla Nr. 2-0310-214/2008). Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pasisakė dėl reikalavimui priteisti iš atsakovo 3 892 Lt sumą taikytino senaties termino, 2009-04-29 nutartyje konstatuodama, kad kasatorės (ieškovės) pareikštam reikalavimui prieš atsakovą T. M. ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas CK 1.130 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu ir prasidėjo iš naujo nuo Kauno rajono apylinkės teismo 2004-04-06 sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2004-12-21. Taigi, remiantis šiuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, o taip pat CK 1.132 straipsniu, darytina išvada, kad ieškinio senaties termino nutraukimo taisyklė, kuri buvo pritaikyta dėl 3 892 Lt sumos (kaip pagrindinio ieškinio reikalavimo), taikytina ir ieškovės reikalavimui priteisti iš atsakovo palūkanas nuo 3 892 Lt sumos, t. y. ir reikalavimui, kuriam CK 1.125 straipsnio 9 dalimi nustatytas sutrumpintas senaties terminas. Todėl laikytina, kad senaties terminas pareikšti ieškinį dėl minėtų palūkanų priteisimo taip pat prasidėjo 2004-12-21, o ne 2000-09-22, kaip nurodyta skundžiamame teismo sprendime. Tai reiškia, kad 5 metų senaties terminas 2009-07-08 ieškiniui dėl palūkanų nuo 3 892 Lt be pagrindo įgytos sumos priteisimo pareikšti taip pat nepraleistas. Remiantis išvada, jog senaties terminas ieškinio reikalavimui dėl palūkanų nuo 3 892 Lt sumos priteisimo nėra praleistas, darytina ir kita, išvestinė išvada, kad 5 procentų dydžio palūkanos (CK 6.240 str. 1 d.) nuo 3 892 Lt sumos priteistinos ir už laikotarpį nuo 2000-09-22 (kai atsakovo namui buvo pastatyti garažo vartai, už kuriuos jis nesumokėjo ir todėl praturtėjo) iki 2004-06-10. Be to, esant tęstiniam prievolės pažeidimui, kreditorius turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginti visi nuostoliai, padaryti per prievolės pažeidimo laikotarpį, o 5 procentų palūkanos kvalifikuojamos kaip minimalūs nuostoliai, kurie skaičiuotini nuo teisės pažeidimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo. Teismas sprendimą taikyti senatį priėmė atsakovui reikalaujant, tačiau neatsižvelgė į ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytus atsakovo nesąžiningus veiksmus.

Dėl įrodymų, patvirtinančių atsakovo nesąžiningumą, vertinimo

Teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti atsakovą nesąžininga proceso šalimi, kadangi pats teismas, vertindamas atsakovo veiksmus po jo 2000-09-22 padaryto teisės pažeidimo, juos kvalifikavo kaip tęstinį teisės pažeidimą, taigi tuo pačiu šiuos veiksmus pripažino neteisėtais. Teismas pripažino, kad pareiga atsakovui mokėti palūkanas atsirado nuo jo padaryto teisės pažeidimo momento. Jeigu atsakovas būtų buvęs sąžiningas šią sumą būtų sumokėjęs ieškovei jau prieš 10 metų, o jo teiginys, jog jis tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2009-04-29 nutartimi konstatavus jo neteisėto praturtėjimo ieškovės sąskaita faktą, suprato, kad jam atsirado prievolė grąžinti pinigines lėšas ieškovei, yra nepagrįstas ir rodo visišką nepagarbą bylos dalyviams. Teismas, remdamasis CK 1.138 straipsnio 3 dalimi, privalėjo ginti ne atsakovo menamas teises, t. y. nesąžiningą skolininką, kuris 10 metų vilkino ir vengė skolos grąžinimo, bet tenkinti visiškai pagrįstus ir teisėtus ieškovės reikalavimus, nes iš neteisės negali kilti teisė.

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo dalį, kuria priteista 969,97 Lt palūkanų, ir sumažinti palūkanas iki 8,61 Lt. Nurodo, kad sprendimas šioje dalyje keistinas, kadangi priimtas netinkamai taikius materialines teisės ir procesines teisės normas. Skundą grindžia šiais argumentais:

Dėl CK 6.240 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo

Teismas turėjo nustatyti, kada atsakovas sužinojo apie tai, kad jis nepagrįstai sutaupė. Priteisdamas palūkanas už laikotarpį nuo 2000-09-22, teismas nurodė tik faktinį pinigų gavimą, tačiau nenurodė momento, kada atsakovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą. Tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-29 nutartyje buvo nustatyta, kad teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės traktuotini, kaip nepagrįstas praturtėjimas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių santykių netraktavo kaip nepagrįsto praturtėjimo. Kadangi apeliantas tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus šią nutartį sužinojo, kad 3 892 Lt suma yra laikoma nepagrįstu praturtėjimu, todėl palūkanos pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį skaičiuotinos tik nuo 2009-04-29 dienos. Išvada, kad ginčo sumą sumokėjo ieškovė, buvo padaryta tik todėl, kad teismas laikė, jog atsakovas neįrodė aplinkybės, kad jis už vartus sumokėjo per savo žentą, todėl ši išvada nepatvirtina, kad atsakovas žinojo apie tai, kad nepagrįstai praturtėjo. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad antstolis S. U. 2009-05-12 patvarkymu įpareigojo atsakovą į antstolio depozitinę sąskaitą pervesti 1198,78 Lt, ir iš kurių 854,78 Lt 2009-05-20 buvo pervesta UAB „Vartų technika“, todėl už laikotarpį nuo 2009-05-20 iki 2009-06-02 atsakovo grąžintina suma mažintina 854,78 Lt, o palūkanos už šį laikotarpį yra 5,82 Lt. Ši teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi grąžintina suma turėjo būti mažintina visa 1 198,78 Lt suma, t. y. suma, kurią antstolis buvo įpareigojęs pervesti į jo sąskaitą, nes antstolio reikalavimas, remiantis LR CPK 585 straipsniu, atsakovui buvo privalomas. Teismas nepagrįstai sprendime palūkanas už laikotarpį nuo 2009-06-03 iki 2009-06-10 skaičiavo, mažindamas grąžintiną sumą 154,22 Lt, atsižvelgdamas į tai, kada antstolis pervedė minėtą sumą ieškovei. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai palūkanų mokėjimo laikotarpį siejo su antstolio, o ne su atsakovo pinigų sumokėjimu faktu, kadangi atsakovo prievolė sumokėti 1 198,78 Lt pasibaigė įvykdžius antstolio reikalavimą. Prievolė sumokėti 1 533 Lt pasibaigė įskaitymu, o likusioje dalyje 1 160,22 Lt ( 3 892- (1 198,78 +1 533) = 1 160,22) pasibaigė pagal 2009-05-26 tarpininkavimo sutartį Nr. 3, kai pinigai buvo įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą. Todėl palūkanos galėjo būti priteistos už laikotarpį nuo 2009-04-29 iki 2009-05-11 už 12 dienų nuo 3 892 Lt sudaro 6,39 Lt bei už laikotarpį nuo 2009-05-12 iki 2009-05-26 nuo 1 160,20 Lt, kas sudaro 2,22 Lt, viso – 8,61 Lt.

2) Dėl CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimo

Teismas sprendime nepasisakė dėl atsiliepime išdėstytų atsakovo argumentų, kada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą, teismas sprendime nenurodė, kodėl atmeta šiuos argumentus.

Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-04-29 neginčijamai konstatavo, kad ginčijamą sumą sumokėjo ieškovė ir kad atsakovas dar 2000 metais privalėjo šią sumą užskaityti ieškovės skolos dengimui. Tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada padaryta įvertinus visą faktinę bylos medžiagą, ir ją pagrindžia byloje sukaupti įrodymai, Tai patvirtina ir atlikta 2001 m. rugsėjo 17 d. tarp ginčo šalių sudaryto skolinio susitarimo lingvistinė ekspertizė, kuri patvirtina, kad atsakovas jau nuo 2001-09-22 puikiai suprato, kad jis ieškovės sumokėtus pinigus privalėjo užskaityti skolos padengimui dar 2000 m. Šis skolinis susitarimas patvirtina, kad atsakovas žinojo, jog būtent ieškovė, o ne jo žentas sumokėjo 3 892 Lt. Jeigu atsakovas būtų elgęsis kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, jis jau 2000 metais ne tik galėjo žinoti, bet ir neabejotinai būtų supratęs, kad 3892 Lt sumą jis privalėjo užskaityti tais pačiais metais.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovės skundo argumentai dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas, taikydamas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą sutrumpintą 5 metų senaties terminą esant atsakovo prašymui, tinkamai taikė ieškinio senaties instituto normas, ir teismo sprendimas šioje dalyje atitinka suformuotą kasacinio teismo praktiką. Apeliantė neteisingai taiko ir aiškina 6.240 straipsnio 1 dalį, kadangi šioje normoje nustatyta, kad už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, kurios pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Tačiau atsakovas apie tai, kad šalių teisiniai santykiai byloje bus kvalifikuoti kaip nepagrįstas praturėjimas, sužinojo tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-29 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009. Apeliantės ieškinio pareiškimas, kuris pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose buvo atmestas, neturėtų sudaryti prielaidos manyti, jog atsakovas jau tada turėjo žinoti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priims būtent tokią nutartį. Ieškinio senaties terminas nebuvo nutrauktas, kaip teigia ieškovė, kadangi nebuvo pareikštas tapatus reikalavimas, kaip buvo pareikštas tapatus reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo. Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovės skunde nurodytais argumentais dėl jo nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo procesu, kadangi jokių įrodymų bei faktinių aplinkybių, kurios įrodytų šiuos teiginius, nebuvo ir nėra pateikta. Atsakovas turi teisę gintis nuo pareikšto ieškinio, tačiau tik todėl, kad atsakovo įrodymai nebuvo pripažinti pakankamais, ieškovės reikalavimai buvo patenkinti. Tačiau tai nereiškia, kad atsakovas buvo nesąžiningas ar piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Pati ieškovė buvo pareiškusi ieškinį dėl žalos atlyginimo ir pagal pinigų priėmimo kvitą reikalavo priteisti iš solidarių atsakovų UAB „Vartų technika“ ir atsakovo T. M., kai ieškinio padavimo metu buvo įsiteisėjęs 2004-04-06 teismo sprendimas, kuriame nustatyta, kad 5 128 Lt avansas yra apmokėtas trečiojo asmens G. V..

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl ieškovės prašymo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka

Ieškovė, paduodama apeliacinį skundą, prašo bylą dėl jos sudėtingumo nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma. Ieškovė, pareikšdama prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodė vienintelį argumentą – bylos sudėtingumą, tačiau nenurodė, kokias konkrečias bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas turėtų aiškintis, bylą nagrinėdamas žodinio proceso tvarka, t. y. ieškovė nepagrindė būtinybės iš naujo išklausyti šalių (jų atstovų) paaiškinimų. Kadangi nenustatyta, kad kokias nors aplinkybes reiktų aiškintis žodinio bylos nagrinėjimo metu, aplinkybės šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos, visi esminiai įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus, buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o šalių (jų atstovų) paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra jokios būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl CK 6.240 straipsnio 1 dalies taikymo

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovams T. M., UAB „Vartų technika“, trečiasis asmuo G. V., dėl 9 020 Lt priteisimo buvo panaikinta Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. sprendimo dalis ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 16 d. nutarties dalis ir, priėmus šioje dalyje naują sprendimą, ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies, priteista iš atsakovo (T. M.) ieškovei (A. B. V.) 3 892 Lt be pagrindo įgyto turto (t. 1, b. l. 6-16). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ieškovės ir atsakovo T. M. teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniai santykiai, o bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šiuos ginčo santykius netinkamai kvalifikavo, kaip prievolinius civilinės atsakomybės teisinius santykius dėl žalos atlyginimo.

Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams netinkamai taikė CK 6.240 straipsnio 1 dalies reikalavimus. CK 6.240 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Būtent dėl palūkanų priteisimo ir buvo pareikštas ieškovės ieškinys nagrinėjamoje byloje. Tarp šalių kilo ginčas dėl momento, nuo kurio turėjo būti pradėtos skaičiuoti palūkanos, nustatymo. Atsakovo teigimu, jis apie nepagrįstą pinigų gavimą sužinojo tik tuomet, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi nustatė, kad teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo traktuotini kaip nepagrįstas praturtėjimas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės teisė gauti palūkanas atsirado 2000-09-22, kai ieškovė sumokėjo pinigines lėšas už atsakovui pastatytus vartus. Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai neįvardijo, kad atsakovas būtent nuo šios dienos (2000-09-22) sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą, tačiau iš teismo padarytos išvados, kad ieškovės teisė gauti palūkanas atsirado nuo šio momento, akivaizdu, kad teismas tai laikė atsakovo sužinojimo apie nepagrįstai įgytą turtą momentu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Šiuo atveju yra svarbūs prejudiciniai faktai, nustatyti kitoje tarp tų pačių šalių išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-0310-214/2008, kurie pilnai pagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl teisės į palūkanas atsiradimo momento. Pirmosios instancijos teismas nurodytoje išnagrinėtoje byloje yra nustatęs, kad „ieškovė A. B. V. įrodė, jog pati UAB „Vartų technika“ sumokėjo likusią 3892 Lt sumą už garažo vartus, kurie buvo pastatyti T. M., todėl T. M. turėjo sumažinti ieškovės A. B. V. skolą pagal 2000-07-28 taikos sutartį“ (civilinės bylos Nr. 2-0310-214/2008 t. 4, b. l. 24-29). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 29 d. nutartyje šią pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę pripažino tinkamai nustatyta faktine aplinkybe, kadangi ji nebuvo ginčijama apeliacine tvarka, o bylą nagrinėjant kasacine tvarka nebuvo nurodyti kasacijos argumentai, jog ši faktinė aplinkybė buvo nustatyta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Todėl ieškovės sumokėjimo už atsakovui pastatytus vartus aplinkybė iš naujo neįrodinėtina, ir tai yra prejudicinis faktas šioje byloje (CPK 182 str. 2 p.). Teismo sprendimu buvo tik nustatytas sumokėjimo už atsakovui pagamintus vartus ieškovės lėšomis faktas, tačiau akivaizdu, kad faktinis šių lėšų sumokėjimas pagal teismo išnagrinėtoje byloje nustatytas aplinkybes buvo atliktas 2000-09-22, visą sumą įnešus į UAB „Vartų techniką“ kasą. Kadangi atsakovas pats savo lėšomis nebuvo mokėjęs už jam pagamintus vartus, todėl kilus ginčui dėl sumokėjimo už jam priklausantį turtą aplinkybių, jis, elgdamasis sąžiningai, rūpestingai ir atsakingai, turėjo dėti pastangas išsiaiškinti, kas gi už jį įvykdė prievolę sumokėti, tačiau tai pareikalavo ilgų teisminių ginčų, ieškovei įvairiais pagrindais bandant apginti savo pažeistą teisę. Ieškovei tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2009 m. balandžio 29 d. nutartį pavyko apginti savo teises, ir šiuo procesiniu sprendimu jai iš atsakovo buvo prateista 3 892 Lt, tai teismui kvalifikavus kaip atsakovo nepagrįstą parturtėjimą. Tokiu būdu atsakovas nuo to momento, kai už jį sumokėjo ieškovė, turėjo sužinoti, kad jis pats nėra sumokėjęs už garažo vartus, todėl tai atlikus kitam asmeniui nepagrįstai praturėjo kito asmens sąskaita. Šalių teisinių santykių, kaip nepagrįsto praturtėjimo, teisinis kvalifikavimas tereiškia tam tikrą santykių įvertinimą, tačiau tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada, suformuota 2009 m. balandžio 29 nutartyje, nepaneigia paties fakto, kad atsakovas nuo 2000 m. rugsėjo 22 d. naudojosi ir disponavo ne savo, bet, kaip ir buvo nustatyta byloje, ieškovės pinigais. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.240 straipsnio 1 dalį ir neteisingai nustatė atsakovo sužinojimo apie nepagrįstą praturtėjimą momentą.

Dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino, numatyto CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, taikymo

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, atsakovo reikalavimu kartu taikė CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą. CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Kadangi CK 1.127 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas palūkanas, tinkamai aiškino ir taikė nurodytų teisės normų reikalavimus, taip pat pagrįstai nurodė, kad teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo. Ieškovės nuomone, teismas be pagrindo taikė sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą palūkanų priteisimui, kadangi, jos nuomone, ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas CK 1.130 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. dėl kitoje byloje pareikšto ieškinio, ką konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodytoje 2009 m. balandžio 29 d. nutartyje. Iš tikrųjų šioje kasacinio teismo nutartyje yra nurodyta, kad ieškovė 2003 m. birželio 3 d. Kauno rajono apylinkės teise buvo pareiškusi ieškinį atsakovui T. M., kuriuo be kita ko prašė pripažinti, kad ji atsakovui T. M. yra grąžinusi 2000 m. liepos 28 d. taikos sutartyje nurodytą sumą, tame tarpe sumokėdama 9 020 Lt už T. M. iš UAB „Vartų technika“ įsigytus vartus. Išnagrinėjus šią bylą Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas, o reikalavimas dėl 600 Lt užskaitos paliktas nenagrinėtas, sprendimas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka įsiteisėjo 2004 m. gruodžio 21 d. Kasacinis teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, 2009 m. balandžio 29 d. nutartyje padarė išvadą, kad ieškovė, pareikšdama ieškinį kasacinio teismo nagrinėtoje byloje tam pačiam atsakovui dėl tų pačių lėšų priteisimo po to, kai buvo atmestas reikalavimas (reikalavimo dalis) tam pačiam atsakovui dėl tų pačių lėšų pripažinimo, kaip grąžintinos skolos (skolos dalies), faktiškai reiškia tą patį reikalavimą tik kitu pagrindu (CK 1.130 str. 3 d.). Todėl kasacinis teismas konstatavo, kad kasacine tvarka nagrinėtoje byloje ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimui prieš T. M. buvo nutrauktas CK 1.130 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu ir iš naujo prasidėjo nuo Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2004 gruodžio 21 d. Apeliantės nuomone, tokiu pat būdu buvo nutrauktas ir ieškinio senaties terminas papildomam reikalavimui dėl palūkanų priteisimo. Grįsdama tokią savo poziciją, ieškovė remiasi CK 1.132 straipsniu, kuriame numatyta, kad ieškinio senaties terminų sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo taisyklės (šio kodekso 1.129-1.131 straipsniai) taikomos taip pat ir sutrumpintiems ieškinio senaties terminams, jeigu įstatymai nenumato ko kita. Tačiau sprendžiant ieškinio senaties nutraukimo reikalavimui dėl palūkanų priteisimo klausimą, reikia pažymėti, kad ieškovė nei 2003 m. birželio 3 d. pareikšdama ieškinį dėl skolos pripažinimo grąžinta, kuris 2004 m. balandžio 6 d. sprendimu buvo atmestas (civilinės bylos Nr. 2-0310-214/2008 t. 1, b. l. 65-67), nei vėliau pareikšdama ieškinį dėl 9 020 Lt priteisimo (civilinė byla Nr. 2-0310-214/2008) tuo metu nereiškė reikalavimo dėl palūkanų priteisimo. Todėl ieškinio dėl pagrindinės sumos (kaip vėliau buvo nustatyta, be pagrindo įgyto turto) priteisimo pareiškimas negalėjo nutraukti ieškinio senaties termino reikalavimui, nors ir susijusiam su skolos reikalavimu, dėl palūkanų priteisimo. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą, todėl pati ieškovė dėl palūkanų priteisimo nusprendė kreiptis tik tuomet, kai iš atsakovo jai buvo priteista 3 892 Lt suma, kaip be pagrindo įgytas turtas.

Dėl termino, per kurį skaičiuotinos palūkanos už be pagrindo įgytą turtą, pabaigos momento

Pirmosios instancijos teismas palūkanų dydį paskaičiavo už 5 metus iki to momento, kai antstolis pervedė ieškovei paskutinę atsakovo sumokėtos skolos dalį, t. y. iki 2009-06-11. Atsakovas nesutinka su tokia teismo išvada, teigdamas, kad palūkanų sumokėjimo laikotarpis nepagrįstai susietas su antstolio atliktu pinigų sumokėjimu, o ne su atsakovo atliktu pinigų sumokėjimu antstoliui, įvykdžius antstolio reikalavimą dėl ieškovei priklausančių ir pas jį esančių sumų sumokėjimo, bei lėšas savo valia pervedus į antstolio depozitinę sąskaitą. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2009 m. balandžio 29 d. nutartį, kai iš atsakovo ieškovei buvo priteista 3 892 Lt be pagrindo įgyto turto, atsakovas įgijo pareigą vykdyti šį teismo sprendimą, tuo pačiu ir įvykdyti prievolę grąžinti ieškovei be pagrindo įgytą turtą. Atsakovas turėjo galimybę šį teismo sprendimą įvykdyti gera valia, sumokėdamas priteistą pinigų sumą tiesiogiai ieškovei, o ieškovės teisės visa apimtimi gali būti apgintos tik tuomet, kai jai yra grąžinamas be pagrindo įgytas turtas, ir tik nuo šio momento išnyksta atsakovo pareiga mokėti palūkanas už naudojimąsi be pagrindo įgytu turtu. Todėl pirmosios instancijos teismas, paskaičiuodamas palūkanas laikotarpiais, kuomet per antstolį buvo atlikti tam tikri daliniai sumokėjimai tiesiogiai ieškovei arba antstoliui pas atsakovą esančiomis ieškovės lėšomis įvykdžius tam tikrus išieškojimus iš ieškovės kitiems asmenims (šiuo atveju UAB „Vartų technika“), pagrįstai atsižvelgė į prievolės ieškovei ar prievolės už ją kitiems asmenims įvykdymo momentą, o ne į atsakovo lėšų pervedimą antstoliui. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas pats pasirinko prievolės dalies sumokėjimo ieškovei, lėšas įnešant į antstolio depozitinę sąskaitą, būdą. CK 6.38 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu skolininkas, vykdydamas prievolę, naudojasi kitų asmenų pagalba, tai jis už tų asmenų veiksmus atsako kaip už savo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atsakovo prievolės grąžinti ieškovei be pagrindo įgytą turtą įvykdymo dalimis laikotarpius ir įvykdytos prievolės dalies dydį, todėl teisingai paskaičiavo priteistinų palūkanų dydį.

Dėl atsakovo pripažinimo nesąžininga proceso šalimi

Ieškovė, pareikšdama ieškinį, kartu pareiškė reikalavimą atsakovą pripažinti nesąžininga proceso šalimi ir taikyti CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas. CK 1.137 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. CK 1.137 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra nustatyta kokių nors faktinių aplinkybių, patvirtintų įrodymais, kurios leistų daryti išvadą, jog atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis. Ieškovė laiko šias pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis. Įstatyme yra numatyta tiek asmens materialinė teisė ginti savo teises (CK 1.138 str.), tiek procesinė teisė kreiptis teisminės gynybos (CPK 5 str.), kartu numatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, ir kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Tai reiškia, kad bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka rungimosi principas užtikrina šalių procesinių teisių lygiateisiškumą, ir šalies elgesys atsikertant ieškiniui ir tam pagrįsti teikiant įrodymus pats savaime, net jei ieškinys išnagrinėjus bylą ir yra tenkinamas, negali būti pripažintas piktnaudžiavimu teise. Pažymėtina, kad ir šalių ginčas, tik po pakankamai ilgo šalių bylinėjimosi ir nevienkartinio pačios ieškovės reikalavimų keitimo, teismams taip pat priėmus įvairius sprendimus, tik 2009 m. balandžio 29 d. buvo galutinai išspręstas. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad atsakovas, realizuodamas savo procesines teises ir gindamasis nuo ieškinio bei reikšdamas jam atsikirtimus, elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo teise. Be to, ieškovei ginčijamu teismo sprendimu yra priteistos palūkanos, kurios pripažintinos jos patirtų minimalių nuostolių kompensavimu. Todėl atmestina ieškovės apeliacinio skundo dalis, kuria ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kuria remiantis buvo atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovą piktnaudžiavus teise.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus tiek ieškovės, tiek atsakovo apeliacinį skundą, atsakovo prašymas priteisti jam jo turėtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 37-38) atmestinas (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinius skundus atmesti. Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Nijolia Indreikienė