Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-02-13 · Administracinė byla Nr. AS-146-203-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-12-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2013-02-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-13
Bylos Nr.
AS-146-203-13
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00211-2012-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
E. A.
Atsakovas
Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS146-203/2013Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00211-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. vasario 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 67–70) atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo E. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundą, kuriame jis prašė panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą neišduoti leidimo įsigyti ginklą medžioklei Nr. 83-IL-903 ir įpareigoti atsakovą Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti leidimą įsigyti prašomus ginklus.

2012 m. gruodžio 31 d. Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo apeliacinis skundas (b. l. 73–76), kuriame jis prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Panevėžio apygardos administraciniam teismui prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Prašyme nurodė, kad terminą praleido dėl to, jog 2012 m. gruodžio 15 d. gavęs skundžiamą 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą, 2012 m. gruodžio 17 d. kreipėsi dėl teisinės pagalbos į savo advokatą M. Beinaravičių, tačiau dėl advokato didelio darbo krūvio ir šventinių dienų (2012 m. gruodžio 22–26 d.) apeliacinio skundo surašymas užtruko. Apeliacinis skundas buvo paruoštas ir įteiktas pareiškėjui pasirašyti 2012 m. gruodžio 27 d., tačiau tą dieną jis nespėjo sumokėti žyminio mokesčio, kurį sumokėjo tik 2012 m. gruodžio 28 d. Prašė teismo atsižvelgti į tai, kad terminas buvo praleistas tik vieną dieną.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 3 d. nutartimi (b. l. 79–80) pareiškėjo E. A. prašymo dėl praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti apeliacinį skundą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 127 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas 2012 m. gruodžio 10 d., todėl paskutinė apeliacinio skundo padavimo diena buvo 2012 m. gruodžio 27 d., nes 2012 m. gruodžio 22–26 dienos buvo poilsio ir švenčių dienos. Pareiškėjas apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo išsiuntė teismui 2012 m. gruodžio 28 d. (pagal pašto žymą), t. y. praleidęs įstatymo numatytą terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ABTĮ 127 straipsnio 2 dalimi. Ištyręs bylos dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje (b. l. 65) ir žinojo, jog sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2012 m. gruodžio 10 d. Į sprendimo paskelbimą pareiškėjas neatvyko. Iš byloje esančio lydraščio matyti, kad teismo sprendimo nuorašas pareiškėjui išsiųstas 2012 m. gruodžio 11 d. Pareiškėjas pripažįsta, kad skundžiamo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo nuorašą jis gavo 2012 m. gruodžio 15 d. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko apeliacinį skundą paduoti laiku, nepažeidžiant įstatymo nustatyto termino.

Teismas vertino pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis – advokato didelį darbo krūvį, 2012 m. gruodžio 22–26 d. šventines dienas ir tai, kad pareiškėjas nespėjo laiku sumokėti žyminio mokesčio (laiko stoka), – kaip subjektyvias priežastis, kurios negali pateisinti termino praleidimo. Pažymėjo, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintinos tik objektyvios (nuo asmens valios nepriklausiusios) aplinkybės.

Remdamasis išvardytais motyvais, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas be svarbių priežasčių, todėl jį atnaujinti nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu (b. l. 82–83) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir priimti apeliacinį skundą.

Atskirajame skunde pareiškėjas paaiškina, kad 2012 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į savo advokatą, kuris įteikė jam apeliacinį skundą 2012 m. gruodžio 27 d., t. y. per penkias darbo dienas. Nurodytą dieną nespėjo sumokėti žyminio mokesčio ir jį sumokėjo tik 2012 m. gruodžio 28 d., todėl negalėjo laiku pateikti apeliacinio skundo teismui. Pirmosios instancijos teismas paminėtas priežastis įvardijo kaip subjektyvias, tačiau šios priežastys, pareiškėjo nuomone, yra objektyvios. Nurodo, kad dirba dvejuose darbuose. UAB „Čivylių žuvys“ dirba visu etatu, darbas trunka nuo 8.00 val. iki 17.00 val. UAB „Čivylių žuvys“ yra 20 km atstumu nuo Rokiškio, šį atstumą nuvažiuoti trunka 15–20 min. Atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. gruodžio 27 d. pareiškėjo darbas baigėsi kaip įprasta 17 val., į Rokiškį jis nuvažiavo tik apie 15–20 min. po 17 valandos. Pasirašęs procesinius dokumentus bandė ieškoti, kur galėtų sumokėti žyminį mokestį, tačiau nė viena finansines paslaugas teikianti įstaiga jau nedirbo. Pažymi, kad teismo sprendimo paskelbime negalėjo dalyvauti taip pat dėl tos pačios priežasties (įtempto darbo grafiko), todėl mano, jog nedalyvavimo skelbiant sprendimą aplinkybė neturėtų būti naudojama prieš jį ir laikoma subjektyvia. Atsižvelgmas į nurodytas aplinkybes ir tai, kad apeliacinio skundo padavimo terminas yra praleistas tik vieną dieną, pareiškėjas mano, kad šis terminas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais bei siekiant užtikrinti jo teisę į teisminę gynybą, turėtų būti atnaujintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį, kuria buvo netenkintas jo prašymas dėl praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo ir tuo pagrindu atsisakyta priimti apeliacinį skundą.

ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti arba toks prašymas nebuvo patenkintas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis teismų praktikoje laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą, kuris buvo priimtas ir paskelbtas 2012 m. gruodžio 10 d. (b. l. 67–70). Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą ABTĮ 127 straipsnio 1 dalies nuostatą ir ABTĮ 66 straipsnio 4 dalį, kuri nustato, kad tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena, darytina išvada, kad paskutinė diena apeliaciniam skundui dėl minėto teismo sprendimo paduoti buvo 2012 m. gruodžio 27 d. Pareiškėjo apeliacinis skundas buvo išsiųstas teismui 2012 m. gruodžio 28 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam apeliacinio skundo padavimo terminui. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, pažymi, kad pareiškėjas atskirajame skunde nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismui bei kurios, anot pareiškėjo, sutrukdė jam laiku pasinaudoti procesine teise paduoti apeliacinį skundą. Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija nenustatė jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo įvardytos priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti vertinamos kaip pateisinančios termino praleidimą.

Be kita ko, pažymėtina, kad pareiškėjas, jo paties paaiškinimais, gavo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo nuorašą 2012 m. gruodžio 15 d. (šeštadienį), o 2012 m. gruodžio 17 d. (pirmadienį) kreipėsi teisinės pagalbos į savo advokatą. Taigi, iki nustatyto apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos (2012 m. gruodžio 27 d.) pareiškėjui buvo likę dar 10 dienų, iš kurių net 5 buvo darbo dienos. Atsižvelgusi į tai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko apeliacinį skundą paduoti laiku, nepažeidžiant įstatymo nustatyto termino.

Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad dėl didelio advokato darbo krūvio apeliacinis skundas buvo parengtas tik paskutinę šio skundo padavimo dieną, t. y. 2012 m. gruodžio 27 d., o pareiškėjas galėjo jį atsiimti tik po nustatyto savo darbo laiko, kai tuomet jau nedirbo finansų įstaigos ir nebuvo galimybės sumokėti žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip pateisinančios procesinio termino praleidimą vien dėl to, kad pareiškėjas galėjo įgalioti kitą asmenį paimti iš advokato apeliacinį skundą iki darbo dienos pabaigos, galėjo įgalioti patį advokatą jo vardu pasirašyti ir išsiųsti apeliacinį skundą teismui, galėjo iš anksto sumokėti žyminį mokestį ir pan. Taigi, pareiškėjas galėjo būti labiau rūpestingas ir apdairus ir pasirinkti tokį elgesio variantą, kuris užtikrintų jam savalaikį jo procesinių teisių įgyvendinimą, juo labiau, kad turėdamas profesionalų atstovą – advokatą, pareiškėjas galėjo ir turėjo būti informuotas apie termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo pasekmes.

Atkreiptinas dėmesys, kad teisė kreiptis gynybos į teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, laiduojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies ir ABTĮ 5 straipsnio normų, tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip absoliuti, nes jai įgyvendinti įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus, vienas iš kurių yra reikalavimas kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą. Todėl vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, neturi reikšmės, ar šis terminas yra praleistas ženkliai ar tik vieną dieną (kaip yra nagrinėjamu atveju). Pažymėtina, kad ir įstatymų leidėjas, įtvirtindamas bendras taisykles, pagal kurias turi būti sprendžiama dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, nereikalauja atsižvelgti į tai, kiek laiko buvo praleistas šis terminas, tačiau visais atvejais reikalaujama vertinti, ar terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, kurios gali būti pripažįstamos svarbiomis. Šiuo konkrečiu atveju tokių priežasčių nenustatyta. Atvirkščiai, visos išnagrinėtos faktinės aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad pareiškėjas praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti dėl jo paties netinkamai pasirinkto elgesio būdo, t. y. dėl subjektyvių priežasčių.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas skundžiamoje 2013 m. sausio 3 d. nutartyje pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo dėl praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo ir tuo pagrindu teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. A. atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasIrmantas Jarukaitis