Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 2 d. apkaltinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. G. dėl nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2005 m. spalio 31 d., apie 12.00–14.00 val., Šiaulių rajone, ,,duomenys neskelbtini“ individualios lentpjūvės kieme, sudavė A. S. plyta, lazda ir kietais bukais daiktais apie 14 smūgių į galvą ir 1 smūgį į dešinį dilbį. Dėl padarytų galvos sužalojimų ir kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš dešinio smegenų pusrutulio A. S. mirė. Tokiu būdu A. G. tyčia nužudė A. S.

Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai iš A. S. lavono tyrimą atlikusio medicinos eksperto 2005 m. lapkričio 3 d. gavo žodinį paaiškinimą apie mirtį sukėlusius sužalojimus, t. y. kad sužalojimai galvoje padaryti suduodant 11 smūgių kietu buku daiktu (specialisto išvadoje nurodyta – 14).

Iš ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos A. G. apklausos protokolo matyti, kad A. G. iš pradžių pripažino sudavęs 2–3 kartus į galvą plyta, o apie smūgius lazda neparodė, nors apie pačią lazdą, jos priklausomybę A. S. ir lazdos išmetimą jis parodė. Tik atsakinėdamas į prokuroro klausimus A. G. parodė, kad galėjo ir su lazda suduoti A. S. keletą kartų. A. G. atsakymas į prokuroro klausimą „Negaliu paneigti to, kad sudaviau A. S. 11 smūgių“, atsižvelgiant dar į tai, kad ir prieš tai ir po to kalbėta apie smūgius lazda, leidžia teigti, kad prokuroras A. G. klausė būtent apie 11 lazda suduotų smūgių, t. y. jis gana tiksliai žinojo nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekį ir būdą. Toje pačioje apklausoje vėliau A. G. parodė, kad lazda sudavė 3–4 kartus.

Aplinkybė, kad įvykio vietoje nukentėjusiojo lazdos nerasta, dar nepatvirtina A. G. teiginio, kad A. S. turėtą lazdą jis numetė parke. Jokie kiti duomenys lazdos išmetimo parke aplinkybių ir kad tai padarė A. G. nepatvirtina, pati lazda parke nerasta.

A. G. parodymuose ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodoma aplinkybė, kad nužudytąjį jis nutempė į šalį ir uždengė skardos lakštu, labiau paneigia, o ne patvirtina manymą, kad A. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui kalbėjo tiesą. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad jame nieko nepažymėta apie lavono vilkimo žymes, protokole aprašytos gausios, į kraują panašios dėmės ant durų, prie kurių rastas lavonas (galva arčiausiai durų), leidžia manyti, kad mušimas vyko ne už kelių metrų nuo lavono radimo vietos, kaip yra nurodęs A. G., o lavono radimo vietoje ties durimis. Tai paneigia A. S. vilkimo faktą. Neatitinka tiesos ir teiginiai apie lavono uždengimą skardos lakštu, nes iš protokolo ir nuotraukų matyti, kad visas lavonas buvo aiškiai matomas.

Taigi nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui A. G. nurodė ne tikslias, o tik gana apytiksles nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurios jam galėjo būti žinomos kaip tos gyvenvietės, kurioje rastas nužudytas asmuo, gyventojui iš gyventojų kalbų, iš jam apklausų metu pateikiamų klausimų ar iš kitų šaltinių. Smūgių plyta kiekį A. G. nurodė nevienodą, nors ir nežymiai skirtingą, o smūgių lazda kiekį iš esmės skirtingą.

A. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolas taip pat nelaikytinas patikimu kaltės įrodymu, nes šio tyrimo veiksmo metu A. G. neprisipažino plyta ar lazda mušęs A. S., be to, nurodė tokią A. S. palikimo vietą, kuri žymiai skiriasi nuo lavono radimo vietos. Atsižvelgiant į tai, kad A. S. rastas skardos lakštu prispaustu kaklu, akivaizdu, kad A. G. A. S. palikimo vietą nurodė neteisingai.

Jokie kiti įrodymai nuteistojo kaltės, net ir jo buvimo 2005 m. spalio 31 d. įvykio vietoje, nepatvirtina. Vien tai, kad A. G. 2005 m. spalio 31 d., apie 12.00 val. važiavo namo palei lentpjūvę, nėra pagrindas išvadai, kad jis tikrai buvo susitikęs A. S.; nei vienas asmuo neparodė matęs juos tą dieną drauge, todėl toks teiginys vertintinas kaip spėjimas. Tačiau tai, kad tiek nuteistasis, tiek jo motina davė netikslius ir prieštaringus parodymus, gali būti vertinama tik kaip pagrindas jais netikėti, tačiau tai netampa nuteistojo kaltės įrodymu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teismo išvada, kad A. G. kaltės pripažinimas ikiteisminio tyrimo teisėjui nėra pakankamas jo kaltei pagrįsti, nes nepatikimas dėl vėlesnės parodymų kaitos, turėjo būti pagrįsta ne tik teisinančių, bet ir kaltinančių įrodymų analize. Išteisinamajame nuosprendyje pateikti motyvai, paneigiantys kaltinimo argumentus, yra pernelyg siauri ir vienpusiški. Teismas kaltinančius įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, o kai kurių iš viso nevertino ar iškreipė jų prasmę.

Kritikuodamas A. G. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismas pabrėžė, kad apklausos metu tyrėjams jau buvo žinoma pirminė medicinos specialisto išvada apie A. S. mirties priežastį ir sužalojimų skaičių bei pobūdį, todėl atsakymai neva buvo išgauti menamais klausimais, o ne savanoriškai pasakojant, o tai vėliau ir lėmė įtariamojo pozicijos pakeitimą. Šis teismo teiginys, taip pat teiginys, kad A. G. parodymų nenuoseklumas vertintinas jo naudai, kelia nuostabą, nes tai tik parodo įtariamojo neapibrėžtą poziciją vengiant atsakomybės už padarytą veiką. Kasatorius pažymi, kad išteisintasis savo kaltę buvo pripažinęs ne tik apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, bet ir prieš tai apklausiamas tyrėjo kaip įtariamasis. Šios apklausos metu gautų duomenų pagrindu tuoj pat po jos atliekant įtariamojo parodymų patikrinimą vietoje, dalyvaujant gynėjui, A. G. dar kartą trumpai apibūdino įvykusių grumtynių su nukentėjusiuoju aplinkybes, neatskleisdamas visų konflikto ir smurto detalių, ir tik po to apklausiant teisėjui jis išsamiai papasakojo visą įvykių eigą. Be to, apeliacinio proceso pradžioje A. G. irgi pripažino kaltę, prašė tik švelninti bausmę, tačiau teisėjų kolegija dėl nežinomų priežasčių suabejojo jo pozicija ir atnaujino tyrimą po baigiamųjų kalbų. A. G. tuomet pareiškė esąs nekaltas, o anksčiau neva prisipažino priverstas kriminalistų. Taigi apeliacinės instancijos teismas dalies paaiškinimų apskritai nevertino ir juos atmetė nepateikdamas atmetimo motyvų.

Taip pat niekuo nepagrįsta teismo išvada, kad visas nusikaltimo aplinkybes įtariamasis apklausiant teisėjui galėjo žinoti iš kalbų ar kitų šaltinių, nors tokie šaltiniai nuosprendyje nenurodyti. Kasatorius pažymi, kad teisėjų kolegija atmetė A. G. versiją, jog ikiteisminio tyrimo teisėjui apie nužudymo aplinkybes jis papasakojo sužinojęs iš policijos pareigūnų, prieš apklausą pavaišinusių jį degtine ir įkalbėjusių prisiimti kaltę. Taigi A. G. iš kalbų ir kitų šaltinių galėjo žinoti tik patį faktą, kad A. S. rastas negyvas, bet nieko negalėjo žinoti apie nužudymo būdą, naudotus įrankius ar priemones ir kt. Tai, kad įtariamojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu tyrėjams ir prokurorui buvo žinoma pirminė specialisto išvada apie mirties priežastį bei sužalojimų pobūdį, negali kelti abejonių pačios apklausos ir jos metu gautų duomenų teisingumu, nes be minėtos išvados net nepradedamas tyrimas dėl nužudymo fakto. Apklausos metu kilus klausimų (pats įtariamasis minėjo lazdą, papasakojo apie smūgius rankomis, plyta ir kt.), įtariamasis pagal juos tik patikslino kai kurias detales. Taigi teismas, vertindamas šioje dalyje įtariamojo prisipažinimą, iškraipė jo prasmę.

Kiti teismo teiginiai (neužfiksuotos lavono vilkimo žymės; didesnis kraujo kiekis lavono radimo, o ne sužalojimo vietoje; skardos lakšto uždėjimas vertikaliai, o ne horizontaliai), kuriais mėginama sumenkinti prisipažinimo faktą ir verčiama abejoti jo metu gautais paaiškinimais, visiškai menkaverčiai ir neturi jokios reikšmės aiškinantis kaltės klausimą. Nusikaltimo padarymo metu A. G. buvo girtas, todėl po tam tikro laiko visų nužudymo detalių neprisiminė, tačiau esmines iš jų atskleidė. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, nes nuosprendį pagrindė prieštaringais arba prielaidomis paremtais teiginiais.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas nusikaltimo subjektyviųjų požymių – neteisėtų veiksmų ir jų priežastinio ryšio su pasekmėmis – klausimą padarė prieštaringas išvadas, sukliudžiusias objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Teismas nuosprendyje aiškiai nenurodė, kokių byloje nustatytų aplinkybių neatitinka pirmosios instancijos teismo atlikta išsami įrodymų analizė. Apeliacinės instancijos teismas pats neišsamiai išanalizavo įrodymus, be to, įrodymų vertinimas turi daug loginių spragų ir yra nenuoseklus. Kasatorius teigia, kad išteisinamajame nuosprendyje tendencingai A. G. kaltės pripažinimas prilyginamas anoniminio liudytojo paaiškinimui ir įvardijamas nepakankamu įrodymu net nesugretinus su kitais bylos duomenimis. Išteisinamajame nuosprendyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje išdėstyti išteisinimo motyvai prieštaringi, vienpusiški, nes paremti vien teisinančių duomenų analize. Teismas neaptarė specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų, kurie iš esmės atitinka A. G. apibūdintas A. S. sužalojimo aplinkybes, nepasisakė ir dėl dalies liudytojų paaiškinimų, pagal kuriuos A. G. nusikaltimo metu tikrai buvo nuvažiavęs prie lentpjūvės, t. y. buvo nusikaltimo vietoje.

Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų visumos, nesiaiškino, ar tarp kaltinimo pateiktų įrodymų yra tarpusavio ryšys, dalį įrodymų ignoravo (dalinį prisipažinimą ikiteisminio tyrimo pareigūnui), dalį iškraipė (parodymų patikrinimą vietoje, prisipažinimą ikiteisminio tyrimo teisėjui). Todėl teismas padarė klaidingą išvadą dėl A. G. kaltės. Patikėdamas vien išteisintojo kaltės neigimu ir darydamas prielaidą apie galimą kitų asmenų dalyvavimą nužudant A. S., teismas nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalimi.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl apeliacinės nutarties teisėtumo

BPK 320, 324, 326 straipsniai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą išnagrinėti bylą neperžengiant apeliacinių skundų ribų, t. y. patikrinti nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal byloje esančią ir papildomai gautą medžiagą; be kita ko, nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti apeliacinės instancijos teismo motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų. Teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Jei kai kurios bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos, apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir jas ištirti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų įstatymų reikalavimų nesilaikė.

Bylos duomenimis, A. S. lavoną surado liudytojai R. K. ir A. R., kurie apie tai pranešė policijai ir tik tuomet buvo apžiūrėta įvykio vieta; apžiūros metu konstatuota, kad ant lavono galvos uždėtas (beveik vertikaliai) storos skardos lakštas, kuris atremtas į šalia esančią sieną (tai matyti ir pridėtose nuotraukose). Pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas R. K., o liudytojo A. R. parodymai buvo perskaityti motyvuojant tuo, kad jis išvykęs į užsienį, tačiau byloje yra tik A. R. prašymas, kuriame nurodyta, jog išvyksta į užsienį, todėl posėdyje negalės dalyvauti. Kitų duomenų (lėktuvo bilieto, kelialapio ar pan.), kurie patvirtintų A. R. prašyme nurodytą aplinkybę, byloje nėra. Be to, teismas nesiaiškino, kuriam laikui A. R. išvyksta. Ikiteisminio tyrimo metu A. R. nebuvo išsamiai apklaustas dėl ant lavono rasto skardos lakšto padėties – kokioje padėtyje lakštas buvo, kai A. R. pastebėjo lavoną, ar jis pats nekeitė lakšto padėties. Liudytojas R. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad suradę lavoną jie skardą atidengė. Su juo taip pat išsamiai nesiaiškinta, kokia buvo ant lavono rasto skardos lakšto padėtis (ją galima aiškintis lyginant su užfiksuota lakšto padėtimi įvykio vietos apžiūros nuotraukose).

Byloje yra duomenų, kad apžiūrint įvykio vietą matyti neryški 3 m ilgio žymė, panaši į vilkimo žymę (T. 1, b. l. 21), tačiau šis faktas įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksuotas. Byloje yra nurodyta, kurie pareigūnai dalyvavo apžiūrint įvykio vietą, todėl minėtą aplinkybę būtina ištirti.

Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad A. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolas taip pat nelaikytinas patikimu kaltės įrodymu, nes šio tyrimo veiksmo metu A. G. neprisipažino plyta ar lazda mušęs A. S., be to, nurodė tokią A. S. palikimo vietą, kuri žymiai skiriasi nuo lavono radimo vietos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog A. G. nurodė tokią A. S. palikimo vietą, kuri žymiai skiriasi nuo lavono radimo vietos, padarė neišanalizavęs nuotraukose (parodymų patikrinimo vietoje ir įvykio vietos apžiūros metu) užfiksuotų duomenų, todėl ji yra nemotyvuota. Be to, pirmosios instancijos teisme A. G. parodė, kad procesinio veiksmo – parodymų patikrinimo vietoje – metu prievartos nebuvo, pats viską sugalvojo. Dėl šio procesinio veiksmo metu gautų duomenų būtina išsamiai apklausti A. G.

Apeliacinės instancijos teismo 2007 m. sausio 17 d. posėdyje baigiamosiose kalbose nuteistasis A. G. neneigė savo kaltės, todėl šis teismas privalėjo tuoj pat – šiame posėdyje – atlikti įrodymų tyrimą ir išsamiai apklausti nuteistąjį. Įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas atliko tik 2007 m. kovo 28 d. posėdyje, tačiau nuteistojo pozicija jau buvo pasikeitusi.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminės bylos aplinkybės nebuvo ištirtos. Tik jas išsamiai ištyrus ir įvertinus gautų duomenų visumą, teismas galės priimti teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl jie laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), o tai yra pagrindas šio teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėjant bylą tikrintinas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas pagal nuteistojo paduotą apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 5 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir perduoti A. G. bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.